Mielieji „senjorai“ (taip, taip, visi jūs, kurie dar atsimenate laikus, kai lietuviškas klipas reiškė dainininką prie ežero, rūką, lėtą kamerą ir labai rimtą žvilgsnį į horizontą lyg būtumėte pamiršę, kur padėjote raktus), sveiki sugrįžę į dar vieną mūsų muzikinės edukacijos etapą. Jei jau pasiekėte penktąją dalį, vadinasi, ne tik išgyvenote šiuolaikinio meno šoką, bet ir pradėjote jame šiek tiek orientuotis. Gal net pagaunate save sakant: „Nu šitas klipas visai įdomus“ ir nebe taip dažnai klausiate: „O čia apie ką?“. Sveikiname – progresas akivaizdus.
Šį kartą keliaujame arčiau namų. Taip, į lietuviškų klipų teritoriją, kur, pasirodo, vyksta ne mažiau keistų, gražių ir kartais visiškai nesuprantamų dalykų nei pasaulinėje scenoje. Jei dar turėjote įsitikinimą, kad lietuviški vaizdo klipai yra paprasti ir nufilmuoti su vienu dronu virš miško, tai metas jį labai švelniai paleisti. Šiandienos kūrėjai čia daro tai, ką daro visur: eksperimentuoja, maišo žanrus, žaidžia simboliais ir kartais palieka žiūrovą su tuo maloniu (arba nelabai) jausmu „aš gal ne viską supratau, bet buvo gerai“.
Šis dešimtukas tai lietuviškos muzikos vizualinis veidas, kuris gali nustebinti net tuos, kurie galvoja, kad „viską jau matė“. Čia rasite ir estetikos, ir keistumo, ir labai pažįstamų jausmų, tik pateiktų taip, kad kartais norėsis pasitaisyti akinius ir paklausti: „Palaukit, čia tikrai mūsų lietuviai taip daro?“ Taip, daro. Ir dar kaip. Taigi, mielieji „senjorai“, pasiruoškite: gali būti gražu, gali būti keista, gali būti truputį per gilu. Bet jei po visko bent kartą pagalvosite „nu gerai, šitas buvo stipru“, vadinasi, misija įvykdyta. Judam prie VOL. 5!
10. Migluma „Elsewhere (prod. Maria Paskevic) / Vilnija Vilnia“
Jeigu jūs, senjorai gimę prieš 2000-uosius, dar turėjote paskutinę viltį, kad lietuviški klipai yra paprasti, aiškūs ir „apie kažką konkretaus“, tai metas ją labai švelniai paleisti. Migluma (Miglė Palkevičiūtė) pasirodo su tokiu klipu, kuris atrodo taip lyg kas nors būtų paėmęs klubinę muziką, įmetęs ją į rūką, paskui į Vilnios upę ir dar paklausęs: „O ką jeigu čia viskas dar turėtų prasmę?“ „Elsewhere / Vilnija Vilnia“ yra ne šiaip klipas, o toks dviejų pasaulių susidūrimas, po kurio jūs nebesate tikri, ar ką tik žiūrėjote į muzikos klipą, ar į kažką tarp kino ir sapno.
Pirmoji dalis, „Elsewhere“, veikia kaip tas momentas, kai norisi pabėgti nuo visko: garsas pulsuoja, vaizdai hipnotizuoja, žmonės juda taip, lyg kažko ieškotų, bet patys dar nežinotų ko. Čia viskas labai šiuolaikiška, labai estetiška ir… keistoka. Toks jausmas, lyg visi būtų kartu, bet tuo pačiu kiekvienas savo galvoje. Jeigu esate kada nors sėdėję prie stalo, kur visi tyliai scrollina telefonus, tai jūs jau suprantate šitą nuotaiką. Ir tada, visiškai be įspėjimo, klipas persijungia į „Vilnija Vilnia“ ir čia jau prasideda tas lietuviškas „palauk, kas čia dabar vyksta“. Staiga atsiranda chorai, balsai, kažkokia pažįstama energija… jūs jau nebe klube, o kažkur lauke tarp vandens, pastatų ir savo minčių, kurių paprastai nenorite liesti be reikalo. Jeigu pirmoje dalyje bandėte pabėgti, tai antroje dalyje klipas jus pasiveja ir labai ramiai sako: „Gerai, dabar pakalbėkim apie tave“. Taip, čia jau tas lygis. Migluma šiame klipe daro tai, ką šiuolaikinė muzika daro geriausiai: sumaišo pabėgimą su sugrįžimu. Pirmoje dalyje jūs kažkur išeinate, o antroje grįžtate į save. Ir, žinokit, ne visada tai malonu, bet labai gražu.
