Pasaulio pabaiga – arti, bent jau taip galima sakyti, atsižvelgiant į pastaraisiais dešimtmečiais, ypač per pastaruosius 5 – 10 metų, rodomų apokaliptinių ir postapokaliptinių televizijos serialų srautą. Kiekviename iš jų pasaulis pasibaigė dėl kokių nors tragiškų aplinkybių: branduolinio karo, mirtino viruso, ateivių invazijos ar net zombių antplūdžio…
Geriausi postapokaliptiniai serialai sujungia intriguojančią istoriją su įtikinamais personažais. Dauguma tokių kūrinių yra emocionalūs, dažnai net širdį draskantys, o kai kurie pasižymi ir humoristine nata. Nors serialų apokalipsė yra tik fonas platesnei istorijai apie žmonijos būklę, tačiau jie vis vien domina žiūrovus. Taigi, žinome vieną, geriausi postapokaliptiniai serialai priverčia gerbėjus trokšti naujų epizodų, vos tik pasibaigus sezonui, o šie pateikiami sąraše – būtent tokie.
10. „Paskutinis žmogus žemėje“ (The Last Man on Earth, 2015 – 2018)
„Paskutinis žmogus žemėje“ – linksmas komedijinis serialas, kuris turėtų patikti daugeliui. Labiau skirtas tiesiog linksmai praleisti laiką, nors žiūrint atidžiai galima įžvelgti ir rimtų visuomenės problemų bei pagvildenti įvairius psichologijos aspektus.
Serialo veiksmas vyksta 2020-ųjų metų Amerikoje, praėjus metams po planetą nusiaubusios mirtinos virusinės infekcijos. Filas Mileris – niekuo neišsiskiriantis Arizonos gyventojas, vešlia barzda, apsmukusiais chaki spalvos šortais ir atsikišusiu pilvu. Jis myli savo šeimą, nekenčia darbo banke, mėgsta „Žvaigždžių karus“ ir dievina seksą.
Serialas pradedamas Filo kelione po JAV, Kanadą ir Meksiką – važinėdamas po visus miestus, išnaršydamas kiekvieną užkampį jis bando surasti bent kokių gyvybės užuomazgų. Deja, tačiau jo pastangos neduoda jokių rezultatų ir atrodo, kad Mileris – vienintelis žmogus, nugalėjęs mirtiną virusą. Iš pradžių Filą užplūsta pasitenkinimo jausmas – jis tiesiog siaubia parduotuves, iš neaišku kieno namų kraunasi kultūrinius lobius (jis net nugvelbia Van Gogo paveikslą ir dvi Oskarų statulėles) ir persikelia gyventi į jam labiausiai patikusį namą.
Vienišumą Filas bando įveikti žaisdamas boulingą, „apsipirkinėdamas“, kritikuodamas Tomo Henkso išgyvenimo strategiją filme „Prarastasis“, tikėdamasis kompanijos, pageidautina moteriškos, ir gerdamas. Tada gerdamas daugiau. Ir galiausiai gerdamas tiek, kad išaušta diena, kai jis nusprendžia pasiduoti ir užbaigti savo gyvenimą. Nuo šitos vietos siūlau neskaityti nemačiusiems pirmų trijų serijų, nes nenoriu būti apkaltinta „spoilinimu“ ir sugadinti žiūrėjimo malonumo.
Filui nusižudyti nepavyksta, nes atsiranda dar vienas apokalipsę išgyvenęs žmogus – moteris, vardu Kerol. Serialo eigoje veikėjų daugėja ir pasirodo, kad paskutinis žmogus žemėje visai nėra paskutinis. Čia galima kaltinti režisierių dėl klaidinančio pavadinimo. Tačiau abejoju, ar kas nors iš žiūrovų tikėjosi, kad serialas pasakos vieno žmogaus istoriją– kažin, ar nebūtų nuobodu žiūrėti kelis sezonus, ką vienas veikia tas pats žmogus. O dabar, nepaisant klaidinančio pavadinimo, kuris, reikia pripažinti, tikrai intriguoja, serialas yra netgi labai vykęs. (Renata Mosiejūtė)
9. „Daybreak“ (2019)
Daugybė istorijų apie vidurinę mokyklą paremtos idėja, kad taisyklės yra tam, kad būtų laužomos. Todėl nenuostabu, kad šis „Netflix“ serialas „Daybreak“, kuriame pasakojama apie branduolinį sprogimą išgyvenusius paauglius, siekia paneigti ne tik kai kurias nusistovėjusias šio žanro nuostatas, bet ir lūkesčius, kuriuos jis pats sau kelia.
Pagal Briano Ralpho komiksų seriją sukurta Arono Eli Coleite’o ir Brado Peytono adaptacija vaizduoja postapokaliptinius padarinius, kai Glendale’o vidurinės mokyklos mokiniai suskirstė Rytų Los Andželą į teritorines dalis. Sirgaliai, 4-H klubas ir sportininkai – tai tik kelios gentys išsikovojusios savo valdas apšvitintame kraštovaizdyje. Suaugusieji šiame „Daybreak“ pasaulyje yra arba mirę, tapę šmėklomis arba zombiais ir jie pasmerkti visą likusį laiką kartoti sau savo paskutines nekaltas mintis prieš įvykstant sprogimui.
Atominės bombos krenta ir tai tik dar labiau sustiprina problemas, kurios dar prieš sprogimus buvo išlikusios po paviršiumi. Galbūt šie vaikai baigė mokyklą keleriais metais anksčiau, bet dabar jie atsidūrė atsakomybių apsuptyje, kurias turėtų prisiimti suaugusieji. Mūsų gidas po šį naująjį Glendale‘ą, kuris ir keistas, ir pažįstamas, yra Džošas Vileris (akt. Colin Ford), savotiškas pašalietis, kuris liko gyvas, nes rūpinasi tik savo reikalais, tiesiogine ir perkeltine prasme čiuoždamas per šių naujų ginčytinų regionų ribas. Kol tarpusavyje kariaujančios teritorijos rūpinasi išteklių kaupimu ir palyginti paprastu vienas kito žudymu, Džošui rūpi rasti kelią atgal pas savo prarastą meilę Sam Dean (akt. Sophie Simnett).
Ford‘as suteikia Džošui reikiamą charizmos ir akiplėšiškumo derinį, tačiau vienas iš išradingiausių spektaklio pasakojimo žingsnių – išplėsti aprėptį ir leisti daugeliui šio gausaus „Daybreak“ ansamblio narių pateikti savo požiūrį į naująją egzistenciją prieš ir po skausmingų įvykių. Pakeliui gelbėdamas savo mylimąją, Džošas susiranda porą nevykėlių tautiečių: Veslis Fists (akt. Austin Crute) ir Andželika (akt. Alyvia Alyn Lind).
„Daybreak“ puikus serialas, kuris neša savo įtaką, bet kartu ją sujungia su kažkuo savitu ir aktualiu. Kameros judesiai, padedantys žiūrovui orientuotis naujoje Glendale‘o geografijoje, įvairiapusis scenografijos dizainas, vaizduojantis grupę vyresniųjų klasių moksleivių, dirbančių su senojo gyvenimo likučiais, kad išliktų budrūs naujoje eroje, fragmentiška laiko juosta, kuri peršoka tarp skyrių su kofeino prisotintų prisiminimų tikslumu ir dėmesingumu, – visa tai padeda pabrėžti tą pačią galutinę žinią: šie vaikai desperatiškai bando įsikibti į praeities idėją, suvokdami, kad tikriausiai vis tiek neverta jos laikytis. Tai beprotiškas ir Jūsų laiko vertas TV šou.
8. „The Leftovers“ (2014 – 2017)
„The Leftovers“, kas išvertus iš anglų kalbos reikštų „likusieji“, pasakoja apie mažo Amerikos miestelio gyventojus praėjus trims metams po paslaptingo įvykio, kai staiga nuo žemės paviršiaus paslaptingai dingsta du procentai pasaulio gyventojų. Tiems, kurie liko, tenka susitaikyti ne tik su nežinia ir mylimųjų netektimi, bet ir gyventi šalia keisto miestelio bendruomenėje susiformavusio kulto, kurį išpažįstantieji tylos įžadais gerbia dingusiuosius ir persekioja su jais susijusius žmones.
Serialo sezono kone neįmanoma pažiūrėti vienu prisėdimu, sunku išsėdėti ir vieną seriją nepadarius pertraukėlės. Ir ne dėl to, kad serialas neįdomus ar ištęstas – tiesiog jame per daug slogių emocijų. Nors serialo herojai iš paskutiniųjų bando kabintis į gyvenimą po paslaptingo įvykio, visi puikiai supranta, kad taip, kaip anksčiau, nebebus niekada.
Įdomu tai, jog „The Leftovers“ kūrėjas – pats Damonas Lindelofas, prikišęs nagus prie vieno didžiausių visų laikų televizijos hitų – serialo „Dingę“ („Lost“). Kūrėjai orientuojasi ne į paslaptingo reiškinio, pradanginusio milijonus žmonių, priežastis – jie tiesiog parodo, kaip gyventi po pasaulinės katastrofos sekasi likusiems. Miestelio gyventojų dingimas tėra praeities įvykis, įtakojęs tai, kas vyksta seriale, o vyksta ne taip jau ir daug – iš esmės „The Leftovers“ neturi aiškios siužetinės linijos, tiesiog rodomos įprastų žmonių pastangos susitaikyti su savo artimųjų netektimi po masinio dingimo ir gyventi toliau. Vieniems susitvarkyti su užplūdusiomis emocijomis sekasi geriau, kitiems prasčiau, tačiau nelieka nė vieno, kurio paslaptingas įvykis nepaliečia.
Kadangi seriale beveik nėra veiksmo, jo varomąja jėga tampa veikėjai, už kuriuos kūrėjai nusipelnė aplodismentų. Seriale neišvysite didvyrių, jo veikėjai – paprasti žmonės su savo ydomis, klaidomis ir vidiniais demonais, kitaip tariant – žmogiški, todėl žiūrovui su jais lengva susitapatinti. Tai – serialas, kuris, nepaisant ganėtinai fantastinio siužeto, yra pateiktas labai realistiškai. Žiūrėdamas į iš pažiūros įprastą žmonių gyvenimą nejučiomis imi galvoti, kaip pats elgtumeisi būdamas jų vietoje.
7. „Šimtukas“ (The 100, 2014 – 2020)
Serialo veiksmas vyksta praėjus 97 metams po atominio karo, kuris išnaikino beveik visą žmoniją. Vieninteliai žinomi likę žmonės buvo laimingieji, tuomet buvę dvylikoje kosminių stočių Žemės orbitoje. Šios dvylika stočių susijungė į vieną ir suformavo vieną didelę stotį, pavadinta arka.
Šioje stotyje gyvena apie 2,4 tūkstančio žmonių. Tačiau netgi ir tokiam žmonių kiekiui stotyje palaikyti vos užtenka turimų atsargų ir maisto. Dėl šios priežasties visi nusikaltimai, netgi patys menkiausi yra baudžiami mirtimi, išmetant nusikaltėli į atvirą kosmosą. Vieninteliai nusikaltėliai sulaukę pasigailėjimo yra nepilnamečiai – jie yra uždaromi į kalėjimą ir kai sulaukia pilnametystės jų nuosprendis yra persvarstomas.
Vieną dieną yra išsiaiškinama, kad arkos gyvybės palaikymo sistemos neilgai trukus suges nepataisomai. Dėl šios priežasties, kaip paskutinė viltis į Žemę yra išsiunčiami 100 nepilnamečių nusikaltėlių, kurie gali būti paaukojami, norint išsiaiškinti ar Žemės paviršiuje įmanoma gyventi.
Nusileidus į Žemę paaugliai išsiaiškina, kad ji nėra visiškai išmirusi. Joje likę maža dalis žmonių, kurie sugebėjo išgyventi karą. Tačiau ne visi žmonės yra svetingi atėjūnams. Kai kurie žmonės tapo kanibalais ir jų grobis yra naujieji Žemės užkariautojai.
6. „Sweet Tooth“ (2021 – )
„Sweet Tooth“ – amerikiečių fantastinės dramos televizijos serialas, kurį sukūrė Džimas Maiklas. Jis sukurtas pagal to paties pavadinimo Džefo Lemiro komiksą, kurio premjera „Netflix“ pasirodė 2021 m. Birželio 4 d.
Istorija jau nuo pat pradžių skamba įdomiai: prieš dešimt metų virusas „The Great Crumble“ pražudė daug žmonių pasaulyje ir sukėlė paslaptingą hibridinių kūdikių, kurie pusiau žmonės, pusiau gyvūnai, atsiradimą.
Nežinia, ar hibridai – viruso priežastis ar rezultatas, daugelis žmonių jų bijo ir medžioja. Pusiau elnio hibridas Gusas gyvena dykumoje su savo tėvu, kuris mirė nuo viruso, kai Gusui buvo devyneri metai. Vaikinas atranda dėžę, kur, jo manymu, yra motinos paveikslas, kurį tėvas palaidojo po medžiu. Ant medžio užrašytas mįslingas žodis „Colorado“.
Praėjus metams po tėvo mirties, prieš nuspręsdamas išvykti susirasti motinos, Gusas sukelia gaisrą. Gaisras perspėja netoliese esančius medžiotojus apie jo vietą, kurie bando nužudyti Gusą vien dėl sporto. Medžiotojai yra akivaizdžiai nustebę, kad Gusas gali kalbėti, ir netrukus juos nužudo vienišas keliautojas Tomis Džeperdas. Gusas seka keliautoją reikalaudamas, kad jis palydėtų jį pas motiną į Koloradą. Džeperdas priešinasi, bet vis tiek saugo Gusą.
Kartu jie leidosi į nepaprastą nuotykį po tai, kas liko iš Amerikos, ieškodami atsakymų – apie Guso kilmę, Džeperdo praeitį ir tikrąją namų prasmę. Tačiau jų istorijoje gausu netikėtų sąjungininkų ir priešų, o Gusas greitai sužino, kad vešlus, pavojingas pasaulis už miško daug sudėtingesnis, nei jis kada nors galėjo įsivaizduoti.
„Netflix“ „Sweet Tooth“ seka elnių berniukų hibridą Gusą ir jo gynėją Jepperdą per pavojus su neišmoktais sprendimais ir iššūkiais.
5. „Twisted Metal“ (2023 – )
2023 metų pradžioje kūrybinė ir komercinė „The Last of Us“ sėkmė beveik garantavo, kad vaizdo žaidimai bus kitas puikus televizijos serialų šaltinis. Į šią sėkmę patenka ir „Twisted Metal“. „Peacock“ serialas turi savo pranašumų ir sako, kad jį verta įsijungti.
„Twisted Metal“ pavadintas 1995 m. sukurtos žaidimų frančizės vardu, tačiau nėra visiškai ja paremtas. Žaidimuose nėra puikios istorijos, kuria būtų galima remtis, išskyrus griovimo varžybas, kurios prilygsta „Bado žaidynėms“ su automobiliais. Todėl „Twisted Metal“ kūrėjas Michaelas Jonathanas Smithas čia atliko didį darbą ir pasirūpino veikėjais, motyvacija ir baigiant pasakojimu – viskuo, kas nėra tik šauniai atrodantys automobiliai, kurie greitai važiuoja ir sprogsta.
Naujoje serialo mitologijoje pristatoma apokalipsė, kuri 2002 m. užbaigė visuomenės gyvenimą. (Serialo toną atskleidžiančioje užkadrinio balso peržiūroje aiškinama, kad pasaulinė kompiuterinė klaida sukėlė neteisėtus veiksmus, nes „žmonėms buvo baisu neturėti lengvos prieigos prie pornografijos“). Po dvidešimties metų pasaulis padalytas į stipriai užmūrytus miestus ir neteisėtus kelius tarp jų. Džonas Doe (akt. Anthony Mackie) yra savotiškas kurjeris, gabenantis prekes tarp gyvenviečių savo patikimu sedanu „Evelyn“. Tokie darbuotojai gali būti naudingi, tačiau jiems trūksta apsaugos ir komforto, kurį suteikia nuolatinė gyvenamoji vieta didmiestyje. Todėl, kai Naujojo San Francisko vadovė (Neve Campbell) pasiūlo Džonui pilietybę mainais už siuntinio iš Naujosios Čikagos pargabenimą, jis pasinaudoja šia galimybe… Ir tada prasideda linksmybės.
„Twisted Metal“ rezultatas – tai tikrai viena iš labiausiai „laukinių ir pašėlusių“ kada nors sukurtų vaizdo žaidimų adaptacijų. Pagrindinė serialo idėja seka grupę destruktyvių lenktynininkų, kurie savo transporto priemones aprūpina įvairiausiais aukštųjų technologijų ginklais. Dėl įsimintinų veikėjų ir daugybės didelio oktaninio veiksmo žaidimas turėjo būti pritaikytas serialui ar filmui: tai įvyko ir tai pavyko.
Žaidimų serijos gerbėjai jau kurį laiką laukė naujos dalies, nes paskutinis žaidimas pasirodė 2012 metais. Laimei, serialas, atrodo, patenkino gerbėjų apetitą, nes jame buvo pateikta visa aštri komedija ir absurdiški sprogimai, kurių jie tikėjosi iš frančizės. Jei esate sūrių veiksmo filmų ar paties zenitinio žaidimo gerbėjas, „Twisted Metal“, be jokios abejonės, būtina pažiūrėti.
4. „Silo“ (2023 – )
Distopinėje ateityje, kur bendruomenė gyvena milžiniškame bunkeryje, esančiame šimtus aukštų po žeme, 10 000 žmonių gyvena visuomenėje, suvaržytoje taisyklių, kurios, jų manymu, skirtos juos apsaugoti.
Pagal Hugo Howeyjaus mokslinės fantastikos romanų seriją sukurto Apple TV+ serialo „Silo“ veiksmas vyksta požeminėje struktūroje, esančioje šimtus aukštų giliai po Žemės paviršiumi. Jos gyventojams pasakojama, kad pasaulis už bunkerio ribų dėl jiems ne visai aiškių priežasčių buvo paverstas nedraugišku dar gerokai prieš jiems gimstant. Todėl vienintelis jų ryšys su pasauliu virš jų yra per kamerą, kuri, kaip manoma, tiesiogiai transliuoja Žemės paviršiaus vaizdą.
Viena iš pagrindinių veikėjų Alison (akt. Rashida Jones) pradeda girdėti šnabždesius, kad „Silo“ valdžia meluoja jo gyventojams, kad juos kontroliuotų. Ji bijo pasidalyti šiais įsitikinimais su savo vyru, kuris, pasirodo, yra šerifas (akt. Davidas Oyelowo), nes „Silo“ – tai vieta, kur už nesutikimą ir nepritarimą gali būti baudžiama.
Ten galioja viena nekintama taisyklė: Neprašyk išeiti. Kiekvienam, kuris paprašo išvykti, turi būti leista tai padaryti, bet tuomet niekas niekada negrįžta.
Į šią unikalią scenografiją įtraukiama daugybę kitų įdomių personažų, kol susitelkiama į Džuljetą. Ji dirba mechaniniuose aukštuose, „Šilo“ apačioje, tuose, kurie užtikrina, kad viskas veiktų. Džiuljeta įsitraukia į teisėsaugininkės veiklą, kai tiriama paslaptingą savižudybė, ir galiausiai ji perima vadovavimą, kol bunkeryje neįvyko dar keistesnių dalykų. Ar ji gali pasitikėti teismų sektoriumi, kuriam vadovauja įspūdinga figūra vardu Simas (kitaip Common)? O kaip dėl baisaus technologijų prižiūrėtojo, kuris baudžia žmones už neteisingos informacijos skelbimą internete?
Įdomus ir įtempto siužeto, emocijų kupinas serialas, kuris tikrai vertas fantastikos mėgėjų dėmesio.
3. „Vaikštantys numirėliai“ (The Walking Dead, 2010 – 2022)
Gatvėse palikti automobiliai, visur mėtosi apėsti žmonių kūnai, tušti namai atlapotomis durimis. Kur visi dingo? Bandant surasti savo šeimą Rikui pakeliui tenka ne tik žudyti virusi užsikrėtusius „zombius“, bet ir galiausiai susidraugauti su kitais per stebuklą išgyvenusiais prašalaičiais. Nepažįstami žmonės buriasi į grupes ir visais įmanomais būdais mėgina išgyventi. Tačiau pasaulis vis labiau primena baisiausius apokaliptinius scenarijus.
Zombiai, – ak, tiesa, serialo herojai vengia šito žodžio, ir juos vadina tiesiog „vaikštančiaisiais“ (angl. the walkers), toli gražu nėra jų vienintelė problema. Niekur nebėra elektros, neveikia jokios susisiekimo priemonės, žmonėms trūksta vandens, o ilgainiui ima trūkti maisto. Grupelės išgyvenusiųjų eina iš vienų namų į kitus, visus juos rasdami arba paskubomis apleistus, arba su čia pat nužudytais ar pačiais nusižudžiusiais jų šeimininkais. Viduje spėja apžiūrėti šeimų nuotraukas, išmėtytus vaikų žaislus, tačiau visi skuba į namų virtuves – ten, karštligiškai kuisdamiesi po spinteles ieško konservų ir kitokio ilgai negendančio maisto. Bet ko. Jie vairuoja pakelėse rastus automobilius ir su savimi visada vežiojasi benzino atsargų.
Serialo veiksmo vieta nuolat keičiasi – pagrindiniai herojai iš pradžių įsikūrę tiesiog stovyklavietėje su palapinėmis netrukus supranta, kad jiems reikia tvirtų sienų ir tvorų. Tačiau dėl kiekvieno sunkiau zombiams prieinamo pastato dabar reikia pakovoti ne su vaikštančiais numirėliais, bet su gyvais žmonėmis. Išlikę gyvieji nebepasitiki vieni kitais, ir užuot vienijęsi ima kovoti ne tik dėl senkančių resursų ar tvirtesnio stogo, bet ir dėl moterų, valdžios, pripažinimo, keršto. Kiekvienas TWD gerbėjas jums pasakys, kad tai serialas ne apie pasaulio pabaigą, bet apie tai, kaip apokalipsės akivaizdoje žmonės elgiasi su žmonėmis. Nuostabiai įtikinami veikėjų portretai įkūnija ir kilniausius herojus ir žmones, savo beširdiškumu pranokstančius bet kokį zombį. (Vaiva Rykštaitė)
2. „Fallout“ (2024 – )
Šis protingas, šmaikštus ir nepriekaištingai sukonstruotas serialas, kurio veiksmas vyksta „Fallout“ visatoje, visiškai sužavi ir linksmina savo sąlygomis. Serialo veiksmas pradedamas 1950-ųjų Amerikoje, šaltojo karo ir „raudonosios baimės“ įkarštyje, kai buvusiai televizijos žvaigždei Kuperiui Hovardui (akt. Waltonas Gogginsas) tenka dalyvauti vaikų gimtadienio vakarėlyje po to, kai jis buvo apšauktas piniguočiu. Tada, horizonte pasirodo grybo formos debesis, sprogimo banga ir apokalipsė.
Visi, kurie gali sau tai leisti, skuba į saugų pogrindį. Po dviejų šimtmečių persikeliame į 33-iąją slėptuvę, kurioje, atrodo, išgyvenusiems puikiai sekasi. Visas penktojo dešimtmečio naivumas ir gerosios to meto bruožų dalys – mandagumas, atidumas, bendradarbiavimas, kuklumas ir santūrumas – išliko, nors ir su retkarčiais pasitaikančiomis keistenybėmis. Pavyzdžiui, kasdienis mokymas naudotis ginklais ir drąsus požiūris į vengimą vesti vieną iš daugelio savo pusseserių.
Požeminė idilė sugriaunama, kai juos užpuola paviršiaus gyventojai, vadovaujami moters, vardu Moldaver (akt. Sarita Choudhury). Slėptuvės prižiūrėtojas Henkas Makleinas (akt. Kyle MacLachlan) pagrobiamas, o jo dukra Liusė (akt. Ella Purnell) nepaklūsta likusios Tarybos įsakymams ir palieka Slėptuvę, kad jį surastų. Žinoma, mergaitė yra visiškai nepasiruošusi įvairiems nuotykiams, kuriuos suteiks gyvenimas paviršiuje. Ji taip pat negali veiksmingai maskuotis ir likti nepastebėta.
Tačiau didžiausią grėsmę kelia ghuliai (paviršinio pasaulio piktadariai), ypač vienas iš jų – be nosies, mutavęs Kuperio Hovardo likutis, kuris taip pat medžioja „galvas“ ir už jas gauna atlygį. Jis pirmasis susiduria su Liuse ir tada prasideda katės ir pelės žaidimas!
Bendraautoriai Geneva Robertson-Dworet ir Grahamas Wagneris kažkaip sugeba sujungti tradicinius apokalipsės tropus su pusiau ironiškais 50-ųjų metų motyvais ir siaubo lygį siekiančiu krauju bei žiaurumu. Tai puikiai suplanuota istorija, kuri yra ir juokinga, ir sąmojinga. Istorija neslopina mūsų didėjančių emocinių investicijų į personažus, kurie sluoksnis po sluoksnio atsiskleidžia, o kartais ir netikėtai atperka save.
Serialas – absoliuti bomba. Gogginsas nuostabiai vaidina nesugadintą auksinį berniuką Kuperį, ir niekšą ghulį, Motenas suteikia gyvybės tam, kas lengvai galėtų būti tik vienaplanis vaidmuo, o Purnell puikiai suvaidina Liusės nekaltumo nuopuolį. Vis labiau auganti paslaptis 32-ojoje slėptuvėje, kai Liusės brolis Normas (akt. Moises Arias) ima įtarinėti žudikiško reido kilmę ir tariamai geranorišką Tarybą, saugojusią juos visus tuos metus, įneša dar vieną istorijos giją ir dar labiau padidina įtampą.
1. „The Last of Us“ (2023 – )
Serialo pasakojimo prielaidos mums ne tokios ir svetimos. Pamažu visuose Žemės kampeliuose vienu metu pradėjo plisti grybelinė infekcija. Pasak ekspertų, šis grybelis negali įsitvirtinti žmogaus kūne, tačiau jis mutavo, įsisuko į maisto produktus ir jau kitą dieną iš ryto pasaulį ištiko visiškas krachas – žmonės pradėjo virsti tikrais monstrais, kurie ėda sveikuosius ir taip juos užkrečia. Vienintelė išeitis – subombarduoti miestus.
Šiomis aplinkybėmis, vos 2003 metais prasidėjus tariamai pandemijai, karo veteranas Džoelis praranda savo vienintelę dukrą – jis nesugeba jos apsaugoti nuo pavojų. Vėliau matysime, kad jis dar ilgą laiką negali susitaikyti su skaudžia netektimi. O laiko praeina nemažai – 20 metų. Ir mes nusikeliame į 2023-iuosius, kurie atrodo visiškai kitaip nei anksčiau – civilizacija yra žlugusi, po pasaulį klaidžioja armija grybų užvaldytų zombių, o išlikusieji žmonės telkiasi karantininėse zonose, kurioms vadovauja karinės vadovybės, joms priešinasi maištininkai. Tokios tvarkos, kurią visada pažinojome, nebėra, ir iš esmės visi gyvena apokaliptinėje santvarkoje. Štai čia atsiranda Elė, kurios kraujas turi išgelbėti žmoniją, o Džoelis, taip jau išėjo, tapo jos gynėju, saugotoju ir vedliu, turinčiu nuvesti keturiolikmetę mergaitę į kitą šalies galą ir pristatyti atitinkamiems asmenims, kad šie išrastų vakciną. Taip prasideda jų kelionė.
Galima aiškiai justi, kad serialas yra paremtas kompiuteriniu žaidimu, nes kartu su Džoeliu ir Ele tartum keliaujame po virtualią apokaliptinę žaidimo realybę, kurioje norint pereiti į kitą lygmenį reikia patekti į kitą miestą arba kažką nužudyti. Vienintelis skirtumas tarp žaidimo ir serialo – tai dėmesys veikėjams ir jų emociniams išgyvenimams. Jeigu per pirmąsias serijas matome daug skerdynių, žudymo, sprogimų ir kitų veiksmo scenų, verčiančių mus abejoti, kuo šis serialas skiriasi nuo kitų apokaliptinių siužetų, galiausiai vis tiek patiriame, kad apokalipsės fone atsiskleidžiantys žmonių santykiai ir jų asmeninės tragedijos – neabejotinai yra raktas į žiūrovų širdis ir protus.
Temos, svarbios šioje televizijos produkcijoje, yra universalios. Tai apie buvimą drauge, meilę, apie vienatvę, netektį, per didelį atsakomybės jausmą, traumas ir žaizdas, kurios amžinai su mumis lieka, ir, žinoma, mirtį. Nes mirtis yra visur ir visada. Na, tik gal apokalipsės metu ji šiek tiek labiau jaučiama. (Dora Žibaitė)
