© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Kiekvieną, populiariausio vestuvių mėnesio – birželio dieną, šimtai tūkstančių porų tars „sutinku“, ir iki gyvos galvos įsipareigos į santykius, kurie atneš draugystę, laimę ir meilę, besitęsiančią iki paskutiniųjų sutuoktinių akimirkų šioje Žemėje.

Tačiau daugumai žmonių taip nebūna. Didžioji dalis santuokų arba išyra, arba nusirita iki disfunkcijų ir kartėlio. Kaip psichologas Ty Tashiro nurodo savo, šiais metais išleistoje, knygoje „The Science of Happily Ever Afte“, tik trejos iš dešimties porų išlieka sveikoje ir laimingoje santuokoje.

Sociologai pirmą kartą santuokas tyrinėti pradėjo 1970-aisiais, atsižvelgdami į krizę: skyrybos vyko neregėtu dažnumu. Susirūpinę poveikiu iširusių sutuoktinių vaikams, psichologai pradėjo mėtyti savo mokslinius tinklus ant porų, atvesti jas į laboratoriją ir stebėti, bandant išsiaiškinti iš ko susidaro sveiki, ilgaamžiai santykiai. Ar, kaip teigė Tolstojus, kiekviena nelaiminga šeima buvo nelaiminga savaip, ar gal nevykusios santuokos kažką bendrą turėjo tarpusavyje.

Vienas iš šių tyrėjų buvo psichologas John Gottman. Praėjusius keturis dešimtmečius, norėdamas išsiaiškinti laimingų santuokų paslaptį, jis nagrinėjo tūkstančius porų. 1986 metais John Gottman pradėjo atlikti svarbiausius tyrimus, kai su kolega Robert Levenson, Vašingtono universitete įkūrė „meilės laboratoriją“. Mokslininkai ten atvedė jaunavedžius ir stebėjo jų bendravimą. Tyrėjų komandos padedami, jie poras prijungė prie elektrodų ir paprašė pasakoti apie savo santykius, kaip jie susitiko, didžiausius konfliktus, ir įvairius malonius prisiminimus. Poroms kalbant, elektrodai matavo kraujotaką, širdies ritmą ir prakaitavimą. Tada poros buvo išsiųstos namo ir su jomis mokslininkai susisiekė po šešerių metų, tikrindami ar dar neišsiskyrė.

Atsižvelgdamas į surinktą informaciją, Gottmanas poras suskirstė į dvi grupes: meistrus ir katastrofas. Meistrai po šešerių metų išliko laiminguose santuokose. Katastrofos arba išsiskyrė, arba išsilaikė chroniškai nelaimingose santuokose. Ištyrę iš porų gautą informaciją, mokslininkai pastebėjo aiškius skirtumus tarp meistrų ir katastrofų. Nors katastrofos, interviu metu, atrodė ramios, jų fiziologijos, išmatuotos elektrodais, rodė visai ką kitą. Jų širdies ritmai buvo aukštesni, suaktyvėjusios prakaito liaukos, greita kraujotaka.  Išilgai tyręs tūkstančius porų, Gottmanas pastebėjo, kad kuo fiziologiškai aktyvesnės buvo poros, tuo greičiau iro jų santuokos.

Tačiau kuo su tuo susijusi fiziologija? Esmė tai, kad katastrofos santykiuose rodė susijaudinimo, ar buvimo koviniame rėžime, ženklus. Jų kūnams, kalbėtis šalia sėdint sutuoktiniui, buvo tas pats kaip susidurti su iltiniu tigru. Net užsimindami malonius ar kasdienius santykių aspektus, jie visada buvo pasiruošę atakai. Tai pakėlė jų širdies ritmus ir vertė, sutuoktinių atžvilgiu, būti agresyvesniems. Tarkim, poros narys gali kalbėti apie praėjusias dienas ir šiek tiek susijaudinęs vyras tars žmonai: „Kodėl tau nepapasakojus apie savo dieną, ilgai neužtruksi“.

