Dėmesio – rimtas įspėjimas! Šioje knygoje pilna pavydo, netolerancijos, antimoterizmo ir kitokių nepadorių bei netinkamų XXI amžiaus pažangiam žmogui dalykų. Net nebandykite pirkti, nes arba užsikikensite negyvai, arba, jei nedavė Dievas to jausmo, pradėsite į generalinę prokuratūrą kepti skundus kaip blynus.
Regimantas Dima – užkietėjęs vilnietis, dviejų istorinių romanų „Vilniaus plovas“ ir „Bronislovas ir imperatorius“ (Tyto alba, 2015, 2016) autorius. Buvęs regbio žaidėjas, „laukinio kapitalizmo“ laikotarpio verslininkas, dviejų dukterų tėvas. O lietuviško interneto skaitytojai jį pažįsta kaip Gyvenimo Stebėtoją, kurio tinklaraštį apie vieno vilniečio gyvenimą skaitė daugybė žmonių, visiškai nenutuokdami, kas yra jo autorius. Skaitė, stebėjosi ir juokėsi. Nes Regimantas Dima iš tiesų yra pats tikriausias gyvenimo stebėtojas: jo aštri akis, puiki atmintis ir kandus humoras panardina skaitytoją į kasdienybę, kuri daugeliui pasirodys pažįstama ir artima – bet neįprastai juokinga. Į prisiminimus apie sovietinį Vilnių, kurio jaunoji karta nebepažįsta. Į kunkuliuojantį asmeninį gyvenimą! su temperamentingaja Balkanų Moterimi.
Autorius sako: „Tai trumpos istorijos apie XX amžių, apie Aziją, verslą, regbį, šeimos vargus ir sovietinio Vilniaus keistenybes. Žmonės, paskaitę šią knygą, reaguoja trejopai – arba juokiasi, arba kvatoja, arba rodo kumščiu autoriui.“
Mes pridedame: tai – viena vyriškiausių lietuviškų knygų. Ir viena juokingiausių.
Viskas kartu. Viskas vienu metu. Viskas asmeniška, paties išgyventa ir daugeliu atveju politiškai bei kultūriškai nekorektiška. Bet toks jau yra Regimantas Dima.
***
Nepelnyta pravardė
Kartą gyvenime esu gavęs nepelnytą ir netgi labai griozdišką pravardę. Ir dar rusiškai. Вождь Бaльшой Гора (Vadas Didysis Kalnas).
Apie bėdą sužinojome tik Almatoje. Į šiaurinį Tianšanį nieko neįleidžia, kalnuose praėjo selis (milžiniška grunto, akmenų, vandens ir purvo nuošliauža) ir galime skristi atgal. Liūdėjome, toks kelias, tiek organizacinio darbo. Ką reiškė vien grynas medicininis spiritas, užkonservuotas skardinėse kaip kondensuotas pienas, fabrikiniu būdu. Ir tai – gūdžiais tarybinio deficito laikais.
Grupės pasitarime kaip vadovas pasiūliau eiti į kalnus neoficialiai, aktyvaus kyšių perdavimo milicijos postams būdu. Jei bus labai baisu kalnuose, pažadėjau, varysime atgal. O jei nelabai baisu, tai eisime,
kaip planavome, iki Isyk Kulio ežero. Liaudis dar nežinojo, koks iš manęs kalnų turizmo vadas, ir naiviai sutiko. Po ilgų paieškų radome PAZiką (toks nevykęs tarybinis autobusiukas), kurio vairuotojas pažadėjo už rublius nuvežti į kalnus, kur reikia. Tik liepė jam pasakius greitai vykdyti komandą „ant grindų“. Taip ir pravažiavome sugulę ant PAZiko dugno pro blokpostus iki pat selio pradžios. Kainavo pigiau, kyšis tik už vairuotoją su PAZiku.