Vizualiai visa tai atrodo taip lyg režisierė Elvina Nevardauskaitė būtų nusprendusi, kad paprasto klipo neužtenka ir reikia padaryti nuotaiką, kuri laikosi dar ir po peržiūros. Kiekvienas kadras atrodo apgalvotas, gražus ir tuo pačiu šiek tiek per daug gilus, kad jaustumėtės visiškai patogiai. Klipe kartu su Migluma matomas Lukas Malinauskas ir jų santykis čia nėra tas paprastas „mes pora“. Čia labiau „mes kažką jaučiam, bet iki galo nesuprantam ką“. Kitaip tariant, tai labai realistiška, tik šį kartą su geru apšvietimu ir be buities. Ir visa ši istorija veikia ne per siužetą, o per jausmą. Čia niekas jums nepaaiškins, kas tiksliai vyksta, nes šiuolaikiniai klipai turi vieną labai svarbią taisyklę: jeigu žiūrovas viską supranta, vadinasi, padarė per paprastai. Todėl jūs sėdite, žiūrite ir galvojate „aš gal ne viską pagaunu“, bet kažkodėl vis tiek neatsitraukiate. Ir čia yra tas pavojingas momentas, kai menas pradeda veikti.
Patarimas senjorams, gimusiems prieš 2000-uosius: žiūrėdami šitą klipą galite pajusti keistą norą atsitraukti kelioms minutėms, patylėti ir nieko nedaryti. Neišsigąskite, tai nėra sveikatos gedimas. Tai reiškia, kad klipas suveikė. O jei po visko norėsis pasakyti „Na… įdomu, bet nesupratau“, tai sveikiname, jūs oficialiai įžengėte į šiuolaikinio meno teritoriją.
9. Kamanių šilelis „Aš lauksiu tavęs“
Jeigu jūs, senjorai gimę prieš 2000-uosius, manėte, kad liūdnos dainos visada turi būti su lietumi, vienišu žmogumi prie lango ir bent vienu dramatišku atsisveikinimu stotyje, tai Kamanių šilelis (Kamilė Gudmonaitė ir Mantas Zemleckas) labai ramiai sugriauna šį mitą. „Aš lauksiu tavęs“ skamba taip, lyg tuoj turėtumėt pradėti liūdėti, bet vaizdas rodo visai ką kitą.
Šitas klipas atrodo taip lyg būtumėt įsijungę kažkieno seną telefoną ir radę video iš vieno geriausių ir romantiškiausių vakarų, kur niekas specialiai nefilmavo „menui“, o tiesiog paspaudė „įrašyti“, nes buvo gera. Čia matome porą, kuri save filmuoja, juokiasi, būna kartu ir viskas atrodo taip natūralu, kad net truputį nejauku… lyg žiūrėtumėt ne klipą, o svetimus prisiminimus, kurių gal nelabai reikėtų matyti. Ir tada išgirstate tekstą. Ir jūs, mielieji senjorai, sustojate, nes tekstas visai ne apie „kaip smagu mums kartu“. Tekstas yra apie laukimą, pasimetimą, apie tą jausmą, kai kažkas slysta iš rankų, net jei dar laikai. Kitaip tariant, garsas sako „skauda“, o vaizdas rodo „viskas buvo gražu“. Ir štai čia atsiranda tas pavojingas efektas, kai pradedi galvoti per daug. Nes staiga tas linksmas vakaras klipe pradeda atrodyti nebe kaip dabartis, o kaip prisiminimas. O prisiminimai, kaip žinome, visada gražesni nei realybė. Ypač tie, kurie jau pasibaigė. Ir čia, senjorai, labai atsargiai, nes gali netyčia suveikti nostalgijos mechanizmas. Tas, kur: „O prisimeni, kai…“ Taip, taip, tas pats. Gal net pradėsite galvoti apie savo pirmąją meilę ir apie tuos laikus, kai viskas buvo paprasčiau, jausmai buvo stipresni, o problemos dar nebuvo tokios „suaugėliškos“. Ir tada suprasite, kad šitas klipas jus pagavo. Labai tyliai, bet tiksliai.
Vizualiai čia viskas paprasta, bet tame paprastume yra visa esmė. Jokio didelio biudžeto, jokio „žiūrėk, kaip mes galim“. Tiesiog kamera, žmonės ir momentai, kurie atrodo tikri. Tokie tikri, kad net norisi paklausti: „O jie čia vaidina, ar čia tiesiog jų gyvenimas?“ Kamanių šilelis apskritai turi tą keistą talentą: paimti labai lietuvišką jautrumą ir padaryti jį moderniu, bet neprarandant šilumos. Ir šiame klipe tas jaučiasi maksimaliai. Čia nėra ironijos, nėra „mes čia labai gudrūs“. Čia yra jausmas. Ir jis, deja, pataiko. Didžiausias šito klipo „triukas“ yra kontrastas. Nes jūs žiūrite gražius, šiltus, romantiškus kadrus, bet klausotės teksto, kuris švelniai primena, kad viskas laikina. Ir tas derinys yra toks, kad net senjoriškai norisi pasakyti: „Nu čia jau gudriai padaryta“.
Įspėjimas senjorams, gimusiems prieš 2000-uosius: žiūrėdami šitą klipą galite pajusti norą parašyti žmogui, kuriam jau seniai nerašėte, peržiūrėti senas nuotraukas arba tiesiog trumpam sustoti ir prisiminti, kaip viskas kažkada buvo paprasčiau. Rekomendacija paprasta: jei jau pradėjote galvoti apie pirmąją meilę – nepanikuokit. Tai normalu. Bet rašyti nebūtina. Kartais užtenka tiesiog pasėdėti su tuo jausmu ir pripažinti: „Jo… buvo gerai“. O tada pasidarykit arbatos ir eikit prie kito klipo, nes kitaip čia jau nebe muzikos sąrašas, o terapija.