Priešingai, meistrai demonstravo mažą fiziologinį susijaudinimą. Jie išliko ramūs ir turintis tarpusavio ryšį, dėl ko, net ir konfliktuojant, buvo išlaikoma meili ir šilta elgsena. Meistrai už katastrofas nepasižymėjo geresne fiziologija, jie tiesiog išlaikė pasitikėjimo ir intymumo atmosferą, kuri padėjo abiems asmenims patogiai jaustis emociškai ir fiziškai.

Gottman‘as norėjo išsiaiškinti kaip meistrai sugebėjo sukurti tą meilės ir intymumo kultūrą ir kaip katastrofos ją sugriovė. 1990 metais vykusiuose tolimesniuose tyrimuose, jis Vašingtono universiteto laboratoriją perdarė į nuostabų kurortą. Mokslininkas pakvietė 130 jaunavedžių porų čia praleisti dieną ir jas stebėjo atliekančias įprastą atostogų veiklą: maisto ruošą, švaros priežiūrą, muzikos klausymą, valgymą, kalbėjimą, šnekučiavimą ir bendravimą. Čia Gottmanas priėjo svarbią išvadą, kuri paaiškina kodėl vienos santuokos klesti, o kitos nyksta.

Visos dienos metu, jaunavedžiai iškėlė ryšio prašymus – tai ką Gottmanas pavadino „šaukimais“. Tarkim paukščių entuziastas sutuoktinis pastebi skrendantį dagilį ir žmonai sako: „Pažiūrėk į šį nuostabų paukštį!“.  Jis ne tik užsimena paukštį, jis taip pat iš žmonos reikalauja atsako, susidomėjimo ar paramos ženklo, tikėdamasis, jog tuo metu įvyks ryšis.

Dabar žmona turi pasirinkimą. Anot Gottman‘o, ji gali „atsisukti į“ vyrą arba „nusisukti nuo“ vyro. Nors šis momentas su paukščiu atrodo kvailas ir nereikšmingas, jis gali daug ką parodyti apie porų santykius. Sutuoktiniui pasirodė, kad šis paukštis yra pakankamai svarbus užsiminti pokalbyje, ir dabar klausimas yra ar žmona tai pripažins ir gerbs.

Žmonės, kurie atsisuko į partnerį, atkreipė dėmesį į šaukėją, šaukimui suteikė susidomėjimą ir paramą. Tie, kurie nusisuko, neatsakydavo, arba atsakydavo minimaliai ir toliau tęsdavo savo veiklą – televizoriaus žiūrėjimą, laikraščio skaitymą ir t.t. Kartais jie atsakydavo su aiškiu priešiškumu, kaip: „Nustok man trukdyti, skaitau“.

Toks bendravimas šaukimais vedybinei gerovei turėjo didelių padarinių. Poros, kurios po šešerių metų buvo išsiskyrusios, turėjo 33 % „šaukimų su atsisukimais“. Tik trys iš dešimties šaukimų emociniam ryšiui susilaukė intymaus atsako. Poros, kurios po šešerių metų išliko santuokoje, į šaukimą atsakė 87 %. Devynis kartus iš dešimties jie atkreipė dėmesį į savo partnerio emocinius norus.

Stebėdamas tokius bendravimus, Gottman‘as gali, 94 % tikslumu, atsakyti ar poros – būtų jos heteroseksualios ar homoseksualios, turtingos ar nepasiturinčios, turinčios vaikų ar bevaikės – išsiskirs, išliks nelaimingoje santuokoje ar išliks laimingoje santuokoje. Daug priklauso nuo to, kokia dvasią poros suteiks santuokai. Ar tai bus gerumas ir dosnumas, ar panieka, kritika ir priešiškumas?

Gottman‘as teigia: „Šeimininkai turi tam tikrą mąstymo būdą. Jie stebi socialinę aplinką ir ieško dėl ko galėtų būti dėkingi. Jie tikslingai stato pasitikėjimo ir pagarbos principus. Katastrofos stebi socialinę aplinką ieškodami partnerių klaidų“.

Julie Gottman prideda: „Tai nėra vien aplinkos skenavimas“. „Tai yra partnerio, jo veiksmų, tai ką jis daro gerai ar blogai stebėjimas ir kritikavimas, o ne pagarbos ir dėkingumo reiškimas“.

Jie pastebėjo, kad panieka yra didžiausia porų išskyrimo priežastis. Žmonės, kurie savo partnerius tik kritikuoja, nepamato 50-ies procentų teigiamų dalykų, kuriuos daro jų partneris ir ieško neigiamumų ten kur jų nėra. Žmonės, kurie į partnerius reaguoja šaltai – tyčia jį ignoruodami ar minimaliai atsakydami – žeidžia santykius, dėl ko jų partneris jaučiasi bevertis ir nematomas, tarsi visiškai neegzistuotų, neturėtų jokios vertės. Be to, žmonės, kurie į partnerius reaguoja su panieka ir kritika, ne tik pašalina iš santykių meilę, bet ir sumenkina jų pajėgumą gintis nuo virusų ir vėžių. Šiurkštumas yra santykių budelis.

Kitą vertus, gerumas poras suklijuoja. Nepriklausomi tyrimai parodė, jog geraširdiškumas (kartu su emociniu stabilumu) yra svarbiausias pasitenkinimo ir stabilumo santuokoje prognozuotojas. Dėl geraširdiškumo abu sutuoktiniai jaučiasi rūpimi, suprasti ir patvirtinti – mylimi. „Mano dosnumas yra beribis, tarsi jūra“, mena Šekspyro Džuljeta „Mano meilė gili; kuo daugiau tau duodu, tuo daugiau aš turiu, mums abiems tai neišsemiama“. Taip veikia ir geraširdiškumas – egzistuoja daugybė įrodymų, kur žmonės, kurie susiduria su gerumu, patys į jį linksta, kas priveda prie meilės ir dosnumo santykiuose vystymo.

Apie geraširdiškumą galime galvoti dvejopai. Kaip apie įgimtą savybę, kurią tu turi arba ne. Arba kaip apie raumenį. Šis raumuo yra stipresnis pas kai kuriuos asmenis, bet jį visi gali treniruoti ir tvirtinti. Meistrai į geraširdiškumą žiūri kaip į raumenį. Jie suvokia, kad turi jį besitreniruodami lavinti. Jie supranta, kad geri santykiai reikalauja daug pastovaus darbo.

„Jeigu tavo partneris išreiškia kokį norą, o tu esi pavargęs, suirzęs ar išsiblaškęs, dosnumo dvasia ateina tada, kai tu atkreipi dėmesį į partnerio šaukimą“, teigia Julie Gottman.

Šiuo atveju paprasčiausia būtų tiesiog nusisukti nuo partnerio, susitelkti ties „iPad“, knygos ar televizoriaus, sumurmėti „aha“ ir grįžti prie savo veiklos, tačiau nekreipiant dėmesio į tokius mažus emocinio sąryšio momentus santykiai yra greitai suėdami. Dėl aplaidumo tarp partnerių atsiranda praraja ir ignoruojamasis jaučia pagiežą.

Svarbiausias ir sunkiausias momentas kada turėtų būti lavinamas geraširdiškumas yra konflikto metu. Nekontroliuojama panieka ir agresija gali nepagydomai pažeisti santykius.

„Gerumas nėra pykčio išreiškimo nebuvimas, bet jis mums parodo kaip mes išreiškiame priešiškumą. Gali į partnerį mėtyti ietis. Arba gali pasukti gėrio keliu ir paaiškinti, kas tave sužeidė ir supykdė“, – teigia Julie Gottman.