Kai išlipome… kai išlipome šiurptelėjome. Horizonte švietė keli šviežiu gruntu selio nupjauti kalnai. Visi pažiūrėjo į mane. Pasakiau, negi grįšime? Dar taip įdomiau. Tai nuotykis, ką aš jums ir žadėjau…
Kalnų žemėlapiai, matyt, buvo kažkokia tarybinė karinė paslaptis, tad tos Tianšanio vietos žemėlapio kopiją buvau gavęs šviestą peršviestą. Visi kalnagūbriai buvo pažymėti vienoda stora linija, o perėjos – dviem mažais pagaliukais bei skaičiukais. Ir viskas. Žygis turėjo būti labai paprastas, per miškingas vietas, tad nepaėmėme net virvių ir primuso. Toks lengvas pasivaikščiojimas. Tad nenuostabu, kad antrą žygio dieną, kai pradėjo snigti ant galvos, dingo paskutiniai medeliai ir nedviprasmiškai baltavo gerai apgraužti stambių kanopinių kaulai, mane pradėjo lankyti negeros mintys. Mintis negeros lankė, lankė, bet bendrą grupės optimizmą vis dar bandžiau išsaugoti. Galų gale antros dienos pabaigoje pamatėme perėją. Sniegas drėbė jau didžiuliais kąsniais ir buvo velniškai šalta. Aš jau jaučiau, kad perėja tikrai ne ta ir kur mes – velniai žino. Bet paprašiau, kad vienas jaunuolis pažiūrėtų turą. Turas – tokia piramidė iš akmenų, kur skardinėje paslėptas paskutinių perėjoje buvusių žmonių raštelis. Rastas raštelis buvo jau gerai apiręs. Ilgai studijavome, bet supratome tik, kad paskutiniai žmonės perėjoje buvo prieš kokius dešimt metų ir kad tai – tikrai ne mūsų planuotas maršrutas. Grupė visai teisėtai man uždavė kelis klausimus:
– Kur mes? Ir koks čia aukštis? Koks perėjos pavadinimas?
Atsakiau, ką žinojau:
– Aukštis turbūt didelis… einam iš čia… ką aš žinau, kas čia per pavadinimas, koks nors Бальшой Гора…
Sniegas klojo perėją stora marška. Šaltis ir vėjas priminė Prano Juozapo Žemę, o ne saulėtąjį Kazachstaną. Nusileidimo kelio matėme vos keliolika metrų. Apačioje tūnojo pilka nerami nežinia. Laimei, po geros valandos sniego košėje pamatėme palapinę. Vietiniai alpinistai nustėro, kad mes IŠ TEN nusileidome. Jie paklausė kelis klausimus apie selį. Ir po to uždavė man likiminį klausimą:
– Какой дурак вас сюда привел? (Koks kvailys jus čia atvedė?)
Visi parodė į mane:
– Вот вождь (Štai vadas).
Kažkokia palapinėje atšilusi ir todėl atsigavusi niekinga asmenybė papildė:
– Вождь Бальшой Гора (Vadas Didelis Kalnas).
Visi nuo juoko išgriuvo.
Ir nors toliau žygis vyko sėkmingai, man visam gyvenimui prilipo ši griozdiška rusiška pravardė. O frazė Aukštis turbūt didelis buvo kaišiojama kur reikia ir kur nereikia dvidešimt metų. Nepelnytai. Kaltas juk selis ir nekokybiški sovietiniai žemėlapiai…
Genų mišinys, atrodo, bus sprogus
Dukrai jau penkeri ir taip įdomu stebėti, kurie jos gimdytojų genai kuriame gyvenimo etape suteikia jai džiaugsmo.
Veidukas pailgėjo ir mamytės jau giria – dukra į tėtuką. O tai paprasčiausiai europiečio veido forma. Kitą gerą savybę paveldėjo vaikas iš tėčio – lygioje vietoje įklimpti į nuotykius. Kas yra gerai. Gyventi bus nenuobodu.
Kai kuriuos blogus genus, aišku, turime iš mamos, bet jau ką bepadarysi, nutiko tokia nelaimė ir viskas, genų inžinerija neužsiimsime.
Štai atsitikimas iš kelionės po Čekiją, kur pasireiškė gerieji tėčio ir blogieji mamos..
Prahos zoologijos sode yra mažyčių gyvūnėlių aikštelė, kur galima glostyti visokius mažylius.
Tėčiai meta kronas į aparatą, iš ten iškrenta labai nedaug maistelio. Bet tas maistelis yra dieviško skonio ožiukams ir jie sekioja su ryškia meile kiekvieną vaiką su maisteliu..
Mažė ištirpo iš džiaugsmo. Ji galėjo paglostyti gyvūnėlius, atkakliai ją mylinčius, kol turi maistelio. Man buvo gaila tiek leisti kronų ožiukų maisteliui, kai diena tokia karšta ir buvau numatęs už tas kelias kronas kelis bokalus Velkopopovicky Kozel alaus iškart kai tik. Mąsčiau tik, kokį Kozelą pasirinkti: černe ar šviesų.
Be maistelio rankose mažei išlindo blogieji mamos genai. Ji pradėjo reguliuoti aptvare ožiukus, stumdyti juos, kam eilė ėsti, o kam negalima, nes ir taip storas pilvas. Mojavo rankomis kaip eismo reguliuotoja -policininkė. Didžiausias tarp mažiukų ožiukas susikaupęs stebėjo naujo aptvaro reguliuotojo atsiradimą. Aš irgi smūksojau prie aptvaro vis labiau belinkstąs link tamsaus Kozelo. Tas ožiukas vis dar stovėjo ramus ir stebėjo mano mažę, reguliuojančią eismą jo aptvare. Keistas ožiukas, stovi ir spokso, pagalvojau, geriau eitų prašyti vaikų maistelio kaip kiti ožiukai.
Ūmai pasišokėjęs tas didžiausias ožiukas savo ragiukais tvojo mano vaikui visa jėga į užpakalį. Mažė nuvirto ir pradėjo rėkti. Aš juokiausi, bet puoliau gelbėti savo vaiko.
. Skauda, – rėkė mažė. Buvau priverstas perlipti tvorelę ir kelti savo vaiką. Tiesa, dar įspyriau tam negeram ožislovui dėl tvarkos, kad žinotų. Mažė pritariamai sušniurkščiojo nosimi kai ožislovas mekendamas nubėgo slėptis.
Apžiūrėjau mažę. Plati kraujosrūva raudonavo ir plėtėsi akyse. Minkštoji dalis tarp kelių ir nugaros buvo traumuota visu to ožiuko ragelių plotu. Netgi buvo pastebima ragų forma ant minkštosios dalies.
Taigi. Patyrė lygioje vietoje nuotykį, tai mano genai, pagalvojau. Gavo už kvailą vadovavimą ne ten, kur reikia ir ne tiems kam reikia – mamos genai. Sprogstamas mišinys.
Užpakalis normalią spalvą atgavo tik po poros savaičių, jau Lietuvoje. Lietuvoje mažė išmoko liūdnai išpasakoti kaip jai trenkė ožislovas, nes visi reikalavo šitos liūdnos istorijos ir būtinai su ragelių žymių pademonstravimu. O linksmoji dalis – visi giminės suprato už kuriuos genus gavo tas vaikas…Taip, taip, už vadovavimą ne vietoj…Niekam tai nebuvo paslaptis.
Paltas su karakulio apykakle
Toje gamykloje, kur dirbo mano tėvas, buvo specialus cechas, kur darbininkai privalėjo atlikti sudėtingas nestandartines užduotis; to cecho viršininku, pavyzdžiui, dirbo dabar žinomas istorikas Gudavičius. Visos mano nerimtos būdo savybės paveldėtos iš tėvo. Rimtos (bet jų nedaug) – iš motinos. Dėlei aiškesnio to išmaniojo cecho vaizdo pasakysiu, kad pagrindinis cecho šposininkas buvo Ibelhauptaitės (kuri režisierė su Londono akcentu) tėvas Ibelhauptas. Taigi publiką maždaug įsivaizduojate. Juokai ceche liedavosi lyg kokiam fizikų institute.
Tačiau gamyklos buvo internacionalios ir kartu dirbo rusas Mitrochinas iš centrinės Rusijos dalies. Iš ten, kur jau tada tuštėjo kaimai. Visi vyrai arba žuvę kare arba išvažinėję į gamyklas po visą SSSR. Taigi, kaip bebūtų keista, bet rusas Mitrochinas buvo rimčiausias vyras ceche. Šposų lietuviškų jis nesuprasdavo ir atsargiai žvelgdavo į tuos nerusiškus šposus. Bet vyras buvo tikrai rimtas, gal iš buožių, matyt pabėgo į Lietuvą nuo kokių kaimo biednotos persekiojimų.
O kaip kažkur minėjau, spekuliacinės pajamos iš tulpių auginimo Tarptautinei moterų dienai net ir sovietų laikais mūsų šeimai leido pasijusti kiek turtingesniais. Pinigai buvo leidžiami visaip. Bet kartą tėvas pasisiuvo pas siuvėją labai solidų paltą su karakuline apykakle. O karakulis – išdirbtas jauno ėriuko kailis – buvo aukštų pareigų simbolis. Karinę kepurę – papachą – iš karakulio galėjo dėvėti kariškiai tik nuo pulkininko ir aukščiau. Šeimos pajamos, aišku, leido siūtis ir visą paltą iš karakulio, bet tai jai būtų buvęs visiškas iššūkis socialistiniam padorumui, rangų lentelei ir visiškas pižonizmas.
Mitrochinas kaip tik ruošėsi į tėviškę Rusijoje. Jaudinosi. Jam labai norėjosi grįžti po ilgų nebuvimo metų solidžiai, kad visas kaimas pasakytų och ir ilgai rūkytų. Ir tada į cechą įžengė tėvas kaip ne joks darbininkas, o liaudies tarnas iš Centro komiteto su paltu karakuline apykakle.
Šitai. Paltas. Karakulis. Tas pats ūgis. Suvokė Mitrochinas supratęs savo ilgo žiūrėjimo į paltą ir ilgos tylos rezultatus. Visas cechas džiugiai stebėjo atkaklius Mitrochino įkalbinėjimus paskolinti būtiną atostogų rodinoje atributą. Pats jis irgi gerai uždirbdavo, bet tiesiog kaip rusas darbininkas nesumojo, kaip ir kur pasidaryti tokį solidų grožį. O ir laiko liko katino ašaros iki atostogų.
Po kelių gerų degtinės butelių su Mitrochinu ir cecho kolegų paskatinimų – atseit reikia jiems ten parodyti kaip čia, Lietuvoje, mes gyvename – tėvas palūžo. Tegu žino rusai apie Lietuvą.
Nepardavė. Bet tik paskolino atostogoms Rusijoje. Nors motina vistiek ir už tai pasmerkė.
Rimtasis Mitrochinas po atostogų grąžino visiškai sveiką paltą. Kelerius metus kartkartėmis pakalbindavo tėvą parduoti jam paltą. Kaina vis kildavo sulig augančiomis Mitrochino santaupomis. Tėvas būtų dvigubai uždirbęs už tą seną paltą. Ale ir lietuviai turi savo išdidumą. Atsilaikė. Nepardavė.
Mitrochinas sakė – jo kaime visi galvojo, kad jis slaptas generolas ir tik dėl didelio slaptumo apsimeta šaltkalviu iš Lietuvos…
Sumanus regbio teisėjas
Regbio teisėjai turi būti pasiruošę viskam. Teisėjas stovi vienas prieš 30 įnirtusių vyrų. Tik su švilpuku. Todėl regbio teisėjais gali būti tik labai sumanūs žmonės. Štai vienas tokių mano pastebėtų tikrų šio amato virtuozų.
Karaliaučiaus srities jūros pakrantė. Vyksta rimtas tarptautinis regbio paplūdimio ant smėlio turnyras. Oficialu – himnai, komandų rikiuotės, vėliavos. Teisėjai irgi rimti bei patyrę. Per regbio rungtynes taškosi smėlis ir prakaitas, net kraujas. Ant smėlio žaisti dar sunkiau, nei ant žolytės.
Ūmai vienų varžybų metu regbininkai meta šonan kamuolį ir pradeda rėkti:
– Referi, referi.
Ir rodo į bangų liniją.
Ten tolėliau dvi rusės gražuolės (na, žinote, tokios būna, Dievo sutvertos turtingiems vyrams, kitiems – tik pažiūrėti) lėtai išsirango iš savo maudymukų. Gal bijo sušlapinti maudymosi kostiumėlius, gal gydytojai taip liepė. Ar mama neleido. Mes nežinome. Bet vaizdas jaudinantis ir griebiantis už kraujotakos sistemos.
Teisėjas. Pažiūri. Moterys jau nuogos ir atsargiai cypčiodamos lenda į šaltoką jūrą. Teisėjas įvertina situaciją. Koks silpnesnių nervų žaidėjas gali užsižiopsoti ir tada užsimuš, arba jam sulaužys ką nors. Teisėjas sušvilpia. Ir informuoja:
– Penkių minučių pertrauka.
Aš mačiau Averbuchą
Tai mano pirmasis sąmoningas prisiminimas iš “Žalgirio” stadiono. Kai Miša Averbuchas buvo “Žalgirio” vartininku aš buvau mažutėlis. Tėvas tempdavosi mane į stadioną. Gyvendamas tarp turgaus ir stadiono gyvenimo aistros kupinus garsus girdėdavau iš abiejų vietų. Turgaus naktiniai garsai – tai volkodavų lojimas naktimis bei liūto stūgavimai tarp socialistinio lagerio blokinių namų kai atvažiuodavo keliaujantis zoocirkas. Egzotika visiška. Stadiono garsai buvo trys: kai goooolas, kai penalkė ir kai mazila nepataikė. Tie trys garsai buvo skirtingi. Penalkė dvigubu piku, nes pirmas pagarsėjimas – kai teisėjas rodo ranka į tašką, antras – kai įmuša. Odinio kamuolio meistrai penalkes įmušdavo. Įvartis iš žaidimo buvo vieno garsinio piko. O nepataikyta šimtaprocentė proga – tai staugsmas su skausmingai krintančia žemyn kreive aaaaaaaaa.
Taigi Averbuchas buvo galingo stoto vartininkas, bet su kažkokiu keistu teatrališkumu. Jei plodavosi ant žemės, tai vizualiai labai skausmingai. Tribūnos to jo teatrališkumo nelabai mėgo. Bet Miša buvo pranašas. Šių laikų futbolininkai pamėgo tą traumų simuliaciją, vaidybą, viską ką darė Miša, tai galite įsivaizduoti tą pirmąjį futbolo artistą. O dabar epizodas, kurį prisimenu pirmą iš futbolo stadiono
Smūgis į “Žalgirio” vartus. Averbuchas bando pagauti kamuolį, lyg ir nugriūna ant kamuolio, bet kamuolys prasisuka pro jo rankas ir lėtai lėtai rieda į vartus. Averbuchas tragiškai išsidrėbęs ant žolės – padariau ką galėjau, dėl įvarčio kalti žiopli gynėjai.
Publika rėkia visom Vilniaus kalbom:
– Pažiūrėk atgal, kvaily! Gaudyk kamuolį!
Averbuchas vis dar tragedingoje scenoje, guli ir rodo, kaip jis stengėsi, tai gynėjai kalti. Bet publikos riksmai pasiekia ir jo ausis. Kamuolys dar rieda, kitas vikresnis būtų pagavęs, bet Averbuchas didelis ir vis dar savo tragiškoje rolėje. Neišeina iš vaidmens. Jis nebėga paskui kamuolį. Kamuolys lėtai lėtai įrieda į vartus. Atrodo nuo tada Averbuchas ir liko tokiu prastu vartininku, psichologiškai palaužtu, sirgalių nenumylėtiniu.Nuo tada tvirtai žinojau – visos “Žalgirio” bėdos per tuos nevykusius vartininkus, kol į vartus stojo Jurkus ir prasidėjo trumpas Lietuvos futbolo aukso amžius su Zelkevičiumi, Danisevičiumi, Mackevičiumi, Ivanausku, Narbekovu ir kitais. Geresnio, nematyto Lietuvoje nei dabar, nei anksčiau, futbolo meistrais..
Bet tai istorija visai ne apie futbolą. O apie poeziją. Didysis Averbuchas sužinojo, kad poetas valkata iš Piterio parašė eilėraštį, kaip futbolininkas dulkinasi Neringos kavinės pagalbinėse patalpose su žmona, aukštai pakėlęs ant stalo jos kojas. Poetas Averbuchui pavydėjo gražios žmonos. Vartininkas žadėjo užmušti poetą, jei pagautų.
Kaip pasisuka likimas. Dabar tas nepadorus eilėraštis apie dulkinamą vartininko žmoną yra atspausdintas “Neringos’ kavinės meniu garbingoje vietoje. Vartininką Averbuchą prisimena tik tokie trenkti įrūdiję vinys iš dvidešimto amžiaus (citata iš “Svetimų” poezijos) kaip aš, o tą eilėraštį parašė būsimas Nobelio premijos laureatas. Irgi žydas, berods pavarde Brodskis.
Taip pat skaitykite: KNYGOS IŠTRAUKA: Regimantas Dima „Bronislovas ir imperatorius”