8. Evgenya Redko „Įkliuvau“
Jeigu jūs, senjorai gimę prieš 2000-uosius, galvojote, kad „įkliūti“ reiškia pamesti raktus, pasirašyti blogą sutartį arba netyčia paspausti ant įtartino „Facebook“ linko, tai Evgenya Redko ateina ir parodo, kad šiais laikais įkliūti galima į… jausmą. Ir dar taip stipriai, kad net tampi kažkokia nežemiška būtybe. Taip, čia ne metafora. Čia tiesiog klipo siužetas.
„Įkliuvau“ yra tas atvejis, kai daina dar bando laikytis realybės, bet vaizdas jau seniai išėjo į kažkur tarp sapno ir fantazijos. Klipe atlikėja tiesiogine prasme yra „įkalinta“ keistame undinės kūne. Toks jausmas, lyg žmogus būtų per ilgai prabuvęs santykiuose ir galų gale pasakęs: „Gerai, aš jau nebe aš“. Ir čia, mielieji senjorai, labai svarbus momentas: ši daina nėra tik apie meilę. Ji apie tą pavojingą ribą, kai nebeaišku, ar jūs mylite žmogų, ar jau esate nuo jo priklausomi… Arba nuo telefono… Arba nuo cukraus… Arba nuo to vieno žmogaus, kuris „tik šį kartą neatrašė“. Kitaip tariant, sveiki atvykę į modernią priklausomybių sistemą.
Vizualiai klipas atrodo taip, lyg kažkas būtų paėmęs undinėlę, įdėjęs ją į šiuolaikinį pasaulį ir dar paklausęs: „O kaip ji jaustųsi?“ Ir atsakymas, panašu, yra: „Nelabai gerai“. Ir čia dar vienas įdomus dalykas: pirmą kartą savo karjeroje Evgenya Redko šiame klipe išvis nešoka. Taip, taip. Senjorams, gimusiems prieš 2000-uosius, vertimas: jeigu net pop atlikėja nustojo šokti, vadinasi, čia jau rimta. Visą šitą vizualinę kelionę režisavo ne kas kitas, o jos vyras ir kūrybinis partneris Asaf Yehuda. Ir čia atsiranda papildomas sluoksnis, kuris senjorams ypač patiks: kai tavo antra pusė ne tik parašo melodiją, bet dar ir paverčia tave nežemiška būtybe klipe. Romantika 2026-aisiais, mielieji. Užsirašykit.
Klipas pilnas simbolikos, bet tuo pačiu turi ir šiek tiek tokio lengvo „mes čia patys suprantam, ką darom“ humoro. Nes nors viskas atrodo labai rimta, kažkur fone vis tiek jaučiasi ta ironija: gal visa tai tik iliuzija? Gal tas „įkliuvimas“ yra labiau galvoje nei realybėje? Ir štai čia prasideda pavojingiausia dalis, nes jūs žiūrite ir galvojate: „Palauk… o aš pats nebuvau taip įkliuvęs?“ Ir staiga prisimenate tą vieną žmogų, dėl kurio kažkada darėte kvailus sprendimus arba tą laiką, kai galvojote „Čia tik laikina“, bet užtruko metus, na, arba bent jau tą momentą, kai per daug kartų tikrinote telefoną. Taip, čia jau nebe tik klipas. Čia lengvas emocinis auditas.
Dėmesio, mielieji senjorai: žiūrėdami šį klipą galite netikėtai pajusti norą pergalvoti savo santykius, patikrinti, kiek laiko praleidžiate telefone, arba trumpam susimąstyti, ar jūs dar valdote savo gyvenimą, ar jau kažkas valdo jus. Rekomendacija paprasta: nepanikuokite. Jei po klipo jaučiatės šiek tiek „įkliuvę“ – viskas gerai. Tai reiškia, kad supratote. O jei nesupratote… irgi viskas gerai. Tiesiog pasakykite: „Na… gražu, bet keista.“ Šiuolaikinėje muzikoje tai laikoma aukščiausiu komplimentu.
7. SHWR „Tavęs Nebėra“
Jeigu jūs, senjorai gimę prieš 2000-uosius, manėte, kad liūdnos dainos turi būti apie „išsiskyrėm, paverkiau, gyvenam toliau“, tai SHWR (Simonas Krukonis, Kazimieras Krulikovskis, Vainius Indriūnas, Jonas Filmanavičius) labai greitai pakelia šitą temą į tokį lygį, kur jau nebe aišku, ar čia apie meilę, ar apie egzistenciją, ar apie tai, kad per ilgai galvojot apie vieną žmogų.