John‘as Gottman‘as paaiškina iečių pavyzdį: „Katastrofos, konflikto metu, viską sakys kitaip. „Kodėl vėluoji? Kas tau darosi? Elgiesi kaip savo motina.“ Meistrai sakys: „Man nesmagu tave ėsti dėl vėlavimo ir aš suprantu, kad tu dėl to nekaltas, tačiau gal galėtum daugiau nevėluoti?“

Tyrimai, šį mėnesį susituokiančioms, šimtams tūkstančių porų, ir milijonams kartų gyvenančių porų, tiksliai pademonstruoja, kad norint išlaikyti sveikus, stabilius santykius reikia anksti ir dažnai demonstruoti geraširdiškumą.

Kai žmonės kalba apie geraširdiškumą, jie turi omenyje nedidelius dosnius poelgius, kaip smulkių dovanų pirkimą ar masažo darymą. Nors tai yra puikūs dosnumo pavyzdžiai, geraširdiškumas taip pat gali būti santykių pamatas, susidarantis iš kasdieninio partnerių bendravimo, nežiūrint ar į visą tai dar įeina šokoladas ir masažai.

Vienas iš geraširdiškumo reiškimo būdų yra dosnus žiūrėjimas į partnerio ketinimus. Iš Gottman‘ų atliktų tyrimų sužinojome, jog santykiuose katastrofos visur mato neigiamumus, net jei jie ir neegzistuotų. Tarkim, pikta žmona manys, jog jos vyras nenuleido tualeto sėdynės specialiai norėdamas ją paerzinti.  Tačiau viso to priežastis gali būti tiesiog sutuoktinio išsiblaškymas.

Arba, žmona (vėl) vėluoja į vakarinę, o vyras pagalvoja, jog jis yra tiesiog pakankamai nevertinamas ir sutuoktinė nesivargina ateiti į pasimatymą, net ir tada, kai jis jau rezervavo staliuką ir anksčiau išėjo iš darbo, norėdamas kartu su mylimąja praleisti romantišką vakarą. Tačiau pasirodo, kad ji vėluoja, nes eidama į restoraną užsuko į parduotuvę, norėdama nupirkti vyrui dovaną. Įsivaizduokite, ją atkeliaujančią ir besidžiaugiančią, kad galės pradžiuginti vyrą, bet sutuoktinis jau sėdi sugižusios nuotaikos, nes tiesiog ne taip suprato žmonos vėlavimo priežastį. Sugebėjimas geraširdiškai suvokti partnerio veiksmus ir ketinimus gali smarkiai sušvelninti konfliktus.

„Net kai ir santykiuose žmonės pykstasi, beveik visada egzistuoja teigiamumai ir žmonės bando daryti tai, kas jų nuomone yra geriausia“, – man pasakė psichologas Ty Tashiro. „Dažnai partneris stengiasi elgtis tinkamai, net jei jam tai ir nelabai išeina. Todėl yra svarbu vertinti ketinimą“.

Džiaugsmo dalijimasis yra dar viena galinga geraširdiškumo strategija. Vienas iš aiškiausių, Gottman‘o ištirtų, katastrofų porų ženklų buvo nesugebėjimas sukurti ryšio su geromis partnerio naujienomis. Kai, tarkim, vienas asmuo džiugiai pranešė apie paaukštinimą darbe, kitas atsakydavo su akivaizdžiu nesusidomėjimu, pasižiūrint į laikrodį ar tiesiog nutraukiant pokalbį komentarais kaip: „Gerai“.

Mes visi žinome, kad partneriai turėtų vienas kitam suteikti paramą sunkumo atveju. Tačiau tyrimai parodo, jog santykių kokybei užtikrinti, dar svarbiau yra palaikyti vienas kitą teigiamo įvykio atveju. Taip kaip asmuo atsakys į mylimojo gerą žinią turi milžiniškas pasekmes pačiai santuokai.

2006 atliktu tyrimu, psichologė tyrėja Shelly Gable ir jos kolegos į laboratoriją atvedė jaunas suaugusiųjų poras ir paprašė papasakoti apie teigiamus jų gyvenimo įvykius. Psichologai norėjo išsiaiškinti kaip partneriai reaguos į kitų geras naujienas. Jie nustatė, kad poros, paprastai, reaguoja keturias skirtingai būdais, kurie buvo pavadinti: pasyvus destruktyvus, aktyvus destruktyvus, pasyvus konstruktyvus, aktyvus konstruktyvus.

Tarkim, vienas iš partnerių sužinojo, kad įstojo į medicininę mokyklą. Ji sakytų kažką panašaus į: “Aš įstojau į tą mokyklą, į kurią norėjau!“.

Jei jos partneris reaguotų su pasyviai destruktyviu būdu, jis tiesiog ignoruotų šį įvykį. Galbūt atsakytų taip: „Tu nepatikėsi, kas man vakar įvyko! Gavau nemokamus marškinėlius!“.

Jei jos partneris reaguotų su pasyviai konstruktyviu būdu, jis pripažintų, jog naujienos yra geros, bet nerimtai ir suprantančiai. Sutuoktinis pasyviai konstruktyviai atsakytų kažkaip taip: „Puiku, mažule“, tuo pačiu rašydamas draugeliui žinutę.

Aktyviai destruktyviu atsakymu besinaudojantis partneris sumenkintų gerų naujienų vertę: „Ar esi įsitikinusi, kad susitvarkysi su mokslais? Kiek visa tai kainuos? Medicinos mokyklos yra brangios!“

Galų gale, aktyviai konstruktyviu būdu atsakydamas partneris, mestų viską ką daro ir sugebėtų visiškai su ja džiaugtis: „Nuostabu! Sveikinu! Kada sužinojai? Tau paskambino? Kokie dalykai įeis į pirmą semestrą?“

Tarp šių keturių atsakymo būdų, geraširdiškiausias yra aktyviai konstruktyvus. Nors kiti atsakymai džiaugsmo nesuteiktų, pasyviai konstruktyvus leidžia partnerei pasimėgauti geromis naujienomis, o porai vėliau surasti ryšį dėl šių naujienų. Gottman‘ų žodžiais, aktyviai konstruktyvus būdas yra atsisukimas į partnerio šaukimą (gerų žinių dalijimasis) o ne nusisukimas nuo jo.

Sveikiems santykiams aktyviai konstruktyvus atsakymas yra būtinas. 2006 metų tyrime, Gable su kolegomis susisiekė su poromis po dviejų mėnesių, norėdami pažiūrėti ar jos neišsiskyrė. Psichologai nustatė, jog vienintelis skirtumas tarp porų, kurios išliko ir tų, kurios išsiskyrė, buvo aktyviai konstruktyvaus atsakymo vartojimas. Tie, kurie rodė nuoširdų susidomėjimą partnerių džiaugsmais turėjo didesnį šansą išlaikyti santykius. Ankstesniame tyrime, Gable pastebėjo, kad aktyviai konstruktyvūs reagavimai buvo susiję su geresne santykių kokybe ir didesniu intymumu.

Priežasčių, kodėl išyra santykiai yra daug, bet jei atsižvelgtum į tai dėl ko byra daugybė santykių, pamatytum, jog tai yra geraširdiškumo nebuvimas. Kai kaupiasi gyvenimo sunkumai – vaikai, karjera, draugai, giminės ir kiti išsiblaškymo šaltiniai užgožiantys romantiką ir intymumą – poros neskiria tiek dėmesio santykiams ir leidžia nežymioms nuoskaudoms atitraukti vieną nuo kito. Daugumoje santuokų, pasitenkinimo kiekiai žymiai sumažėja pirmaisiais keliais gyvenimo kartu metais. Tačiau poros, kurios ne tik išgyvena įvairius sunkumus, bet ir sugeba kartu laimingai gyventi daugybę metų, leidžiasi vedami geraširdingumo ir dosnumo dvasios.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: