Apie savanorystę svajojau jau senai. Vienokiu ar kitokiu būdu tai mane lydėjo nuo pat mažų dienų. Pamenu jau pradinėse klasėse mačiau mokykloje ant sienos didelį plakatą, kviečianti paskambinti į „Vaikų liniją“ ir pasikalbėti.
Vėliau, jau paūgėjus, pamačiau viename jaunimui skirtame seriale, kaip serialo herojė mokosi tapti telefoninės pagalbos savanore. Tai atrodė kažkas nepaprasta. Tu gali būti nematomu draugu tam, kuriam dabar yra labai sunku, padėti išgyventi jo sunkias akimirkas. Tai mane labai traukė ir nusprendžiau pati susirasti internete, kur čia mano artimoje aplinkoje būtų tokia panaši linija. Ir ją radau! Deja savanoriauti buvo galima tik nuo 18 metų, o man dar iki pilnametystės trūko poros metų.
Po poros metų, mintis apie savanorystę netikėtai sugrąžino mano draugas, kuris vieną žiemos popietę paklausė: „Ką manai apie savanorystę „Jaunimo linijoje“? Dabar kaip tik kviečia registruotis į informacines dienas, aš galvoju nueiti, gal nori kartu?“. Pagalvojau, kad pagaliau tam atėjo metas. Su jauduliu užsiregistravau į informacines dienas. Nežinojau ko tikėtis, turėjau tik abstrakčią viziją. O kaip ten yra viskas realybėje? Informacinių dienų susitikimas išsklaidė visas iliuzijas, palikdamas dar didesnį susidomėjimą ir aiškesnį supratimą kas čia vyksta. Pirmiausiai, suvokiau, kad ši veikla kaip darbas į kurį reikia žiūrėti rimtai ir atsakingai. Turi itin gerai pagalvoti ar gali skirti pakankamai laiko: iš pradžių mokymams, o vėliau ir budėjimams prie telefono, susirinkimams. Bet pokalbai telefonu – tai dar ne viskas ką gali veikti „Jaunimo linijoje“. O veikti tikrai ką yra. Gali aktyviai įsitraukti į įvairias savižudybių prevencijos iniciatyvas, pavyzdžiui – „Nebijok kalbėti“ kartu su A. Mamontovu. O nuo šios vasaros „Jaunimo linija“ pradėjo dalyvauti ir festivaliuose, kaip „Karklė Live Music Beach“, „Mėnuo Juodaragis“ ir kt. Dar organizuojami „Jaunimo linijos“ savanorių seminarai, kur susirenka savanoriai iš visų trijų miestų: Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Tad jei yra noro, dalyvauti gali visur ir patirti daug smagių įspūdžių.
Po tokio išsamaus susipažinimo su „Jaunimo linijos“ veikla laukė kitas etapas- atranka. Kaip ir visose atrankose kylą nerimas, susijaudinimas. Pradedi mąstyti ką čia sakyti, jog pasirinktų. Tenka ir dabar išgirsti iš norinčių tapti savanoriais tokių klausimų. Bet tokių stebuklingų frazių nėra. Geriausia ir paprasčiausia taktika – tiesiog būti savimi, nuoširdžiu, atviru kitiems ir tuo pačiu sau. Galvojau sau, kad jei netiksiu, tai nieko tokio. Juk atėjau čia ne tam, kad būčiau įvertinta ar esu pakankamai geras žmogus, o tam, jog per šį veiklos pobūdį padėčiau kitiems. Prieš ateinant jau turi savyje susivokti ar aš pats moku susitvarkyti su savo sunkumais, ar esu išsigydęs senas žaizdas, ar esu pasiruošęs priimti kitą, kad ir koks jis bebūtų. Tad atranka greičiau padeda tau pačiam suprasti savo tikruosius motyvus, prisiminti ir suvokti kaip pats išgyveni savo jausmus, priimi gyvenimo sunkumus. Apnuoginti taip savo sielą prieš nepažįstamus žmonėmis nėra lengva. Bet juk ir tie, kurie skambina, įsileidžia į savo giliausius ir jautriausius sielos užkambarius, tad taip dar geriau gali suprasti šios veiklos prasmingumą.
Po atrankos, kuri greičiau priminė atvira akistata su pačiu savimi, netrukus sulaukiau teigiamo atsakymo, jog esu kviečiama pradėti mokymus. Tai buvo sunkiausia, bet tuo pačiu daugiausiai atradimų atnešanti patirtis. Patys mokymai buvo intensyvūs ir truko keturis mėnesius. Mokymų metu atsiskleidė paslaptis tai kaip čia kalbėti, jog padėtum. O pasirodo, kad tos paslapties didelės nėra. Tiesiog išmoksti susitelkti ties kitu, nekalbėti tuščiai, o tai kas svarbu ir išgirsti kitą. Man atrodė, kad aš visada mokėjau kitų klausytis. Tačiau įsitikinau, kad klausytis tai nėra tolygu išgirsti. Išgirsti, kai supranti ką kitas dabar išgyvena ir kokie jausmai jo viduje kunkuliuoja. Neįprasta buvo suvokti, kad esant jausmų sumaiščiai, kurią sukelia sunkūs gyvenimo išbandymai, kitam padeda tavo buvimas šalia, neteisiantis, o padrąsinantis žodis, bandymas suprasti. Juk tai skamba taip paprastai? Ir net pabaigus oficialius mokymus, tu iš tikro mokaisi nuolat. Mokaisi, nes kiekvienas besikreipiantis pagalbos žmogus yra unikalus, kiekvienas išgyvenimas būna vis kitoks. Kiekvienas pokalbis tai kito pažinimo kelionė, kai tave įsileidžia į savo vidinį pasaulį, leidžia pabūti greta. Ir geriausią ką gali padaryti, tai padėti sumažinti tame pasaulyje tvyrančią įtampą, padėti išleisti susikaupusius jausmus, nuoskaudas. Negali priimti sprendimų už kitą, nes ir pačiam nesinori, jog kitas už tave darytų sprendimus. Bet tas buvimas šalia kartais svarbesnis už sprendimus, nes tik jis gali suteikti jėgų kitam įveikti savo sunkumus. Tad ir pats taip neišvengiamai keitiesi, su kiekvienu budėjimu, su kiekvienu pokalbiu.
Atėjus čia atrandi ir pačius „Jaunimo linijos“ žmones. Kiekvienas yra skirtingas ir savaip įdomus. Atrodo šilumos aura yra aplink juos, kuri palieka ramybės ir pasitikėjimo šydą. Jie trykšta optimizmu, sveikai žiūri į gyvenimą. Šalia tokių gerą būti, dalintis savo džiaugsmais ir skausmais. Čia viena iš nedaugelio tų vietų, kai gali nuoširdžiai atsiverti savo kolegai, žinodamas jog jis tave supras. Su jais tenka patirti ir nepamirštamų nuotykių dalyvaujant įvairiuose renginiuose. Galbūt bendra veikla suartina, bet žmonės ir patys stengiasi sustiprinti tarpusavio ryšį, nebūdami vienas kitam abejingi. Tad, kai kartais pavargsti, kolegos žodžiai būna kaip stipriausia kava, suteikia energijos judėti toliau, pamirštant nuovargį.
Visa tai ką rašiau tai tik maža dalis to, kas yra mano pačios išgyventa ir patirta. Kito būvimo „Jaunimo linijoje“ patirtis galbūt kitokia. O gal ir tu norėtum prisijungti prie „Jaunimo linijos“ savanorių? Dabar jau žinai ką atradau aš, bet gal nori patirti tai pats ir atrasti tai kas būtų artima tau? Kiekviena rudenį ir žiemos pabaigoje kviečiame visus norinčius prisijungti prie „Jaunimo linijos“ veiklos. Tad jei susidomėjai ir jauti, kad tai tau, kviečiu apsilankyti www.jaunimolinija.lt ir užsiregistruoti į informacines dienas. Kažką duodamas kitam, gali išties nemažai gauti pats.