„Tavęs Nebėra“ yra tas atvejis, kai pavadinimas viską pasako iš karto. Jokio „gal dar pabandykim“, jokio „gal susirašysim“. Ne. Tavęs nebėra. Taškas. Ir, aišku, būtent šie žodžiai kartojasi taip, kad po kelių minučių jau patys galvoje sakote: „Nu jo… tikrai nebėra“. Ir dar tas klipas… Visas veiksmas vyksta troleibuse. Taip, mielieji senjorai, ne Paryžiuje, ne dykumoje, ne kosmose, o troleibuse. Ir čia yra tas momentas, kai norisi atsisėsti tiesiau ir pasakyti: „Pagaliau kažkas realistiško“. Juk visi mes žinom, kad tikros gyvenimo dramos vyksta ne kažkokiuose filmuose, o būtent viešajame transporte. Ten, kur kažkas žiūri pro langą ir galvoja apie gyvenimą, kur kažkas apsimeta, kad negirdi kontrolieriaus ir kur kažkas tiesiog važiuoja ir jaučia per daug. Ir šiame klipe tas troleibusas tampa ne šiaip transportu, o pilnaverte emocine scena. Šarūnas Rudys, kuris režisavo klipą, akivaizdžiai nusprendė: „Nereikia mums brangių lokacijų, duokit vieną troleibusą ir mes padarysim dramą“. Ir, žinokit, padarė. Dainos tekstas kalba apie praradimą, bet vaizdas rodo kasdienybę. Tą labai paprastą, labai pažįstamą, kur lyg ir nieko „ypatingo“ nevyksta, bet viduje gali vykti viskas. Ir tada supranti, kad čia yra tas klasikinis kontrastas, kai tavo viduje vyksta drama, o iš išorės atrodo, kad tiesiog ramiai važiuoji troleibusu. Sveiki atvykę į suaugusiųjų gyvenimą.
Tekstas pats savaime yra toks, kur skaitai ir galvoji: „Nu čia jau rimtai“. Ten prisiminimai, valsas stotelėje, meilės dainos, rudens garsai… žodžiu, tokia poezija, kuri skamba gražiai, bet šiek tiek liūdina. Ir tada viskas susijungia į tą vieną mintį: tavęs nebėra, bet viskas aplink kažkaip vis tiek juda toliau. Troleibusas važiuoja. Žmonės sėdi. Gyvenimas nesustoja. Ir jūs, mielieji senjorai, sėdite su tuo jausmu. Ir čia labai lengvai gali suveikti nostalgija. Tas momentas, kai: „O prisimeni, kai važiuodavom kartu?“, „O prisimeni, kai dar buvo?“ Taip, taip. Šitas klipas labai pavojingas žmonėms, kurie turi atmintį.
Pastaba jums, senjorai, gimę prieš 2000-uosius: žiūrėdami šitą klipą galite pajusti norą prisėsti prie lango ir pažiūrėti į lietų, prisiminti vieną konkretų žmogų arba staiga suprasti, kad viešasis transportas niekada nebebus tiesiog transportas. Tad jei pagaunate save galvojant „Nu jo… buvo laikai“, tai viskas gerai. Tai reiškia, kad klipas pataikė. O jei nieko nepajutote, tai gal tiesiog per trumpai važiavote troleibusu.
6. Solo Ansamblis „Meilės Mašina“
Jeigu jūs, senjorai gimę prieš 2000-uosius, dar tikėjote, kad meilė yra kažkas gražaus, švelnaus ir bent jau kažkiek logiško, tai Solo Ansamblis (Vytautas Leistrumas, Jonas Šarkus, Sergejus Ivanovas, Giedrius Kiela) ramiai paaiškina: ne. Meilė yra mechanizmas. Sistema. Kartais net aparatas, kuris jus susuka ir nepaleidžia. „Meilės Mašina“ jau iš pavadinimo skamba taip, lyg santykiai būtų ne jausmas, o procesas. Toks, kur įsėdi, važiuoji, nelabai supranti kur, bet išlipti jau nebe taip paprasta. Ir čia, mielieji senjorai, prasideda labai pažįstamas dalykas. Jeigu kada nors buvote santykiuose, kur viskas sukasi ratu, tai sveikiname, jūs jau buvote šitoje mašinoje.
Pats klipas, režisuotas Domo Petronio, atrodo kaip labai stilingas, šiek tiek keistas ir labai sąmoningai „per daug“ romantinis eksperimentas. Čia turime porą, turime šokį, turime kažkokią keistą, beveik teatrinę realybę, kur viskas atrodo gražu, bet tuo pačiu kažkas nuolat ne taip. Toks jausmas, lyg žiūrėtumėte meilės istoriją, kuri jau nuo pirmos minutės žino, kad baigsis blogai, bet vis tiek labai stengiasi atrodyti estetiškai. Ir tada ateina tas klasikinis Solo Ansamblio momentas. Jūs žiūrite ir galvojate: „Nu gražu… romantiška… žmonės šoka…“ Ir tada klausotės žodžių: „pabučiuok mane į lūpas, aš tau duosiu pinigų“. Ir staiga suprantate, kad čia ne visai apie tą meilę, kurią rodydavo per senus filmus. Čia meilė yra šiek tiek chaotiška, šiek tiek priklausoma, šiek tiek „mes griūnam kaip domino ir vis tiek kartojam“. Kitaip tariant, labai realistiška, tik su geru sintezatoriumi.
