Žmonės mėgsta vizualiai įspūdingus filmus, bet filmų kūrėjams, idėjas ir siekiamybes ne visuomet pavyksta išpildyti.

Puikus filmas, tai lyg meno ir pramogos derinys, sukeliantis žiūrovui tam tikrus jausmus, kurie filmą padaro įdomiu.

Tačiau, kad ir kaip gaila Holivude filmų nesėkmės yra ne naujiena. Neretai žmonės kino ekranuose išvysta vizualiai įspūdingus, bet be išvystytos istorijos filmus. Toks filmas – prastas.

Jei filmas kinematografiškai, vizualiai neįtikėtinas, nebūtinai jis puikus, todėl ir aptarsime 10 tokių Holivudo „šedevrų“, kurie pavykę tik vizualiai.

10. Tronas: palikimas (Tron Legacy, 2010)

Režisieriaus Josepho Kosinskio filme, 27-erių metų maištingasis Semas Flinas (akt. Garrettas Hedlundas) savo charakterį paveldėjo iš jau 20 metų dingusio tėvo Kevino (akt. Jeffas Bridgesas). Tėvo dingimo paslaptis neduoda vaikinui ramybės.

Keviną Fliną pasaulis žinojo kaip išradingiausią ir sėkmingiausią vaizdo žaidimų kūrėją. Išradingumo Kevinas neprarado – po daugybės metų jis vis dar sugeba pasiųsti signalą sūnui iš virtualios erdvės, kurioje šis įkalintas. Nutrūktgalviškumu garsėjantis vaikinas nedvejodamas leidžiasi įtraukiamas į pavojų kupiną virtualią realybę, kad išgelbėtų tėvą.

Tėvas ir sūnus kartu su paslaptinga bebaime kovotoja Kuora (akt. Olivia Wilde) pradeda mirtiną kelionę po pasaulį, kurį sukūrė Kevinas Flinas. Pasaulyje, kuris nuo sukūrimo pasipildė įvairiausiais naujais mechanizmais, mašinomis, ginklais ir nuožmiais kovotojais. Pasaulyje, kuriame nėra pasigailėjimo, kurio kiekvienas veikėjas – gyvas ar ne – turi vieną tikslą: sukliudyti tėvui ir sūnui ištrūkti.

Kadras iš filmo „Tronas: palikimas“

Nors ir skamba gan įdomiai, filmas žiūrovų savo pasakojama istorija nesužavėjo. „Tronas: palikimas“ – tai filmo tęsinys, sukurtas praėjus 28 metams po originalo išleidimo. Filme vaidina, tas pats aktorius, taigi, šis ištikimas pirmajam filmui. Pats filmas toks pat nesuprantamas ir nesuvokiamas, bet vizualiai atrodo puikiai. Filme naudojami tokie techniniai sprendimai, kad galima pretenduoti ir į moderniausios technikos apdovanojimą. Tą kart, tai apėmė ir trimačio vaizdo panaudojimą. Kadangi, filme daug veiksmo, greito judėjimo tarp kadrų, 3-D efektas yra naudingas ir pakelia filmo kinematografiją į kitą lygį.

Dirbtinis pasaulis, tikrai puikiai perteiktas, remiantis ankstesnio filmo gebėjimu suteikti vizualinio įspūdžio tam, kas realybėje, galų gale, turi būti menkas pasirinkimas: nematomi vienetai ir nuliai. Nors ir garso takeliai parinkti puikūs, tačiau, pradėjus žiūrėti filmą patiriamas jaudulys greitai išnyksta.

Siužetas – tikra katastrofa, trumpai pristato veikėjus ir suglumina žiūrovus, savo neišvystyta nelogiška istorija. Taigi, nors ir filmas vizualiai stulbinantis, pateikia daug nuostabių veiksmo scenų, šiam, kad būtų įsimintinas neužtenka tik įtraukiančių efektų, jie greit nusibosta, todėl trūksta gero, įtraukiančio siužeto, bei daugiau emocijų.

9. Celė (The Cell, 2000)

Filmas be siužeto, be logikos, be prasmės.

Režisieriaus Tarsem Singh mokslinės fantastikos psichologinis trileris apie serijinį žudiką, kurį ištiko nepagydoma katatonija (motorinės ir psichinės individo veiklos sutrikimas), o policijai reikia surasti, kur jis paslėpė paskutinę savo auką, kuri galbūt dar gyva.

