Visų pasaulyje sukurtų filmų, žinoma, net ir labai to norėdami negali peržiūrėti ir profesionalūs kino kritikai, jau nekalbant apie visus likusius kino mylėtojus. Todėl pirmųjų tiesioginė pareiga rekomenduoti tuos iškilesnius filmus, kurie verti sugaišto laiko. O toliau jau pačių žiūrovų reikalas, kaip su tokia informacija pasielgti.
Šioje filmų rinktinėje, kaip visada, skirtingų žanrų filmai, kuriuos vienija svarbiausi kriterijai – gera istorija ir puiki aktorių vaidyba.
10. „BLOGAS AUKLĖJIMAS“ (Bad Education, 2019)
„Blogu auklėjimu“ vieną garsiausių savo filmų (2004 m.) buvo pavadinęs ispanų kino režisierius Pedro Almodóvaras, niekada nebijojęs kalbėti apie jautriausius ir kontroversiškiausius dalykus. Ne išimtis buvo ir šis šiuolaikinio klasiko darbas, kuriame paliečiamos tokios temos kaip homoseksualumas, narkotikai ir mažamečiai berniukai, seksualiai išnaudojami katalikų bažnyčios kunigo.
„Blogu auklėjimu“ (2019 m.) savo naują filmą pavadinęs JAV režisierius Cory Finley narplioja taip pat vieną aktualiausių dabartinių problemų – pasaulį dažnai drebinančius finansinius skandalus.
Panašios tematikos filmų per pastarąjį dešimtmetį matėme nemažai. Ir beveik visi jie sukurti ne pagal hipotetines prielaidas („kas būtų, jeigu…“), bet pagal tikrus skandalus, drebinančius ne tik Volstryto biržas, bet ir visą likusį pasaulį.
Ypač tokių filmų padaugėjo po pasaulį supurčiusios 2008-ųjų metų finansinės krizės Amerikoje. Krizės išvakarėse vyravusią atmosferą gerai atskleidė mums žinomas filmas „Rizikos riba“ (Margin Call, 2011 m., rež. J.C. Chandoras), kurio autoriai svarstė, ar ekonominės krizės buvo galima išvengti.
Labai nepalankus JAV politinei ir finansinei vadovybei Oskaru apdovanotas dokumentinis filmas „Savų darbas“ (Inside Job, 2010 m., rež. Charlesas Fergusonas) buvo piktas kaltinimas bankininkų amoralumui bei godumui, kurie ir tampa svarbiausiais visų finansinių krizių šaltiniais.
Oskaru už geriausią adaptuotą scenarijų apdovanota drama „Didžioji skola“ (The Big Short, 2015 m., rež. Adamas McKay‘us) rėmėsi amerikiečio Michaelo Lewiso knyga, kurioje autorius įrodinėjo, jog praktiškai visa JAV ekonomika laikosi ant antrinių nekilnojamojo turto paskolų, kurių menama vertė seniai viršijo realią vertę. Tokia situacija, žinoma, negali tęstis iki begalybės.
„Blogo auklėjimo“ (2019 m.) pagrindas ne mažiau solidus. Šio filmo scenarijus parašytas pagal finansų sferą puikiai išmanančio analitiko Roberto Kolkerio straipsnį „Blogas viršininkas“ (The Bad Superintendent) įtakingame verslo žurnale „The New York Magazine“. Tai reali istorija apie 2000-aisiais metais išaiškintą didelio masto pinigų grobimo schemą JAV švietimo sistemoje.
Hugh Jackmanas filme suvaidino Roslino apygardoje (Long Ailende) tikra didžiulio rajono pažiba tapusį Frenką Tasoną. Jo globojama mokykla pagal pasiekimus užima garbingą ketvirtąją vietą šalyje, o šios alma mater absolventai mielai priimami į universitetus.
Frenką gerbia ne tik vietinė valdžia, bet ir mielai jo iniciatyvas finansuoja stambūs verslininkai. Mat kuo aukštesnių reitingų susilaukia jo kuruojamos mokyklos (ypač tos, kurios yra prestižiniuose rajonuose), tuo labiau ten kyla nekilnojamo turto kainos.
Tik neskubėkite pagalvoti, kad Frenkas yra paprasčiausiai ciniškas vertelga, viską darantis tik dėl asmeninės finansinės naudos. Jei atmestume tokius įtarimus, tai pamatytume, jog Tasonas yra vos ne idealus pedagogas – dėmesingas moksleiviams ir jų tėvams, mokantis efektyviai spręsti švietimo sistemoje neišvengiamas psichologines problemas, negailintis savo brangaus laiko tada, kai reikia gesinti konfliktus.
Be visų šių tikrai teigiamų savybių Frenkas yra labai patrauklus vyriškis, į kurį moterys atkreipia ypatingą dėmesį ne vien dėl jo pedagoginių talentų. Bet ir šioje srityje jis yra tiesiog idealus pavyzdys – jis ištikimas mirusiai žmonai ir apie jokius meilės nuotykius neturi kada galvoti.
Bet kruopščiai kurta idilė sprogsta tada, kai būsimoji žurnalistė iškapsto idealaus žmogaus biografijoje rimtus finansinius pažeidimus. Panašu, kad nemaža dalis švietimo reformoms skirtų pinigų, aplenkdami kasą, nusėsdavo Frenko sąskaitose.
Filmo scenarijų rašęs Mike‘as Makowsky pats kažkada mokėsi Rosline, todėl apie šią bylą žino ne tik iš nuogirdų ar spaudos. Todėl neturėtume abejoti filme pateikiamų faktų tikrumu.
Bet nepaisant to „Blogas auklėjimas“ nėra vien sausas ir beveik dokumentinis pasakojimas. Kartais filmas net primena komediją, nes į kai kurias situacijas be šypsenos tiesiog neįmanoma žiūrėti.