Visa daina sukasi apie tą ciklą: susitinki, pasimeti, grįžti, vėl susitinki… ir taip be pabaigos. Tokia „meilės karuselė“, tik realybėje vietoj muzikos būna emocinis nuovargis. Ir būtent dėl to tas „mašinos“ įvaizdis taip gerai veikia: viskas juda, sukasi, bet niekur iš tikrųjų nenuvažiuoja. Senjorams vertimas: čia kaip santykiai, kur jau trečią kartą „gal šį kartą bus kitaip“.
Vizualiai klipas atrodo kaip labai gražiai nufilmuotas jausmų eksperimentas. Personažai juda, šoka, liečia vienas kitą, bet tarp jų nuolat jaučiasi kažkoks atstumas. Toks, kur negali iki galo pasakyti, kas negerai, bet jauti, kad kažkas tikrai ne taip. Ir čia atsiranda tas pavojingas momentas, kai pradedi galvoti apie savo patirtis. Tas vienas žmogus. Tas vienas laikotarpis. Tas vienas „mes vis tiek grįždavom vienas pas kitą“. Taip. Sveiki atvykę į refleksiją. Ir dar vienas labai svarbus dalykas: klipas yra šiek tiek ironiškas. Net patys kūrėjai jį vadina tragikomišku santykių vaizdavimu. Tai reiškia, kad jūs vienu metu žiūrite gražią meilės istoriją ir tuo pačiu suprantate, kad čia šiek tiek iš jūsų juokiasi. Ir blogiausia (arba geriausia) tai, kad jie turi teisę. Ir tada pagaunate save galvojant: „Jo… čia apie mane kažkiek buvo“ Ir viskas. Klipas laimėjo.
Verdiktas, mielieji senjorai, visai paprastas: pažiūrėję šį klipą galite netikėtai prisiminti santykius, kurie „sukosi ratu“, arba net garsiai mestelėti: „Nu jo.. čia buvo klaida.“ Jei atpažinote save – ramiai, čia ne avarija, čia patirtis. Visi esame bent kartą važiavę tuo pačiu maršrutu. Skirtumas tik tas, kad vieni jau išlipo galutinėje stotelėje, o kiti dar važiuoja…
6. Rokas Yan „Skauda“
Jeigu jūs, senjorai gimę prieš 2000-uosius, manėte, kad skausmas yra tik tada, kai ryte sunku išlipti iš lovos arba kai „surakina“ nugarą darže, tai Rokas Yan (Rokas Jančiauskas) ateina su visai kita diagnoze. Ir šį kartą ji ne tik girdima, bet ir… labai aiškiai matoma. Kartais net per aiškiai. „Skauda“ nėra tas klipas, kur gražiai pasėdi, paverki ir eini toliau. Čia skausmas ištraukiamas į paviršių taip, kad net šiek tiek nejauku. Pasirodo, emocijos gali atrodyti kaip fizinės traumos.
Vizualiai klipas, kurį padėjo įgyvendinti režisierius Domas Merkliopas, iš pirmo žvilgsnio atrodo estetiškas, švarus, net šiek tiek „madingai liūdnas“. Bet tada pradedi matyti detales. Ir štai kur prasideda visas reikalas. Rokas Yan apsivyniojęs bintais kaip kokia šiuolaikinė mumija. Kraujas. Žaizdos. Vaizdai, kurie primena, kad čia kalba eina ne apie lengvą „ai, truputį liūdna“, o apie tokį skausmą, kur jau norisi kažkaip jį „sutvarstyti“. Ir čia, mielieji senjorai, labai graži (ir šiek tiek baugi) metafora: kai viduje skauda taip, kad atrodo, jog reikėtų gydyti kūną iš išorės. Jūsų laikais, jei skaudėdavo, tai būdavo aišku: nugriuvai – skauda, susitrenkei – skauda. Dabar viskas sudėtingiau. Dabar gali atrodyti puikiai, bet viduje būti „sužeistas“. Ir šitas klipas labai tiesiai sako: pažiūrėkit, kaip tai galėtų atrodyti, jei būtų matoma.
Klipe viskas pastatyta ant kontrasto. Graži, sterili aplinka ir kartu labai nepatogūs, net šiek tiek „baisūs“ kadrai. Šviesa tai išryškina, tai paslepia, lyg sakytų: „Nori matyti, tai žiūrėk, o jei nenori, tai vis tiek pamatysi“. Ir tas minimalizmas čia dar labiau sustiprina efektą. Nėra kur nukreipti akių. Nėra „pabėgimo“. Lieki vienas su tuo vaizdu ir tuo jausmu.
Daina pati kalba apie tą etapą, kai jau viskas baigėsi, bet skausmas dar gyvas… Kai prisiminimai vis dar vaikšto kartu… Kai bandai „susitaisyti“, bet nelabai gaunasi… Kai kažkur giliai net pats sau pripažįsti, kad vis dar skauda. Tada tie bintai pradeda atrodyti labai logiškai. Ir tada ateina tas momentas, kai pagaunate save galvojant: „Nu jo.. čia jau rimtai“. Ne tas „Ai, liūdna dainelė“, o tas, kur jau šiek tiek kabina.
Įspėjimas senjorams, gimusiems prieš 2000-uosius: žiūrėdami šitą klipą galite pajusti norą pagalvoti apie laikus, kai „skaudėjo ne tik nugarą“ arba trumpam susimąstyti, kiek dalykų gyvenime bandėte „užsivynioti bintais“. Tik būkite atsargūs: daina tokia „lipni“, kad vėliau galite pagauti save niūniuojant priedainį plaunant indus. O jei staiga pajusite realų skausmą šone, tai greičiausiai ne emocijos, o tiesiog laikas išgerti vitaminus. Menas menui, bet sveikata – pirmoje vietoje!
4. Nombeko Augustė „Vaikštai Per Mane“
Jeigu jūs, mielieji senjorai, manėte, kad „vaikščioti per ką nors“ galima tik darže per lysves arba netyčia užlipus katinui ant uodegos, tai Nombeko Augustė (Nombeko Augustė Khotseng) ateina su labai aiškiu paaiškinimu, kad ne tik. Per žmones irgi vaikšto. „Vaikštai Per Mane“ yra tas klipas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip spalvingas, gražus, beveik saldus pop vizualas. Toks, kur pagalvotum: „Nu gerai, čia bus lengva, gražu, pasižiūrėsim ir pamiršim“. Bet kuo ilgiau žiūrite, tuo labiau pradeda aiškėti, kad čia ne apie grožį. Čia apie ribas. Arba tiksliau – jų nebuvimą.
Vizualiai klipas, prie kurio prisidėjo ir prodiuserė Elzė Borsteikaitė, atrodo kaip aukštosios mados fotosesija, kuri kažkodėl nusprendė dar ir šiek tiek pakankinti pagrindinę veikėją. Ryškios spalvos ir labai švarios formos, kur viskas atrodo taip lyg būtų iš žurnalo viršelio. Ir tada Nombeko Augustė su tuo bordo spalvos kostiumėliu, atrodanti kaip absoliuti stiliaus ikona. Ir viskas gražu… kol pradedi pastebėti, kad ji kartais yra pasimetusi tarp šukių ar net surišta ir pakabinta lyg objektas. Ir čia tas momentas, kai akys dar sako „wow“, o smegenys jau pradeda galvoti „palaukit…“. Klipas labai gudriai žaidžia tuo kontrastu. Iš vienos pusės yra estetika, kontrolė, grožis, o iš kitos – jausmas, kad žmogus čia nėra iki galo laisvas. Ir tada supranti, kad čia labai paprasta mintis: kai kažkas „vaikšto per tave“, tu gali atrodyti puikiai, bet viduje vis tiek nebus gerai.
Pati daina skamba lengvai, netgi šiek tiek „lipniai“. Tokia, kurią galima niūniuoti ir negalvoti per daug. Bet tekstas viską labai greitai pastato į vietą. Čia apie santykius, kur leidai per daug… Apie momentus, kai nutylėjai, nors reikėjo pasakyti… Apie tą klasikinį „ai, nieko tokio“, kuris vėliau virsta „kodėl aš leidau taip su savimi elgtis?“. Senjorams vertimas paprastas: čia ne kantrybė. Čia jau biški per daug. Ir tada visas tas „aukštosios mados“ vaizdas pradeda veikti kitaip. Nebėra tik gražu. Atsiranda prasmė. Tie ryškūs kostiumai, tas apšvietimas, ta poza: viskas atrodo kaip šarvai, kaip bandymas išlaikyti kontrolę situacijoje, kur jos realiai nėra.
Pastaba jums, senjorai, gimę prieš 2000-uosius: žiūrėdami šitą klipą galite prisiminti situacijas, kur sakėte „viskas gerai“, nors nebuvo gerai arba truputį supykti ant savęs (arba ant kažko kito). Rekomendacija paprasta: jei jau gyvenimas bando jus paversti kilimėliu, tai bent jau prisiminkite, kad jūs ne iš tų, kurie guli prie durų. O jei po klipo kils noras kažkam pasakyti „žinai ką, gana“, tai sveikiname, šitas klipas atliko savo darbą.
3. Medonas „Kanapėlė“ (feat. Skalsa)
Jeigu po visų estetinių klajonių ir modernių dramų jūsų senjoriška širdis užsiilgo ko nors „tikro“, lietuviško ir tokio, kas primintų gegužinę, tik su labai keistu prieskoniu, tai Medonas (Donatas Medzevičius) yra jūsų žmogus. „Kanapėlė“ yra tas atvejis, kai liaudies motyvai susitinka su šiuolaikiniu repo chuliganizmu, o rezultatas toks, kad norisi arba griebti šakes, arba eiti šokti.
Vizualiai klipas alsuoja stipriu „ritualo“ jausmu: čia susipina liaudiški motyvai, simbolika ir lengva, beveik sapniška psichodelika. Atrodo, lyg tradicijos būtų sąmoningai perleistos per keistą, vizijų pilną filtrą. Medonas šiame pasaulyje ne kiek „atlieka“ kūrinį, kiek jame egzistuoja, tarsi dalyvautų vizualiniame eksperimente, kuriame muzika, vaizdas ir nuotaika susilieja į vieną hipnotizuojantį vyksmą. Prie to stipriai prisideda Skalsa (Daiva Šeškauskaitė), įnešdama papildomą liaudiškos mistikos sluoksnį, todėl visas klipas ima priminti modernią pasaką, kuri sąmoningai peržengia realybės ribas.
