Pirmas Kinas TOP 10 geriausių Emos Stone kino vaidmenų

TOP 10 geriausių Emos Stone kino vaidmenų

Emma Stone  – charizmatiška raudonplaukė, kritikų liaupsinama dėl puikiai atliekamų vaidmenų, nusipelniusių Akademijos, BAFTA ir „Auksinio gaublio“ apdovanojimų, o žiūrovams geriausiai pažįstama iš filmų „Nepaprastas Žmogus-Voras“, „Kalifornijos svajos“ ar „Lengvabūdė pirmūnė“ bei nuolatos nenutylančių apkalbų apie santykius su buvusiu bendradarbiu ir komiksų herojų Žmogų-Vorą didžiajame ekrane įkūnijusiu aktoriumi Andrew Garfieldu.  Emma Stone, žurnalo „Forbes“ išrinkta daugiausia uždirbančia 2017 m. aktore, yra patyrusi nevienodo atlygio problemą, kai tą patį darbą atliekančių vyrų uždarbis ženkliai skyrėsi nuo jos algos. Ema, kaip ir jos suvaidinta pagrindinė filmo „Lyčių kova” veikėja Billie turi itin ryškų bendrą bruožąnebijo garsiai kalbėti apie patiriamą socialinę nelygybę, prisideda prie jos viešinimo ir bandymo pakeisti esamą situaciją. (M.R.)

10. „GANGSTERIŲ MEDŽIOTOJAI“ (Gangster Squad, 2013)

Veiksmo trileris, sukurtas pagal kriminalinę penktojo Amerikos dešimtmečio padėtį. Tai įtempta istorija apie Los Andželo policijos kovą su Rytų pakrantės mafija. Filmas paremtas rašytojo Paulo Liebermano knyga „Gangsterių medžiotojų pasakojimai“ (angl. „Tales from the Gangster Squad“). Tai knyga, kurioje pateikti tikri faktai apie Amerikos laikotarpį po Antrojo Pasaulinio karo, kai Los Andželo mieste įsitvirtino įvairaus plauko organizuotas nusikalstamumas. Tuo metu Los Andžele įsiviešpatavo mafija, o policija ir vietinė valdžia buvo korumpuota. Toks kontraversiškas istorijos laikotarpis viliojo amerikiečių detektyvo rašytojus sukurti daug įdomių knygų, kuriose mafijos grupuotės, policijos pareigūnai bei privatūs sekliai suvedinėja savo sąskaitas. Amerikiečių režisierius Rubenas Fleischeris 2013 metais sukūrė smurto ir kovos už teisingumą persmelkta juostą, kurioje vaidina aukšto kalibro Holivudo aktoriai (Ryanas Goslingas, Emma Stone, Seanas Pennas, Joshas Brolinas ir kt.). „Gangsterių medžiotojai“ suteikia tam tikro žavesio Los Andželo nusikalstamam pasauliui ir leidžia į jį žvilgtelti iš arčiau.

Veiksmas vyksta 1949 metais. Mikas Cohenas (Sean Penn) – žiaurus ir galingas gangsteris. Jis valdo visą Los Andželą ir yra sukūręs savo blogio imperiją – nusikaltėlių pasaulį. Mikas pelnosi iš nešvarių darbelių, renka mokesčius už prekybą ginklais, narkotikais ir vertimąsi prostitucija. Nusikaltėlį mieste gina ne tik jo pakalikai, bet ir papirkti politikai bei policija. Ir nors dauguma pareigūnų bijo Miko labiau už viską, nedidelė Los Andželo pareigūnų grupė – „Gangsterių medžiotojai“ yra pasiryžę bet kokia kaina sugauti mafijos bosą ir sugriauti jo nusikalstamą pasaulį. Tai slaptas, patikimų ir gyvybėmis kiekviename žingsnyje rizikuoti pasiryžusių šešių policininkų būrys.  Istorija sukasi ne tik apie galingą mafijos vadą, bet ir apie du sąžiningus policininkus – Džoną O‘Marą ( Josh Brolin) ir Džerį Wootersą (Ryan Gosling). Šie du policininkai yra apdovanoti Antrojo Pasaulinio karo kovos medaliais ir yra paskirti Los Andželo policijos viršininko Parkerio (Nick Nolte) – kovoti prieš korupciją, organizuotą nusikalstamumą bei grąžinti Los Adželo miestui garbę. Džeris visai ne laiku įsimyli žavią raudonplaukę Greisę Faraday, puikiai įkūnytą Emmos Stone, kuri yra mafijos boso Miko Coheno palydovė, o tai tik dar labiau apsunkina Džerio ir viso „Gangsterių medžiotojų“ būrio planą sunaikinti Miką. Žaidimas prasideda – specialiai suburtas slaptasis policijos būrys, gavęs leidimą nesiterlioti, visomis priemonėmis bando užkirtsti kelią siautėjantiems nusikaltėliams. (L.K.)

9. „KVAILA, BEPROTIŠKA MEILĖ“ (Crazy, Stupid, Love., 2011)

Filmo pradžia nežada nieko linksma. Dvidešimt penkerius metus santuokoje pragyvenę Kelas (Steve‘as Carrelas) ir Emily (ją suvaidino visuomet savo talentu stebinanti Julianne Moore) Vyveriai atsidūrė aklavietėje. Didesnė dalis mums žinomų kino siužetų panašią situaciją susieja su vieno iš sutuoktinių neištikimybe. Dažniausiai dėl to būna kaltas vyras. „Kvailoje, beprotiškoje meilėje“ į šią schemą žvelgiama kitu rakursu. Emilė prisipažino vyrui, kad pamilo kitą žmogų.

