Filmas turi unikalią savybę perkelti žiūrovus į skirtingus pasaulius, sukelti emocijas ir sukurti neišdildomus prisiminimus. Ypač sentimentalūs filmai gali paliesti žiūrovų širdis ir ten pasilikti visam gyvenimui. Nesvarbu, ar tai būtų įtikinamas pasakojimas, ar artimi žiūrovui personažai, ar galingos temos, šie filmai geba rasti sentimentalų žiūrovą kiekviename iš mūsų.
Nesvarbu, ar tai būtų vilties, meilės, atsparumo, ar užuojautos temos, šie filmai gali paliesti žiūrovų jausmus ir palikti ilgalaikį poveikį. Šios juostos, pasižymi turtingu personažų vystymu, aštriais pasakojimais ir emociniu rezonansu, atskleidžia išliekamąją žmogaus dvasios galią ir gebėjimą mylėti, tikėtis ir užjausti nelaimės akivaizdoje. Todėl jie atranda sentimentalų žiūrovą kiekviename iš mūsų…
Galima teigti, kad visus kino entuziastus, traukia filmai, kurie gali sukelti gilias emocijas ir užmegzti ryšį su sentimentaliąja žiūrovo puse. Taigi, šiandien ir nagrinėsime 10 filmų, kurie sugeba sukelti atgarsį sentimentaliam žiūrovui ir palikti neišdildomą įspūdį. Kiekvienas sąraše jums pristatomas filmo pasakojimas turi beribį emocinį gylį, o būtent tai ir įtraukia.
10. „Amelija iš Monmartro“ (Amélie, 2001)
Jeano-Pierre’o Jeunet filmas „Amelija iš Monmartro“ – tai gardus pyragas, lengva fantazija, kurioje žavi herojė įveikia liūdną vaikystę ir užaugusi pradžiugina stokojančiuosius bei suteikia džiaugsmo sau. Jį pamatysite, o vėliau, kai apie jį pagalvosite, nusišypsosite.
Aktorė Audrey Tautou, gaivaus veido nevykėlė, kuri atrodo taip, tarsi žinotų paslaptį ir negalėtų jos išsaugoti, vaidina pagrindinį vaidmenį – mažą mergaitę, kuri užauga trokšdama meilės. Jos tėvas, gydytojas, jos neapkabina ir nepabučiuoja, liečia ją tik per apžiūrą, todėl jos širdis plaka taip greitai, kad jis mano, jog ji serga. Jos motina miršta dėl sėkmingo savižudiško šuolio nuo Paryžiaus Dievo Motinos katedros bokšto.
Amelija auga vieniša, dirba padavėja užkampio bistro, kol vieną dieną princesės Dianos mirtis viską pakeičia. Taip, dėl šios žinios šoko Amelija pameta butelio kamštelį, kuris išjudina jos buto sienoje esantį akmenį, todėl ji atranda seną surūdijusią dėžutę, kurioje seniai kažkoks berniukas kaupė savo lobius. Ieškodama žmogaus, kuris buvo tas berniukas, ir grąžindama jo dėžę, Amelija randa savo gyvenimo darbą: Ji padarys žmones laimingus. Bet ne bet kaip. Todėl ji linksmins save (ir mus) kurdama pačias keisčiausias gudrybes, kaip pasiekti jų laimę.
Filmas, kuriame viskas gera ir linksma – įžūlus, ryškus ir įnoringas, nufilmuotas su akinančiu virtuoziškumu, o veiksmas vyksta Paryžiuje, mieste, kurį mes mylime, kai jis šypsosi ir kai lyja. Žinoma, tai nėra tikroviškas šiuolaikinis Paryžius, ir kai kurie kritikai dėl to taip pat šnibždėjosi: miestas švarus, tvarkingas, saugus, spalvingas, neturi socialinių problemų ir jame gyvena tik vietiniai piliečiai, kurie atrodo kaip statistai iš „Amerikiečio Paryžiuje“ (angl. An American in Paris). Tai tas pats Paryžius, kuriame gimė inspektorius Kluzo.
Aptikusi dėžutę ir suteikusi laimę jos savininkui, Amelija imituoja kitus gerumo veiksmus: pavyzdžiui, aklam vyrui piešia žodinius judrios gatvės paveikslus ir apsimeta, kad rado seniai pamestus meilės laiškus savo namų tvarkytojai nuo mirusio vyro, kuris tikriausiai niekada jai nieko nesiuntė. Tada ji susipažįsta su Nino (režisierius Mathieu Kassovitz), kuris dirba pornografijos parduotuvėje ir rūpinasi tik savo pomėgiu – rinkti nuotraukas, kurių žmonės nenori, iš tų automatinių fotobūdelių ir paversti jas nevykusių veido išraiškų koliažais.
Amelijai taip patinka Nino, kad vieną dieną pamačiusi jį savo kavinėje ji ištirpsta. Tiesiogine prasme. Į vandens telkinį. Ji nori Nino, bet kažkokia keistenybė neleidžia jai nieko daryti, o sėkmė jai neteikia palaimos, nebent ji ateina atsitiktinai. Turbūt būna akimirkų, kai Nino susimąsto, ar jis palaimintas, ar persekiojamas.
Sunku sukurti veržlią, žavią komediją. Taip sunku teisingai pasirinkti toną ir rasti aktorius, kurie įkūnytų žavesį, o ne apsimetinėtų juo. Reikia tiek daug pasitikėjimo savimi, kad galėtum šokti ant įmantrumo lyno. „Amelie“ rizikuoja ir jai tikrai pavyksta.
9. „Forestas Gampas“ (Forrest Gump, 1994)
Ne taip dažnai atsitinka, kad koks nors literatūrinis personažas būtų ne tik įdomus savaime, bet dar įkūnytų svarbius nacionalinio charakterio bruožus. Ispanams tai Don Kichotas ir Sančo Pansa, prancūzams – Voltaire‘o Kandidas ar Honoré de Balzac‘o personažai, o britams – spalvingi Charleso Dickenso herojai, čekams bei slovakams – šaunusis kareivis Šveikas.
Amerikiečiams paskutinį XX a. dešimtmetį tokiu personažu tapo rašytojo Winstono Groomo sugalvotas herojus Forestas Gampas. Kai knygą ekranizavo Robertas Zemeckis, o pagrindinį vaidmenį sukūrė Tomas Hanksas, gimė vienas garsiausių XX amžiaus filmų, tinkamai įvertintas ir JAV Kino meno akademijos. Forestas Gampas akimirksniu tapo kultiniu personažu, kurį pamėgo žiūrovai, o solidūs žurnalai Amerikoje ėmė rimtai nagrinėti „gampizmo“ fenomeną. Šis naujas žodis, kaip ir „reiganomika“ tapo svarbiu to meto Jungtinių valstijų gyvenimą charakterizuojančiu terminu.
Šešiais Oskarais apdovanotas filmas pasakoja amerikietišką “Jonelio kvailelio” istoriją. Vaikystėje Forestas dėl savo žemo intelekto koeficiento vos neatsidūrė specialioje nevispročių mokykloje, bet nuo šios lemties jį išgelbėjo motina (Sally Field). Jos pasiaukojanti meilė ir išmintingi patarimai taip paveikė Foresto likimą, kad jis išsivadavo nuo savo luošumo, išmokė “firminių” judesių scenoje būsimąjį rokenrolo karalių Elvį Presley, tapo puikiu teniso žaidėju, sėkmingai mokėsi koledže, buvo pakviestas į prezidento Johno Kennedy kabinetą, pasiūlė Johnui Lennonui parašyti dainą „Imagine“, pasižymėjo Vietnamo kare ir pasidarė tikru išminčiumi.
Forestą Gampą daug kas lygino su Dustino Hoffmano „Lietaus žmoguje“ suvaidintu autistu Reimondu. Palyginimas ne itin vykęs, nes Reimondas pasižymėjo nepaprasta atmintimi ir fenomenaliais matematiniais sugebėjimais. Nieko panašaus Tomo Hankso suvaidintame personaže nėra – Foresto Gampo intelekto koeficientas 75 yra mažesnis už minimalų (į JAV mokyklas priimamiems vaikams žemiausia IQ riba – 80). Filmo autorių tikslai kiti. Jie nori nuvainikuoti Didžiosios Amerikietiškos Svajonės mitą, pagrįstą ypatingais sugebėjimais ir valia savo tikslo siekti. Ypatingų sugebėjimų, kaip jau buvo pasakyta, Forestas Gampas neturi, o štai valios jam tikrai nereikia skolintis iš kitų. Valią jis ėmė ugdyti dar vaikystėje, kai teko atremti bendraamžių patyčias. Ne, jis nestojo į atvirą kovą su skriaudikais, bet konfliktų visuomet išvengdavo… pabėgdamas. Bėgimas ir tapo jo gyvenimo credo.
Panašiai kaip ir Hanibalas, filmo „Forestas Gampas“ veikėjas įdomiau atgijo filme nei knygoje. Knygoje Forestas yra labai vaikiškas, tačiau kartais jis gali būti gana žiaurus. Jis net keikiasi – tai tikrai nebuvo įtraukta į filmo ekranizaciją. Kalbant apie ekranizaciją, filme „Forestas Gampas“ buvo pasirinktas panašus požiūris, tačiau galiausiai Forestas buvo pavaizduotas taip, kad tapo labiau mylimas: vaikiška asmenybė, švelnus kalbėjimo būdas ir tam tikras nekaltumas. Dėl savo nuoširdaus „aš“ jis padarė filmą geresnį už knygą.
Visas filmas ir yra Foresto Gampo bėgimas laike, suteikiantis galimybę net ne visais atžvilgiais „sveikam“ žmogui pasiekti kitiems neįmanomo rezultato. Todėl netenka stebėtis, kad „Forestas Gampas“ tapo svarbiu kinematografinio pasaulio įvykių, o garsiausių filmuose skambančių frazių galerija pasipildė šūkiu: „Bėk, Forestai, bėk!“ (Gediminas Jankauskas)
8. „Vidurnaktis Paryžiuje“ (Midnight in Paris, 2011)
Kur kitur galėtų įvykti filme „Vidurnaktis Paryžiuje“ papasakota istorija, jei ne meninio pasaulio epicentre? Šis argumentas iš pagrindinio herojaus lūpų nuskamba tada, kai jo paties dar nematome. Bet tikrai suprantame, kodėl jaunas rašytojas Gilbertas (akt. Owenas Wilsonas), svajojantis pasaulį nustebinti dar neregėtu romanu, taip veržiasi į Paryžių.
„Meilės miestas“ visais laikais viliojo romantikus ir svajotojus. Turbūt todėl „Vidurnaktis Paryžiuje“ pradedamas tarsi iš katalogo paimtais vaizdais, kuriuose geras tris minutes rodomos turistų labiausiai lankomos Prancūzijos sostinės vietos. Banalias klišes primenantys paveiksliukai nesunkiai įrodo, kad Paryžius nuostabus visada – ir anksti ryte, ir vėlai vakare, ir saulei šviečiant, ir lietui lyjant.
O po šios ekskursijos prasideda retro komedija, panardinanti žiūrovus į nuostabią atmosferą, kuria alsuoja beveik kiekviena Paryžiaus vieta – tikrų tikriausia muziejaus po atviru dangumi ekspozicija.
Personažai čia labai kūrybingi ir jame tikrai galite pasisemti įkvėpimo ir gerų emocijų. (G.J.)
Aktorė Cotillard čia atliko tiesiog nepakartojamą vaidmenį. Ši aktorė tampa Alleno žavingiausia veikėja Adrianna iš praeities, dėl kurios Gilbertas pasiryžta palikti dabartį. Ši veikėja – žavingas praeities miražas, kuris lėtai bet aiškiai atskleidžiamas išlieka toks pats žavingas, kaip ir pradžioje.
„Vidurnaktis Paryžiuje” yra vienas geriausių Woody Alleno darbų. Jame yra visko: fantastikos, romantikos, komedijos, praeities ir dabarties. (Jovita Gudelevičiūtė)
7. „Mėnesienos karalystė“ (Moonrise Kingdom, 2012)
Filmų kūrėjai dažnai leidžiasi į savo vaikiškų prisiminimų pasaulį. Ko gera, garsiausias tokios kelionės laike pavyzdys yra Maestro Federico Fellinio filmas „Amarcord“ (1973), anot režisieriaus, nuaustas iš jo prisiminimų apie vaikystę, praleistą mažame Italijos miestelyje. Jau beveik penkis dešimtmečius šio filmo magijos pakerėti kinomanai stengiasi aplankyti Riminio miestelį ir savo akimis pažiūrėti į tai, ką matė kine. Bet šie piligrimai realybėje neranda ekrane matytų vietų. Vieni lieka nusivylę, o kiti supranta, kad tai buvo dar vienas valiūkiškas kino mago pokštas. Į tokią vaikystę, kokią turėjai, sugrįžti neįmanoma. Užtai visą likusį gyvenimą galima apie ją fantazuoti. Ir kuo vyresnis daraisi, tuo daugiau šviesos ir spalvų tuose prisiminimuose.
Todėl ir iš Weso Andersono nesitikėkime tikros istorinės tiesos, nors „Mėnesienos karalystės“ veiksmas neskubiai rutuliuojasi aiškiai apibrėžtu metu – 1965 metais baigiantis vasarai. Nors režisierius tada dar nebuvo gimęs, laiko dvasią jis subtiliai nuaudžia iš begalės tikslių ano meto detalių. Retro drabužiai, kolekcininkų trofėjais tapę anuometinės kasdienybės rakandai, šypseną keliantys buitinės technikos prietaisai, per radiją skambanti klasikinė Henry Purcello muzika, aranžuota Benjamino Britteno, o iš „prieštvaninio“ magnetofono sklindantis prancūzaitės Françoise Hardy šlageris „Meilės metas“ – visa tai kartu sukuria šviesų graudulį keliantį malonių prisiminimų įspūdį.
Šį „prarastą rojų“ filmo autoriai surado Naujosios Anglijos saloje New Penzance, kurioje nėra asfaltuotų kelių, o paštas iš „didžiosios žemės“ atgabenamas sraigtasparniu.
Ryškios saulės nutviekstame prologe tarsi visai atsitiktinai nuskamba antikinio choro funkcijas perėmusio komentatoriaus (jį ekspresyviai suvaidino į kaimo kvailelį panašus Bobas Balabanas) perspėjimas apie tai, kad po trijų dienų, rugsėjo penktąją, Juodojo švyturio įlanką užlies milžiniškos štormo bangos.
Dramatiški įvykiai čia prasidės anksčiau. Ir visiškai netikėtai. Ramią vasaros idilę sujaukia ekstraordinarinis įvykis – iš skautų stovyklos pabėga dvylikametis berniukas Semas Šakuskis. Mažieji pražuvėlio bendražygiai Semą vadina trenktu tipu, ir į jo paieškas įsitraukia visi – agresyvi socialinių tarnybų darbuotoja (Tilda Swinton), mokytojo Vordo (Edwardas Nortonas) vadovaujami skautai, vietinis šerifas Šarpas (Bruce‘as Willisas), taip pat įlankoje gyvenanti Bišopų šeima (Billas Murray‘us ir Frances McDormand). Nes ir iš jų namų pradingo sunkiu vaiku vadinama dukra Sjuzė. Panašu, kad abu dingę vaikai susitarė pabėgti drauge, nes jautėsi vieniši ir nemylimi.
Tolesnės peripetijos primena tragikomišką vodevilį, kuriame supriešinami suaugusiųjų ir vaikų pasauliai, o filmo forma darosi vis labiau panaši į muzikinį kūrinį su variacijoms – kai ta pati melodija pradžioje pateikiama skirtingais instrumentais, o finalinėje partitūroje susilieja į galingo orkestro skambesį. Lygiai taip pat pavieniai filmo motyvų akordai, artėjant finalinei atomazgai, stiprėja, persipina su kitais, kad pabaigoje susilietų su įsismarkavusios gamtos kontrapunktais. Žaibų apšviesto tvano fone stichiškai gims lemtingi (ir išmintingi) sprendimai. Ir nors „Mėnesienos karalystė“ dažnai primena, kad režisierius W. Andersonui labai mielas žaidimo ar stebuklinės pasakos pasaulis, pro ekscentriškų nesusipratimų chaosą ryškėja ir labai rimtos išvados. Pavyzdžiui, apie tai, kad vaikai kartais būna išmintingesni už savo tėvus. Nes pastarieji pernelyg greitai pamiršta, kad dar visai neseniai patys buvo vaikai.
6. „Purpurinė Kairo rožė“ (The Purple Rose of Cairo, 1985)
Žinoma, gyvenimas niekada nebūna toks paprastas ir svajingas kaip filmuose, todėl drąsus herojaus poelgis turi nerimą keliančių pasekmių. Kiti filmo veikėjai vis dar lieka įstrigę ten, ekrane, ir jaučiasi pikti ir atstumti. Holivudo studija pasibaisėjusi, kad jos personažams staiga atsiranda nuosavas protas. Viskas paprasta tik filmo herojaus ir moters gyvenime, kurie įtikina save, kad gali tiesiog išeiti į saulėlydį ir išsisukti nuo atsakomybių.
„Purpurinė Kairo rožė“ – įžūlus, šmaikštus ir juokingas, jame daug juoko, tačiau geriausias filmo bruožas yra tai, kaip Woody Allenas juo žaidžia su pačia tikrovės ir fantazijos esme. Filmas toks linksmas ir atviras, kad po jo peržiūros prireikia dienos ar dviejų, kad suprastumėte, kaip giliai Allenas pasiekė jūsų širdis šį kartą. Tikriausiai galima teigti, kad dažniausiai į kiną einame tam, kad trumpam patirtume ne savo gyvenimą, tuomet Allenas parodo, kokią klastingą saviapgaulę praktikuojame. Tie kino filmai susideda tik iš to, kas rodoma ekrane, ir jei pradėsime galvoti, kad tikrasis gyvenimas gali būti toks pat, mūsų laukia žiauri realybė.
Moterį filme vaidina Mia Farrow – mielą, gana suglumusią mažo miestelio padavėją, kurios didelis, bebaimis vyras ją muša. Ji yra gera kandidatė į filmų magijos atstovus. Ekrane rafinuoti žmonės geria kokteilius, planuoja keliones Nilu ir juos atpažįsta naktinių klubų durininkai. Filmo herojų vaidina Džefas Danielsas. Jis yra genialus, atviras, visus teisingus judesius atliekantis, tobulas vyras, tačiau turi problemą: jis žino tik tai, ką filme žino jo personažas, o jo patirtis tiesiogine prasme apsiriboja tuo, kas siužete nutinka jo personažui. Dėl to gali kilti problemų. Jis puikiai moka saldžiai kalbėtis su moterimi, laikyti ją už rankos ir bučiuotis, bet kai ateina lemiamas momentas, filmas išnyksta, todėl, deja, išnyksta ir jis.
Daugelis geriausių Alleno filmų momentų yra susiję su paradoksu, kad filmo herojus nieko nežino apie tikrąjį gyvenimą. Pavyzdžiui, jis gali vairuoti automobilį, nes vairuoja jį filme, bet negali užvesti automobilio, nes filme aktoriai dažniausiai automobilių neužkūrinėja. Mia Farrow mano, kad galbūt jiems pavyks tai išspręsti. Jie gali mokytis vienas iš kito. Jis gali pasimokyti tikro gyvenimo, o ji – filmų romantikos. Problema ta, kad dabar jie abu gyvena realiame gyvenime, kur studijos magnatai, pikti aktoriai ir įkyrūs žurnalistai daro jų gyvenimą apgailėtiną.
„Purpurinė Kairo rožė“ žavi nuo pradžios iki pabaigos ne tik dėl to, kad Danielsas ir Farrow aiškiai ir žaviai nagrinėja savo personažų problemas, bet ir dėl to, kad filmas labai protingas. Jis nėra intelektualus – visame filme niekas nekalba sudėtingiau nei vidutinis 1930-ųjų kino herojus, tačiau filme gausu šmaikštumo ir išradingumo, o Allenas pasitiki, kad mes patys atrasime ironiją, pasimėgausime prieštaravimais ir viską išsiaiškinsime. Kol tai darome, jis priverčia mus juoktis ir mąstyti, o kai prieisite prie reikalo, pamirškite fantazijas – tai du įdomiausi dalykai, kurie gali nutikti bet kam filme. Kuo daugiau galvojate apie „Purpurinę Kairo rožę“, apie filmus ir apie tai, kodėl einate į kiną, tuo gilesnis darosi tas mąstymas.
5. „Meilės laukimas“ (In the Mood for Love, 2000)
Jie – nusiteikę meilei, bet ne laiku ir ne vietoje. Jie pažvelgia vienas į kitą didelėmis ašarotomis ilgesio ir saldumo kupinomis akimis ir eina namo miegoti vieni. Neištikimybė apkartino jų gyvenimus: jo žmona ir jos vyras turi romaną. „Jei mes darytume tą patį, – sutinka jie, “ tai reikštų, kad nesame geresni už juos“. Svarbiausias žodis čia „sutinka“. Tiesą sakant, jie nesutaria. Tiesiog nė vienas iš jų neturi drąsos nesutikti, o laikas bėga. Jis nori miegoti su ja, o ji nori miegoti su juo, tačiau juos abu saisto moralinė pozicija, kurią, kiekvieno nuomone, užėmė kitas.
Wong Kar-wai filme „Meilės laukimas“ (angl. In the Mood for Love), sodrioje istorijoje apie meilę be atsako, kuri atrodo taip, kaip skamba filmo liūdnos dainos, lieka neištirti jausmų kontinentai. Jo vardas – ponas Čou (akt. Tony Leung Chiu-wai). Jos – Su Li-žen (akt. Maggie Cheung Man-yuk). Perpildytame 1962 m. Honkonge jie išsinuomojo kambarius vienas šalia kito esančiuose butuose. Jie nėra vargšai… jis – laikraščio reporteris, ji – vadovo padėjėja, tačiau perpildytame mieste nėra vietos paslaptims.
Cheung ir Leungas dvi didžiausios Azijos žvaigždės. Jų, kaip meilužių be atsako, pora čia ironiška, nes jie paprastai tokių romanų nugalėtojai. Šią istoriją galėtų perdaryti Tomas Hanksas ir Meg Ryan, nors Holivudo versijoje būtų vaizduojama laiminga pabaiga. Wongo filmo esmė ta, kad keliai susikerta, bet ketinimai retai. Kituose jo filmuose, pavyzdžiui, „Čuningo eksprese“, jo personažai kartais vos nesusijungia, o čia svarbiausi dalykai ir vėl pasakomi netinkamu laiku ir netinkamu būdu. Užuot prašęs mūsų susitapatinti su šia pora, kaip amerikiečių filmuose, Wongas prašo užjausti juos. O tai sudėtingesnė užduotis, už kurią tenka didesnis atlygis.
Filmas fiziškai sodrus. Scenos prisotintos gilių „film-noir“ spalvų: Raudona, geltona, ruda, gilūs šešėliai. Viena scena prasideda tik su cigaretės dūmų skraiste, o paskui atsiskleidžia jos veikėjai. Koridoriuje prie dviejų butų kamera slenka pirmyn ir atgal, pabrėždama ne jų artumą, o tai, kad yra ne vienas, o du butai.
Išradingiausia istorijos priemonė – tai, kaip Čou ir Su suvaidina įsivaizduojamas scenas tarp savo apgaudinėjančių sutuoktinių. „Ar tu turi meilužę?“ – klausia ji, ir mes manome, kad ji klausia Chow, bet iš tikrųjų ji klausia savo vyro, kurį vaidina Chow. Pasigirsta šleikštulys, ne toks stiprus, koks būtų su tikru sutuoktiniu. Jie žaloja save įsivaizduojamais dialogais, kuriuose jų apgaudinėjantys partneriai juokiasi iš jų. „Nesitikėjau, kad taip skaudės“, – sako Su po vieno iš jų įsivaizduojamų scenarijų.
Jų gyvenimas toks pat uždaras kaip ir ankšta jų gyvenamoji patalpa. Jie turi daug pinigų, bet nėra kur juos išleisti. Vis dar apsirengusi kaip į biurą, ji išbėga į perpildytą alėją nusipirkti makaronų. Kartais jie susitinka ant griozdiškos laiptinės. Dažnai lyja. Kartais jie tiesiog kalbasi ant šaligatvio. Įsimylėjėliai nepastebi, kur jie yra, nepastebi, kad įvykiai kartojasi. Tai vis dėlto nėra kartojimas – tai patikinimas. O kai susilaikote ir kalbate užšifruotai, joks pokalbis nėra nuobodus, nes tuščias erdves užpildo jūsų troškimai. Toks yra šis filmas – gilus, keistas, bet įspūdingas.
4. „Mano gyvenimo žuvis“ (Big Fish, 2003)
Sūnaus požiūriu, Edvardas Bloomas netinkamai pasirinko laiką. Metus iki sūnaus gimimo jis praleido patirdamas nuostabių nuotykių ir sutikdamas nepamirštamų personažų, o metus po gimimo – pasakodamas savo istorijas sūnui, vis iš naujo ir iš naujo ir jos vis kito. Albertas Finnis čia atliko tikrai sunkų ir komplikuotą vaidmenį, įkūnydamas senąjį Edvardą, bet jam pavyko.
Filme, senasis Edvardas yra didvyriškas ir žavus, ir jo žmona yra viena iš jų. Sandra (akt. Jessica Lange) budi miegamajame, kur jos vyras palieka gyvenimą taip pat tragiškai, kaip ir gyveno. Ji pasikviečia namo jų sūnų Vilą (akt. Billy Crudup). Vilas, Paryžiuje dirbantis žurnalistas, atmintinai žino tėvo istorijas ir turi paskutinį susierzinusį prašymą: Ar galėtų tėvas pagaliau pasakyti jam tiesą? Senasis Edvardas susiraukia, nusišluosto veidą ir vėl pradeda perdirbinėti gyvenimo istorijas.
Filmą režisavo Timas Burtonas, ir mes jaučiame jo norą pasinerti į retrospektyvas, kuriose jaunasis Edvardas (akt. Ewanas McGregoras) ir jaunoji Sandra (akt. Alison Lohman) iš tikrųjų patiria kai kuriuos nuotykius, apie kuriuos nenuilstamai pasakoja senolis. Tie prisiminimai susiję su ragana (akt. Helena Bonham-Carter), kurios stiklinė akis atspindi, kaip mirs jos lankytojai, ir su Amoso Kalovėjaus (akt. Danny DeVito) vadovaujamu cirku, kuriame jis susidraugauja su tokiais personažais kaip Karlas Milžinas (Matthew McGrory).
Vieną dieną Edvardui vaikštant po „Didžiuoju dangumi“, jis pirmą kartą žvilgteli į Sandrą, ir laikas prabėga tarsi sulėtintai, nes jis iškart supranta, kad tai yra moteris, kurią jam lemta vesti.
Edvardas patiria ir kitų nuotykių, vienas iš jų – su šamu, dideliu kaip ryklys, bet sunku būtų pranokti tą, kai jis nusileidžia parašiutu į Raudonosios armijos talentų šou Kinijoje sceną ir susipažįsta su Ping ir Jing, dvikojų vokalistų duetu. Visos šios istorijos – tik išgalvotos fantazijos, tiesa? Kad įsitikintumėte, turėsite pamatyti filmą, nors, žinoma, egzistuoja ir patikima teorija, kad viskas yra tiesa, jei tiki, kad taip yra…
Tam tikra prasme mes taip pat esame ir prie Burtono lovos, kuris, kaip ir senasis Edvardas, vis iš naujo kartoja tuos pačius įgūdžius ir jam tai sekasi. Kai Burtonas pats sau vadovauja ir įtvirtina istoriją, jis tampa nepaprastas ir mes žavimės jo vizualine vaizduote ir meistriškomis technikomis. Šis filmas – aukšto lygio.
3. „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ (Cinema Paradiso, 1988)
Praėjus metų metams atrodo neįprasta, kad kritikų prastai įvertintas italų filmas, be to, nostalgiškas, sentimentalus filmas apie filmų žiūrėjimą, sukurtas nežinomo 32-ejų metų režisieriaus, patyrė nesėkmę po to, kai buvo išleistas savo šalyje, o 1989 m. laimėjo Kanų festivalio Didįjį prizą ir geriausio užsienio filmo „Oskarą“ bei tapo vienu sėkmingiausių visų laikų filmų užsienio kalba.
Stephenas Woolley, kurio „Palace Pictures“ buvo atsakinga už Giuseppe’s Tornatore’s filmo „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ išleidimą Jungtinėje Karalystėje, prisimena, kaip pirmą kartą pamatė šį filmą neoficialioje peržiūroje Kanuose, rekomenduotas Harvey Weinsteino, „Pabaigoje juostos atsisukau į jį, o jo veidu riedėjo ašaros. Mes abu šiek tiek šniurkščiojome. Ir tai mums, kino žiūrovams, kalbėjo apie tai, kad dažnai įsimintinas yra pats kinas.“
Iš pradžių tik Italijoje išleistas filmas, pasakojantis apie berniuką ir jį pakeitusį tėvą ir kino projektorių (Philippe Noiret) pokario Sicilijos kaime, buvo labai sutrumpintas iki 155 minučių. Kino juosta „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ buvo įsigyta bendradarbiaujant su „Miramax“, kuri perėmė platinimo teises JAV ir visame pasaulyje, o „Palace“ rūpinosi Jungtinės Karalystės rinka.
Šiuo metu, „Kanų versija“ trunka 155 minutes, sunku paaiškinti, kas buvo pašalinta, bet kai 2002 m. Tornatore pristatė 171 minutę trunkantį režisieriaus montažą, gerbėjai buvo sužavėti, bet daugelis kritikų buvo skeptiški, o kino kritikas Rogeris Ebertas pažymėjo, kad „Miramax“, kad ir kaip „išpjaustė“ Kanų filmo kopiją, ji atrodė nuostabiai, palyginti su išpūstu Tornatore montažu.
Taigi, susipažinus su faktais apie filmą, galime daugiau pakalbėti apie siužetą: gimtajame Sicilijos kaime užaugęs berniukas, gavęs žinią apie seno draugo mirtį, grįžta namo kaip garsus režisierius. Salvatore prisimena savo vaikystę ir santykius su Alfredo, kino teatro „Cinema Paradiso“ kino operatoriumi. Tėviškos Alfredo įtakos veikiamas, Salvatore įsimylėjo filmų kūrimą, duetas praleido daugybę valandų diskutuodamas apie filmus, o Alfredo kruopščiai mokė Salvatore įgūdžių, kurie tapo jaunuolio kopečiomis į kino pasaulį. Filmas supažindina žiūrovus su kino pokyčiais ir nykstančiu tradicinio kino kūrimo, montavimo ir demonstravimo amatu. Jame taip pat nagrinėjama jauno berniuko svajonė palikti savo miestelį ir išvykti į išorinį pasaulį. Tai tikrai nuostabi juosta, kurioje sudėta visa širdis ir visos emocijos, ir žiūrovas jas tikrai pajaus.
2. „Didmiesčio žiburiai“ (City Lights, 1931)
Tai viena gražiausių pasauliniame kine istorijų apie meilę ir nesavanaudišką pasiaukojimą. Komedijos reformatorius Ch. Chaplinas ne tik iki ašarų juokina, bet ir priverčia patirti tikrą emocinį sukrėtimą.
Svarbiausi filmo konfliktai užsimezga tą dieną, kai Mažasis Valkata gatvėje sutinką aklą merginą, prekiaujančią gėlėmis. Ji palaiko dėmesingą praeivį turtuoliu, o šis, sužinojęs, jog merginai regėjimą gali gražinti akių operacija, ryžtasi jai padėti.
1931-aisiais, kai Chaplinas kalbančiam kinui pranašavo neilgą gyvenimą, jis pirmą kartą „Didmiesčio žiburiuose“ panaudojo kalbančius personažus (paminklo atidengimo epizode), bet trijų oratorių kalbas pavertė komiškų garsų abrakadabra.
Autobiografinėje knygoje Chaplinas rašė: „Filmo siužetą pasufleravo istorija apie cirko klouną, apakusį per nelaimingą` atsitikimą. Išleisdamas pacientą iš ligoninės gydytojas perspėjo klouną, kad jis namuose turi slėpti savo aklumą, kol jo seganti dukrelė nepasveiks tiek, kad galėtų su šia nelaime apsiprasti. Nors klounas labai stengiasi, bet vaikščiodamas vis už ko nors užkliūva, o mergaitė juokiasi iš tokių tėčio pokštų. Bet tai man pasirodė pernelyg sentimentalu, ir scenarijuje atsirado akla mergina, prekiaujanti gėlėmis“.
Filmavimo darbai prasidėjo dar paskutinėmis 1927 m. dienomis, tačiau keletą kartų buvo atidėliojami. Ypač sunku buvo po 1929 m. spalį prasidėjusios Didžiosios ekonominės depresijos, kai žlugo bankai ir krizė paralyžiavo biržos veiklą. Galiausiai filmas buvo pabaigtas 1931 m. sausio 22 d. O sausio trisdešimtąją Los Andžele įvyko premjera.
1983 m. britų dokumentinio filmo „Nežinomas Chaplinas“ (Unknown Chaplin, rež. Kevinas Brownlow ir Davidas Gillas) trečiojoje serijoje panaudoti išlikę „Didmiesčio žiburių“ atskirų scenų dubliai, parodantys, kaip filmavimo metu keitėsi režisieriaus sprendimai.
Chaplinas buvo aršus garsinių technologijų priešininkas, bet viena jų pasinaudojo gana anksti – jis ėmė kurti muziką savo filmams ir vėliau ja įgarsino kelis savo ankstyvuosius šedevrus. (G.J.)
1. „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (The Grand Budapest Hotel, 2014)
Šiame filme pamatysime stebuklinių pasakų dvasia dvelkiančią atmosferą ir sutiksime begalę spalvingų keistuolių, kuriuos vaidina pastovių aktorių kolektyvas. Jo branduolį režisierius kaskart stengiasi praplėsti naujais nariais.
Štai Ralphas Fiennesas, kuris paprastai renkasi rimtą klasikinį repertuarą, šį kartą vaidina beveik operetinį personažą – prabangaus viešbučio durininką Gustavą, kuris yra šios mikrovisatos centras, aplink kurį savo orbitomis skraido visi likę filmo personažai. Vieniems autoriai skiria daugiau dėmesio, kiti stipriai įelektrintą viešbučio atmosferą perskrodžia trumpam, tarsi kometos, bet nuspalvina bendrą egzotišką peizažą ryškia šviesa.
Filmo veiksmas rutuliuojasi tarpukario Europoje. Mistifikacijas mėgstantis Wesas Andersonas lieka ištikimas savo pomėgiui, todėl viešbutį „Didysis Budapeštas“ įkurdina neegzistuojančioje Zubrovkos respublikoje, kuri yra kažkur rytų Europoje. Jau pirmieji kadrai, supažindinantys mus su kraštovaizdžiu, labai primena scenas iš klasikinių Walto Disney‘aus pasakų, kuriose gyventojai panašūs į lėlių teatro personažus, o pats šešių aukštų viešbutis, atrodo kaip didelis šventinis tortas, prie kurio žiūrovai atgabenami… žaisliniu funikulieriumi.
Filmo keistenybės magišku „stebuklingu žibintu“ projektuojamos į tarpukario Europos kontekstą. Bet dramatiškų sukrėtimų kupina istorinė realybė pakeičiama žaidimų aikštele, kurioje taisykles diktuoja fontanais trykštanti fantazija. Užuominos apie realaus karo grėsmę transformuojasi į vaizdus, kuriuose taikią Zubrovką okupuoja į nacius panašūs kareiviai, virš pagrindinių pastatų iškėlę juodas vėliavas su gotikiniais zigzagais.
Visi filmo elementai alsuoja meile tarpukario metų Europos estetikai ir anuometinėms madoms. Iš ekrano dvelkia nuostabios epochos ilgesys, ir net, regis, ano pasaulio aromatas, kurį pajusti padeda kompozitoriaus Alexandre‘o Desplat melodijos. Šis filmas ne visai atspindi Veso Andersono braižą, kadangi vizualizacija tiesiog pribloškia neįprastomis spalvomis ir simetriškomis kompozicijomis. Jis lengvas, su humoru, subtilus ir tikrai ne visiems skirtas, nėra lėkštų akivaizdžių paprastų juokelių, išsiskiriantis iš kitų filmų, savo dvasia ir mintimi. (G.J.)