Nežinodami ko griebtis, jie kreipiasi į Catherine Deane (akt. Jennifer Lopez), kuri sukūrė priemonę, leidžiančią bendrauti su komos būsenos pacientais patenkant į jų sapnus.

Policija nusprendžia leisti Catherine nusikelti į serijinio žudiko mintis, galbūt ji ras norimus atsakymus į klausimus ir padės kovoje su serijiniu žudiku.

Filme yra tik pojūtis, jokio siužeto, jokios logikos, jokios prasmės, jokių pastangų tyrinėti ar nušviesti. Jame gausu sugretinimų, kurie parodomi kaip reikšmingesni nei yra iš tikrųjų, ir sukuria gilumo iliuziją.

Kadras iš filmo „Celė“

Vizualinio stiliaus požiūriu „The Cell“ – vienas novatoriškiausių filmų pasirodžiusių nuo 1998 m. Režisierius Tarsem Singh puikiai subalansuoja specialiuosius efektus ir senamadišką fotografijos techniką. Kai kuriose scenose, ypač tose, kurios vyksta Stargherio galvoje, jis blyškina spalvas taip, kad viskas tampa beveik nespalvota. Kitais atvejais jis pagilina ir praturtina atspalvius. Jis taip pat naudoja skirtingas kino juostas ir dažnai praleidžia kadrus, taip sukurdamas greito sumišimo jausmą. Viso to tikslas – pateikti nepastovią vaizdų paletę, ir tai pavyksta.

Žiūrovai mano, kad šiame filme norėta sujungti „Avinėlių tylėjimą“ ir „Matricą, bet bandymas nepavyko. Atrodo, kad vadinamasis „The Cell“ siužetas yra tik pretekstas daugybei stulbinančių, bet dažnai šiurpių siurrealistinių vaizdo efektų, kurie yra kažkur tarp košmaro ir klaustrofobiško grotesko. Būtent labai kraupūs vaizdai, siužeto, prasmės ir logikos nebūvimas ir nepatiko daugeliui žiūrovų, taigi šis filmas skirtas tikrai ne kiekvienam.

8. Įsikūnijimas (Avatar, 2009)

Žmogiškos aistros nežmogiškame pasaulyje.

Režisieriaus James Cameron filmas, kuriame buvęs jūrų pėstininkas Džeikas Salis (akt. Samas Worthingtonas), svajodamas vėl valdyti savo kūną, pasiryžta eksperimentui. Kūno nuo juosmens žemyn jis nebevaldo po vieno mūšio, o eksperimentas – būti išsiųstam į Pandoros planetą. Atlygis – dalyvavimas specialioje programoje „Įsikūnijimas“, kurios pagalba jis gaus naują kūną ir vėl galės džiaugtis gyvenimo pilnatve.

Pandora – pasaulis su vešlia tropikų augmenija, kuriame egzistuoja įstabiausios gyvybės formos. Kai kurios – nuostabios, kai kurios – bauginančios. Ši planeta taip pat gimtoji Na‘vi rūšiai – trijų metrų ūgio mėlynos žaižaruojančios odos humanoidams su uodegomis. Na‘vi – taikūs padarai. Tačiau kai jų mineralų turtingą pasaulį atranda žmonės, humanoidai savyje atranda kitų savybių. Karių – tikrų žudymo mašinų – pradą.

Kadangi žmogui Pandoros oras kvėpuoti netinkamas, Žemės mokslininkai sukūrė žmogaus ir Na‘vi hibridą, vadinamą avataru. Kiekvieno iš jų smegenis kontroliuoja „savąjį“ avatarą valdantis žmogus. Būtent su avataro pagalba Džeikas vėl pasijunta pilnaverčiu žmogumi.

Kadras iš filmo „Įsikūnijimas“

Tačiau ši laimė trumpalaikė. Džeikas spaudžiamas atlikti savo darbą, kuriam jis ir buvo siųstas į Pandorą. Tačiau kuo toliau, tuo labiau jis jaučiasi nebe žmogumi, o Na‘vi. Prie to prisideda ir Neytiri (akt. Zoe Saldana) – Na‘vi moteris, kurios nuostabiam laukiniam grožiui Džeikas nesugeba atsispirti.

Jau netrukus buvusiam kariui teks apsispręsti, kurioje jis pusėje – panašu, kad nuo Džeiko priklauso ne tik Na‘vi, bet ir visos Pandoros likimas…

Daugeliui puikiai žinomas ir įspūdingais vaizdo efektais pagarsėjąs „Įsikūnijimas“, patinka tikrai nevisiems. Daug veiksmo reikalaujantis epas pasižymi akinančiais efektais ir visiems gerai pažįstama istorija.

Režisierius, kaip spėjama, rizikavo, 500 milijonų dolerių, kad sukurs įspūdingą futuristinį mokslinės fantastikos epą, kurio pagrindiniai veikėjai – mėlynieji ateiviai, o aplinka – daugiausia sukurta naudojant kompiuterinę techniką. Gera žinia epinių filmų mėgėjams – „Įsikūnijimas“ sulaukė milžiniškos sėkmės.

Filmas primena „Šokių su vilkais“ istoriją, sujungtą su kvapą gniaužiančiais „Žiedų valdovo“ vaizdo efektais ir „Titaniko“ meilės istorija, su trupučiu „Šių dienų apokalipsės“ asimiliacijos į vietinę kultūrą aspekto.

Kiekvienas Pandoros kadras nuostabiai detalus – nuo plūduriuojančių kalnų, skraidančių žvėrių iki Na’vi padarų. Filmo mastas neabejotinai įspūdingas, tačiau nevisiems patikęs.

Filmo siužetas, jis žiūrovams kliuvo labiausiai. Šis visiškai nuspėjamas ir matytas jau nekartą. Atpažįstamas ir tingus pasakojimas, pasirinktas, tikriausiai, kad padėtų žiūrovams įžengti į naują, labai sudėtingą pasaulį. Taigi, daugelio žiūrovų nuomone, „Įsikūnijimas“ sureikšmintas, išreklamuotas ir išpūstas labiau nei turėtų būti.

7. Nelauktas smūgis (Sucker Punch, 2011)

„Nelauktas smūgis“ – didinga fantastinis filmas, kuris kaip teigiama, jus nukels į gyvą beribę jaunos merginos vaizduotę, suteikiančią jai progą pabėgti iš tamsios ir niūrios realybės.

Režisieriaus Zack Snyder veiksmo drama pasakoja apie paauglę (Emily Browning), kurią prieš jos valią patėvis uždaro į psichiatrinę ligoninę. Tačiau ši nepraranda troškimo gyventi. Jai tiesiog tenka griebtis kitokių būdų, kad atgautų buvusį gyvenimą: ji iškeliauja į fantazijų pasaulį.

Čia jos neriboja nei laikas, nei erdvė – ji laisva keliauti ir daryti ką nori. Merginos protas pamiršta ribas tarp fantazijos ir realybės. Taip prasideda neįtikėtini nuotykiai. Tačiau didžiausias jos noras – susigrąžinti laisvę ir pasprukti iš ligoninės.

Pasiryžusi atsikovoti vietą po saule, paauglė įtikina kartu pabėgti dar keturias merginas: Raketą (akt. Jena Malone), Blondinę (akt. Vanessa Hudgens), Gintarę (akt. Jamie Chung) ir Pelėžirnę (akt. Abbie Cornish). Drauge joms pakaks jėgų įveikti priešus ir ligoninės sienas.

Kadras iš filmo „Nelauktas smūgis“

Merginos leidžiasi į žygį fantazijos šalyje, kur sutinka keisčiausias būtybes ir stoja į fantastiškus mūšius su neregėtais monstrais. Kiekviename žingsnyje merginoms tenka spręsti, ką jos pasiruošusios aukoti, kad liktų gyvos. Tačiau padedant Išminčiui (akt. Scott Glenn) jų nepaprasta kelionė – jei pasiseks – išlaisvins visas penkias narsuoles.

Įspūdingi efektai, bet prieštaringi teiginiai apie moteris.

Režisierius gal ir bando mus įtikinti, kad „Sucker Punch“ yra puikus filmas, bet taip nėra. Jis perpildytas fantastiškomis kovos scenomis, kurios eina viena po kitos. Nors filmas pasižymi nuostabiais kompiuteriniu sukurtais efektais ir yra tikrai ambicingas, jis neturi jokios svarbos, įtikinamų personažų, elegantiško pasakojimo – apskritai neturi nuoseklios istorijos.