Keista, bet šioje situacijoje Emilės paskubomis smerkti visai nesinori. Gal todėl, kad ją vaidina Julianne Moore, visuomet ekrane atrodanti ryškiai (turime omenyje, žinoma, ne plaukus ir makiažą), o Steve‘as Carrelas šalia jos atrodo blankus, kuklus ir neįsimenamai banalus.

Kelas iš tikrųjų daug metų gyveno žmonos šešėlyje, bet manė esąs laimės kūdikis. Juk jis vedė mokyklos laikų meilę, padarė karjerą, dirba perspektyvioje kompanijoje, turi kiekvieno vidutinio statistinio amerikiečio svajonių namą ir iki šiol su žmona ir vaikais nejautė jokio diskomforto. Ir štai vieną dieną visa ši iliuzinė laimė ėmė byrėti lyg kortų namelis. Šią netikėtai vyruką užgriuvusią sumaištį aktorius puikiai perteikia vienu taikliu štrichu: išgirdęs automobilyje žmonos prisipažinimą „Aš miegojau su kitu“, Kelas nekelia jokių skandalų („Na, ir mėmė“, – tikriausiai pagalvoja dauguma žiūrovų), bet netardamas nė žodžio atsisega saugos diržą ir bejausmiu veidu žengia iš važiuojančio automobilio lauk.

Gailesčio ir pajuokos vertas Kelas atrodo ir vėliau, kai prisipažįsta apie žmonos neištikimybę visiems aplinkiniams, net bare sutiktoms nepažįstamoms merginoms. Viskas ima keistis, kai vis dažniau lankydamasis tame pačiame bare, jis susipažįsta su jaunesniu mergišiumi Džeikobu Palmeriu (Ryanas Goslingas). Savimi pasitikintis „vakarėlių liūtas“ pagaili vienišiaus ir pasiūlo nevilties liūne skendinčiam nelaimėliui padėti. Anot jo, Kelui dabar svarbiausia – patikėti savimi, pasikeisti ir sugražinti seniai prarastą vyriškumą. Džeikobas net patikina naująjį pažįstamą, kad jeigu šis paklausys visų jo patarimų, tai po kurio laiko žmona tiesiog maldaus jai atleisti.

Šioje vietoje siužetas daro posūkį ir ima stipriai intriguoti. Kas gi nenorėtų sužinoti, ką turėtų daryti tikras „mėmė“, kad per trumpą laiką pavirstų „ereliu“?

Visų pirma, žinoma, reikia kritiškai pažvelgti į save veidrodyje ir tada ryžtingai keisti viską, ką tame veidrodyje matai. Keli vizitai pas stilistą, kirpėją ir į drabužių bei batų parduotuves duoda ryšiai pastebimą rezultatą. Vėliau seka panelių „kabinimo“ pamokos ir atsipalaidavimo pratybos. O trumpas tikros vyriškumo mokyklos kursas baigiamas suglebusio kūno korekcija sporto salėje ir keliais lakoniškais patarimais: „Kontroliuok save. Jei nori ko nors – imk. O nenori – sakyk“.

Gražuolei Emmai Stone šiame filme atiteko nedidelis, tačiau įsimintinas vaidmuo. Aktorė vaidina teisę studijuojančią merginą vardu Hana, kuri, žinoma, svajoja apie meilę ir laukia to momento, kada jai mylimas vaikinas Ričardas (Joshas Grobanas) gražiai pasipirš. Filme daug svarbių personažų, tačiau sekti painius visų jų tarpusavio santykius nėra taip labai paprasta.

8. „ŽMOGUS-PAUKŠTIS“ (Birdman, 2014 m.)

Šis filmas buvo apdovanotas keturiais Oskarais (už geriausią filmą, režisūrą, originalų scenarijų ir operatoriaus meistriškumą). „Žmogus-paukštis“ yra nemenkas eksperimentas – žiūrint šį filmą atrodo, kad režisieriui Alejandro Gonzálezui Iñárritu beveik neprireikė montažo meistro pagalbos: dauguma scenų nufilmuota be perstojo judančia kamera, tad susidaro įspūdis, jog matome totalų „subjektyvios kameros“ triumfą. Kino kamera šį kartą yra ne tradicinis meistriškai inscenizuotų mizanscenų stebėjimo instrumentas, bet dar vienas filmo herojus, prilygstantis aktoriams, kurie vaidina netausodami jėgų ir su neslepiamu malonumu.

„Žmoguje-paukštyje“ yra keli lygmenys, nors kamera beveik neišleidžia iš savo stebėjimų lauko aktoriaus Michaelo Keatono, kuriam pagrindinis vaidmuo tapo tikru benefisu. Jo suvaidintas Riganas Tomsonas, buvęs garsus Holivudo aktorius, žiūrovų populiarumo ir prodiuserių pagarbos nusipelnęs už keliuose filmuose vaidintą komikso personažą Žmogų-paukštį. Nesunku numanyti, kodėl šiam vaidmeniui buvo pakviestas būtent M. Keatonas, kuriam du kartus suvaidinto Žmogaus-šikšnosparnio (paprasčiau kalbant, Betmeno) kostiumas užgožė kitų jo aktorinių galimybių spektrą.