Pati daina balansuoja tarp lengvumo ir užkoduotos simbolikos: iš vienos pusės, tai kabinantis ritmas, o iš kitos – tekstas ir nuotaika, kurie palieka lengvą „palauk, apie ką čia iš tikrųjų?“ jausmą. Vizualiai klipas lyg ir provokuoja žiūrovą išeiti iš komforto zonos, bet daro tai su šypsena: vieną akimirką tai beveik folkloras, o kitą jau beveik haliucinacija. Didžiausias efektas atsiranda būtent tame neapibrėžtume: kai nebežinai, ar čia reikia šokti, ar analizuoti, ar tiesiog pasiduoti ir žiūrėti be klausimų. Ir panašu, kad būtent tai ir yra esmė.
Rekomendacija senjorams, gimusiems prieš 2000-uosius: jeigu žiūrėdami šį klipą pajusite nenugalimą norą patrypti kojomis į taktą, darykite tai drąsiai. Tik atsargiai su suktukais: Medono energija gali apgauti ir priversti patikėti, kad jums vėl aštuoniolika ir laukia naktigonė. Na, o jei kaimynai pradės belsti į sieną, sakykite, kad atliekate „etnokultūrinį tyrimą“. Tai dabar labai vertinama!
2. Vaidas Baumila „Marozika“
Jeigu jūs, mielieji senjorai, dar gyvenate su įsitikinimu, kad Vaidas Baumila yra tas vaikinas, kuris dainuoja apie saulę, kopas ir romantiškus žvilgsnius prie jūros, tai „Marozika“ labai greitai išjungia šitą seną programinę versiją. Čia Vaidas nebe poetas prie Baltijos. Čia jis kažkur tarp naktinio siaubo filmo, mados žurnalo ir labai keisto sapno, kurio nenorite prisiminti iki galo. Ir taip, mielieji, čia jau nebe „šilta vasara“. Čia „kas čia per laboratorija ir kodėl aš vis dar žiūriu?“.
Klipas, režisuotas Dominyko Blizniko, iš karto aiškiai pasako: logikos čia ieškoti neverta. Čia tas atvejis, kai geriau tiesiog atsilošti, žiūrėti ir apsimesti, kad viskas taip ir turi būti. Ir tada prasideda visas grožis. Vizualiai „Marozika“ yra toks keistas hibridas, kur vampyrai susitinka su pop estetika, kur medicininės detalės susipina su grotesku, o Vaidas Baumila atrodo taip, lyg būtų įkritęs į mados žurnalą, kuris netikėtai pavirto siaubo filmu. Taip, čia yra stiklainių. Taip, yra galvų. Taip, yra tas jausmas, kad kažkas per daug žinojo, ką daro. Ir visa tai pateikta su tokiu stiliumi, kad net keista. Tai nėra chaosas dėl chaoso. Čia visko labai sąmoningai „per daug“.
Daina pati yra apie tą klasikinį „noriu dar“: daugiau pinigų, daugiau blizgesio, daugiau visko. „Tau vis negana“: ir čia jau nebe šiaip priedainis, o beveik diagnozė. Senjorams vertimas paprastas: čia apie tą būseną, kai gyvenime visko lyg ir yra, bet vis tiek norisi „dar truputį“. Ir tada visa ta vampyriška estetika įgauna prasmę. Nes kas gi yra tas „vis negana“, jei ne savotiškas troškimas, kuris niekada neišsijungia?
Vizualiai labiausiai įstringa kontrastas: Vaidas Baumila čia vienu metu yra ir pop atlikėjas, ir beveik siaubo personažas. Vieną akimirką – blizgesys, kitą – kraupoka laboratorinė nuotaika, trečią – mados žurnalas, kuris nusprendė eksperimentuoti su vampyrais. Ir jūs, mielieji senjorai, sėdit ir galvojat: „Nu gerai… čia jau ne tas Baumila, kurį pažinojom per radiją“.
Patarimas senjorams, gimusiems prieš 2000-uosius: žiūrėdami šį klipą, neieškokite jame logikos, ieškokite emocijos. Jei pamatę Vaidą su vampyro dantimis užsinorėsite pasitikrinti savo kraujo spaudimą, viskas gerai, tai natūrali reakcija į tokį kiekį „šiuolaikinio meno“. Bet pripažinkite, po šito klipo jūsų vaikaičiai nebegalės sakyti, kad Baumila yra „nuobodus“. Jis dabar kietesnis už bet kurį Holivudo filmą apie vilkolakius!
1. Despotin Fam „GREIČIO“
Štai ir priėjome mūsų sąrašo viršūnę. Jeigu po visų vampyrų, metro dramų ir egzistencinių metaforų jums atrodė, kad šiuolaikinis klipų pasaulis jau viską išsikrovė, tai Despotin Fam (Vitalijus Puzyriov-Vaiper, Paulius Sugintas-Shmekla, Justas Rudžianskas-Liežuvis) labai ramiai įjungia „greičio“ režimą ir parodo, kad dar nematėte finalo. Ir čia jau nebe tik klipas. Čia būsenos perkrovimas. „GREIČIO“ yra toks kūrinys, kuris nesistengia papasakoti istorijos nuo A iki Z. Jis labiau meta tave į jausmą, kur realybė, ekranas ir vaizduotė pradeda maišytis taip, kad net senjoriškas protas trumpam pasitikrina: „čia dar aš žiūriu ar jau mane rodo?“
Klipas prasideda gana „žemiškai“. Paprasti, beveik kasdieniai kadrai: balkonas, buto kambarys, miestas pro langą… tokie momentai, kur atrodo, kad viskas dar bus suprantama ir niekas čia per daug nesugrius. Bet tas saugumo jausmas labai greitai pradeda slysti, nes Despotin Fam labai greitai perjungia realybę į visai kitą režimą. Ir tada prasideda jų vizualinis žaidimas su realybe. Vieną akimirką esi paprastame kadre, žiūrintis į televizoriaus ekraną, o kitą akimirką vaizdas jau persijungia į ekraninę estetiką, lyg pats gyvenimas būtų įjungęs „streaminimo režimą“. Tada vėl grįžta gyvas vaizdas. Ir taip pirmyn atgal, kol pradedi nebejausti, kur yra riba tarp to, kas „tikra“, ir to, kas jau filtruota per ekraną. Tas perėjimas tarp realybės ir ekrano čia yra vienas stipriausių klipo triukų: jis labai aiškiai parodo tą šiuolaikinį jausmą, kai mes patys nuolat gyvenam tarp dviejų sluoksnių ir dažnai net nepastebim, kaip jie susimaišo.
Ir tada klipas pradeda vis labiau „laužyti“ tą realybę… Šulinio kadras toks gilus, kad atrodo, jog į jį krenta ne tik kamera, bet ir visa būsena. Veidrodžiai, kurie grąžina ne tiesiog atspindį, o kažkokį kitą, šiek tiek iškraipytą „tave“. Ir tarp viso to dar policijos suėmimo scena, kuri staiga įneša labai konkrečios, beveik žemiškos realybės. Bet net ji čia neatrodo kaip klasikinė situacija, o labiau kaip dar vienas fragmentas tame nuolat besikeičiančiame pasaulyje. Ir tada yra tie momentai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasti, bet būtent jie stipriausiai užkabina. Balkonas. Žmogus. Miesto fonas. Ir tas jausmas, kad čia galima tiesiog stovėti ir galvoti apie viską arba apie nieką. Tai tarsi pauzė tarp viso greičio, bet Despotin Fam net tą pauzę padaro reikšmingą lyg tyla irgi turėtų savo tempą.
Daina pati yra apie šiuolaikinį skubėjimą: ne tik fizinį, bet ir galvoje. Kai viskas vyksta greičiau, nei spėji sureaguoti, kai bandai būti visur vienu metu, bet galiausiai supranti, kad pats save vis tiek kažkur pralenkei. Vertimas senjorams, gimusiems prieš 2000-uosius: tai tas jausmas, kai bandai susigaudyti naujame telefone, o kol susigaudai, tai ir jis jau atrodo pasikeitęs. Vizualiai čia labai svarbu tai, kad niekas nevyksta tiesiai. Viskas yra perėjimai, atspindžiai, šuoliai, fragmentai. Net paprasti kadrai tampa kažkuo daugiau, nes jie nuolat įsiterpia į tą judėjimą tarp skirtingų realybės sluoksnių. Despotin Fam labai tiksliai pagauna vieną šiuolaikinį dalyką: mes nebe gyvenam viename vaizde. Mes gyvenam tarp vaizdų.
Dėmesio, senjorai, gimę prieš 2000-uosius: žiūrėdami šį klipą nebandykite visko „sudėti į lentynas“, nes lentynos čia keičiasi greičiau nei spėjat jas pasidaryti. Jei pajusite, kad kartais nebesuprantate, ar tai realybė, ar ekranas – sveikinimai, jūs esate visiškai teisingoje vietoje. Ir jei po peržiūros norėsis atsigauti ir trumpam tiesiog pažiūrėti į sieną, žinokite, kad tai „GREIČIO“ efektas.
Na ką, mielieji senjorai, gimę prieš 2000-uosius, jei jau atėjote iki pabaigos, reiškia ne tik ištvėrėte lietuviškų klipų emocinį maratoną, bet gal net pradėjote juose jaustis kaip namuose. Jei kažkuris privertė susimąstyti, kitas – prisiminti, o dar kitas – pasakyti „nu čia jau rimtai padaryta“, tai sveikiname: jūs oficialiai nebesate pasimetę šitoje muzikinėje visatoje, o tiesiog žiūrite tai, kas jus iš tikrųjų kabina. O dabar išgerkite arbatos, padarykite trumpą pauzę ir gal net paspauskite „pakartoti“ ant to klipo, kuris kažkodėl užstrigo galvoje.