Žiūrint filmą dažnai savęs klausite kodėl. Kodėl taip, kodėl ne kitaip. Filmas visiškai be sielos, be jokio cinkelio, nors filme ir yra kelios pastebimos stipriosios pusės, iš kurių geriausia – Cornish, tačiau net jos nuostabūs gabumai negali pakelti šio keisto filmo lygio.

6. Prometėjas (Prometheus, 2012)

Novatoriška mitologija, įspūdingi specialieji efektai, 3D formatas šio žanro genijaus R. Scott rankose pavirs į filmą, kuris į kino istoriją bus įrašytas didžiosiomis raidėmis, taip drąsiai apibūdinamas šis filmas… bet ar tai išsipildė?

Režisieriaus Ridley Scott, mokslinės fantastikos filmas apie grupę mokslininkų, kurie leidžiasi į pavojingą kelionę – tyrinėti slapčiausių ir pavojingiausių Visatos kampelių. Jie dar nežino, kad ši kelionė taps jų fizinių ir psichologinių galimybių išbandymu.

Kadras iš filmo „Prometėjas“

Nublokšti į kitą pasaulį jie ieško atsakymų į slapčiausius žmoniją kamuojančius klausimus ir siekia įminti pagrindinę pasaulio sukūrimo paslaptį. Svetimame jiems pasaulyje mokslininkai privalo stoti į pavojingą kovą už žmogiškosios rasės ateitį, stengdamiesi užkirsti kelią sunaikinimui…

Tai intensyvi, gana prikaustanti istorija.  Filme „Prometėjas“ R. Scott grįžta prie mokslinės fantastikos ir tokio pat apgalvoto kino – bent jau pirmuosius tris ketvirtadalius filmo.

Ilgą laiką Scott’as naudoja įspūdingus vaizdus, kad iliustruotų tokias svarbias temas kaip kūrimas ir naikinimas. Jis brėžia paraleles tarp veikėjų ir situacijų, kuria emocinę reakciją į dideles idėjas ir daro viską, ką turi daryti puikus filmas. Tačiau „Prometėjui“ artėjant prie finalo, atrodo, kad Scott atsisako visų šių dalykų, norėdamas apibendrinti ir įpaišyti filmą gerbėjams pasitelkus marketingą.

Šis nepasitikėjimas ir rūpesčio stoka galiausiai filmą paverčia tik beveik puikiu.

5. Spidas Reiseris (Speed Racer, 2008)

„Matricos“ kūrėjų, sbrolių Andy ir Larry Wachowsky filmas perkeltas į kino ekranus pagal visiems gerai pažįstamus herojus iš bene geriausio visų laikų animacinio serialo „Lenktynininkas Spydas“, kurį 1960-aisiais sukūrė japonas Tatsuo Yoshida.

Broliai Wachowsky į kūrybinę grupę pasikvietė tikrus talentus: prodiuserius Joelį Silverį („V – tai Venteda“) ir Grantą Hillą bei „Oskaru“ apdovanotą specialiųjų efektų meistrą Johną Gaetą.

Specialiųjų efektų veiksmo filmas „Speed Racer“ žiūrovus kviečia pasinerti į kvapą gniaužiančių lenktynių maratoną ir pasigrožėti įspūdingais, moderniais, galingais ir niekur nematytais automobiliais.

Kadras iš filmo „Spidas Reiseris“

Gimęs būti lenktynininku, Speed‘as Racer‘is – azartiškas, veržlus, nepralenkiams ir bebaimis. Jokie varžovai neprilygsta jam. Jo  idealas – lenktynėse žuvęs brolis Rex Racer, buvęs vienas geriausių lenktyninių automobilių vairuotojų pasaulyje.

Speed‘o Racer‘io tėvas sūnui sukonstravo galingą bolidą „Mach 5“, kuriuo vaikinas svajoja patekti į šlovės olimpą. Kai jaunasis lenktyninkas atmeta pelningą „Royalton“ pasiūlymą, jis ne tik užsitraukia šios korporacijos šefo pyktį, bet ir atskleidžia skandalingą žinią – dar neprasidėjus svarbiausioms varžyboms, pramonės gigantai jau yra susiderėję dėl pergalės. Pagal jų dūdelę šoka geriausi lenktynininkai, priversti savo užsakovams maksimaliai didintų pelną.