Todėl anekdotą primenančią istoriją, kad po lėktuvo katastrofos laikraščiai praneštų tik apie George‘ą Clooney, o Rigano net nepaminėtų, M. Keatonas pasakoja taip, kad panašaus efekto neleis pasiekti jokia aktorinė technika. Čia jau pulsuoja ne suvaidintos, o iškentėtos intonacijos.

Ema Stone čia įkūniją prieštaravimų kamuojamo aktoriaus dukterį. Jos ne itin didelis bet labai ryškus vaidmuo parodo kiek tamsesnę dramatišką aktorės pusę. Neįtikėtinai smagu stebėti Emos transformaciją, jos išėjimą už įprastinių nusistovėjusių ribų.

Holivude (ir ne tik jame) apstu morališkai traumuotų menininkų, kurie kažkada buvo populiarūs, o dabar visų pamiršti. Tai amžinas siužetas, vertas gilių psichologinių romanų ir jaudinančių filmų. A. Gonzálezas Iñárritu jį interpretuoja, pasitelkęs sudėtingą tragikomedijos, grotesko ir (nebūtų meksikietis!) Lotynų Amerikos literatų išgarsintą magišką realizmą.

Riganas bando susigrąžinti buvusią šlovę ir Brodvėjuje stato spektaklį pagal Raymondo Carverio apsakymą „Apie ką mes kalbame, kai kalbame apie meilę?“. Spektaklis Riganui reiškia ne tiek pergalingo sugrįžimo iš užmirštųjų pasaulio galimybę, kiek paskutinis šansas įrodyti (visų pirma pačiam sau), kad jis dar „turi parako“. Ir visai nesvarbu, kad toks tikslas reikalauja maksimalių fizinių ir psichologinių resursų. Kai ant kortos statomas visas gyvenimas, blefuoti būtų nesąžininga. Todėl autoriai negaili nusivylimo padiktuotos kritikos teatro pasaulyje įsišaknijusiam cinizmui ir publikai, kurią modernių technologijų laikais labiau jaudina ne sielų apnuoginimas scenoje, o galimybė mobiliu telefonu nufilmuoti garsenybę (jei ypatingai pasiseks, dėvintį vien trumpikes) tiesiog gatvėje.

Filmas turi iš pirmo žvilgsnio keistą paantraštę „Netikėtas nežinojimo privalumas“, kuri suteikia visam pasakojimui dar vieną dimensiją. Nuo pradinių kadrų režisierius tarsi perspėja, kad atsisakytume įprastų mąstymo klišių ir vėliau ilgai vedžioja žiūrovus painiais teatro koridoriais bei herojų pasąmonės labirintais, kad dingsta riba tarp tikros realybės ir vaidybos.

P.S. Leidiniui „The Hollywood Reporter“ operatorius Emmanuelis Lubezki taip paaiškino svarbiausią „Žmogaus-paukščio“ specifiką: Ilgiausias kadras filme trunka 15 minučių, o dauguma kitų yra vidutiniškai 10 minučių trukmės.

Aktoriai specialiai repetavo perėjimus tarp skirtingų kadrų, kad jie atrodytų sklandūs. Svarbi reikšmė, sudarant nenutrūkstamo kadro efektą, tenka aktorių makiažui ir apšvietimui. Apšvietimą priklausomai nuo kameros judėjimo keitė net aštuoni žmonės. „Mūsų visa komanda judino apšvietimo prietaisus ir sklaidė šviesą. Tai buvo panašu į sinchroninį baletą –  rezultatas iš tikrųjų atrodo puikiai“, – sakė E. Lubezki. (G.J.)

7. „LYČIŲ KOVA“ (Battle of the Sexes“, 2017)

Filmų, kurie vadinosi „Lyčių kova“ kino bazėse nesunkiai surasime gerą tuziną. Dar daugiau yra filmų, kurie vadinasi kitaip, tačiau nagrinėja tą pačią, seną kaip pats pasaulis, problemą.

Pirmieji filmai, rimtai ir linksmai pasakojantys apie nesutaikomus vyrų bei moterų prieštaravimus, gimė dar nebylaus kino metais. Antrą impulsą ši tema įgavo tada, kai moterys išsikovojo teisę balsuoti. Vėliau sparčiai augantis feministinis judėjimas atnešė naujų aspektų ir nusvėrė lyčių balansą į vieną pusę. Dabar įsitvirtinantys #MeToo standartai nuspalvino lyčių kovos konfliktus naujomis spalvomis.

Viskas pasaulyje kinta, tačiau lyčių kovos išlieka lyg pastovi dimensija, prie kurios nuolat grįžta kinematografininkai.

Režisierių tandemas Jonathanas Daytonas ir Valerie Faris ryžosi paįvairinti tradicinę temą savomis intonacijomis. Ši režisierių pora draugauja ir kartu kuria jau seniai. Gana ilgai jie darbavosi muzikos versle ir drauge sukūrė daug muzikinių klipų, kuriuos tankiai rodė MTV: šio talentingo tandemo paslaugomis naudojosi tokie garsūs muzikos kolektyvai, kaip R.E.M., Red Hot Chili Peppers, The Smashing Pumpkins, Oasis, Jane’s Addiction ir kitiems. Jų spalvinguose muzikiniuose klipuose dainavo Macy Gray, Janet Jackson ir kitos žvaigždės.

Jonathano Daytono ir Valerie Faris sukurti muzikiniai klipai pelnė daug apdovanojimų – du „Grammy“ prizus, devynis MTV muzikinių vaizdo klipų apdovanojimus ir „Billboard Music“ apdovanojimą, skiriama „Metų režisieriui“.

Vaidybiniame kine šis gabus duetas debiutavo 2012-aisiais: tada jų sukurta romantinė komedija „Rubė Sparks“ (Ruby Sparks) pasakojo apie kūrybinę krizę išgyvenantį jauną rašytoją Kelviną, kuriam nepadeda nei vizitai pas psichoanalitiką, nei bandymai parašyti naują romaną. Nerasdamas įkvėpimo, mūzos ir vidinės ramybės, vyrukas pasitelkia fantaziją, kurioje gimsta naujas romanas ir svajonių mergina Rubė Sparks. Galiausiai ši ideali mergina, gimusi Kelvino vaizduotėje, išdygsta jo namų svetainėje!

„Lyčių kova“ yra antrasis Jonathano Daytono ir Valerie Faris filmas. Dar viena romantinė komedija. Emma Stone joje vaidina jauną tenisininkę Bilę Jean King kurios sportinė karjera aštuntojo dešimtmečio pradžioje stulbinamai šovė į viršų, o jau 1972-aisiais ją sveikino pats JAV prezidentas Richardas Nixonas.

Bilės karjerą atidžiai seka ir buvęs teniso čempionas Bobis Rigsas (Steve‘as Carellas), kuris iš aktyvios sportinės veiklos jau pasitraukė, tačiau sportinio azarto neprarado, tik dabar jį realizuoja sporto totalizatoriuose.

Bilė būtų visai patenkinta savo progresuojančiais sportiniais pasiekimais, jei ne viena ne tokia jau nesvarbi smulkmena: JAV Teniso asociacijos (USLTA) moterų čempionato prizinis fondas yra aštuonis kartus mažesnis, negu vyrų turnyruose. Visi, kurie, kaip pati Bilė, viešai iškelia šį akis badantį lytinės diskriminacijos faktą, išgirsta tą patį argumentą: „Stebėti vyrų teniso varžybas yra įdomiau!“ O tai, kad tiek į vyrų, tiek į moterų teniso rungtynes parduodamas panašus kiekis bilietų, nėra svarbus argumentas lyčių lygybės naudai.

Pasipiktinusi tokia nelygybe Bilė su jos iniciatyvas palaikančia drauge Gledis (Sarah Silverman) nori keisti situaciją, tačiau perkalbėti teniso turnyro organizatorių Džeką Kramerį (Billas Pullmanas) nėra taip paprasta. Džekas yra tikras seksistas ir tvirtai laikosi nuomonės, kad moterų tenisas yra nevisavertis.

Bet viską keičia neseniai Amerikoje paūžusi seksualinė revoliucija, suaktyvinusi moterų judėjimą. Galiausiai 1973 m. įvyksta teniso varžybos, kuriose akistaton stoja du čempionai – dabartinė Bilė ir buvęs – Bobis Rigsas. Ir panašu, kad tai bus daugiau nei dar vienas teniso čempionatas.

P.S. Pirmą kartą su Steve‘u Carellu Emma Stone susitiko 2011 m., filmuojant romantinę komediją „Kvaila, beprotiška meilė“. (G.J.)

6. „MĖNESIENOS MAGIJA“ (Magic in the Moonlight, 2014)

Filmas nukelia į trečią praėjusio amžiaus dešimtmetį. Pagrindinis herojus – iliuzionistas Stanley (, kuris užsidirba pragyvenimui ne tik demonstruodamas magijos triukus, bet ir demaskuodamas apsimetėlius mediumus. Nauja Stanley užduotimi tampa atskleisti keistuolės Sophie klastą, tačiau artimiau su ja susipažinęs Stanley ima dvejoti – galbūt Sophie iš tiesų turi dovaną bendrauti su dvasiomis? Žinoma, viskas nėra taip, kaip atrodo, o situaciją komplikuoja tarp herojų užgimę romantiški jausmai.

Istorija atrodo smagi ir turinti potencialo, tačiau šįkart režisieriui, paprastai stebinančiam originaliais kūrybiniais sprendimais, regis, nepavyko iki galo nuspausti gaiduko. Nors pagrindinių vaidmenų atlikėjai Colinas Firthas ir Emma Stone savo darbą atliko puikiai. Woody Allenas, režisuodamas „Mėnesienos magiją“, liko ištikimas savo stiliui – narpliojo žmonių santykius, filme netrūko ilgų šmaikščių dialogų, atmieštų truputėliu ironijos, bet šįkart sena taktika nepasiteisino ir filmas atrodo iki galo neišpildytas.

Yra ir geroji pusė – už nuotaikingą atmosferą, gražius kostiumus ir puikiai perteiktą trečiojo dešimtmečio aurą režisieriui galima dėti pliusą. Filmas šviesus ir pozityvus, todėl puikiai tiks norintiems išvysti gražią, tačiau kiek kitokią meilės, užgimusios tarp dviejų keistokų žmonių, istoriją. Teigiamą filmo atmosferą, ko gero, įtakojo ir režisieriaus Woody Alleno ilgametė aistra magijos triukams. Tai buvo tik laiko klausimas, kada su šiuo hobiu menininkas susies vieną savo filmų. Dėl šios priežasties „Mėnesienos magija“ – ypatingas kūrinys. Jei ne žiūrovams, tai bent režisieriui – šiuo filmu jis pasidalino su žiūrovais dalele savo pasaulio. (J.M.)

5. „ZOMBIŲ ŽEMĖJE” (Zombieland, 2009)

Prieš dešimtmetį, 2009-aisiais, pasirodęs post-apokaliptinis filmas apie zombių apokalipsę sulaukė didelio populiarumo. Jo režisierius – Rubenas Fleischeris.Filmas vaizduoja karvių virusą, kuris po dviejų mėnesių užkrėtė beveik visas JAV valstijas, paversdamas visus žmones zombiais. Likę išsigelbėję vieni kitus vadina miestų, iš kurių yra kilę, pavadinimais. Neužkrėstas studentas Columbus keliauja iš universiteto barako Teksase į Columbus miestą išsiaiškinti, ar jo tėvai vis dar gyvi. Bekeliaudamas studentas sutinka dar vieną išsigelbėjusį vaikiną, kuris pasivadinęs Tallahassee. Pakeleivis pasirodo ypač žiaurus žudant zombius. Nors sutiktasis nepasirodo ypatingai bendraujantis ir gana šiurpus, tačiau išsigelbėjėliai susiburia kartu ir tęsia kelionę drauge.Tallahassee ir Columbus sutinka dvi seseris, kurios juos vėliau apgauna išviliodamos ginklus bei pasisavindamos vaikinų visureigį ir palikdamos juos likimo valiai. Tačiau vaikinai atranda dar vieną visureigį, todėl jas pasiveja. Įsiplieskia konfliktas, tačiau visi likę gyvi supranta, jog jiems derėtų orientuotis į kur kas didesnę problemą nei jų principai – tai šalį užkariaujantys zombiai…Režisierius Rubenas Fleisheris itin taikliai parinko aktorius savo personažams. Rodos jie tiesiog tobulai sutverti įkūnyti būtent tuos veikėjus, kurie jiems buvo priskirti. Pavyzdingas nevykėlis – Jesse Eisenberg, ideali, viską griaunanti aikštinga mergiotė – Emma Stone, trapi mažoji sesutė – Abigail Breslin ir senas kvanktelėjęs kaubojus – Woody Harrelson. Iš esmės vos keturi aktoriai, o kompanija tokia pilna, kad nieko jai ir nebeprikiši. Pilna ir įvairiapusiška.2019-ųjų spalį pasirodė antroji filmo dalis, tačiau tęsiniui nepavyko pakartoti savo pirmtako sėkmės – sulaukusi prastesnių atsiliepimų iš kino kritikų ir žiūrovų, ši kino juosta, nors ir netapo nuostolinga, buvo įvertinta tik kaip vidutiniška.

4. „TARNAITĖ“ (The Help, 2011)

JAV pietinės valstijos nuo seno asocijuojasi su vergvaldyste, turtuolių plantacijose sunkiai dirbančius juodaodžius ir čia gimusią organizacija kukluksklanu. Nors nuo tų laikų praėjo daug metų, praeities vaiduokliai vis dar braunasi ir į šių laikų kiną: „12 vergovės metų“ (12 Years a Slave, 2013), „Juodaodis is Kukluksklano“ (BlacKkKlansman, 2018), „Žalioji knyga“ (Green Book, 2018) ir pan.

„Tarnaitės“ (2011) veiksmas taip pat plėtojasi praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje JAV pietuose Misisipės valstijoje. Ir šio filmo siužete girdisi seniai praėjusių laikų aidai.

Režisierius Tate’as Tayloras debiutavo žaisminga komedija „Nuostabios bjaurybės“ (Pretty Ugly People, 2008) apie merginą, kuri atsikratė viršsvorio po skrandžio šuntavimo operacijos ir pasiekusi tobulų kūno linijų tapo lydere gimtajame koledže.

Muzikinė drama „Kilk aukštyn“ (Get on Up, 2014) pasakoja apie garsų roko muzikantą – juodaodį Jamesą Browną (Chadwickas Bosemanas) – jo pavardė viena pirmųjų buvo įrašyta rokenrolo Šlovės salėje.

Vėliau režisierius pakeitė kelis kolegas prie komiško serialo „Greisė ir Frenkė“ (Grace and Frankie) ir pasinėrė į painių nusikaltimų kloaką. Šio proceso rezultatą matėme didžiuosiuose ekranuose. Tai buvo trileris „Mergina traukinyje“ (The Girl on the Train, 2016) – pasakojimas apie kasdien į darbą traukiniu važinėjančią jauną moterį Reičel, kuri pro langą vis spėdavo pamatyti kelias jai nepažįstamos jaunos poros gyvenimo akimirkas. Vėliau viskas pakrypsta netikėta linkme: kasdien stebėtą nepažįstamą moterį kažkas nužudė, o pati Reičel netikėtai tampa įtariamąja, nes matė tai, kas nuo svetimų akių buvo slepiama.

Pagrindinė „Tarnaitės“ (2011) herojė, gimusi JAV pietuose Misisipės valstijoje, grįžta į gimtus namus vos baigusi koledžą. Nebuvusi namuose keletą metų mergina Skiter (Emma Stone) randa apsnūdusį Džeksono miestelį, kuriame niekas nevyksta.

Pagal pietinių valstijų tradicijas gerų tėvų mergaitės privalo ištekėti už padoraus jaunikio ir pasišvęsti šeimai bei namams. Taip čia gyveno daugelis kartų, nė nesusimąstydami apie kitokį likimą. Žinoma, jaunai merginai, svajojančiai tapti rašytoja ir išsiveržti į platųjį pasaulį, čia yra nuobodu. Jos planai aplinkiniams atrodo tik tušti paistalai ir kvailos iliuzijos.

Nuo šios vietos filmo siužetas galėjo pasukti net keliomis kryptimis. Autoriai pasirenka ne jaunos maištininkės kelią, bet bando sugrįžėlę „integruoti“ į vietinių problemų ratą. Įsidarbinusi vietiniame laikraštyje jaunoji žurnalistė Skiter nusprendžia laiko veltui negaišti ir jau galvodama apie savo būsimąją knygą nusprendžia apklausti kuo daugiau vietinių juodaodžių moterų, kurios daug metų praleido turtingų žmonių namuose dirbdamos tarnaitėmis. Aplinkiniai į tokią Skiter iniciatyvą žvelgia pašaipiai, užtai apsnūdusio miestelio atmosferai tai išeina tik į naudą – atsiranda puiki tema apkalboms, kreiviems žvilgsniams ir šnabždesiams už nugaros.

Pradėdama šią apklausa mergina nė neįsivaizdavo, kokia tai bus nauja gyvenimo patirtis ir kokią iš to galima bus sukaupti medžiagą. Jau nekalbant apie naujas pažintis su moterimis, kurios būsimajai rašytojai pripasakos tikrai įdomių realių istorijų. Jas bus labai įdomu sužinoti ir žiūrovams. Ypač jaudinančios bus dviejų moterų – Eibilinos ir Minės gyvenimo patirtys: jos yra tokios skaudžios, kad abi prabilusios moterys sugebėtų sujaudinti ne tik žmones, bet, kaip sako amerikiečiai, įstengtų pravirkdyti dangų ir prajuokinti akmenį.

Eibilina trimis dešimtmečiais vyresnė už Skiter, per ilgus tarnavimo metus ji užaugino septyniolika svetimų vaikų, bet prarado savo vienintelį.

Minė garsėja visoje apylinkėje kaip nepralenkiama kulinarė ir aštrialiežuvė. Dėl pastarosios savo būdo ypatybės ji vienoje vietoje ilgai neišsilaiko.

Atrodytų, kas galėtų būti bendra tarp gyvenimo patirties dar stokojančios merginos ir gyvenimo užgrūdintų juodaodžių tarnaičių? Toks bendras vardiklis yra: visas jas vienija noras pakeisti ne tik savo gyvenimus, bet ir reformuoti stagnacijos apimtą aplinkinį pasaulį.

„LENGVABŪDĖ PIRMŪNĖ“ (Easy A, 2010)

Apie literatūrinės klasikos ekranizacijų subtilumus prirašyti kalnai recenzijų ir netgi mokslinių disertacijų. Tačiau ligi šiol nėra sutarimo, kokį filmą galima būtų laikyti idealia adaptaciją – tą, kuri išlieka maksimaliai artima tekstui ar ta, kuri tik pasinaudoja literatūros kūrinio motyvais ir pateikia į originalą mažai panašią istoriją.

Filmo „Lengvabūdė pirmūnė“ renkasi antrąjį variantą ir nuo literatūrinio originalo pabėga taip toli, kad jei ne paminėjimas titruose, vargu ar kas suprastų, jog autorius įkvėpė Nathanielio Hawthorne’o romanas „Raudonoji raidė“, parašytas dar 1850 metais. Surasti du siužetus, kurie būtų vienas į kitą labiau nepanašūs, negu knyga ir filmas, tikrai nelengva. Spręskite patys.

Nathanielio Hawthorne’o klasikiniame romane „Raudonoji raidė“ (ir gana tikslioje šio klasikinės istorijos ekranizacijoje, kurią 1995 m. su aktoriais Demi Moore bei Gary Oldmanu sukūrė režisierius Rolandas Joffé) veiksmas rutuliuojasi 1666 metais Masačiusetso įlankos kolonijoje. Čia vyrauja puritoniškos vertybės, todėl naujoji atvykėlė Hester Prain (Demi Moore) sutinkama gana įtariai. Jauna moteris greitai įsilieja į čiabuvių gyvenimą ir, įsikūrusi atokioje fermoje, laukia atvykstančio vyro. Tačiau ji jaučia nenumaldomą aistrą jaunam kunigui Artūrui Dimesdeilui (Gary Oldmanas). Ir šis neabejingas jaunai gražuolei. Manydami, kad Hester vyras greičiausiai žuvo kelionėje per vandenyną, jiedu sutvirtina savo meilę, iš kurios gimsta kūdikis. Bet netrukus kolonijoje pasirodo Hester vyras Rodžeris Čilingvortas (Robertas Duvallis), praleidęs metus indėnų nelaisvėje.

„Lengvabūdės pirmūnės“ istorija vyksta mūsų dienomis. Jei veiksmas amerikiečių komedijose plėtojasi mokykloje, o jo herojai yra vyresnių klasių mokiniai, galime lažintis, kad beveik visi moksleivių interesai išsitenka seksualinių problemų teritorijoje, o svarbiausi rūpesčiai, žinoma, susiję su nekaltybės praradimu.

Ne išimtis ir Emmos Stone suvaidinta panelė Oliv Pendergast. Merginai jau septyniolika metų, bet ji vis dar skaisti. Šimtus kartų įvairiuose „Amerikietiškuose pyraguose“ buvo pasakojama, kaip tokiame amžiuje šios „gėdos“ galima atsikratyti. Oliv pasirenka ne itin originalų būdą išvengti nevykėlės pravardės. Mergina paleidžia gandą, kad savo gėdos sėkmingai atsikratė su vienu koledžo moksleiviu. Ir kad dar labiau įtvirtintų savo naująjį statusą, ėmė vaidinti labai patyrusią sekso reikaluose. Net demonstratyviai prie savo drabužių prisiuvo raudoną gėdos raidę (štai, pagaliau ir paaiškėjo, kam filmo autoriams prireikė Nathanielio Hawthorne’o!).

Kaip ir reikėjo tikėtis, tarsi stebuklingai lazdelei mostelėjus Oliv iš pilkos pelytės virto viena ryškiausių koledžo moksleivių. Ji išgelbėja ant plauko pakibusią bendramokslio Brendono reputaciją. Vaikinas yra gėjus, ir toliau nuo visų slėpti šį reikalą darosi nebeįmanoma. Brendonas išdrįsta paprašyti Oliv, kad ji apsimestų jo mergina ir jiedu vakarėlyje pasirodytų drauge.

Jau įsijautusi į „patvirkėlės“ vaidmenį Oliv, žinoma, negali nepadėti nelaimėliui…

Dauguma „Lengvabūdės pirmūnės“ situacijų ir pokštų tikrai nepakyla virš įprasto „Amerikietiškų pyragų“ humoro. Bet jis turi paklausą ne tik Amerikoje: vien čia 8 milijonus dolerių kainavusi komedija uždirbo septynis kartus daugiau.

2. „FAVORITĖ“ (The Favourite, 2018)

Yorgos Lanthimos barokinė istorinė dramedija (dviejų žanrų – dramos ir komedijos – lydinys) – „Favoritė“ susišlavė net dešimt Oskarų nominacijų, O filme sužibėjusi Olivia Colman nugvelbė Oskarą apdovanojimą iš kitų konkurenčių puikiu karalienės Anos personažu.  Škotijos, Anglijos ir Airijos karaliene Ana Stiuart buvo paskelbta 1702-ųjų kovo aštuntąją, karūnuotą balandžio 23-ąją per Šv. Jurgio šventę, o pasimirė nuo insulto po dvylikos metų. Neigiamą karalienės Anos įvaizdį imta formuoti tuoj po jos mirties. Malboro hercogienė ledi Sara (ji, beje buvo tolima Winstono Churchillio giminaitė), geriau už bet ką kitą žinojusi visas karalienės aplinkos intrigas ir dažnai buvusi jų iniciatore, įtikino būsimuosius karalienės biografus, kad monarchė buvusi „silpna ir neryžtinga moteris, labai priklausoma nuo barnių miegamajame ir valstybės reikalus sprendusi pasikliaudama asmeninėmis simpatijomis“. Nors karalienė Ana buvo labai stipriai veikiama aplinkos intrigų, jos valdymo laikais neproporcingai didelę valdžią gavo ministrų kabinetas, o pati šalis išgyveno didelį ekonominį bei kultūrinį pakilimą. Kaip dažniausiai būna istorinėse dramose, monarchų asmeniniame gyvenime neapsieinama be meilės trikampių. Ši geometrinė figūra dominuoja ir Yorgoso Lanthimoso filme, bet ji yra pabrėžtinai moteriška.

Kad nekiltų jokių abejonių dėl intrigų specifikos, režisierius jau per pirmąsias dešimt filmo minučių nedviprasmiškai apibrėžia svarbiausių problemų ratą. Į atskiras dalis paskirstytas siužetas pradedamas pirmąją antrašte: „Purvas dvokia“. Ši mintis bus interpretuojama įvairiais lygmenimis, pradedant pačiu primityviausiu (į karalienės rūmus pas įtakingą giminaitę ieškoti darbo važiuojanti jaunoji Abigailė, kurią nuostabiai įkūnija Emma Stone, brutaliai išstumiama iš karietos į pakelės purvą). Vėliau įvairiausios „purvo vonių“ metaforos lydės valdžios, moralės ir, žinoma, politikos peripetijas. Jau ankstesniuose filmuose užsirekomendavęs kaip absurdo meistras režisierius ir šį kartą neatsisako savo pomėgių. „Favoritė“ tik dėl istorinio konteksto, realių asmenybių ir XVIII a. kostiumų atrodo kaip istorinis filmas. Karališkus interjerus Y. Lanthimosas užpildo ne tik karikatūriškais personažais, bet ir ne mažiau įspūdingais „gyvulių ūkio“ gyventojais. Štai karalienės apartamentuose narveliuose apgyvendinti septyniolika triušių (karalienė Ana pagimdė 17 vaikų, bet visi jie gimė jau negyvi arba mirė labai anksti, todėl dabar valdovė triušius pavadino jų vardais, kad galėtų švęsti kiekvieno gimtadienį). O mėgiamiausias karalienės dvaro dalyvių žaidimas – stebėti lenktynes, kuriose rūmų menėmis krypuoja žąsys ir antys, o šiuos „bėgikus“ azartiškai palaiko būrys vyrų su perukais ir išsipusčiusių freilinų. Šią pramogą organizuoja pats ministras pirmininkas, tuo tarpu opozicijos lyderis su savo politiniais bendraminčiais taip pat turi ką veikti laisvalaikiu – jie smaginasi svaidydami apelsinus į gyvą ir nuogą taikinį.

Panašių sarkastiškų detalių filme apstu, ir jomis gausiai apdovanojami abiejų lyčių atstovai. Ypač komiškai atrodo „subobėję“ rūmų svečiai vyrai, visai nepanašūs į stipriosios lyties atstovus. Todėl logiška, kad visų įmanomų iniciatyvų imasi moterys. Iš karto aišku, kad valstybę valdo visai ne Ana (Olivia Colman), o ledi Sara (Rachel Weisz) – tikra intrigų ir sąmokslų karalienė, kuriai drąsos suteikia tai, kad jos vyras lordas Malboras kontroliuoja kariuomenę. Nepėsčia pasirodo ir panelė Abigailė, kuri tik iš pažiūros atrodo kaip naivi provincialė. Naujoji rūmų viešnia tuoj pat susigaudo, kas čia yra kas, ir pradeda regzti savąjį slaptų planų voratinklį, nors daryti tai akylai stebint viską žinančiai pirmai karalienės favoritei tikrai nelengva. Laimei, daug ledi Saros laiko atima britų karas su prancūzais ir politinis flirtas su sąjungininkais. Pernelyg aktyviai užsiėmusi šiais pirmaeilės svarbos valstybiniais reikalais ledi Sara ne iš karto pastebi, kad jos vietą šalia podagros kankinamos karalienės (net ir naktimis miegamajame) užgrobia jaunoji konkurentė.Šį kartą Y. Lanthimos atsisako jam anksčiau kruopščiai puoselėto režisieriaus-demiurgo vaidmens bei ankstesniems filmams būdingų (pseudo) filosofavimų ir visą savo talentą nukreipia į spalvingą išsigimusių karališkų žaidynių karnavalą, kuriame centrinė vieta apibrėžta trijų viena kitos vertų aferisčių trikampiu.
1. KALIFORNIJOS SVAJOS“ (La La Land, 2016)
Miuziklas kine visais laikais yra populiarus. Prieš ketverius metus sukurtas „Kalifornijos svajos“ (originalus pavadinimas La La Land jau savaime nuteikia romantinei nuotaikai) jau vadinamas šių dienų kino klasika.Nuostabaus vizualinio grožio filmo autoriai (rež. Damienas Chazelle‘is) restauruoja ne tik sentimentalią klasikinių miuziklo dvasią, bet ir vykusiai perkelia jas į dabartinio pasaulio kontekstą. Čia susitinka auksinius Holivudo laikus primenančios miuziklo tradicijos ir kamerinė istorija apie dviejų svajotojų meilę.Mija (Emma Stone) dievina senuosius Holivudo filmus ir trokšta tapti aktore, bet tų pačių tikslų siekiančių žmonių perpildytame Los Andžele realizuoti savo svajonę nėra taip paprasta. priversta lakstyti į beprasmius bandymus, pragyvenimui užsidirba padavėja kavinėje, o laisvalaikiu rašo mono pjesę, nors nesitiki, kad ją pavyks kam nors įsiūlyti. O jaunas džiazo pianistas Sebastijanas ( Ryanas Goslingas) svajoja atidaryti savo muzikos klubą, bet tam reikia didelių pinigų, tad muzikantas priverstas vakarais groti nesudėtingas melodijas restoranuose.Akivaizdu, kad skirtingomis orbitomis judančių herojų keliai kada nors susikirs ir prasidės nuostabiausia pasauliniame kine istorija „vaikinas susitinka merginą“.Sebastijanas ir Mija susitiko mažiausiai romantiškai pažinčiai tinkamoje vietoje – tiesiog greitkelyje milžiniškoje automobilių spūstyje. Kol kas jie dar tik užfiksuoja šį susitikimą iškalbingais žvilgsniais, o tikroji pažintį įvyks vėliau.

Senaisiais idealais besivadovaujanti porelė ne iš karto pasiduoda širdyje užgimstantiems jausmams. Bet naivumas ir nesuvaidintas nuoširdumas pamažu daro savo.

Jaunas režisierius Damienas Chazelle‘is jau 2014-aisiais buvo pavadintas svarbiausia Holivudo viltimi, kai jo filmas „Atkirtis“ (Whiplash) buvo įvertintas trimis Oskarais. Oskaru už vizualinius efektus buvo apdovanotas ir kitas D. Chazelle‘io filmas „Pirmasis žmogus (First Man, 2018), kuriame Ryanas Goslingas suvaidino Neilą Armstrongą, 1969-aisiais žengusį pirmuosius žingsnius Mėnulio paviršiumi ir šį įvykį įamžinęs sparnuota fraze: „Tai mažas žingsnelis žmogui, bet didelį žingsnis žmonijai“.

Pats režisierius savo filmą charakterizavo kaip „Gene‘o Kelly‘io ir Theloniouso Monko susitikimą“ [Gene‘o Kelly – dabar jau primiršta klasikinių Holivudo miuziklų žvaigždė ir puikus šokėjas, o Theloniousas Monkas – genialus kompozitorius ir džiazo pianistas virtuozas – G.J.].

Nuostabią „Kalifornijos svajų“ partitūrą sukūrė kompozitorius Justinas Hurwitzas, kurį specialistai jau pakrikštijo naujuoju George‘u Gerschwinu. Filme skamba nemažai originalių muzikinių kompozicijų, bet girdime ir stilizuotas klasikines melodijas. Ne tik amerikietiškas, bet ir prancūziško miuziklo dvasią (visų pirma „Šerbūro lietsargių“) primenančias kompozicijas.

Gal Damienas Chazelle‘is bei jo labai muzikalūs bendradarbiai ir nepadarė revoliucijos kino miuzikle, tačiau nepriekaištingai sugrojo kiekvienas savo partiją. Geriausias įrodymas – septyni Auksiniai gaubliai ir šeši Oskarai. (G.J.)

Gediminas Jankauskas, Martyna Ratnikaitė, Laura Kiršytė, Justina Markuckytė, Raminta Česnaitė

Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių Tomo Hankso kino vaidmenų

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Sponsored video

Taip pat skaitykite: