Mokslinės fantastikos žanras jau daugiau nei 100 metų leidžia kino kūrėjams tyrinėti savo amato ir pačios žmogiškosios vaizduotės ribas. Skaitmeninėje eroje, kai vaizdo efektų technologijos jau padarė didžiulę pažangą, mokslinės fantastikos galimybės auga kaip ant mielių. Kadangi mokslinės fantastikos filmai dažnai susiję su išsamia istorija ir plačiomis, ekspansyviomis visatomis, jie dažnai tampa tęsinių ir didesnių franšizių priežastimi.
Deja, dažniausiai dideli lūkesčiai ir kino studijų spaudimas pernelyg dažnai lemia, kad juostų tęsiniai kūrybiškai nuvilia. Tačiau mokslinės fantastikos žanras neretai gerokai apverčia šią tendenciją ir sukuria fenomenalius mylimų meno kūrinių tęsinius. Na, o po trumpos įžangos, atėjo puikus metas apžvelgti geriausius kino fantastikos tęsinius, kurie iš tiesų puikūs. Štai jums dešimtukas geriausių mokslinės fantastikos filmų tęsinių, atsižvelgiant į jų bendrą kokybę ir reikšmę žiūrovams.
10. „10-oji Kloverfyldo gatvė“ (10 Cloverfield Lane, 2016)
Pamirškit 2008-tų filmą „Projektas Monstras“ („Cloverfield“). Pamirškit monstrus ir mažus ir didelius. Pamirškit, tai ką matėte praėjusiame filme, nes filmas „10-toji Kloverfyldo gatvė” („10 Cloverfield Lane“) yra visai kas kita.
Režisieriaus Matt Reeves monstro fanai tikisi, kad šis filmas yra tęsinys, bet tiesa yra paprasta – „10-toji Kloverfyldo gatvė“ yra visiškai kitas kūrinys su sava istorija (paminėsime, nors tai ir kita istorija, vis vien priskiriama kaip originaliosios juostos tęsinys). Itin įtempto siužeto trileris, išsiskiriantis puikiai suvaidintais personažais, tiesiog prikausto žiūrovus prie ekrano ir nepaleidžia iki pačios pabaigos.
Pagrindinę istorijos heroję Michellė (Mary Elizabeth Winstead) pirmiausia pamatome tuomet, kai ji staigiai kraunasi rūbus į lagaminą, palieka buto raktus, savo sužadėtuvių žiedą ir išlekia pro duris. Važiuodama atokiais keliais, ji dvejoja ar atsiliepti telefonu, kai skambina jos pamišęs sužadėtinis ar ne, tačiau įvykus avarijai ji atsiduria griovyje. Ji pabunda jau nebe savo mašinoje, o požeminiame bunkeryje su sužalota koja, prirakinta prie sienos. Greitai ji sutinka žmogų, kuris dėl viso šito atsakingas.
Filmo režisieriaus Dan Trachtenbergo filmo debiutas, kartu su scenarijaus autoriais Josh Campbell ir Mathew Stuecken (taip pat prisidėjo ir Damien Chazelle) yra puikus derinys kibirkščiuojantis įtampa ir galimybėmis. Didžioji filmo dalis vyksta ankštame bunkeryje ir režisierius pasirūpina tuo, kad mes jaustume tą erdvės trūkumą. Pavyzdžiui oro ventiliacijos scena gali sukelti jums uždaros erdvės baimę, kurios jūs nė nemanėte turįs. Mes mokomės pažinti situaciją kartu su Michelle, taip pat nemažiau svarbus yra filmo dėmesys pažįstamam garsui, kuris atkeliauja iš kitos sienų pusės.
Vaidinančių aktorių grupė maža, tačiau talentas, kurį jie demonstruoja – milžiniškas. Emmett (John Gallagher Jr.) paprasto kaimiečio įvaizdis yra labiau charakteris nei stereotipas, kuris jam labai tinka. Mary Elizabeth Wintstead visada išlieką filmo centre ir žavi savo emocinėmis savybėmis. Ji puikiai sugeba perteikti Michellės žmogiškumą nepalikdama kito pasirinkimo, kaip tik ją pamėgti ir palaikyti kiekvieną jos judesį.
Paskutinis iš šios smagiosios trijulės yra John Goodman. Jis nuginkluoja su savo šypsena ir keliais savo šokių judesiais, tačiau visąlaik savyje slepią kažkokią grėsmę. Paprasčiausia scena, kur Howardas kažką sako Michellei yra kupina gąsdinančio kiekio įniršio ir jis iškart tampa vienu iš labiausiai bauginančių žmonių-monstrų, kurie pasirodė ekranuose per pastaruosius metus.
„10-toji Kloverfyldo gatvė“ yra pasakojimas apie ilgalaikio žmogaus išnaudojimo poveikį nukentėjusiam, kaip jis sugeba su visu tuo susitvarkyti ir tai įveikti. Žmogiškumo drama ir žmonių santykiai svarbiausi šiame filme, tai tiesiog puiki, kvapą gniaužianti istorija. (Kostas Elmonas)
9. „Galaktikos sergėtojai. II dalis“ (Guardians of the Galaxy Vol. 2, 2017)
Tai Jameso Gunno parašytas ir režisuotas mokslinės fantastikos superherojų filmas ir 15-asis „Marvel“ kino visatos filmas. Nors pirmasis šio tęsinio filmas sulaukė daugiau pagyrų, už tai, kad pristatė visiškai naują pasaulį ir veikėjus, antroji dalis neatsilieka ir taip pat pateikia svarbių detalių, dėl kurių būtina ją pamatyti.
Piteris Kvilas (akt. Chris Pratt) susitinka su visą gyvenimą nematytu tėvu, kuris yra galaktikos Dievas ir siūlo sūnui viską valdyti kartu. Kvilo gyvenime ir taip netrūksta dramos – jis įsimylėjęs Gamorą (akt. Zoe Saldana) ir tuo pat metu su likusia savo grupe – nenugalimuoju Draksu (akt. Dave Bautista), meškėnu Roketu (įgars. akt. Bradley Cooper) ir kalbančiu medžiu Grūtu (įgars. akt. Vin Diesel) turi palaikyti taiką visoje visatoje. Visiškai netikėtai tą ramybę sudrumsčia jo paties tėvas Ego (akt. Kurt Russel).
Į Kvilo tėvo Ego rolę pretendavo netgi tokie aktoriai: Matthew McConaughey („Tarp žvaigždžių“), Gary Oldman („Tamsiausia valanda“), Viggo Mortensen („Žiedų valdovas“), bei Liam Neeson („Pagrobimas“).
Šie Marvel visatos veikėjai yra patys linksmiausi ir iš jų gali tikėtis bet ko. Tikri gerbėjai, kurie žino, kad Marvel kūrėjai, po pabaigos titrų, mėgsta pateikti daug užuominų į sekančius filmus, liks tikrai nustebinti – po šio filmo laukia net penki epizodai. (Sandra Šidlauskaitė)
Nors ir ne toks įtemptas kaip pirmasis filmas, šis yra kur kas nuoseklesnis ir labiau apgalvotas teminiu požiūriu. Jame daug įtampos tarp biologinės ir išrinktosios šeimos tyrimas sprendžiamas sukrečiančiai atsargiai ir jautriai. Puikus pirmojo filmo tęsinys ir stiprus platesnės „Marvel“ franšizės įrašas, „Galaktikos sergėtojai. II dalis“ yra puikus mokslinės fantastikos tęsinys.
8. „Žmogus-voras 2“ (Spider-Man 2, 2004)
Retai kada filmo tęsinys pranoksta savo pirmtaką, tačiau Žmogus-voras 2 sugeba tai padaryti. Humoras, drama ir veiksmas čia yra puikiai subalansuoti ir taip, po ilgos pertraukos, superherojų filmų žanre užkelia aukštą kartelę. Žmogus-voras yra vienas iš tų superherojų, kuris yra arčiausiai žmonių.
Turėdamas super galių ir gelbėdamas žmones, jis vis vien susiduria su labai gyvenimiškomis ir kasdieninėmis problemomis – meilė, pinigai, mokslai ir darbas. Būtent dėl šios žmogiškosios pusės filmas ir yra vertinamas geriau, nei pirmasis. Kartais scenos, kai Žmogus-voras nedėvi savo kostiumo ir yra tiesiog Piteris Parkeris (akt. Tobey Maguire) yra daug juokingesnės ir įdomesnės nei tos, kuriose jis kovoja su piktadariais.
Veiksmas vyksta praėjus porai metų po pirmosios dalies. Dabar Piteris gyvena savarankiškai, bando atrasti balansą tarp būvimo superherojumi, mokslų koledže ir darbo. Mylimoji Merė Džein (akt. Kirsten Dunst) tampa aktore, draugas Haris (akt. James Franco), po tėvo mirties, perima kompanijos Os-Corp valdymą į savo rankas, o teta Mei (akt. Rosemary Harris) susiduria su sunkumais mokant skolas. Istorijos pagrindinė problema tampa siaubinga linkme nuėjęs Os-Corp finansuojamas eksperimentas.
Dr. Otas Oktavijus (akt. Alfred Molina) išranda keistus prietaisus, kurie yra lyg dideli mechaniniai čiuptuvai. Pajutęs galią, jis leidžia blogiems kėslams užvaldyti jo mintis ir taip tampa Daktaru Aštuonkoju. Jam pasipriešinti gali tik pats Žmogus-voras, kuris negali apsispręsti – likti superherojumi ir padėti piliečiams, ar gyventi normalų Piterio Parkerio gyvenimą.
Aktorius Willem Dafoe, kuris pirmojoje dalyje vaidino blogietį Žaliąjį Gobliną, filmo tęsinyje pasirodyti neturėjo, tačiau vieną vakarą, eidamas į savo namus jis pamatė visą filmavimo grupę ir filmuojamas scenas netoliese. Vyras nutarė stabtelti ir pasisveikinti, o filmo kūrėjai nusprendė pasiūlyti aktoriui suvaidinti trumpoje epizodinėje scenoje. (Sandra Šidlauskaitė)
7. „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (Blade Runner 2049, 2017)
Sveiki atvykę į 2049 metus, kur po pasaulio sunaikinimo žmonija laikosi už siūlo galo. Pilnuose griuvėsių miestuose, kurie nyksta tiesiog akyse, bruzda žmonės neturėdami žalio supratimo koks kadaise buvo jų dabar gyvenamas pasaulis. Nors technologijoms suteikus galimybes žmogus žengė didžiulius žingsnius, daugelis sakytų, kad nueita buvo per toli, nes, pavyzdžiui, 21-ame amžiuje sukūrus dirbtinius humanoidus vergauti kolonijose už žemės ribų, cituojama: „Kiekviena civilizacija buvo pastatyta ant vienkartinės darbo jėgos nugaros“.
Šie humanoidai yra vadinami „replikantais“, ir bet kuris iš jų turėdamas nors lašelį žmogiškosios nuovokos pradeda maištauti, pabėga iš kolonijų ir grįžta į žemę, tačiau visa tai vyko dar 2019 metais. Situacija, žinoma, bus pasikeitus nuo tada?
Režisieriaus Denio Vilenueno tęsinys „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ į ekranus atkeliauja praėjus 30-čiai metų po šio filmo pirmtako išleisto 1982 metais kur Rikas Dekardas, vaidinamas Harisono Fordo, 2019 metais Los Andžele pareigūnas specializuojantis replikantų naikinime, priklausė „Bėgantiesiems skustuvo ašmenimis“ grupei. Visą veiksmą pradedame stebėti kartu su biologiškai konstruotu žmogumi vardu Kėjus, kuris yra užsidirba iš replikantų medžioklės.
Policininkas atranda ilgai slėptą paslaptį, kuri gali potencialiai sunaikinti jau ir taip trapią jų visuomenės struktūrą – nėščio replikanto kūną kas turėtų būti fiziškai neįmanoma. Siekdamas išsiaiškinti kas už to slypi, K išsiruošia į kelionę ne tik surasti buvusį LAPD (Los Andželo Policijos Departamento) pareigūną Dekardą, dingusį jau 30 metų, bet taip pat atrasti ir patį save.
Vizualiai „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ tiesiog pribloškia – tai vienas geriausių filmo aspektų. Tamsi, purvina aplinka suteikia filmui taip trokštamą neo-noir atmosferą. Los Andželo gatvėse vaizduojamos scenos perteikia miesto nykimą, o naudojamos neoninės hologramos yra tarsi kontrastas prieš šią nutriušusią aplinką. Kinematografiškai scenos buvo puikiai nufilmuotos, suteikdamos žiūrovams stiprius pojūčius. Estetiškai kalbant, filmas nusipelno visų galimų taškų.
6. „Kopa. Antra dalis“ (Dune: Part 2, 2024)
Šiame klasikinės fantastinės istorijos tęsinyje bus nagrinėjama mitinė Polo Atreido kelionė, kai jis susivienija su Chani ir fremenais (klajokliais), keršydamas sąmokslininkams, sunaikinusiems jo šeimą. Susidūręs su pasirinkimu tarp savo gyvenimo meilės ir visatos likimo, jis stengiasi užkirsti kelią siaubingai ateičiai, kurią tik pats Atreidas gali numatyti.
Šiame filme, kaip ir pirmajame, pamatysime jausmą, tikrą jausmą, kai jaunas vaikinas tampa klajoklių Mesiju dykumos planetoje, kurioje gyvena milžiniški kirminai, saugantys vertingiausią Visatos medžiagą. Ta medžiaga žmones paverčia keliautojais, mistikais ir bepročiais. Kokią kainą jis turės sumokėti, ką patirti, kad taptų naujuoju jų visatos valdovu?..
„Kopa: Antra dalis“ – tai 2024 m. pasirodęs amerikiečių mokslinės fantastikos filmas, kurį režisavo Denis Villeneuve’as, kartu su Jonu Spaihtsu parašiusiu scenarijų. Tai antroji dviejų dalių Franko Herberto 1965 m. romano „Kopa“ (angl. Dune) adaptacija, kurioje pasakojama apie Polą Atreidą, susivienijusį su Arakio dykumos planetos fremenų tauta ir kariaujantį su Harkonenų namais.
Filme vaidina: Timothée Chalamet, Rebecca Ferguson, Joshas Brolinas, Stellanas Skarsgårdas, Dave’as Bautista, Stephenas McKinley Hendersonas, Zendaya, Charlotte Rampling ir Javieras Bardemas (jie pakartoja savo vaidmenis iš pirmojo filmo), o prie aktorių ansamblio dar prisijungia Austinas Butleris, Florence Pugh, Christopheris Walkenas, Léa Seydoux ir Souheila Yacoub.
Na, o didžiulį, kvapą gniaužiantį vaizdą ir didingus aktorių pasirodymus su kaupu papildo Hanso Zimmerio sukurta užburianti muzika. Kai kurie pasažai tokie griausmingi, kad atrodo, jog vietoje perkusijos jis kažkokiu būdu panaudojo susiduriančių planetų triukšmą. Tai tinkamai grėsmingas akompanimentas istorijai, kurioje nuo aistringo idealizmo, tiesos ir romantikos pereinama prie politinių machinacijų, išdavysčių, fanatiškumo, baimės ginklavimosi ir grėsmingo religinio karo grėsmės. Mokslinės fantastikos gerbėjai, tai kino juosta jums!
5. „Žvaigždžių kelias II. Kano įniršis“ (Star Trek II: The Wrath of Khan, 1982)
1982 m. išleistas „Žvaigždžių kelio“ tęsinys – energingesnis ir drąsesnis Nikolo Mejerio (Nicholas Meyer) režisuotas darbas, kuriame atsisakyta pirmojo filmo kupinų Kubrickio užmojų ir grįžta prie minias džiuginančio televizijos serialo, ir svarbiausia, kad jis prasideda nuo nepamirštamos teminės melodijos.
Juostoje, „Enterprise“ laive, mūsų herojus Spokas yra kapitonas, kuris moko besimokančią vadę Saavik, kurią vaidina debiutinį vaidmenį filme atlikusi Kirstie Alley. Admirolas Džeimsas Kirkas (akt. Williamas Shatneris) trokšta pabėgti nuo atsakomybės už darbo stalo ir vėl pradėti veikti. Jis niūrus ir supranta, kad metai bėga, o tą liūdesį dar labiau paaštrina jo paprasto bičiulio daktaro Makkojaus (akt. DeForest Kelley) gimtadienio dovana – akiniai skaitymui. Tačiau admirolo Kirko „Enterprise“ apžiūra sutampa su grėsme, kurią kelia senas jo priešas Kanas (akt. Ricardo Montalbán), bandantis pavogti siaubingai galingą naują išradimą – „Genesis“, galintį sukurti biologines gyvybės formas apleistose planetose, bet ir sunaikinti ten jau esančias gyvybės formas.
Vis dėl to neišpasakytasis Kanas klastingai patenka į „Enterprise“, pagauna Čekovą (akt. Walteris Koenigas) ir priverčia mažą roplio palikuonį įlįsti jam į ausį, taip jį užhipnotizuodamas (išties šiurpus momentas). Taip prasideda Kirko ir jo senojo priešininko dvikova, kurioje admirolas periodiškai šaukia „Khaaaaan!“ pedantiškomis pasipriešinimo akimirkomis. Net ir šiais laikais tokie momentai filme vis dar linksmina ir žavi savo nekaltu idealizmu.
Šiame filme vyksta mūšis kosmose, kuris labiau priklauso nuo kapitono išvaizdos, o ne nuo moderniausių specialiųjų efektų. Visada juokinga stebėti, kai aktoriams duoda kosminius laivus, galinčius skrieti per visą visatą, o paskui apginkluoja juos tokiais menkais ginklais, kad tiesioginis smūgis tik susprogdina kelias valdymo plokštes ir išmuša žmones iš vėžių. Taigi, istorija pasakoja apie Spoko pasiaukojimą ir remiasi televizijos serialo per daugelį metų išugdytais sentimentais ir žiūrovų identifikacija.
4. „Atgal į ateitį 2“ (Back to the Future Part II, 1989)
Lietuviško kraujo turintis Holivudo režisierius Robertas Zemeckis (jo protėviai kilę iš Lietuvos ir vadinosi Žemeckais) tikrai žino, kaip kovoti su nuoboduliu. Jis ne tik moka išradingai pasakoti bet kokią istoriją (šito jis išmoko iš savo draugo Steveno Spielbergo), bet ir visada stengiasi pirmas įsisavinti pačias moderniausias technologijas. Šio režisieriaus filmai jau dabar gali būti puiki vaizdinė priemonė iliustruoti garsiausių specialiųjų efektų raidą amerikiečių kine.
„Kino menas – tai iliuzija. Ir bet kokios kino technikos panaudojimas gimdo magišką realybę. Tikrame gyvenimo nieko panašaus nebūna. Todėl aš tik truputėlį išplečiu kino magijos ribas“. Šiam seniai suformuluotam priesakui R. Zemeckis lieka ištikimas visą gyvenimą.
1985-aisiais metais tuoj po didelio populiarumo susilaukusios avantiūrinės komedijos „Romanas su brangakmeniu“ (Romancing the Stone, 1984) Robertas Zemeckis pasiekė savo pirmąjį asmeninį rekordą: devyniolika milijonų dolerių kainavusi veiksmo komedija „Atgal į ateitį“ vien Amerikoje surinko 210 milijonų.
Guvus ir išradingas paauglys Martis Makflajus (Michaelas J. Fox’as) amžinai turi problemų su laiku. Jis nuolat vėluoja į mokyklą ir prie pietų stalo, o vieną kartą suvis atsiduria… kitame laike. Genialus ir truputį kvaištelėjęs mokslininkas Dokas (Christopheris Lloydas) sukonstruoja tikrą laiko mašiną, kuria savanoris Martis nuskraidinamas į praėjusio amžiaus septintąjį dešimtmetį. Ten jis sutinka savo būsimuosius tėvus, kurie dar tik mokosi vienoje mokykloje. Atvykėlis padaro daug gerų darbų, išmoko jaunimą negirdėtų dainų ir sutvirtina savo būsimųjų gimdytojų draugystę.
Na, o antrajame filme „Atgal į ateitį 2“ (Back to the Future Part II, 1989) nenuorama Martis Makflajus vėl išsiruošia Doko patobulintu laikomobiliu į rizikingą kelionę. Tik šį kartą ne į praeitį, o visai priešinga kryptimi – į ateitį. O ten pagalbos laukia būsimieji Marčio vaikai. (Gediminas Jankauskas)
Labai retai pasitaiko, kad filmas ar filmų serija būtų taip gerai parašyti, puikiai suvaidinti ir surežisuoti… Būtent toks ir yra „Atgal į ateitį“. Tikrai, visa trilogija puiki, smagi ir išbaigta. Na, o jei koncentruosimės į antrąją dalį tai ši su labai gerai apgalvota istorija, nuostabiais veikėjais ir solidžia aktorių komanda, puiku, kad tęsinys išlieka ištikimas savo veikėjams ir nenuvilia originalo gerbėjų.
3. „Terminatorius 2: paskutinio teismo diena“ (Terminator 2: Judgment Day, 1991)
Neseniai vienoje „Auksinio proto“ laidoje Arūnas Valinskas klausė, koks populiaraus aktoriaus vaidinamas personažas pirmajame filme buvo pavadintas vienu įspūdingiausių JAV kine „blogiečiu“, o jau antrajame filme buvo „gerųjų“ personažų sąrašo viršuje.
Tąsyk finalo dalyviai teisingo atsakymo nepateikė, todėl vedėjas žaidėjams (ir visai „Auksinio proto“ auditorijai paaiškino, kad tai Arnoldo Schwarzeneggerio suvaidintas kiborgas, kuris stebėtiną transformaciją patyrė pirmuose „Terminatoriaus“ filmuose.
„Terminatorius 2: Paskutinio teismo diena“ (1991) iš tikrųjų yra pagarbos vertas kūrinys, ko dažnai negalima pasakyti apie begalę tęsinių, kurių vienintelis tikslas yra uždirbti kuo daugiau pinigų iš sėkmės susilaukusio filmo, dažnai „klonuojant“ jį jei ne iki begalybės, tai tikrai iki sveiko proto ribų pabaigos.
Po pirmojo „Terminatoriaus“ įvykių praėjo dešimt metų (laiko tarpas tarp abiejų mažesnis – septyni, o veiksmas plėtojasi 1997-aisiais). Saros sūnui Džonui iškyla mirtinas pavojus: jis atsidūrė žudiko taikiklyje. Berniukas, kaip žinia, yra saugios žmonijos ateities garantija, todėl kova su robotu tampa svarbiausiu amžiaus mūšiu dėl rytdienos. Perprogramuotas ir patobulintas Arnoldo Schwarzeneggerio Terminatorius T- 800 stoja į mirtiną mūšį su robotu žudiku).
Per septynerius metus, praėjusius po pirmojo „Terminatoriaus“ premjeros specialiųjų efektų technologijos sparčiai pažengė į priekį. Todėl antrajame filme daug kvapą gniaužiančių scenų su neįtikėtinomis roboto žudiko Т-1000 (Robertas Patrickas) transformacijomis, kai jis, prieš akimirką buvęs žmogaus pavidalu, po akimirkos tampa būtybe iš išsilydžiusio metalo ar iš viso pavirsta skysčio bala.
Nepamirštamą įspūdį palieka ir persekiojimo greitkelyje scena, kupina tokių beprotiškų kaskadinių triukų, kad svaigsta net visko mačiusių žiūrovų galvos.
Filmas apdovanotas keturiais Oskarais (už garsą, grimą ir vizualinius bei garso efektus). (Gediminas Jankauskas)
2. „Svetimi“ (Aliens, 1986)
Sigourney Weaver sukurtas personažas ateivių žudikė Ellen Ripley susilaukė daugiausiai balsų kaip vienas geriausių mokslinės fantastikos personažų. Nors vaidmuo buvo parašytas vyrui, tačiau Weaver visiem iš po nosies nušvilpė vaidmenį ir iš kart po pirmos dalies buvo nominuota Oskarui.
1979 metais sukurtame Ridley Scott filme “Svetimas”, pagrindinį vaidmenį atliekanti Ripley yra komercinio erdvėlaivio Nostromo, kuris skrenda atgal į žemę, įgulos narė. Po to, kai keli įgulos nariai grįžta iš ateivių erdvėlaivių, ji atsisako juos įleisti į vidų, bijodama, kad jie gali užkrėsti kitus, tačiau jos nurodymų niekas nepaisė. Užpuolus ateiviams, gerai išlavinti instinktai Ripley padėjo išlikti paskutiniai iš gyvųjų.
Ji nėra niekeno pastumdėlė, ji protinga, ryžtinga ir bebaimė, jai daugiau nieko nereikia, tik liepsnosvaidžio, radaro ir ji gali eiti žudyti ateivius.
Praėjus keliems dešimtmečiams po „Nostromo“ incidento, Elen Ripli išsiunčiama atkurti ryšio su teraformacijos kolonija, tačiau jai tenka kovoti su ateivių karaliene ir jos palikuonimis.
1986-aisiais metais antrąjį „Aliens“ filmą „Svetimas 2 arba Svetimi“ (Aliens) susuko pats Jamesas Cameronas. R. Skoto „Svetimo“ pabaigoje iš kosminio erdvėlaivio „Nostromo”“ įgulos gyvųjų tarpe liko tik astronautė Ripli (Sigourney Weaver). Antrajame filme ji kartu su specialaus smogikų būrio nariais grįžta į paslaptingą planetą ir tikisi išnaikinti visas žmonių giminei pavojingas pabaisas.
Šioje dalyje praėjus 57 metams po susidūrimo su reptiline ateivių būtybe, Elen Ripli šį kartą vėl kviečiama padėti grupei puikiai apmokytų kolonijinių jūrų pėstininkų kovoti su grėsmingais ateiviais.
Tačiau šį kartą ateiviai užėmė kosminę koloniją mėnulyje LV-426. Kai kolonijiniai jūrų pėstininkai kviečiami apieškoti apleistą kosminę koloniją, vėliau jie sužino, kad teks susidurti su daugiau grėsmių nei tikėjosi.
Naudodami specialiai modifikuotus kulkosvaidžius ir galingą ugnies jėgą, kosminiai jūrų pėstininkai kovoja su ateiviais, tenka – arba kovoti, arba mirti. Kol jūrų pėstininkai iš visų jėgų stengiasi apsiginti, Ripli turi mėginti apsaugoti jauną merginą, kuri yra vienintelė išgyvenusi iš beveik sunaikintos kosminės kolonijos.
1. „Žvaigždžių karai: epizodas V – imperija kontratakuoja“ (The Empire Strikes Back, 1980)
Nors antrąjį „Žvaigždžių karų“ filmą (vėliau jis buvo pavadintas penktuoju epizodu) režisavo kino pasaulyje nelabai žinomas Irvinas Kershneris, akivaizdu, kad tai George‘o Lucaso projektas, kurio režisūrą galima patikėti bet kam, nors generalinės linijos koncepcija nesikeis (tuo pagrįstos visos vadinamosios franšizės).
Seniai seniai tolimoje galaktikoje užsimezgęs kosminės sagos siužetas plėtojamas nesibaigiančio pilietinio karo sąlygomis. Praėjus trims metams po „Mirties žvaigždės“ sunaikinimo princesė Lėja kartu su jai ištikimais draugais palieka Hoto planetą ir yra priversti slapstytis, nes priešiška kosminė Imperija konsoliduoja savo pajėgas, vadovaujamas Darto Veiderio. Jo misija – persekioti pakrikusius sukilėlių būrius. Tačiau galingasis Dartas Veideris turi ir asmeninį tikslą. Jis trokšta surasti jaunąjį Liuką Skaivokerį, kuris išgirdęs Obio Van Kenobio balsą, išvyksta į Dagobos planetą pas magistrą Jodą. Prižiūrimas išmintingojo magistro Liukas mokosi naudotis jam suteiktomis galiomis, tačiau nebaigęs mokslų išvyksta gelbėti bėdoje atsidūrusių draugų, nors gali būti įviliotas į spąstus.
Jaunasis džedajus Liukas meta iššūkį likimui, nors supranta, kad gali žūti arba papildyti Tamsos jėgų kovotojų gretas ir kartu jaučia kažkokį dar nesuprantamą ryšį su sithų lyderiu Dartu Veideriu.
Įspūdingiausia šios filmo dalies scena, be abejo, yra ta, kurioje Liukas Skaivokeris lazeriniu kardu kaunasi su… savo paties antrininku – paprasčiau kalbant, su pačiu savimi. Tokiu būdu Gėrio ir Blogio kovą filmo autoriai susieja ir su žmogiškos prigimties dialektika.
Taip pat maloniai stebina kai kurios įspūdingos transformacijos, pavyzdžiui, kai matome neaprėpiamo dydžio fantastinį monstrą, apsimetantį… asteroidu.
Privers jaudintis ir Hoto planetoje vykstančios kautynės, kuriose pėstininkams tenka atlaikyti psichologinę „žingsniuojančių“ kovinių mašinų ataką.
Filmo tempas nepaprastai greitas, įvykiai keičia vienas kitą tarsi kaleidoskope. Nors tai antrasis „Žvaigždžių karų“ sagos filmas, jį galima žiūrėti ir kaip visiškai atskirą kūrinį, sėkmingą technine prasme ir labai pelningą (kainavo 18 mln. dolerių, vien Amerikoje uždirbo 290 mln., o pajamos visame pasaulyje perkopė pusės milijardo ribą). (Gediminas Jankauskas)