Kadangi Speedas Raceris nesutinka su nesąžiningomis „Royalton“ taisyklėmis, kompanija deda pastangas, kad bolidas „Mach 5“ nepasiektų finišo linijos. Azartiškasis Speed‘as pasiryžęs laimėti svarbiausias savo gyvenime lenktynes, kurios kadaise pražudė jo vyresnį brolį.

Ne visiškai aišku, kodėl broliai Wachowsky, kompiuterinių technologijų genijai, sukūrę „Matricos“ trilogiją, nepadarė šio filmo animaciniu. Bet tikrai atrodo, kad jis toks nori būti. Filmas kupinas šurmulio ir jaudulio (nors, tiesa, pirmasis veiksmas gana lėtas). Lenktynių scenos atrodo taip, tarsi vyktų mirksinčiame pinbolo žaidimų automate – tai patrauklu jauniesiems žiūrovams.

Greitasis lenktynininkas taip pat kenčia nuo daugelio animacinių nuotykių spąstų – jame mažai siužeto (pagrindinė tema apie sportą, pernelyg priklausoma nuo didžiųjų korporacijų) ir jis apkrautas rimtais, nuobodžiais dialogais. Aktoriai turėjo labai mažai darbo – akivaizdu, kad daugiausia dėmesio buvo skiriama specialiesiems efektams, o galingai stilizuotas vaizdas (spalvų raibuliavimas) per daug sureikšminamas, todėl vyresnio amžiaus žiūrovams gali sukelti net ir migreną. Kai kurie žiūrovai gali pasiilgti senamadiškų lenktynių, vykstančių tikroje trasoje, kad patirtų šiek tiek ne kompiuteriu sukurto jaudulio.

4. Viešpatavimas (Transcendence, 2014)

Dirbtinio intelekto galimybės ir jo keliami pavojai jau seniausiai patraukė mokslininkų, fantastikos rašytojų ir kino kūrėjų akį. Ne išimtis ir ši s filmas.

Režisieriaus Wally Pfister filme Vilas Kasteris (akt. Johnny Depp) yra genialus mokslininkas, turintis vienintelį tikslą: sukurti dirbtinį intelektą, savo galimybėmis pranoksiantį didingiausius žmonijos protus.

Jo kontroversiški bandymai ir pažanga šioje srityje užtarnauja mokslininkui pasaulinį pripažinimą ir šlovę. Tuo pačiu patraukia ir vienos antitechnologinės ekstremistų grupuotės dėmesį. Visomis išgalėmis ir būdais siekdama, kad dirbtinis intelektas nebūtų sukurtas ir nesukeltų grėsmės žmonijos egzistavimui, grupuotė pasikėsina į mokslininką. Pistoleto šūvis nėra mirtinas, tačiau netrukus paaiškėja, kad kulka buvo užtaisyta radioaktyviomis medžiagomis. Gydytojai Vilui duoda daugiausiai kelias savaites.

Kadras iš filmo „Viešpatavimas“

Mokslininko žmona Evelina (akt. Rebecca Hall) ir geriausias draugas Maksas (Paul’as Bettany’is) nutaria išgelbėti tai, ką dar galima išgelbėti: Vilo Kasterio protą. Visos primonės yra čia pat – mokslininko laboratorijoje. Kruopščiai apgalvoję visus „už“ ir „prieš“, Evelina ir Maksas perkelia Vilo sąmonę į kompiuterinį tinklą. Vilas Kasteris atgimsta kaip pirmasis neribotų galių kibernetinis protas – dirbtinis intelektas.

Tačiau visą gyvenimą troškusi žinių ir atsakymų, Vilo sąmonė dabar ima siekti galios. Ar pavyks Evelinai ir Maksui sustabdyti tai, kas kažkada jiems buvo brangiausias žmogus pasaulyje? Ar pavyks jiems apsaugoti žmoniją nuo sunaikinimo?

„Viešpatavimas“ – ambicingas, su įdomia prielaida, todėl filmo patirtis yra įtraukianti. Tačiau, kaip ir siužeto centre esantis superkompiuteris, jis šiek tiek nutolęs. Taip, kinematografija įspūdinga, o aktoriai talentingi, tačiau kiekviename žingsnyje netrunka priminti, kad tai epinis filmas, taigi net perdėtai pompastikas.

