Paskutinysis dešimtmetis yra veiksmo filmų žanro raidos ir naujovių laikotarpis. Tobulėjant technologijoms ir didėjant įtraukiančios kino patirties poreikiui, filmų kūrėjai išplėtė ekrano galimybių ribas. Dešimtmetis pasižymėjo plačiu stilių ir požiūrių į šį žanrą spektru – nuo superherojų, epinių filmų iki žiauraus, realistiško veiksmo atgimimo. Apžvelgiant įsimintiniausius paskutiniojo dešimtmečio veiksmo filmus, tampa aišku, kad šios juostos ne tik linksmino žiūrovus, bet ir atspindėjo to meto socialinį ir kultūrinį klimatą.
Paskutinysis dešimtmetis – tikrai reikšmingas veiksmo filmų atžvilgiu, per kurį pasirodė daugybė įsimintinų filmų, palikusių įspūdį žiūrovams. Nuo didelį širdies plakimą sukeliančių blokbasterių iki žiaurių trilerių, paremtų konkrečiais herojais… Šiandien pristatysime 10 įsimintiniausių paskutiniojo dešimtmečio veiksmo filmų, kuriuos pamils kiekvienas veiksmo mėgėjas.
10. „Ekvalaizeris 3: paskutinė kova“ (The Equalizer 3, 2023)
Paslaptingasis keršytojas Robertas McCallas (akt. Denzelis Washingtonas) sugrįžta, kad atkeršytų dar daugiau kruvino keršto nusipelniusiems blogiukams. Šį kartą dėl menkų priežasčių, kurios iki pat filmo pabaigos nepaaiškėja, jis atsiduria Italijoje.
Tiksliau, mažame miestelyje Sicilijos pakrantėje, kuriame gyvena besišypsantys, labai padorūs miestiečiai ir mafijos nusikaltėlių gauja, besidžiaugianti padegamosiomis bombomis. McCallas, matydamas miestelį kaip galimą vietą, kur galėtų pasitikti savo pensiją, pasitelkia unikalius įgūdžius ir, regis, neišsenkančias ginklų atsargas, kad susidorotų su Camorra grupuote, o CŽV agentė Collins (akt. Dakota Fanning) padeda jam suvesti galus.
Režisieriaus kėdėje sėdi Antoine’as Fuqua, o smurtą pranašaujantis muzikinis motyvas skamba tarsi elektrinės gitaros skerdimas, todėl trečiojoje „Ekvalaizerio“ frančizės dalyje viskas vyksta kaip įprasta: griežtai juodai baltos moralinės ribos, galvos nukirtimas ir fizinės traumos. Tačiau nors čia nėra jokių staigmenų, mus pasitinka vidinis smūgis, kurį galima pajusti dalykiniame McCallo atlygio efektyvume ir velniškame jo žvilgsnyje, kai jis vykdo teisingumą.
Washingtonas, kaip nekeista, yra pagrindinė priežastis žiūrėti „Ekvalaizerį“, kuris iš esmės yra lyg jo vitrina, kurioje jis tviska, svyruoja ir apšviečia ekraną, kol klaidžioja mažame, beprotiškai gražiame Amalfio pakrantės miestelyje. Po kalnu pasislėpęs ir į jūrą atgręžtas miestelis stebuklingai nesulaukiantis turistų antplūdžio pasakiškai gražus ir tikrai puiki vieta sukelti pragarą.
Patikimai energingas, dažnai neramus režisierius Fuqua sutramdė savo įprastą vizualinį ryškumą ir dažniausiai tiesiog svyruoja tarp daugybės plataus masto kadrų iš aukštai ir artimesnių aktorių (vaidina Dakota Fanning ir Remo Girone), kurie puikiai atlieka savo darbą. Kai kurie iš šių „erelio akies“ žvilgsnių ir vaizdų filme gali būti nulemti griežtų miesto koordinačių, nors Fuqua galbūt tiesiog mėgsta žaisti su dronais. Na, kad ir kaip ten būtų vaizdai pakeri.
Kam patinka McCallo personažas, šis filmas skirtas Jums. Yra kažkas labai malonaus, kai matai nepaprastai simpatišką personažą, kuris per sekundę gali pasikeisti ir daryti tai, ką visi geriečiai daro su smurtaujančiais, atstumiančiais žmonėmis, tik daro tai geriau. Ir šaltai, dalykiškai, be emocijų.
9. „Neįmanoma misija: atpildo diena“ (Mission: Impossible – Fallout, 2018)
Puikūs veiksmo filmai įgauna tokį ritmą kaip joks kitas žanras. Prisiminkite, kaip filme „Pašėlęs Maksas: įniršio kelias“ kaskadiniai triukai tampa pasakojimo dalimi. Pagalvokite, kaip „Kietas riešutėlis“ sklandžiai pereina iš vienos scenos į kitą, kad pasijustume tarsi būtume kartu su Džonu Maklanu. Prisiminkite, kaip filme „Jaunas vairuotojas“ (angl. Baby Driver) efektingai sumontuotas garso dizainas, muzika ir veiksmas sujungti į vientisą audinį, kuris tiesiog prikausto. Akivaizdu, kad neįtikėtinas pagyrimas pasakyti, jog „Neįmanoma misija: atpildo diena“ primena šiuos filmus. Jame puikiai suderintas, tobulas visų techninių elementų, kurių reikia norint sukurti puikų veiksmo filmą, derinys, kuris pasitarnauja fantastiškam scenarijui ir įtvirtintas puikiais veiksmo atlikimais, kad ne tik veiktų šiame žanre, bet ir jį pranoktų. Tai vienas geriausių šnipų filmų.
Visiškai negailėdamas laiko, „atpildo diena“ įsuka žiūrovus į pasakojimą, užbėgdamas už akių svarbioms detalėms, kad veiksmas galėtų prasidėti. Daugelis veiksmo filmų praleidžia amžinybę su piktadarių monologais ir ilgomis pasiruošimo operacijomis. Tačiau šiame filme nėra jokio riebumo, Daugelis žino, kad neretai tokio žanro filmuose pačioje pradžioje veiksmas dažnai užtrunka pernelyg ilgai, kol pereinama prie „gerų dalykų“, o paskui kai filmas pakankamai intensyvus liekame išsekę, na o čia to nėra. Viskas sustyguota idealiai.
Filme, grupuotė, vadinama Apaštalais, nori sukelti chaosą. Tai viskas, ką jums reikia žinoti. Jie tiki, kad kančia veda į taiką, todėl atėjo laikas išlaisvinti skausmą. Jie dirbo su kažkuo, aiškiai esančiu TVF (Tarptautinio Valiutos Fondo) viduje, kodiniu vardu Džonas Larkas, ir susitarė gauti ginklams tinkamo plutonio trims nešvarioms bomboms sukurti. Etanas Hantas (akt. Tomas Cruise’as) turi atgauti plutonį, tačiau jį persekioja vaiduoklis – Solomonas Lane’as (akt. Seanas Harrisas), praėjusio filmo piktadarys, kurį Hantas paliko gyvą, užuot nužudęs. Sindikato vadovas buvo perduotas žvalgybos agentūroms, ieškančioms informacijos apie TVF žudikų agentų grupę, tačiau jis taip pat dalyvauja šiame naujame sąmoksle, kuriuo siekiama užbaigti pasaulį.
Filmo pradžioje jo viršininkas Alanas Hunlis (akt. Alecas Baldvinas) paveda Hantui vykti į Paryžių ir surasti Džoną Larką, kol šis nenupirko plutonio. Alano viršininkė Erika Sloan (akt. Angela Bassett) suteikia jam pagalbininką – žiaurųjį Augustą Valkerį (akt. Henry Cavill). Sloan nėra tikra, kad pasitiki Hantu, todėl nori, kad lemiamą misiją atliktų vienas iš jos žmonių, kuris, kaip ji žino, padarys viską, kad misija būtų įvykdyta. Filme „atpildo diena“ vyrauja teminė potekstė apie tai, kiek žmogus turėtų būti pasiruošęs paaukoti dėl didesnio gėrio – klasikinis šnipų filmų klausimas, ar reikia nužudyti žmogų, kurį myli, kad išgelbėtum milijonų, kurių nemyli, gyvybes. Taip sužinome, kad Hantas pernelyg saugo tuos, kuriuos myli, o Valkeris nemyli niekieno, ir filme žaviai svyruojama, kuris veikimo būdas superšnipui yra geresnis. Hantas netgi apibūdinamas kaip „skalpelis“, o Valkeris – kaip „plaktukas“.
„Atpildo diena“ nėra vienas iš tų filmų, kuriuos dažnai galima „išpūsti“ dėl vaidybos, bet net ir ji čia geresnė nei vidutinė. Įspūdinga matyti, kaip Cruise’as pagaliau leidžia šiek tiek pasireikšti savo amžiui, ypač ankstyvosiose scenose su Cavillu, kuris atrodo kaip kietesnis ir stipresnis Etano Hanto modelis. Naujausia Cruise’o „Hanto“ versija kelis kartus suklumpa, o jo smūgiai nėra tokie stiprūs kaip Valkerio. Jis įkvepia daugiau reliatyvumo personažui, kuris kaip antžmogis šnipas būtų buvęs ne toks įdomus. Ir antraplanis aktorių ansamblis yra vienodai stiprus, ypač Kavilas ir Rebeka Ferguson, turinti charizmą, kuri tikrai jau turėtų būti superžvaigždė.
Filmas iš tiesų daro tai, ko daugelis žmonių jau daugiau nei šimtmetį ieškojo pramogose – galimybę porai valandų užmiršti realaus pasaulio rūpesčius. Būsite per daug užsiėmę rūpesčiu, kaip Etanui Hantui pavyks gelbėti pasaulį. Tai retas veiksmo filmas, kuris gali tai padaryti taip gerai, kad jūs ne tik pabėgsite, bet ir išeisite tarsi atgaivinti ir pasiruošę kovoti su pasauliu.
8. „Niekas“ (Nobody, 2021)
„Universal“, degdama troškimu gauti šiek tiek pinigų iš Viko (trys filmai visame pasaulyje uždirbo daugiau nei 550 mln. dolerių, taip pat planuojama sukurti papildymą ir TV serialą), susivienijo su filmo scenaristu Derek’u Kolstad’u, kad pradėtų kurti naują mažo biudžeto ir didelio pelno duodančią veiksmo visatą. Šį kartą pagrindinis vaidmuo pasirinktas ne tiek pagal įprastą žvaigždės geidžiamumą, kiek pagal netradicinį ilgaamžiškumą: Bobas Odenkirkas suvaidino neįspūdingą priemiesčio tėvą, slepiantį tamsią praeitį filme „Niekas“, įnirtingai linksmame trileryje, kuris kai kuriems žiūrovams pasirodė daug veiksmingesnis nei bet kuris kitas Keanu Reeveso filmas.
Neįprasta Odenkirko, kuris per savo penkiasdešimtmetį patyrė neįtikėtiną transformaciją iš „o, tai tas vaikinas“ personažo aktoriaus į „Emmy“ nominuoto hito pagrindinį herojų, karjera daro jį įtikinamu veiksmo herojumi, pakankamai pasitikinčiu savimi, kad galėtų vadovauti, tačiau jo įgūdžių rinkinys yra platesnis ir universalesnis nei vien tik fizinis pasirengimas. Jis vaidina Hačą Manselą, vidutiniškai išsilavinusį visažinį, kurio kasdienė rutina nusibodo taip pat, kaip ir jo atšalusi santuoka. Kai jo namą apvagia pora žemo ūgio vagišių, jis imasi misijos atitaisyti skriaudą, atskleisdamas savo smurto gabumus, kurie buvo slepiami nuo jo šeimos.
Tai filmas, sukurtas iš gerai pažįstamų ingredientų (be kraujo ir kulkų, čia yra iššūkis vyriškumui, rusų mafija, mielas augintinis, noir stiliaus balsas už kadro ir t. t.), tačiau Kolstad‘as kartu su „Hardcore Henry“ režisieriumi Ilja Naishulleriu randa būdą, kaip visa tai paversti keistai gyvybingu filmu. Stebėti, kaip Hačas iš naujo atranda savo ypatingus įgūdžius, turi paprastą, šiurpų žavesį, kurį pradeda fantastiškai gerai suplanuota autobuso sekvencija, kurioje jis įnirtingai susidoroja su grupele bjaurių jaunesnių vyrų. Jis – netobulas, bet tvirtas kovotojas, kuriam įtikinamai trukdo amžius, todėl jį stebėti daug įdomiau nei, tarkime, bet kurį iš Neesono superherojų, kurie neturi ko prarasti.
Toliau vykstanti veiksmo eskalacija, kai vienas geras poelgis virsta viena žiauria kova ir tampa kažkuo daug didesniu, padeda „Niekam“ išvengti istorijos pasakojimo pagal nužudytų skaičių spąstų. Kovos scenos taip pat labai veiksmingos, žiauraus smurto pliūpsnis, užfiksuotas taip konkrečiai, kad galime sekti kiekvieną smūgį, o tai yra bazinė kompetencija, kurios daugelis veiksmo filmų nesugeba įvaldyti. Galbūt didžiausias filmo privalumas yra tai, kad jame santykinai nėra pasipūtimo: Kolstad‘o scenarijus veržiasi į priekį, negaišdamas laiko atsitraukti ir pastebėti, kaip protingai ir ironiškai viskas vyksta, šmaikštaujama minimaliai – tai pamoka, kurios galėtų pasimokyti ir kiti veiksmo filmų scenaristai.
Odenkirkas yra stebėtinai fiziškai įgudęs pagrindinis veikėjas, ir nors tropas, kad vyras tampa vyru tik tada, kai priima savo smurtinę pusę , tikrai nėra puikus, jis stengiasi kaip įmanydamas apeiti agresyvią žanro prigimtį, paversdamas Hačą žmogumi, kuris nuoširdžiai bando atrasti tinkamą alfa ir beta pusiausvyrą.
7. „Reidas 2“ (The Raid 2, 2014)
Norite išvysti kai ką šaunaus? Štai jis: po nepaprasto kovos menų filmo „Reidas“ pirmosios dalies, kurio veiksmas vyksta gaujų rajone Džakartoje, Garethas Evansas pateikia mums dar vieną gabalėlį blužnį draskančio, dubenį ir ausis žalojančio kieto veiksmo.
Jis savo juostoje leidžia viską, išskyrus subtilumą. Evansas atveria limonado skardinę, prieš tai ją gerai supurtydamas. Tęsinys gal ir neturi pirmojo „Reido“ absoliutaus naujumo, o siužetas kažko naujo irgi neparodo. Tačiau vien chaoso ištvermė šiame tęsinyje tikrai stulbinanti. Jums tikriausiai kas penkias minutes teks šaukti „Vauuuu!“.
„Reidas 2“ – tai išsiplėtęs epas, kuriame įsimintini personažai, iki paskutinės detalės nušlifuota filmavimo maniera ir išties drąsi veiksmo choreografija susipina į siautulingą gangsterių dramą, kuri yra labiausiai įkvepiantis veiksmo filmas, kurį išvysite per pastaruosius metus.
Masinės muštynės lietingame, purviname kalėjimo kieme yra nuostabios, tarsi Kurosawos kūrinys. Kaip ir anksčiau, Evansas semiasi įtakos iš Park Chan-wook, Takeshi Kitano ir Andrew Lau bei Alan Mak, originalaus Honkongo trilerio „Infernal Affairs“ režisierių. Antrojoje filmo dalyje vėl grįžtame į Indoneziją, o Iko Uwaisas vėl vaidina Ramą, policininką, kuris apsimeta nusikaltėliu, patenka į kalėjimą, kad galėtų prisigretinti prie įkalinto Džakartos nusikaltėlių barono sūnaus, o vėliau prisijungti prie jo komandos ir infiltruotis į visą sistemą.
Būdamas kalėjime Rama treniruojasi daužydamas ant kameros sienos kreida nubrėžtą žmogaus formos kontūrą, tai daro tokiu greičiu ir su tokia jėga, kad liksite apstulbę. Vaizdinys priverčia krūptelėti ir tuo pačiu metu hipnotizuoja. Filmas „Reidas 2“ gal ir atrodo šiek tiek per ilgas, bet Evansas netiki, kad gali praleisti bent vieną akimirką, nepateikdamas įspūdingo veiksmo seanso.
Visų pirma, tai kovos menų filmas – ir tai greičiausiai pats beprotiškiausias kovos menų filmas, kokį kada nors būsite matę. Kovos nepaliaujamai išradingos, jose susipina Johno Woo poezija ir žiaurios artimos kovos vaizduojamos iš arti azartinis jaudulys. Lūžta kaulai, teka kraujas, perpjaunamos gerklės, ir visa tai vyksta su mirtinu, kinetiniu grakštumu, dėl kurio pirmoji filmo dalis atrodo kukli… Na, veiksmo mylėtojai, čia veiksmo daug, todėl šis filmas Jums!
6. „Kingsman. Slaptoji tarnyba“ (Kingsman: The Secret Service, 2014)
Nors šaltojo karo laikai oficialiai seniai pasibaigė, bet dviejų antagonistinių pasaulių mūšiai tebevyksta. Vis dažniau tokių susirėmimų arena tampa Didžioji Britanija.
Didžioji Britanija po Jungtinių Amerikos valstijų yra antroje vietoje pagal Rusijos slaptųjų tarnybų dėmesį užsienio šalims. Paaiškinti tai visai nesunku, juk Didžioji Britanija turi milžinišką įtaką NATO ir Europos Sąjungoje vykstantiems politiniams procesams. Nors žvalgų ir šnipų veikla visada yra itin slepiama, britų saugumo organizacija MI5 laikraštyje „Sunday Telegraph“ paviešino tokią slaptą informaciją: šiuo metu Londone gali veikti iki 50 rusų šnipų.
Nenuostabu, kad tokie nuo visuomenės kruopščiai slepiami politiniai procesai susilaukia knygų autorių ir filmų kūrėjų dėmesio.
Filmas „Kingsman. Slaptoji tarnyba“, sukurtas pagal Marko Millaro ir Dave‘o Gibbonso komiksus „Slaptoji tarnyba“, išsiskiria iš rimtai šnipų temą nagrinėjančio kino, nes nevengia nei parodijos elementų, nei absurdo situacijų.
Patyręs slaptosios tarnybos veteranas Haris Hartas (jį vaidina idealaus britų džentelmeno įsikūnijimas Colinas Firthas) priklauso prestižiniam šnipų klubui, kurio nariai save tituluoja šiuolaikiniais Apvaliojo stalo riteriais ir net pasivadinę karaliaus Artūro bei jo svitos vardais. Slaptajai tarnybai „Kingsman“ (stovinčiai aukščiau politikos ir biurokratijos) neegzistuoja jokios geografinės sienos, jos tinklas apraizgė visą pasaulį, o agentai netikėtai atsiranda ten, kur yra labiausiai reikalingi.
Kartą šios slaptosios tarnybos gretas papildo septyniolikmetis Egsis Vinvinas, kurio tėvas žuvo būdamas aktyvus šios organizacijos narys. Tokia rotacija neišvengiama, todėl daug vietos filme „Kingsman. Slaptoji tarnyba“ užima ekstremalios jaunų savanorių treniruotės. Pradžioje atrodo, kad aktoriaus Tarono Egertono suvaidintas tikras gatvės vaikis Egsis mažiausiai tinkamas papildyti elitinio tikrų vyrų būrio gretas. Bet būtent jam bus lemta reabilituoti dabartinių aristokratų vaikus.
Dar didesnę staigmeną žiūrovams pateikia Samuelis L. Jacksonas, persikūnijęs į Džeimso Bondo vertą priešininką. Kvaileliu apsimetantis ir juokingai švepluojantis milijardierius Ričmondas Valentainas, neva susirūpinęs globalios ekologijos problemomis, iš tikrųjų brandina žmonijai nieko gera nežadančius planus.
Gana dažnai panašiais atvejais atsitinka taip, kad ryškus piktadarys būna įdomesnis už visais atžvilgiais teigiamą superherojų. Samuelis L. Jacksonas puikiai šią taisyklę iliustruoja. (Gediminas Jankauskas)
5. „Deadpool“ (2016)
Vienas populiariausių „Marvel“ komiksų herojų Deadpoolas po ilgų kūrimo metų atkeliavo į didžiuosius ekranus. Šis filmas gerbėjų buvo laukiamas labai senai, jo scenarijus rašomas ir perrašomas daugybę kartų, tačiau jokia filmų studija nesiėmė šio projekto. Tačiau gerbėjai filmą išvydo.
Sukurtas pagal komiksų knygas, Deadpool yra pusiau herojus, pusiau blogiukas su keistu humoro jausmu. Buvęs specialiųjų pajėgų kariškis Wade Wilson iki lemtingos akimirkos gyvena paprastą gyvenimą – jam nustatomas vėžys, išplitęs po visą kūna, jis alina Wade ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.
Pasmerktas mirčiai vyras gauna šansą išbandyti eksperimentinius metodus, kurių eigoje jis įgauna atsparumą ligoms ir žaizdoms. Tačiau procedūra turi ir neigiamų efektų – jo kūno oda pažeidžiama visam laikui. Paprastas vyras įgauna supergalių – atrodo, kad tai dar viena Marvel klišė, tačiau šis veikėjas yra ypatingas savo humoro jausmu. Jis nebijo būti blogiukas, riebiai keiktis bei laidyti juodo humoro juokelių.
Filmo kūrimui vadovauja režisierius Timas Milleris. Jis nėra dar labai pasižymėjęs režisierius, tačiau jo kurtas trumpametražis filmas buvo nominuotas Oskaro statulėlei, todėl galime manyti, kad potencialo šis kūrėjas turi ir jį atskleis „Deadpool“ kūrimo metu. Pagrindinį vaidmenį atliks garsusis Ryan Raynolds, kuris jau turi patirties vaidinti superherojus, jo filmografijoje – „Iksmenai pradžia: Ernis“. (Paulė Rakštytė)
Kai pagaliau buvo sukurtas pirmasis Deadpool filmas, populiarus antiherojus nebuvo susijęs su MCU, nors ir yra „Marvel“ personažas. Faktas lieka faktu, kad pirmasis „Deadpool“ iš tiesų savo atsiskyrimą nuo švelnesnių „Marvel“ filmų išnaudojo savo naudai.
Pagrindinis veikėjas iš esmės yra nemirtingas, todėl per visą savo veiklos laikotarpį patiria daug žalos ir smūgių, tačiau ir pats žiauriai smurtauja prieš savo priešininkus. Nedaugelyje filmų apie superherojus nušaunama tiek daug žmonių, kurie jį myli arba nekenčia. Negalima paneigti, kad Deadpool personažas tikrai nusipelnė būti pirmasis filmas, kuriam suteiktas R reitingas.
4. „Džonas Vikas“ (John Wick, 2014)
Džonas Vikas – buvęs samdomas žudikas, jau senokai pasitraukęs iš aktyvios profesionalios veiklos. Dabar tylų vienišiaus gyvenimą praskaidrina mielo šunelio draugija ir pasivažinėjimai kolekciniu 1969-ųjų metų laidos mustangu. Kartą sustojus pasipildyti degalų atokioje degalinėje, Džono automobilis patraukia kelių įžūlaus elgesio vyrukų dėmesį. Atsisakęs parduoti kolekcinį automobilį Džonas padaro klaidą.
Svetimo gero užsigeidusi gauja paseka jį iki namų ir, sulaukę nakties, įsibrauna vidun. Sumušę šeimininką ir pasiėmę automobilio raktelius, chuliganai tuo nepasitenkina – demonstruodami savo galią, jie dar užmuša ir mylimą Džono šunį – brangiausią jau mirusios žmonos dovaną.
Netrukus banditai sužino, kad brutalus naktinis reidas buvo nedovanotina klaida, už kurią teks sumokėti brangią kainą. Nes profesionalai, kaip žinome iš begalės filmų, net ir pasitraukę iš kriminalinio verslo, savo kovinių įgūdžių nepraranda, o jų laikinai paslėptas ginklų arsenalas nespėja surūdyti. Tad, kaip ir reikėjo tikėtis, apsiginklavęs įprastais „darbo įrankiais“ Džonas išsirengia į karo žygį.
Dabar retas amerikietiškas kriminalinis filmas apsieina be panašių personažų, kurių ryškesnis dominavimas svyruoja priklausomai nuo Amerikos ir Rusijos tarpusavio santykių paaštrėjimo. Ne paslaptis, kad rusų banditai Jungtinėse valstijose teisėtvarkos sargams kartais pridaro rūpesčių ne mažiau, nei savi gangsteriai. Tik amerikiečiai gangsteriai stengiasi stengiasi be reikalo į konfliktus nesivelti. Kas kita – rusai, kurie ir namie, ir svetur dažniausiai nesiceremonija ir elgiasi tarsi dramblys porceliano parduotuvėje. Tokie yra Niujorko kriminalinio pasaulio karalius Viggo Tarasovas (jį suvaidino charizmatiškas švedų aktorius Michaelis Nyqvistas) ir visa jo šutvė. Bet šį kartą jie bus bejėgiai prieš vieno įpykusio amerikiečio galią.
Tikriausiai, taip amerikiečiai įsivaizduoja ir dabartinio šaltojo karo su Rusija rezultatą. Koks jis bus, parodys laikas. O kol kas laimi amerikiečiai.
Po netikėtai daug pinigų surinkusio veiksmo trilerio „Džonas Vikas“ Keanu Reevesui nušvito perspektyva sukurti trilogiją apie samdomą žudiką supermeną. Kadangi veiksmo filmų mėgėjams tokie filmai kur lavonų daugiau nei dialogų tikrai patinka ir lengvai „susižiūri“ todėl šis filmas turi dar tris tęsinius. (G.J.)
3. „Loganas. Ernis“ (Logan, 2017)
Dešimtasis „Iksmenų“ serijos filmas ir trečioji bei paskutinė „Ernio“ trilogijos dalis, panašu, jog Holivudo žvaigždei Hugh Jackman taps paskutine. Net jei tai yra tiesa, devintas aktoriaus filmas per pastaruosius 17 metų, kuriame jis įkūnija Ernio personažą, yra puikus būdas aukštai pakelta galva atsisveikinti su ištikimiausiais fanais.
Tai kruviniausias, brutaliausias ir daugiausia superherojų pristatęs filmas nuo 2008 metais pasirodžiusio „Tamsos riterio“ (angl. „The Dark Knight“). Ernis, dar žinomas Logano vardu, visada buvo palaimintas regeneracijos galia, tačiau paskutinėje trilogijos dalyje jis jau susenęs ir beprarandantis savo ypatingas galias.
Adamantas, nepaprastai tvirtas dieviškas plienas, kurį mutantui sušvirkštė mokslininkai, nuodija jo kūną. Ernio oda išvagota senų randų, jis vaikšto šlubčiodamas ir nevengia pakelti taurelės, kad sumažintų nuolat jaučiamą skausmą. Visiškai priešingai, 48 metų amžiaus aktorius H. Jackman yra puikioje fizinėje būklėje, tačiau vis tiek jau kuris laikas galvoja apie atsisveikinimą su Ernio vaidmeniu.
Paskutiniosios trilogijos dalies veiksmas žiūrovus nukelia į netolimą ateitį – 2029 metus – kur mutantai yra beveik išnykę. Gyviems pavyko likti tik Loganui ir Profesoriui X, kurio vaidmenį atlieka Patrick Stewart.
Per pastaruosius 20 metų negimė nei vienas naujas mutantai, tačiau keletas jų buvo sukurti kariniame pramoniniame komplekse, su tikslu paversti juos ginklais. Vienas iš šių mutantų, jauna mergaitė Laura, kurios vaidmenį atlieka Dafne Keen, buvo sukurta panaudojus Logano genus. Filme „Ernis 3“ gerai žinomiems herojams teks stoti į dar vieną kovą ir išgelbėti mergaitę nuo blogio.
Praėjus metams po „Deadpool“, dar vienas legendinis „Marvel“ personažas sulaukė grafiškai žiauraus filmo, kuriam suteiktas R reitingas, o jo veiksmo scenų kruvinumu pavyko pranokti 2016 m. filmą. Šis filmas tapo asmenine ir labiau pagrįsta pagrindinio herojaus Logano (dar žinomo kaip Wolverine’as) istorija, kurioje jo niūrią ir besikartojančią egzistenciją iki pamatų sukrečia bendravimas su nuo nedorų jėgų bėgančiu vaiku mutantu.
Smurto intensyvumas pagrindinis dalykas, dėl kurio šis filmas išsiskiria iš kitų „Iksmenų“ filmų ir yra laikomas vienu geriausių to meto tęsinių. Filmas nevengia parodyti, ką adamantiumo nagai gali padaryti kovoje rankomis, ir kaip padeda Loganui tapti intensyviu, unikaliu ir tinkamai jaudinančiu R reitingo superherojų filmu.
2. „Monkey Man“ (2024)
Indų mitologijos ištakomis ir ryškiais Mumbajaus gatvių atspalviais alsuojantis filmas „Monkey Man“ yra drąsus Devo Patelio režisūrinis debiutas – žiaurus ir jaudinantis keršto, tapatybės ir atpirkimo problemų nagrinėjimas. Filmo veiksmas vyksta miesto, kuriame egzistuoja ryški atskirtis tarp pasiturinčio elito ir nuskurdusių masių, fone. Kid (liet. Vaikis), kurį vaidina pats Devas Patelis, po gorilos kauke pasislėpusi šešėlinė figūra, blaškosi žiauriame nelegalių kovų klubų pasaulyje, kur kiekvienas smūgis yra desperatiškas bandymas išgyventi. Metų metus slopinęs pyktį, jis atranda būdą, kaip prasiskverbti į grėsmingo miesto elito būrį. Kamuojamas savo vaikystės traumų, išryškėjusių leidžiant laiką arti savo priešų, Kidas pradeda savo negailestingą planą atkeršyti iš jo viską atėmusiems vyrams.
Devo personažas Kidas įkūnija įdomų istorijos perteikimo pasirinkimą, kuris daug pasako apie jo kelionę ir filme nagrinėjamas temas. Kido vardas, tiksliau, jo tradicinio vardo nebuvimas, atlieka svarbų vaidmenį suprantant jo personažą ir platesnę istoriją. Kido anonimiškumas yra beveidės, bevardės, atskirtos visuomenės egzistencijos metafora. Nesuteikdamas Kidui konkretaus vardo, Patelis paverčia jį kiekvieno žmogaus, kovojančio prieš priespaudą ir neteisybę, simboliu. Šis pasirinkimas turi didelį atgarsį filmo veiksmo kontekste – visuomenė yra smarkiai susiskaldžiusi pagal turtą, galią ir klasę, o tai išryškina sunkią padėtį tų, kurie dažnai lieka nepastebėti ar nutildyti dominuojančių korupcijos ir elitizmo jėgų.
Patelis, išgarsėjęs vaidmenimis filmuose „Lūšnynų milijonierius“ ir „Liūtas“, šiame kartu su vizionieriumi, prodiuseriu Jordanu Peele’u sukurtame filme iš naujo sukuria save, savo pasakojimą suliedamas su neoniniais, morališkai dviprasmiškais šiuolaikinės Indijos peizažais. „Monkey Man“ – tai ne tik pasakojimas apie asmeninį kerštą, bet ir aštri socialinio susisluoksniavimo ir jame įsigalėjusios korupcijos kritika.
Įkvėptas nenugalimos Hanumano, garbinamos dievybės, simbolizuojančios stiprybę ir ištikimybę, dvasios, „Monkey Man“ pasineria į jauno vyro, kurį persekioja traumuojanti praeitis ir kuris užsidega nepasotinamu teisingumo troškimu, vidinę būseną. Vaikino rankos, randuotos ir paslaptingos, tampa chaoso įrankiais, kai jis pradeda kruopščiai suplanuotą kryžiaus žygį prieš grėsmingus miesto sindikatus. Su kiekvienu nugalėtu priešu jo kelionė virsta platesne visuomenės ligų – korupcijos, išnaudojimo ir nenugalimos prarajos tarp turtingųjų ir vargšų – apžvalga.
Hanumano, kaip gynėjo ir galios suteikėjo, vaidmuo siejasi su Kido misija pasipriešinti miesto elitui, kuris engia atstumtuosius. Filme vaizduojama hidžros bendruomenė – istoriškai marginalizuota trečioji Indijos lytis – ir Kido sąjunga su ja – yra paralelė su Hanumano gailestingumu ir pagarba visoms būtybėms, išryškinant solidarumo ir kovos už atstumtųjų bendruomenių orumą ir pagarbą temas. Filmo estetika, kurioje susilieja žiaurus realizmas ir stilizuotas smurtas, yra įkvėpta Indonezijos veiksmo filmų pašėlusios energijos, ypač atspindinčios tokių kūrinių kaip „The Raid“ pašėlusį tempą ir psichologinį poveikį. Patelis režisuodamas užtikrino, kad kovos scenos būtų ne tik fizinio meistriškumo demonstravimas, bet ir pagrindinio herojaus vidinės sumaišties ir nenumaldomo siekio atkeršyti išraiška.
„Monkey Man“ istoriją praturtina dinamiškas garso takelis, kurį meistriškai sukūrė Jedas Kurzelis. Muzika – pulsuojančių ritmų ir įtaigių melodijų derinys – sustiprina filmo intensyvumą, perteikdama Kido kovos su korupcijos titanais dvasią. Galima sakyti, jog šis filmas yra įspūdingas Devo Patelio kaip pasakotojo ir kūrėjo evoliucijos liudijimas. Tai filmas, sujungiantis mitologiją su šiuolaikiškumu, asmeniškumą su politika ir siūlantis įtikinamą pasakojimą apie žmogų, kuris, kaukėtas ir atstumtas, pakyla, kad mestų iššūkį sisteminei šalies neteisybei. Pirmasis Patelio blynas visai neprisvilęs:„Monkey Man“ ne tik įtraukia žiūrovus savo skoningai žiauriu istorijos, muzikos ir Mumbajaus vaizdų mišiniu, bet ir verčia susimąstyti apie teisingumo ir tylos kainą priespaudos akivaizdoje. (Gabrielė Plikynaitė)
1. „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ (Mad Max: Fury Road, 2015)
Australų kinas iki praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio visam likusiam pasauliui buvo tikra terra incognita, nors kino istorikai dažnai būtent šiame Žaliajame kontinente dar 1906 metais sukurtą „Istoriją apie Kelio gaują“ vadina pirmuoju pasaulyje pilnametražiu vaidybiniu filmu. Australų kiną pasaulis atrado, kai pamatė režisieriaus Peterio Weiro dramą „Piknikas prie Kabančios Uolos“ (1975 m.), kupiną mistikos, grėsmingos gamtos pavojų ir net finale neįmintų paslapčių.
Panašia maniera sukurtų filmų iš karto padaugėjo, o dauguma Australijos kino režisierių (George‘as Milleris, Bruce‘as Beresfordas, Gillian Armstrong, o vėliau ir Bazas Luhrmannas) paskui P. Weirą patraukė į Ameriką užkariauti Holivudo. Dabar jau sunku įsivaizduoti amerikiečių kiną be Australijoje gimusių aktorių Nicole‘s Kidman ir Hugh Jackmano bei Australijoje savo karjerą pradėjusio Melo Gibsono. Pastarąjį visame pasaulyje išgarsino trys fantastiniai veiksmo filmai apie bebaimį kovotoją su jokių tabu nepripažįstančiais nusikaltėliais, vadinamą Pašėlusiu Maksu.
1979-aisiais metais pasirodęs pirmasis filmas „Pašėlęs Maksas“ (jį režisavo G. Milleris) tapo tikra kino sensacija. Autoriai įvilko tradicinį veiksmo kino siužetą į fantastinės antiutopijos rūbą, o netolimos ateities policininkas Maksas Rokatanskis, kurį suvaidino tada už Australijos ribų mažai žinomas Melas Gibsonas, įsikūnijo į negailestingą civilizacijos pagimdyto blogio naikintoją.
Pašėlęs Maksas buvo netekęs žmonos ir sūnaus, todėl skausmas užgrūdino vyrą ir pavertė jį tikra keršto mašina. Netolima ateitis buvo pavaizduota kaip psichodelinė dabarties siaubų projekcija į futurizmo foną – šis metodas taip patiko žiūrovams, kad greitai buvo sukurti dar du futuristinės sagos tęsiniai.
Antrajame filme „Pašėlęs Maksas 2. Keliaujantis karys“ (1981 m.) vienišas Maksas jau kovėsi su pankų ir išsigimėlių armija branduolinio karo nuniokotoje Australijoje. Trečiajame filme „Pašėlęs Maksas 3. Po Griaustinio kupolu“ (1985 m.), atvykęs į banditų kontroliuojamą miestą Batertauną, Maksas priverčiamas kautis motorizuotų gladiatorių arenoje, o vėliau ištremiamas į dykumą, kur jį nuo žūties išgelbėja sulaukėjusių vaikų gentis.
Akivaizdu, kad toks herojus anksčiau ar vėliau turėjo sugrįžti. Keistoka tik tai, kad jo laukėme beveik tris dešimtmečius.
Pasaulio ekranuose pasirodęs „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ yra tarpinė grandis tarp pirmojo ir antrojo jau klasika tapusių fantastinių veiksmo filmų. Tik pagrindinį vaidmenį dabar vaidina nebe M. Gibsonas (jis tam paprasčiausiai jau per senas), o sparčiai populiarėjantis aktorius Tomas Hardy.
Per daugiau nei tris dešimtmečius kino technologijos taip patobulėjo, kad naujasis filmas, lyginant su pirmtakais, tapo nebe rimtą susirūpinimą dėl žemiškos civilizacijos keliančia antiutopija, o paprasčiausiu kino komiksu, savo stilistika mažai kuo besiskiriančiu nuo populiarių kompiuterinių „šaudyklių“ (šį efektą dar labiau sustiprina 3D formatas).
Originaliuose naujojo filmo plakatuose puikuojasi šūkis „Kokia miela diena!“. Iš tikrųjų gi tą labai „mielą“ dieną griaudi toks triukšmas, kad prieš jį nublanksta visi kada nors filmuose girdėti pragaro garsai. Atkeršijęs už žmonos ir sūnaus nužudymą Maksas pasitraukia iš „Pagrindinio patrulio“ gretų ir iškeliauja į dykumą, kurioje negalioja jokie įstatymai. O ir už šios dykynės esantis pasaulis merdi, mirtinai sužeistas globalaus karo ir naftos krizės pasekmių.
Mačiusieji antrąją ir trečiąją „Pašėlusio Makso“ dalis naujajame filme neras nieko ypatingai nauja. Gal tik plikai kirptą aktorę Charlize Theron, vaidinančią anksčiau nematytą paslaptingą moterį Furiozą, kuriai Maksas sutinka padėti mirtinai pavojingoje kelionėje per dykumą. (G.J.)