Na, o Hugh Jackmanas dar kartą demonstruoja, kad išvargintas primityvių kino komiksų jis pasiilgo gilios dramaturgijos, leidžiančios „lipdyti“ gyvą ir daugiaplanį charakterį. (G.J.)
9. „ASISTENTĖ“ (The Assistant, 2019)
Seksualinio priekabiavimo istorijų po judėjimo #MeToo vėliavomis kine jau pastebimai daugėja. Dar prieš uždarant kino teatrus spėjome pamatyti tikrą istoriją pasakojančią dramą „Skandalas“ (Bombshell, 2019, rež. Jay Roach), viso pasaulio ekranuose pasirodžiusią ant seksualine prievarta apkaltinto Holivudo prodiuserio Harvey Weinsteino skandalo bangos. 2017 m. rudenį įtakingą kino pasaulio verslininką nederamu seksualiniu elgesiu iš viso apkaltino beveik šimtas moterų.
Tačiau daugiau nei metais anksčiau – 2016 m. liepą JAV žiniasklaidos pasaulį supurtė ne ką mažesnis sukrėtimas, kai ilgametė didžiausios Jungtinių Valstijų konservatyvių pažiūrų televizijos „Fox News“ laidų vedėja Gretchen Carlson (ją filme suvaidino Nicole Kidman) padavė į teismą televizijos vadovą Rogerį Ailesą, viešai apkaltinusi jį nederamu elgesiu ir seksualinio pobūdžio spaudimu.
Kai panašius kaltinimus įtakingam žiniasklaidos bosui nepabūgo sviesti ir kita Amerikos televizijos žvaigždė Megyn Kelly (akt. Charlize Theron), Rogeriui Ailesui teko palikti „Fox News“ vadovo postą.
Režisierės Kitty Green „Asistentė“ buvo kuriama kaip tik tada ir filmo premjerą Sandenso kino festivalyje lydėjo dar nenuslūgęs abiejų seksualinės prievartos bylų rezonansas.
Filmo autoriai nepretenduoja į dar kokios nors konkrečios kino ar TV pasaulių garsenybės demaskavimą, bet puikiai parodo aplinkybes, kurios leidžia panašiems nusikaltimams klestėti. Nes tokio pobūdžio nusikaltimų nebaudžiamumą (bent jau visai neseniai!) lydėjo tylus pritarimas arba dviprasmiški įžeidūs juokeliai. Baimė apie tai viešai kalbėti dar buvo susijusi su šantažo ir grasinimų pavojais.
Todėl „Asistentė“ kaip tik ir svarbi tuo, kad atskleidžia slaptus visos sistemos mechanizmus. Režisierė kalba ne apie vieno konkretaus smurtautojo kaltę, bet ir apie amžiną žmonijos kaltę – abejingumą.
„Labiausia bijokite abejingų, nes būtent dėl jų tylaus pritarimo pasaulyje vyksta žudynės, išdavystės ir kitokios niekšybės“. Šie seniai pasakyti rašytojo Bruno Jasenskio žodžiai galėtų būti puikus „Asistentės“ epigrafas.
Pagrindinė filmo herojė Džeinė (akt. Julia Garner) svajoja apie prodiuserės karjerą. Jai pavyksta įsidarbinti klestinčios kino kompanijos savininko padėjėja. Tačiau džiaugsmą greitai keičia nusivylimas. Mat merginai tenka pasinerti į visai neįdomią biuro darbo rutiną (plauti indus, užsakinėti maistą ir rūpintis klientų apgyvendinimu viešbučiuose) ir susidurti su neslepiamu aplinkinių bendradarbių priešiškumu bei nuolatiniais boso priekaištais.
Kuri laiką mergina stengiasi taikstytis su tokiu mobingu, tačiau ilgai tverti tokią įtampą neįmanoma. Kankinantį kasdienės rutinos nuobodulį drauge su Džeine išgyvena ir patys žiūrovai, drauge su heroje įtraukti į psichologiškai žudantį monotonišką ir nesibaigiantį banalybių verpetą.
Skaudžiausia, kad nuo visų darbe patirtų stresų Džeinę nė nesistengia apginti Personalo agentūra, į kurią nusivylusi Džeinė kreipiasi ne tiek dėl savęs, kiek norėdama nuo seksualinės prievartos apsaugoti jaunutę naujokę, kuriai bosas neslepia simpatijų ir net apgyvendina ją prabangiuose viešbučio apartamentuose.
Nuoširdus bandymas atkreipti dėmesį į bręstantį seksualinį nusikaltimą ciniškai išjuokiamas, o pati teisybės ieškotoja susilaukia paniekinančio įžeidimo: „Tau pačiai nėra ko bijoti, tu ne jo skonio…“ (G.J.)
8. „MUZIKA“ (Music, 2021)
Muzikiniai filmai visada turi paklausą. Todėl jų kūrėjai dabar karštligiškai ieško (ir kol kas randa!) muzikiniam blokbasteriui tinkamų asmenybių – grupę „Queen“ ir jos lyderį Freddie Mercury („Bohemijos rapsodija“), roko ekscentriką Eltoną Johną („Rocketman“), Elvį Presley („Elvis“). Ką tik paskelbta, kad ne tik jaunimo dievaitis Timothy Schalamee sutiko vaidinti Bobą Dylaną.
Pritrūkę originalių istorijų vaidybiniams filmams Holivudo strategai kuria dokumentinius filmus apie spinduliuojantį, bet kartu ir tragiškus estrados karalių bei karalienių gyvenimus (per trumpą laiką pamatėme dok. filmus apie Amy Winehouse, Whitney Houstos, Davidą Bowie ir kitas ryškias muzikinio olimpo žvaigždes.
Muzikinio kino gerbėjams tikrai turėtų patikti naujas filmas lakonišku pavadinimu „Muzika“ (2021 m.). Jį sukūrusi režisierė, pasirinkusi trumpą pseudonimą Sia (tikr. Sia Kate Isobelle Furle) estrados pasaulyje tikrai ne naujokė. Prieš tapdama kino režisiere ši Australijoje 1975 m. gimusi moteris buvo dainininkė, dainų autorė bei muzikos prodiuserė. Bet apie kiną jį taip pat seniai svajojo, net pirmą scenarijų filmui parašė beveik prieš du dešimtmečius. Nes jai patiko pačiai sugalvoti istorijas.
„Muzika“ pasakoja apie dvi poseseris. Vyresnioji Zu (ją suvaidino populiarioji Kate Hudson), pati kenčianti nuo visokiausių priklausomybių, kartą sužino, kad nuo šiol privalės globoti autistę paauglę, vadinamą tiesiog Muzika (akt. Maddie Ziegler). Ši realybė Zu užgriuvo tarsi sniego lavina. Savo vietos pasaulyje ieškanti mergina su savo problemomis dorai negali susitvarkyti, o čia dar – tokia psichologinė atsakomybė.
Dviejų merginų tarpusavio bendravimas prasideda nuo abipusio pykčio ir konfliktų. Kurį laiką ir merginoms, ir žiūrovams ima atrodyti, kad dviejų ambicingų asmenybių šiltas kontaktas tiesiog neįmanomas. Bet… Kaip dažnai atsitinka filmuose (deja, toli gražu ne taip dažnai realybėje), merginos nelieka vienui vienos akistatoje su priešišku pasauliu.
Pradžioje režisierė planavo kurti visai ne muzikinį filmą, o rimtą psichologinę dramą. Sprendimas visai logiškas – juk iki šiol filmai apie autistus („Lietaus žmogus“ su Dustinu Hoffmanu, „Nuostabus protas“ su Russellu Crowe, „Aš esu Semas“ su Seanu Pennu, „Kas kamuoja Gilbertą Greipą“ su dar jaunučiu Leonardo DiCaprio ir daug kitų) buvo populiarūs tarp žiūrovų ir neretai pelnydavo Oskarus.
Bet „Muzikos“ autorių problemos prasidėjo dar aktorių atrankos etape. Kai režisierė paviešino, kad autistę vaidins jos gerai žinoma jauna šokėja Maddie Ziegler, tuoj pat susilaukė priekaištų, kad pagal aktualius reikalavimus tokiam vaidmeniui būtina kviesti ASS (Autizmo spektro sutrikimą) turinčią merginą.
Kadangi paklusti dabartiniams reikalavimams Sia nepanoro, gimė genialiai paprastas sumanymas kurti muzikinį filmą. Kaip tarė, taip ir padarė. Net specialiai filmui sukūrė dešimt naujų dainų. Pagal jas sukurti muzikiniai klipai nėra kokie nors atskiri koncertiniai numeriai, bet labai organiškai integruoti į filmo audinį.
O finale abi poseserės net sudainuoja kartu. Taip pasakojimas, prasidėjęs nuo šaltos nesantaikos ir nenoro girdėti viena kitą išsirutuliuoja į nuoširdžios draugystės ir tarpusavio supratimo istoriją.
Žiūrėkime, klausykime ir mėgaukimės! (G.J.)
7. „MA RAINEY’S BLACK BOTTOM“ (2020)
Svarbiausia šios dviem Oskarais neseniai apdovanotos muzikinės dramos problema – jos pavadinimas. Pažodžiui jį išversti bet kokią kalbą, nesulaukus piktų priekaištų, ko gero, net neįmanoma. Na, nepavadinsi gi lietuviškai šio filmo „Mamos Reini juoda š…“.
Manau, kad šiuolaikinėje dėl politinio korektiškumo ir „black lives matter“ pamišusios Amerikos pažodžiui viešumoje garsiai ištarti filmo anglišką pavadinimą galėtų nebent afroamerikietis. Čia kaip Q. Tarantino filmuose: juodaodį dabar blogu žodžiu, prasidedančiu raide „n“ nebijodamas būti apšauktas rasistu, gali pavadinti tik kitas afroamerikietis. Sudėtinga? Bet vis šioks toks lingvistinis variantas.
George‘o C. Wolfe‘o muzikinis filmas šliejasi prie amžinai populiarios biografinių filmų mados. Į atskirą sąrašą būtų nesunku surašyti filmus, kurių pagrindiniais herojais buvo tapę juodaodės džiazo muzikos žvaigždės Louisas Armstrongas, Charlie Parkeris, Ray‘us Charlesas, Milesas Davisas, Bessie Smith, Billie Holiday ar Diana Ross.
Šį garbingą sąrašą nesunku pratęsti. O papildyti jį dabar galima naujausiu filmu apie legendinę dainininkę, Amerikoje vadinamą „bliuzo motina“. Tokio titulo nusipelnė Gertruda Rainey (1886 – 1939), stipriai paveikusi XX a. džiazo raidą, nes apjungė ankstesnę vodevilinę estrados manierą su autentišku pietų bliuzo emocingumu.
Mama Reini buvo garsi savo galingais vokaliniais sugebėjimais, energingais pasirodymais, didingai pabrėžiamomis frazėmis ir „dejuojančiu“ (angl. “moaning”) dainavimo stiliumi.
Ji įrašė per šimtą muzikinių kompozicijų (nemažai jų – su Thomasu Dorsey ir Louisu Armstrongu), koncertavo su grupe „Georgia Jazz Band“. Gastroliavo iki 1935-ųjų.
Jos karjerai iškilo pavojus tada, kai menedžeriai užsimanė iš jos atimti teises į visus atliekamus kūrinius. Tada pagalbos ranką jai ištiesė trimitininkas Livis, įsimylėjęs Mamos draugę ir svajojantis tapti džiazo muzikos žvaigžde.
Visos šios peripetijos užima svarbią vietą režisieriaus filme, sukurtame pagal Augusto Wilsono pjesę (Mamą Reini anksčiau Brodvėjuje vaidino Whoopi Goldberg).
Veiksmas užsimezga 1927-ųjų vasarą, kai Čikagoje įrašų studijos „Paramount Records“ rūsyje keturi karščio išvarginti muzikantai laukia atvykstant Mamos Reini. Laukti tenka ilgai, užtai žvaigždė įsiveržia čia tarsi gaivus uraganas, akimirksniu susprogdinęs sąstingio atmosferą savo fontanuojančiu temperamentu. Viola Davis ima aukštą aktorinio meistriškumo gaidą nuo pirmo pasirodymo ir laikosi šiame lygyje tiek, kiek jai skirta laiko. Stengiasi nuo jos neatsilikti ir Livį suvaidinęs pernai miręs aktorius Chadwickas Bosemanas – jis vaidina ir šioje apžvalgoje pristatomame filme „Kraujo broliai“.
Kritikai ne veltui šį pasirodymą vadina geriausiu aktoriaus vaidmeniu. Livis – iš tikrųjų labai sudėtinga ir prieštaringa natūrą. Jo tėvas buvo minios linčiuotas už tai, kad mirtinai nukankino savo žmonos žudikus baltaodžius rasistus. Ši vaikystės patirtis paliko gilią traumą: Liviui sunku tramdyti emocijas, ir jos, ištrūkusios iš pažeistos pasąmonės, dažnai komplikuoja vyro santykius su aplinkiniais.
Ne vienareikšmiai yra ir kiti filme pavaizduoti muzikantai – senasis fortepijono virtuozas Toledas (Glynnas Turmanas), trombonininkas Katleris (Colmanas Domingo), kontrabosininkas Dragas (Michaelas Pottsas).
Norite patirti seno gero bliuzo terapiją? Tada pažiūrėkite filmą „Ma Rainey’s Black Bottom“. Kad ir kaip jis vadintųsi lietuviškai. (G.J.)
6. „MAFIJOS SIUVĖJAS“ (The Outfit, 2022)
Ne paslaptis, kad aktorių apranga vaidybiniuose filmuose yra žiūrovų dėmesį tikrai pritraukiantys objektai. Ypač tai svarbu vadinamuose retro filmuose, kuriuose veikėjų apranga turi labai svarbią reikšmę. Tokiais atvejais apranga ir papuošalai bei kitokie žvaigždes puošiantys aksesuarai tampa ne šiaip prekėmis, o turi specialų terminą product placement. (Valstybinės lietuvių kalbos komisija siūlo tai vadinti „prekių rodymu“).
Tokius prekių rodymo rezultatus geriausia identifikuoti skaitant finalinius filmų titrus, iš kurių tampa aišku, kokie aukštosios mados namai puošia kino žvaigždes. Kartais tai net svarbiau už vaidybą. Štai pavyzdžiui trileryje „Turistas“ (2010 m., rež. Florianas Henckelis von Donnersmarckas) Angelina Jolie tik filmo pradžioje keliose scenose elegantiškai dėvi įspūdingą kostiumėlį su ryškia raudono kaspino „uodega“. O atsidūrusi Venecijoje ji jau keičia apdarus kiekvienoje scenoje (iš jos dėvimų kostiumėlių, vakarinių suknelių, peniuarų, pirštinaičių, apatinio trikotažo, madingų aksesuarų ir deimantinių papuošalų galima sudaryti nemažos apimties pret-a-poter katalogą). Deja, jos vaidyba tame filme panašia įvairove tikrai nespinduliuoja,
Panašių pavyzdžių kine matėme tikrai nemažai. Kur kas rečiau pasitaiko filmai apie tuos, kurie nuostabius aprėdus projektuoja ir gaminą. Matėme ir filmų apie rūbų dizainerius, tikrus ir išgalvotus, kuriuos vaidino tokios garsenybės, kaip Audrey Tautou („Koko prieš Šanel“), Danielis Day-Lewisas („Nematomas siūlas“), Kate Winslet („Siuvėja“) ir kt.
Į šią galeriją pernai gražiai įsikomponavo režisieriaus Grahamo Moore‘o filmas „The Outfit“, kuris Prancūzijoje vadinamas „Siuvėju“, Lenkijoje „Slaptaviete“, Ukrainoje „Kostiumu“, kai kuriose šalyse tiesiog „Apranga“, o Lietuvoje pavadintas „Mafijos siuvėju“.
Lietuviškas pavadinimas pagal prasmę ko gero tiksliausias, nes angliškas žodis dar reiškia „Organizaciją“. Būtent taip buvo pavadintas Čikagos mafijos sindikatas trečiajame XX a. dešimtmetyje, kai svarbus šios organizacijos veikėjas buvo Alas Kaponė.
Pagrindinį herojų naujajame filme suvaidino aktorius Markas Rylance‘as, kurį visada įdomu stebėti, ką jis bevaidintų – karaliaus Henriko VIII uošvį Tomą Boleiną („Karalienės sesuo“, 2008), sovietams dirbantį šnipą („Šnipų tiltas“, 2015 m.), Gerulį milžiną (S. Spielbrgo pasakoje, 2016) ar bevardį Magistratą („Barbarų belaukiant“, 2019).
Filme „Mafijos siuvėjas“ Markas Rylance‘as vaidina iš Londono į Čikagą atvykusį siuvėją Leonardą Berlingą. Veiksmas plėtojasi 1956 metais. Leonardo siuvyklėlė yra airių mafijos boso Rojaus Boilo kontroliuojamoje teritorijoje. Gaujos nariai yra svarbiausi imigranto klientai ir net naudoja Leonardo būstinę kaip nešvarių pinigų saugyklą. Tačiau vyrui dėl to problemų nekyla, juk gangsteriai dosniai užmoka už paslaugas.
Bet kartą ši ramybė pasibaigė. Kai gangsteriai sužinojo, kad jų aplinkoje atsirado „kurmis“, perduodantis federalams svarbią informaciją, Leonardas akimirksniu patenka į įtariamųjų sąrašą. O tai jam tikrai nieko gero nežada.
Filmas, kaip, beje, ir kitas šioje apžvalgoje pristatomas „Banginis“, primena kamerinį spektaklį, nes beveik visas veiksmas sukoncentruotas vienoje lokacijoje, o ir personažų skaičius ribotas. Čia ryškią solo partiją groja Markas Rylance‘as (kaip „Banginyje“ Brendanas Fraseris).
Siuvėjas Leonardas Berlingas – sudėtinga asmenybė. Lėtai mąstantis, kalbantis mažiau negu žino, kruopščiai slepiantis savo praeitį, puikių manierų (tikras britas!) ir humoro nestokojantis žmogus. Jis sakosi į Ameriką po karo persikraustęs todėl, kad Angliją užplūdo amerikietiški džinsai, o klasikiniai kostiumai tapo nebemadingi. Bet atidžiam žiūrovui gana anksti tampa aišku, kad tokiai emigracijai buvo rimtesnių priežasčių. Jos ir jų pasekmės pamažu aiškėja.
„Mafijos siuvėjas“ – pirmas režisieriaus Grahamo Moore‘o filmas. Nors jis dar jaunas (gimė 1981 metais), bet kino pasaulyje jau žinomas: buvo nominuotas Oskarui už scenarijų dramai „Vaizduotės žaidimas“ (The Imitation Game, 2014 m., rež. Mortenas Tyldumas).
Atskiri filmo komponentai – garsų takelis, vaizdas, dekoracijos ir kita kažkuo ypatingu neišsiskiria. Bet kartu jie puikiai dera. Kaip dera atskiros detalės puikiai pasiūtame kostiume. (G.J.)
5. „ATSISVEIKINIMAS“ (The Farewell, 2019)
Jau seniai nieko nestebina dažnai pradiniuose filmo titruose esantis užrašas „sukurta pagal tikrus įvykius“.
O tikra Sandenso nepriklausomojo kino festivalio staigmena tapusio filmo „Atsisveikinimas“ plakate buvo užrašyta, kad filmo pagrindą sudaro tikras melas. Nors dauguma filmo peripetijų nutiko amerikietei Lulu Vang ir Kinijoje gyvenančiai jos močiutei.
Sunku dabar pasakyti, kas pirmasis daugiau nei prieš šimtą metų Ameriką pavadino „lydymosi katilu“, bet ši sąvoka jau seniai tiksliai įvardija svarbią Amerikos specifiką – būti rasinių-etninių mišrių tautų kaimynystę. Kartu tai ir nuoroda į daugiakultūriškumą – valstybinę politiką, kuria siekiama plėtoti ir išsaugoti kultūrinius skirtumus konkrečioje šalyje (o ideale – ir visame pasaulyje). Svarbus skirtumas nuo politinio liberalizmo yra tai, kad multikultūralizmas pripažįsta kolektyvinių subjektų: etninių ir kultūrinių grupių teises.
Žinoma, tai toli gražu nereiškia, kad tokia išmintinga valstybinė politika pakirto šaknis bet kokiam rasizmui. Šis gėdingas reiškinys, deja, neišnaikintas, todėl skirtingų etninių bendrovių atstovai Amerikoje stengiasi burtis į nacionaliniu pagrindu suformuotus kvartalus (nesinori juos vadinti getais, bet šis žodis istorikų dažnai naudojamas. „Mažojoje Italijoje“, „Kinų kvartale“ (Cninatown) arba Azijos amerikiečių (Asian Americans) teritorijoje stengiamasi laikytis JAV įstatymų, bet tarpusavio santykiai grindžiami nacionalinėmis tradicijomis.
„Atsisveikinimas“ – dar viena Azijos amerikiečių istorija, kuri nepaiso nei didelių atstumų, nei rasinės atskirties.
Dabar sparčiai populiarėjanti hiphopo muzikos atlikėja Awkwafina vaidina Niujorke gimusią pradedančią rašytoją Bilę, kuri gyvena Brukline atskirai nuo tėvų emigrantų iš Kinijos, laukia gyvenimo problemas išspręsiančio granto ir kartais pasikalba telefonu su Kinijoje likusia močiute Nai Nai. Mieli šeimyniniai pokalbiai apsiriboja klausimais ir atsakymais apie orą, buitinius mažmožius ir, žinoma, sveikatą.
Pastaroji aplinkybė netrukus taps svarbiu ateities įvykių katalizatoriumi. Mat senelė laukia tomografijos rezultatų, kurie, deja, nieko gero nerodo. Kinijos įstatymai leidžia medikams pačiam pacientui nesakyti, jeigu jo būklė yra beviltiška, tačiau giminės apie tai, žinoma, informuojami.
Kad artimiausi giminaičiai iš Amerikos (o kiti iš Japonijos) galėtų atskristi į Kiniją atsisveikinti su senole jai nesukeliant įtarimo sugalvojamas suktas planas – atvykti neva į anūko vestuves. Bilei tokia apgavystė neatrodo geriausias sprendimas, bet ji taip pat priversta su tokia situacija susitaikyti.
Pasižiūrėję šį „Atsisveikinimą“ supras, kodėl būtent šis filmas Sandenso nepriklausomojo kino festivalyje pelnė žiūrovų simpatijų prizą. Tai iš tikrųjų labai šiltas, bet liūdnas kūrinys, kuriam nereikia nei didelio biudžeto, nei pirmojo ryškumo žvaigždžių (Awkwafina tada dar buvo tik jauna perspektyvi aktorė, o dar ne kino žvaigždė).
Šio nuoširdaus ir genialiai paprasto filmo autorius norėtųsi girti ir girti. Ir už scenarijų, kupiną tragikomiškų situacijų, ir už dialogus (kai už banalių frazių slypi gili potekstė), ir už tai, kad jie nespaudžia iš tragiško kontrapunkto tragedijos arba bent jau dramos. Žiūrovus turėtų pakerėti emocinga istorija apie vieną didelę šeimą, kurios po pasaulį išblaškyti nariai jaučia genties ryšius ir sugeba net ir skaudžioje situacijoje nepalūžti.
Nelaukite jokių apibendrinimų ar banalybių, pvz., kad „artimaisiais reikia rūpintis“. Išvadas autoriai palieka kiekvienam iš mūsų. O tai šiais laikais didelė ir brangi vertybė. (G.J.)
4. „AŠ NUSIŠYPSOJAU ATGAL“ (I Smile Back, 2015)
Tai skaudi įtraukianti istorija apie depresiją ir priklausomybes, griaunančias šeimą ir santykius. Laney (Aktorė Sarah Silverman) – gyvenimo kryžkelėje atsidūręs žmogus, kuris bando rasti išėjimą iš keblios situacijos – kaip išsaugoti šeimą, tačiau tuo pat metu rasti būdą, kaip pabėgti nuo savo skausmo? Šios veikėjos kelionė yra įtraukianti ir tikriausiai kiekvienam bent šiek tie artima – juk visi turime savo būdu pabėgti nuo sunkios gyvenimo realybės.
Tai 2015 metais sukurta drama „Aš nusišypsojau atgal” (I Smile back), kurią režisavo Adam Salky. Šis režisierius yra pagarsėjęs savo talentu sukaustyti žiūrovo dėmesį naudojant įvairius kameros kampus, kurie atskleidžia labiausiai šokiruojančias detales, tuo tarpu leidžiant žiūrovui ir jo vaizduotei užpildyti tai, kad yra nematoma ekrane. Šioje dramoje jis atskleidžia, kaip psichologinės problemos ir priklausomybės gali sugriauti šeimyninius santykius bei kaip sunku šias problemas išspręsti. Kelionė į išgijimą, tiek šioje dramoje tiek realiame gyvenime, nėra eksponentinė kreivė – patiriama ir daug nuosmukių.
Jau filmo pradžioje galime suprasti šeimos dinamiką ir Laney destruktyvius įpročius – kol vyras su vaikais lauke žaidė krepšinį, ji pasislėpusi tualete vartojo narkotines medžiagas. Laney destruktyvūs veiksmai priveda ją prie prisipažinimo vyrui apie iš naujo užbijojusią priklausomybės problemą ir jie priima sprendimą apgyvendinti ją reabilitacijos centre. Ten pagrindinė filmo veikėja pradeda tvarkyti savo gyvenimą – nebevartoja svaigiųjų medžiagų ir kreipiasi į psichoterapeutą. Šie momentai leidžia geriau suprasti Laney ir duoda auditorijai šansą sukurti gilesnį emocinį ryšį su filmo heroje. Jai grįžus iš reabilitacijos norime tikėti, kad Laney – tarsi naujai atgimęs žmogus. Tačiau netrukus pamatome, kad kelias į išgijimą nėra lengvai pasiekiamas. Susitikusi su savo tėvu, kuris galimai ir yra daugelio jos psichologinių problemų šaltinis, Laney vėl grįžta į savo senus įpročius. Jie priveda prie santykių su vyru atšalimo, nepasitikėjimo dėl vaikų priežiūros ir bandymo nusižudyti.
Filmo montažas ir tai, kaip yra dėliojami istorijos įvykiai, gali sukelti sunkumų žiūrovams užmegzti emocinį ryšį su pagrindine veikėja. Šios aplinkybės turi ir geros įtakos – tie momentai, kai yra duodama užuominų apie jos vidinį pasaulį, tampa daug reikšmingesniais. Jos smulkmeniškas susirūpinimas vaikų gyvenimais, pokalbis su vyru apie romantizuotą jų pažinties istoriją ir pokalbiai su psichologu sukuria priešpriešą jos atliekamiems veiksmams. Susidaro įspūdis, kad Laney nori tikėti ta iliuzija, kurią visi mato iš šono – tobula šeima gyvenanti nepriekaištingą gyvenimą. Tačiau jos vidinės problemos neleidžia jai išpildyti šios rolės ir ji pasiduoda savarankiško „gydymosi“ metodams. (G.A.)
3. „Bruklino našlaičiai“ (Motherless Brooklyn, 2019)
Antrasis Edwardo Nortono režisuotas filmas „Bruklino našlaičiai“ yra visiškai kitokios stilistikos kūrinys nei pirmasis. Ir tai suprantama, juk šį kartą autorius stengiasi pasigalynėti su didžiules tradicijas Amerikoje turinčiu gangsteriniu kinu.
Jonathano Lethemo romaną, pagal kurį sukurti „Bruklino našlaičiai“ Edwardas Nortonas perskaitė beveik prieš du dešimtmečius ir jau tada pajuto norą jį ekranizuoti. Vėliau rašydamas scenarijų nusprendė perkelti veiksmo laiką iš 1990-ųjų vidurio į šeštąjį dešimtmetį – arčiau klasikinio gangsterizmo epochos.
Jau pirmoje scenoje pagrindinis herojus Lajonelis Esrogas (jį suvaidino pats Edwardas Nortonas) megztinio rankovėje aptinka laisvą siūlą, bando jį nutraukti ir … įsitraukia į šį procesą. Ko gera, tai labai tiksli kriminalinių intrigų metafora – juk panašiai, įsitvėrę kokio nors įkalčio detektyvai ilgai ir kantriai vynioja tyrimo kamuolį, kol siūlas atveda prie norimo rezultato.
Bet šioje scenoje režisierius ir kartu pagrindinio vaidmens atlikėjas labai taikliai charakterizuoja savo herojų: Lajonelis serga Tureto sindromu – tai liga, paverčianti žmogų nervų kamuoliu. Ši liga (medikai ją vadina paveldimu neuropsichiatriniu sutrikimu), anot Vikipedijos, „prasideda vaikystėje ir pasižymi daugialypiais fiziniais (motoriniais) tikais ir bent vienu balsiniu (foniniu) tiku. Šie tikai atsiranda ir išnyksta, net gali būti laikinai numalšinti.“
Balsiniai tikai ypač pastebimi Lajonelio kalbėjimo manieroje – neretai jo impulsyviai beriama greitakalbė panaši į beprasmiškų žodžių srautą. Tačiau jame yra sava logika, leidžianti vyrui gerai įsiminti kitų žmonių pokalbius, svarbias detales ir, svarbiausia, nesiblaškyti tada, kai reikia maksimaliai sukoncentruoti dėmesį.
Paradoksalu, bet specifinė liga ir jos aiškiai išreikšti simptomai daro Lajonelį idealiu detektyvu. Jis ir yra detektyvas, dirbantis Frenko Minos (Bruce‘as Willisas) vadovaujamame profesionalių seklių biure.
Prieš daugelį metų Frenkas priglaudė keturis Bruklino gatvių bastūnus, kurie užaugę tapo savo globėjo pagalbininkais. O našlaičiui Lajoneliui Frenkas buvo tikras tėvas.
Kai Frenkas nužudomas, būtent Lajonelis imasi šios bylos, ir filmo autoriai žiūrovus panardina į tirštą niūraus miesto atmosferą, stilistiškai labai primenančią Samo Mendeso kriminalinį retro nuarą „Kelias i pražūti“ (Road to Perdition, 2002). Už tai šiltų katučių tikrai nusipelnė operatorius Dickas Pope‘as. O netikėtų siužeto posūkių ir šokiruojančių atradimų gausa „Bruklino našlaičiai“ panašūs į Romano Polanskio „Kinų kvartalą“ (Chinatown, 1974) ar „Los Andželas slaptai“ (L.A. Confidential, 1997, rež. Curtis Hansonas).
Paslapčių „Bruklino našlaičiuose“ bus su kaupu. Dauguma jų sumaniai slepiami po spartaus Niujorko atnaujinimo ir skurdžiausių Harlemo rajonų renovacijos šydu. Vienas centrinių šio atsinaujinimo „architektas“ yra Napoleono komplekso apsėstas įtakingas miesto administracijos veikėjas Mouzesas Rendolfas, vardan didingo tikslo nesiskaitantis su priemonėmis. Jį ryškiai suvaidino Alecas Baldwinas, savo vaidyboje pasinaudojęs keliomis spalvomis iš savo arsenalo, kurį pastaraisiais metais neretai nukreipia į kur kas aktualesnį ir aukštesnio rango dabartinį JAV politiką (vienas įsimintiniausių filmo epizodų – emocingas Rendolfo monologas apie valdžios galią).
Įsimenamus personažus suvaidino ir kiti aktoriai: Gugu Mbatha-Raw – Rasinės diskriminacijos komiteto darbuotoją Laurą Rouz, Willemas Dafoe – daug ne tik savo profesijos paslapčių žinantį architektą Polą, Michaelas Kennethas Williamsas – džiazo orkestro virtuozą trimitininką, ekstremaliais momentais mokantį savo muzikinį instrumentą panaudoti visai ne pagal jo paskirtį.
Sunku kažką naujo pasakyti seniai klasika tapusiame JAV gangsteriniame kine. Bet režisieriui Edwardui Nortonui ir aktoriui Edwardui Nortonui, regis, tai pavyko padaryti. (G.J.)
2. „PRIEŠAI” (Hostiles, 2017)
eidinys „Entertainment Weekly“ šį filmą paskelbė geriausiu vesternu nuo pat „Menantis piktą“ išleidimo datos. Jei kažkas panašaus į „Hju Glaso legendą“ sulaukė didelio pasisekimo, sunku patikėti, kad sėkmė netikėtai aplenkė šį filmą.
Po kino juostos premjeros įvykusios sausio 26 d., šis Christian Bale vaidmuo nebuvo tinkamai įvertintas. Dar daugiau, filmo režisierius taip pat nebuvo svarstomas kaip viena iš kandidatų į Kino akademijos apdovanojimus, nors tikrai galėjo įveikti hitą „Tamsiausia valanda“, kurio vienintelis ir pagrindinis vizualinis pasiekimas buvo prastas pagrndinio herojaus makiažas. Scott Cooper režisuota juosta yra tokia pat stilizuota kaip ir John Ford klasika vaizduojanti gražius ir niūrius stebuklus vesterno žanro darbuose.
Filmas „Priešai“ nepanašus į daugumą vesternų, kurie, deja, mėgaujasi iššaudydami kuo daugiau Amerikos indėnų. Vietoj to filme nagrinėjama rasinė įtampa tarp Amerikos indėnų ir kolonistų, taip pat draugystė ir dialogai. Jame parodoma, kad supratimas ir užuojauta yra tikrieji principai, dėl kurių Amerika yra didi, o ne savanaudiškumas ir smurtas. Kaip ir galima tikėtis iš Skoto Cooperio, filmas techniškai nepriekaištingas, ypač pagirtinas nuostabus sutemų dykumos kinematografas. Maestro Wesas Studi, dažnai atliekantis antraplanius vaidmenis (ypač įsiminė filme „Paskutinis mohikanas“), turi galimybę atlikti pagrindinį vaidmenį. Jis suvaidino stulbinamai gilų, geriausią savo karjeros vaidmenį – vadą Geltonąjį vanagą.
Tai paprastas, bet tuo pačiu ir subtilus filmas, nors ir yra manančių, jog per daug dėmesio skiriama baltaodžių išgyvenimams, o Amerikos čiabuviai nustumiami į antrą planą, tačiau, tai yra maža problema, kadangi aktorių įsijautimas į savo veikėjus leidžia pajusti ką galėtų reiškti egzistavimas ten, kur mirtis atrodytų lengvesnė už patį gyvenimą. Filmą „Priešai“ būtina pamatyti tiems, kurie nori pamatyti vesterno žanro galimybių ribas, tiems, kurie ieško kažko daugiau nei bendro siužeto.
1. „NUSIKALTĖLĖ EMILI“ (Emily the Criminal, 2022)
Iš daugelio matytų kriminalinės tematikos filmų žinome, kad į nusikaltimų kelią žmones gali pastūmėti kuo įvairiausi dalykai – socialinė ar rasinė nelygybė, troškimas lengvai praturtėti, noras sau pačiam įrodyti, kad nesi aplinkinių paniekos vertas liurbis.
Bet dažnas nusikaltimų motyvas yra noras tokiu būdu išspręsti įkyrėjusias kasdieninės buities reikalus arba nusimesti pečius slegiančią finansinių skolų naštą.
Panašioje situacijoje atsidūrė ir menininke svajojusi tapti mergina Emili (akt. Aubrey Plaza). Ji jau prarado viltį išmokėti seniai ją persekiojančią studijų paskolą, o teistumas neleidžia legaliai gauti gerai apmokamą darbą.
Išbristi iš užburto nelaimių rato merginai kartą pasiūlo naujas pažįstamas Jusefas, nuginklavęs Emilę konkrečiu klausima: „Nori per valandą uždirbti du šimtus baksų?“.
Pasirodo, kad simpatiškas melancholikas libanietis kartu su savo pusbroliu verčiasi moderniu nelegaliu verslu, susijusiu su pavogtais asmeniniais duomenimis ir padirbtomis žmonių kreditinėmis kortelėmis.
Pirmoji 200 dolerių vertė užduotis paprasta – tereikia parduotuvėje nusipirkti televizorių ir sumokėti už jį padirbta kortele.
O toliau, kaip toje reklamoje – „kartą paragavęs negali sustoti“. Akivaizdu, kad po pirmos „operacijos“ seks kitos, o kur veda toks painus kelias, irgi nuspėti nesunku.
Nors kažką panašaus kine tikrai esame daug kartų matę, debiutuojančio režisieriaus Johno Pattono Fordo filmas „Nusikaltėlė Emili“ tikrai nėra dar vienas standartinis kriminalinis trileris apie klystkelius, atvedančius simpatiškus veikėjus į aklavietę.
Filme netruks ir įtampą keliantys nenuspėjami siužeto vingiai, ir kitokie netikėtumai.
Reklamuodamas savo pirmąjį darbą režisierius teigė norėjęs parodyti Los Andželą kitaip, nei mes šį „Angelų miestą“ įpratę matyti begalėje kitų filmų. Anot Johno Pattono Fordo, jam gerai pažįstama kita milžiniško megapolio pusė, kurioje gyventojai prastai kalba angliškai, susitaikę su neišvengiama būtinybe griebtis pirmo pasitaikiusio darbo ir suprantantys, kad išspręsti problemas galima tik nusižengus įstatymams.
Jau filmo pradžioje, kai merginai eilinį kartą nepavyksta legaliai įsidarbinti, iš jos karštakošiškos reakcijos suprantame, kad Emili turi tvirtą charakterį ir pati gali už save pakovoti. Tolimesnė siužeto eiga tik dar labiau įtvirtina tokią pradinę nuostatą. Žiūrovai be išlygų patiki šia išdidžia ir kategorišką savo veiksmuose mergina, kad galėtų būti „jos pusėje“.
Simpatija pagrindiniam herojui, net jeigu jis elgiasi švelniai kalbant tikrai ne pavyzdingai, yra labai svarbus gero filmo požymis. Jį savo vaidyba pateisina jauna, bet jau garsi aktorė Aubrey Plaza, kurios vaidybą įvertinome žiūrėdami ir komedijas („Kelnėse dar ne senelis“, 2016 m.), ir siaubo trilerius („Vaikų žaidimai“, 2019 m.), ir šiemet matytą Guy‘aus Ritchie kriminalinę veiksmo komediją „Operacija Fortūna: apgaulės menas“ (2023 m.).
„Nusikaltėlė Emili“ yra puikus žanrinio kino pavyzdys. Jame yra visi privalomi kriminalinio filmo elementai – gaudynės, šaudynės, persekiojimai ir kiti tokio kino atributai. Bet yra ir jaudinanti meilės istorija. Ir visa tai sukurta kukliomis priemonėmis ir su nedideliu biudžetu. (G.J.)
Gediminas Jankauskas, Greta Aračiauskaitė