Vis dėlto filme keliami keli labai įtikinami klausimai: Kurioje vietoje žmonių susidomėjimas dirbtiniu intelektu peržengia ribą? Kaip toli mes norime, kad mokslas nueitų? Ar mūsų troškimas sukurti „jaučiančią mašiną“ turi kokių nors neigiamų pusių?

Filme visi šie klausimai šiek tiek aptariami, bet tik paviršutiniškai. Jame norėta parodyti viską ir vienu metu, to per daug. Specialieji efektai, niūrus siužetas, aktorius J. Depp – visa tai panaudota, kad filme dėmesys būtų atkreiptas į kitas keliamas temas: meilę, mirtį, nemirtingumą, kurių per daug. Taigi, filmas „Viešpatavimas“ tikrai neviešpatauja žiūrimumo, filmo patrauklumo viršūnėse.

3. Alisa Stebuklų šalyje (Alice in Wonderland, 2010)

Vienas kūrybingiausių ir lakiausia fantazija pasižyminčių režisierių – Tim Burton – pristato klasikinės Liujiso Kerolio pasakos „Alisa Stebuklų šalyje“ ekranizaciją.

„Alisa stebuklų šalyje“ prasideda, kai Alisai Kingsleigh (Mia Wasikowska) yra septyneri su puse ir ji prisipažįsta tėvui, kad mano, jog išėjo iš proto, nes nuolat sapnuoja, kaip krenta į kitą pasaulį per triušio olą.

Po trylikos metų devyniolikmetė Alisa, pamačiusi keistą triušį nuseką jį ir atsiduria Požemių šalyje, stebuklingoje vietoje, kur jos vis klausiama, ar ji yra ta Alisa. Jos naujieji pažįstami, tarp kurių yra baltasis triušis, Pašėlęs skrybėlininkas (Johnny Depp), rūkantis vikšras (Alan Rickman), ir dvyniai Tweedle Dee ir Tweedle Dum (Matt Lucas), atskleidžia, kad jei ji yra „toji“ Alisa, jai lemta nužudyti piktąjį Jabberwocky (Christopher Lee), nugalėti kraujo ištroškusią, didžiagalvę Raudonąją karalienę (Helena Bonham Carter) ir sugrąžinti į valdžią taiką mylinčią Baltąją karalienę (Anne Hathaway).

Kadras iš filmo „Alisa Stebuklų šalyje“

Norėdama padaryti, atrodytų, neįmanomą dalyką, Alisa turi pripažinti, kad Požemių šalis nėra jos vaizduotės vaisius, ir pasitikti savo likimą.

Tim Burton Alisa neturi 7–metės Alisos nuostabos plačiomis akimis, nes ji šiek tiek pasenusi, pavargusi ir mano, kad jos nuotykiai nepaprastoje šalyje tėra tik sudėtingo sapno, iš kurio ji galiausiai pabus, dalis.

Wasikowska – auksaplaukė galingos paauglės mergaitės vizija. Jai nereikia būti susižadėjusiai su apsukriu, silpnapročiu „lordu“, ji įspūdingai drąsi ir kartu išlieka subtili, švelniai kalbanti, savimi pasitikinti jauna moteris.

Deja, filmo siužetas silpnas. Jo bandymai sukelti emocinį įspūdį nepasiteisina, o filmo vizualiniai pasiekimai galiausiai užgožia jo trūkumus. Žiūrovai vertiną filmą kaip, eilinę „Disney“ pasaką, kuri yra banali. Daugelis mano, kad režisierius per mažai pasistengė ir šedevro nesukūrė.

2. Nepaprastai garsiai ir neįtikėtinai arti (Extremely Loud and Incredibly Close, 2011)

Praėjus metams po tėvo netekties rugsėjo 11-ąją, 11-metis Oskaras Šelas (akt. Thomas Hornas) trokšta rasti atsakymą, kuris padėtų jam paaiškinti, kaip suprasti pasaulį, tapusį bauginančiu ir painiu.

Jo motiną (akt. Sandra Bullock) kankina sielvartas, o močiutė (Zoe Caldwell), kuri nuolaidžiauja jam ir jo vėlyviems naktiniams pasikalbėjimams per radijo stotelę, taip pat negali pagerinti esamos situacijos.

Tačiau vieną dieną, kai Oskaras šniukštinėja motinos paliktoje nepaliestoje tėvo spintoje, jis nuverčia mėlyną vazą, kurioje slepiasi nedidelis vokas su užrašu „Black“. Jame yra raktas, ir Oskaras – kuriam patiko daugybė išradingo tėvo sugalvotų nuotykių, kai šis dar buvo gyvas, – įsitikinęs, kad tai raktas, kuris padės atsakyti į jo klausimus apie „blogiausią dieną“ (dar vadinamą rugsėjo 11-ąja).

Kadras iš filmo „Nepaprastai garsiai ir neįtikėtinai arti“

Tačiau pirmiausia Oskaras turi surasti, kuriam asmeniui, vardu „Black“, priklauso raktas, kad galėtų išsiaiškinti, ką jis atveria. Ar liūdna moteris iš Fort Grino (Viola Davis) gali būti tas asmuo? Ar jam padės keistas nekalbus senukas, kuris ką tik išsinuomojo kambarį močiutės bute?

Nepaisant kai kurių perdėtų aiškinamųjų balsų, režisierius Stephenas Daldry į filmo medžiagą žvelgia labai atsargiai ir jautriai, o gal net santūriai.

Ar jums patiks filmas, priklausyti nuo to, ką manote apie to paties pavadinimo Jonathano Safrano Foerio romaną, pagal kurį sukurtas filmas.

Daugelį žiūrovų atbaido Rugsėjo 11-osios vaizdų naudojimas, nes jie įsitikinę, kad jais manipuliuojama. Taip pat, kai kuriems žiūrovus atbaido Oskaro šaltumas. Siužetas, pasirodo yra per daug sukrečiantis, vienu metu per daug slogių įvykių.

Žiūrovai taip pat kritikavo ir pagrindinį veikėją, jis jiems pasirodė neįdomus. Filmo tempas netinkamas, jis tuščias, galimas potencialas neišnaudotas, aktorių vaidyba nestebinanti, taip apibūdamas šis nepasisekęs filmas.

1. Paskutinis Oro valdovas: Ango legenda (The Last Airbender, 2010)

Didelio biudžeto filmas sukurtas trimatėje erdvėje pagal milžiniškos sėkmės sulaukusį „Nickelodeon“ televizijos animacinį serialą.

Režisieriaus M. Night Shyamalanas filme, Angas (akt. Noah Ringer) yra senos Avatarų giminės palikuonis, nors pats kol kas to nežino. Avatarai nuo seno žinomi tuo, kad vieninteliai gali suvaldyti visas keturias pagrindines stichijas – Orą, Vandenį, Žemę ir Ugnį.

Šioms keturioms stichijoms atstovaujančios tautos jau begalę metų yra įtrauktos į žiaurų karą, kurį pradėjo Ugnies tauta. Angas turi pamiršti nerūpestingą savo vaikystę ir pabandyti užkirsti kelią nedoriems Ugnies tautos planams pavergti Oro, Vandens ir Žemės tautas.

Kadras iš filmo „Paskutinis Oro valdovas: Ango legenda“

Laimingų aplinkybių dėka atradęs savo – Avataro – galią ir suvienijęs jėgas su Katara (akt. Nicola Peltz) ir jos broliu Sokka (akt. Jacksonas Rathbone‘as), Angas iškeliauja į žygį, kurio sėkminga baigtis gali atstatyti pusiausvyrą tarp keturių tautų ir užbaigti amžius trunkantį niokojimą.

Nors ir skamba įdomiai, filmas susilaukė gausybės kritikos. Dialogai parašyti neišpasakytais kvazi-viduramžių formalumais, o personažai yra tokie įtaigūs, be tikrų emocijų, kad atrodo, jog jie buvo rengiami pradinių klasių istoriniams vaidinimams, kuriuose pilna vaikų ir nei vienas nenori vaidinti.

Potencialiai įdomios detalės yra nuvalkiotos. Filmas atvirkščiai nei animacinis serialas yra visiška nuobodybė, galimybių sukurti nuostabų filmą buvo daug, tačiau jos visos ignoruotos. Specialieji efektai, taip pat gan prasti ir nerealistiški.

Žiūrovai šį filmą vertiną kaip visišką katastrofą.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: