Kai šiuolaikiniame kine sutinki vis mažiau tikrai kinomaniško dėmesio vertų filmų, vis dažniau norisi atsigręžti į praeitį. Kad ir visai neseną.
Šiandien siūlome prisiminti kolekciją įvairaus žanro filmų, sukurtų paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje. Visi jie jau tapo naujųjų laikų klasika. Nes tokį statusą filmams suteikia ir jų meninė vertė, ir viską į savo vietas ramiai dėliojantis Jo Didenybė Laikas.
10. „VARNAS“ (The Crow, 1994)
Amerikoje pagaliau baigėsi beveik tris metus trukęs teismo procesas, kuriame buvo nuteista Hannah Gutierrez-Reed, pripažinta kalta dėl to, kad 2021 metų spalio 21-ąją serialo „Rūdys“ (Rust) filmavimo aikštelėje pagrindinio vaidmens atlikėjas Alecas Baldwinas nušovė operatoriaus asistentę Halynę Hutchins ir sužeidė režisierių Joelį Souzą.
Tragedija įvyko todėl, kad už ginklų panaudojimą filmavimo metu atsakinga nuteistoji per klaidą užtaisė pistoletą ne butaforiniais, bet koviniais šoviniais.
Deja, tai ne vienintelė panaši tragedija filmavimo metu. Bene garsiausias toks įvykis atsitiko 1993 metais paskutinę kovo dieną. Filmuojant vieną mistinio trilerio „Varnas“ sceną į pagrindinio vaidmens atlikėją Brandoną Lee (1965-1993) buvo šauta tikra kulka, kuri pažeidė svarbius organus ir įstrigo stubure. Po dvylikos valandų reanimacijoje kraujavimo taip ir nepavyko sustabdyti, ir aktorius mirė.
Žinoma, buvo išsamus tyrimas, gimė begalė versijų (net mistinės ir fantastinės), bet išvadų esmė banali – nelaimingas atsitikimas per ginklų specialisto aplaidumą.
Bet iki šiol gyvuoja spaudos retsykiais vis pakurstoma šeimos prakeikimo paslapties tema, nes taip pat tragiškomis aplinkybėmis anksčiau mirė Brandono tėvas, Honkongo kung fu filmų žvaigždė Bruce‘as Lee (1940-1973).
Dviguba sensacija, žinoma, suteikė „Varnui“ ypatingą statusą, ir filmo pajamos vien per pirmą demonstravimo savaitgalį pasiekė dvylikos milijonų dolerių ribą.
„Varnas“ sukurtas pagal Jameso O’Barro komiksus ir pasakoja labai niūrią istoriją. Baisią Helovino naktį nuožmūs nusikaltėliai nužudė palėpėje gyvenusius įsimylėjėlius Eriką Dreiveną ir jo merginą Šelę. Dabar nužudytojo vaikino siela negali nusiraminti. Ji sugrįžta iš amžinosios nakties, kad atkeršytų žudikams.
Veiksmas plėtojasi neapibrėžtais laikais Detroite, kuris, tiesą sakant, labiau panašus į kitą tamsos karalystę – Gotamo miestą. Tikrasis šio klaikaus pasaulio šeimininkas narkomanas ir psichopatas Top Doleris (akt. Michaelas Wincottas) terorizuoja gyventojus, kontroliuodamas vietinių nusikaltėlių gaujas. Ypatingai nusikaltėlių bosas kasmet laukia Helovino nakties, nes tada leidžia savo parankiniams siausti nevaržomiems.
Erikas ir jo mylimoji Šelė buvo nužudyti, bet praėjus metams ėmė pildytis kraupi pranašystė, kad nuo baisaus smurto mirusieji gali sugrįžti varno pavidalu ir atkeršyti žudikams.
Erikas sugrįžo, bet ne visai tokiu pavidalu, kaip buvo pranašauta. Dabar žiūrint šį filmą aktoriaus Brandoną Lee lydinčią smurtinės mirties mistiką lydi dar vienas ne tokių senų laikų įvykis – aktoriaus Heatho Ledgerio mirtis tik suvaidinus Džokerį, į kurį Brandono Lee keršytojas nepaprastai panašus…
9. „FARGO“ (Fargo, 1996)
Gerų amerikietiškų serialų mėgėjams, aišku, gerai žinomas kriminalinis serialas „Fargo“, atlaikęs (kol kas!) net penkis sėkmingus sezonus ir sprendžiant pagal reitingus prisiekusiems žiūrovams neatsibodęs.
Tą patį galėtų pasakyti talentingų broliukų Joelio ir Ethano Coenų fanai, kurie dažnai mylimiausiu filmu vadina būtent šio tandemo filmą „Fargo“, sukurtą dar 1996-aisiais.
Retas Holivudo filmas (o ir žiūrovų mėgstamas serialas) dabar apsieina be žmogžudystės, tačiau kur dingo tie laikai, kai geram filmui visiškai pakako vieno numirėlio, o žmogžudysčių motyvams išaiškinti prireikdavo aukoti visą filmo laiką?
Tuos palaimintus klasikinio kino laikus prieš ketvirtį amžiaus prisiminė nenurimstantys broliukai Coenai, filme „Fargo“ užsibrėžę beveik neįvykdomą užduotį – sukurti filmą, kurios būtų “juodesnis” už klasikinį juodą kriminalinį kiną.
Su didžiausiu malonumu konstatuojame, kad sprando broliukai nenusisuko, o jų įžūlus eksperimentas tikrai pasiteisino. „Fargo“ – jau ne paviršutiniška kriminalinio žanro parodija, o tikrų tikriausias postmodernistinis ginjolis, kurio svarbiausias herojus yra juokas, nuplėšiantis visas stereotipines kaukes.
Specifinis autorių humoras pasireiškia net pradiniuose komentaruose, kai pateikiami du vienas kitą „naikinantys“ teiginiai. Pirmasis teigia, kad šis filmas pasakoja tikrą istoriją. Antrasis informuoja, kad visi filmo veikėjai yra išgalvoti, o bet koks sutapimas su realiais žmonėmis yra atsitiktinis.
Tarp šių dviejų polių ir balansuoja istorija apie kažkokį nesimpatišką tipelį Džeromą Lundegardą (jį suvaidino tikrai įsimenamos išvaizdos aktorius Williamas H. Macy), sugalvojusį pataisyti pašlijusius finansinius reikalus ir šantažo būdu išpešti iš uošvio apvalią sumelę, pagrobiant ir vėliau išlaisvinant nuosavą žmonelę.
Taip prasideda tikra absurdo komedija, kurioje viešpatauja sava logika ir su sveiku protu prasilenkiantys įstatymai. Su absurdu galima kovoti tik analogiškomis priemonėmis, todėl be galo painų nemotyvuotų žmogžudysčių kamuolį imasi raizgyti neeilinis kriminalistas – nėščia policininkė Merdž Gunderson (Frances McDormand).
Filmą vertą pažiūrėti ir dėl paties siužeto, ir dėl pastovios Coenų bendražygės Frances McDormand, ir dėl tikrai ilgam įsimenančios žudikų porelės (ją suvaidino Steve’as Buscemis ir Peteris Stormare), kurie tikrai užimtų garbingą vietą bukiausių nusikaltėlių sąraše.
Galų gale, juk ne kiekvienas geras filmas susilaukia ilgo ir gero serialo!
8. „TAMSOS MIESTAS“ (Dark City, 1998)
Jaunas australų režisierius Alexas Proyasas gerai žino ir myli kino klasiką. Jos pamokos šiame filme akivaizdžios. Ypač ryški čia vokiško ekspresionizmo įtaka, nors yra ir antiutopijos bei „juodojo“ kriminalinio kino elementų. Iš visų šių komponentų nuausta „Tamsos miesto“ atmosfera yra siaubinga ir kartu hipnotizuojanti. Užtai realybė čia tėra iliuzija, o žmogaus gyvenimas– tik miražas.
Panašias asociacijas gimdė anksčiau šio režisieriaus sukurtas „Varnas“ (jį taip pat pristatome šioje publikacijoje), kurį su „Tamsos miestu“ artimai sieja panaši vizualinė stilistika.
Kad realybė „Tamsos mieste“ tėra iliuzija, o žmogaus gyvenimas– tik miražas, savo kailiu patiria tūlas Džonas Merdokas (akt. Rufusas Sewellas), kartą prabudęs nepažįstamame viešbutyje. Nieko negalintis prisiminti vyras netrukus sužino, kad yra kaltinamas įvykdęs kelias žmogžudystes.
Norėdamas atkurti savo praeitį ir tikrąją tapatybę Merdokas susiduria su kitos civilizacijos atstovais, kurie savo valios pastangomis gali lengvai transformuoti fizinę realybę. Šių kosminių ateivių rasė išsigimsta, ir jai gresia visiškas išnykimas, todėl atvirame kosmose įkurtame Tamsos mieste vykdomi genetiniai eksperimentai.
Čia, kur niekados nešviečia saulė, svetimų galaktikų atstovai stengiasi užvaldyti patį laiką, todėl nuolat keičia šio miesto esmę ir koreguoja jo gyventojų sąmonę. Šio metodo, vadinamo „tiuningu“, dėka ufonautai stengiasi perprasti žmonių sielos paslaptis ir mano, kad lengviausiai šio tikslo galima pasiekti užvaldžius ir kontroliuojant žmonių prisiminimus.
Vidurnaktį, kai miestas užmiega, daktaras Danielis Šreberis (jį vaidina dažnai visokiausius neurotikus ir psichopatus vaizdavęs Kieferis Sutherlandas) daro gyventojams injekciją, keičiančią žmonių atmintį. Tokiu būdu Merdokui buvo implantuota žudiko maniako atmintis.
Dabar visai kitą tapatybę įgavusį vyrą ima persekioti policijos inspektorius Frenkas Bamstedas (akt. Williamas Hurtas). Ieško Džono ir jo tikroji žmona Ema (akt, Jennifer Connelly). O Merdokui reikia ne tik viską prisiminti, bet jis privalo ir suardyti demoniškus ateivių ketinimus.
Siužetas pakankamai fantastiškas, kad papasakojus rimtai, gautume kažkokią beprasmybę. Tačiau talentingų žmonių rankose tokia istorija, panaši į šizofrenišką sapną, įgyja visai realius pavidalus.
Tarsi standi spyruoklė suspaustas siužetas neleidžia žiūrovams atsipalaiduoti. Greitas pasakojimo ritmas, begalė staigių siužeto posūkių, į pagrindinę veiksmo orbitą įtraukiama vis daugiau personažų, ir visas šis karštligiškas įvykių sūkurys vis labiau artina neišvengiamą tiesiog sprogstantį finalą.
7. „MAGNOLIJA“ (Magnolia, 1999)
Tai trečiasis Paulo Thomo Andersono filmas, kuriame išsikristalizavo režisieriaus pomėgis ir sugebėjimas vystyti kelias lygiagrečiai besiplėtojančias istorijas, kurios vis labiau artėja viena prie kitos ir galiausiai susilydo į vientisą žmogiškų likimų mozaiką. Kartu tai ir Amerikos visuomenės miniatiūra, kurioje, lyg moderniame Nojaus laive, surinkti populiariausių profesijų ir tipažų atstovai: nuo vėžio mirštantis senas mizantropas, už jo iš išskaičiavimo ištekėjusi žmona, kilniaširdis policininkas, jauna narkomanė, teisininkas, genialus „moksliukas“, populiarus viktorinos vedėjas, televizijos prodiuseris. Staiga paaiškėja, kad kiekvienas jų turi didelių problemų, ilgai slėptų skaudžių paslapčių arba negali ištrūkti iš vidinių demonų nelaisvės. Dabar atėjo laikas, o kai kam ir paskutinė galimybė suvesti sąskaitas su praeitimi, sąžine ar gyvenimu.
Pagrindinį režisieriaus kūrybos principą galima vadinti rašytojo Vladimiro Nabokovo pasiūlytu terminu „Likimo darbas“: iš pirmo žvilgsnio visai tarpusavy nesusiję atskirų žmonių likimai paklūsta visuotinio dėsningumo taisyklėms, kaip atskiri muzikiniai garsai kartais susilieja į harmoningą polifoninį skambėjimą.
Visuotinio dėsningumo principą režisierius iliustruoja jau filmo prologe gretindamas tris mirties epizodus: 1911 metais nužudomas parduotuvėlės savininkas, 1953-aisiais patyręs gelmių tyrinėtojas absurdiškomis aplinkybėmis žūva miške, o trečioji mirtis ne mažiau absurdiška ir šiurpi – motina netyčia tampa nusižudyti ketinančio sūnaus mirties priežastimi. Visais atvejais atsitiktinumas, ko gero, buvo lemiamas faktorius.
Philipas Seymouras Hoffmanas čia vaidina nuo vėžio mirštančio Jasono Robardso herojaus Erlo Partridžo slaugytoją Filą. Būtent jį mirties patale gulintis vyras prašo surasti nuo jo seniai atitolusį sūnų Frenką.
Filme įsimena originalūs kino kameros manevrai, puiki visų aktorių vaidyba, kai kiekvienai nepriekaištingai atliktai solo partijai skirta speciali vieta darniame atlikėjų chore. Operatoriaus darbas taip pat vertas profesionalaus pripažinimo. Kaip ir režisieriaus virtuoziškas gebėjimas surasti daug netikėtų sprendimų ir pripildyti tris valandas trunkančio filmo audinį citatų, aliuzijų ir biblinių nuorodų. Gyvenimo prasmės, kaltės ir atpirkimo motyvai su Senojo Testamento parafrazėmis rimuojami kartais labai subtiliai, o kai kada ir stulbinamų metaforų vaizdais (pvz., gyvų varlių lietus – tiesioginė citata iš Išėjimo knygos, 8.2).
Filmas apdovanotas Auksiniu lokiu Berlyno kino festivalyje ir pelnė tris nominacijas Oskarui.
6. „ČIONGČINGO EKSPRESAS“ (Chungking Express, 1994)
Vieną vasarą Kalifornijos universitete Kventinas Tarantino pristatė filmo „Čiongčingo ekspresas“ peržiūrą ir prisipažino, kad žiūrėdamas filmą „tiesiog pradėjau verkti“. Jis sakė, kad verkė ne dėl to, kad filmas buvo liūdnas, o dėl to, kad „tiesiog esu toks laimingas, taip myliu šį filmą“.
Tai filmas, kuris jums patiks, jei mylite patį filmą, o ne jo paviršinius aspektus, tokius kaip istorija ir žvaigždės. Tai nėra filmas paprastiems žiūrovams, ir jis gali neatskleisti visų savo paslapčių iš pirmo karto, tačiau jis skelbia, kad Honkonge gyvenantis režisierius Wong Kar-Wai yra Jean-Luc Godard’o tradicijų kino kūrėjas.
Jam labiau rūpi ne pati istorija, o jos medžiaga, ir jis tai įrodo pasakodamas dvi panašias istorijas, neturinčias jokio akivaizdaus ryšio. Istorijų veiksmas vyksta Honkongo greito maisto restoranų, prekybos centrų, naktinių klubų, betoninių aikščių ir popkultūros pasaulyje (viena jo herojė dėvi šviesų peruką ir tamsius akinius, o kita atrodo priklausoma nuo grupės „Mamas and the Papas“ dainos „California Dreamin“). Jo vaizdai ritmingai keičia įprastą kino juostą, vaizdo įrašą ir pikseliuotus vaizdus, dažnai sulėtintai, tarsi patys jo personažų gyvenimai grėstų subyrėti į medijų žaliavą.
Jei esate atidūs stiliui, jei galvojate apie tai, ką daro Wongas, „Čiongčingo ekspresas“ veikia. Jei bandote sekti siužetą, tikriausiai pasijausite nusivylę. Filmo pradžioje susipažįstame su policininku He Qiwu (akt. Takeshi Kaneshiro), kuris klajoja po naktinį miestą, vienišas ir prislėgtas, ilgėdamasis jį palikusios merginos. Jis duoda sau 30 dienų susirasti kitą merginą ir skaičiuoja laiką pagal ananasų skardinių galiojimo laiką. Į jo gyvenimą ateina nauja moteris: moteris su peruku (akt. Brigita Chin-Hsia Lin), kuri dalyvauja narkotikų sandėriuose.
Tikimės, kad jų santykiai plėtosis įprastais kriminalinio filmo būdais, bet vietoj to filmas keičia istoriją ir pristato naują porą. Pirmasis policininkas lankosi greito maisto bare, kur pastebi patrauklią padavėją (akt. Faye Wang), bet ji įsižiūrėjusi kitą policininką, kuris lankosi tame pačiame restorane (akt. Tony Chiu-Wai Leung). Jis jos beveik nepastebi, tačiau ji gauna jo buto raktus ir apsigyvena jame, kai jo ten nėra viską valo, perdažo, net pakeičia jo konservų etiketes.
Abi šios istorijos apie atsiskyrimą, vienatvę ir buvimą vienam didžiuliame mieste nufilmuotos muzikinio vaizdo klipo stiliumi, kuriame šiek tiek Godard’o (ženklai, šūkiai, popmuzika) ir šiek tiek Cassaveteso (improvizuoti dialogai ir situacijos). Tai, kas nutinka veikėjui, iš tiesų nėra svarbiausia, filmas pasakoja apie jo keliones, o ne apie kelionės tikslą. Gali būti, kad juos visus į neviltį, o gal net prie beprotybės slenksčio privedė dirbtinis gyvenimas, kuriame bet kokia autentiška patirtis atrodo nutolusi.
Daugelis dabartinių jaunų kino žiūrovų, kuriuos „maitina“ tik siauras pasirinkimas, nėra tokie smalsūs ir išprusę, todėl „Čiongčingo ekspresas“ juos gali tiesiog sugluminti, o ne sukelti iššūkį. Bet kokiu atveju reikia pasakyti, kad toks filmas – tai patirtis, išbandymas smegenims: jis jums patinka dėl to, ką žinote apie kiną, o ne dėl to, ką jis žino apie gyvenimą.
5. „PAŠĖLUSIOS NAKTYS“ (Boogie Nights, 1997)
Antrasis režisieriaus Paulo Thomaso Andersono filmas „Pašėlusios naktys“ (1997 m.) pratęsia ankstyvoje jaunystėje dar 16 mm. juostoje susuktą filmą „Dirko Digglerio istorija“ (The Dirk Diggler Story). Būdamas vos septyniolikos, 1988-aisiais Paulas Thomas susuko pseudodokumentinę provokaciją, skirtą… pornografinio kino užkulisiams.
Ar pornografija gali būti menas? Visiems, kas į šį klausimą atsakytų teigiamai, reikėtų būtinai pažiūrėti ne tik Larso von Triero „Nimfomanę“, bet ir „Pašėlusias naktis“. Amerikiečiai atvirai šį klausimą kėlė jau aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Tikra sensacija, sulaužiusią daugelį tabu, tapo 1972-aisiais metais liepos dvyliktąją JAV ekranuose pasirodęs skandalingas filmas „Gili gerklė“ (rež. Gerardas Damiano), legalizavęs tą kino sritį, kuriai priklausė anksčiau kukliai filmais suaugusiems vadinta produkcija. Anot erotinio žurnalo „Hustler“ leidėjo Larry Flynto, premjeros dieną Niujorke norinčių pamatyti šį filmą žmonių eilė nusidriekė per tris kvartalus. Filmu susidomėjo net seksologai ir psichoterapeutai, kurie savo pacientams „Gilią gerklę“ ėmė rekomenduoti kaip gerą vaizdinę priemonę, padedančią atsikratyti kai kurių kompleksų.
„Pašėlusiose naktyse“ aktoriaus Burto Reynoldso suvaidintas prodiuseris Džekas Horneris net svajoja apie „harmoningą“ pornorevoliuciją. Ne tik svajoja, bet ir aktyviai dalyvauja aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Pietų Kalifornijoje klestėjusiame erotinių filmų kūrimo pasaulyje, kurio autorių menines ambicijas sužlugdė netrukus užplūdęs agresyvus natūralistinių pornografinių vaizdajuosčių srautas.
Vėlesnės primityvios ir vulgarios pornografinės kino produkcijos fone „Pašėlusiose naktyse“ herojai gali pasirodyti esą tikri romantikai. Tikriausiai, jie tokie ir buvo, nes norėjo kurti „aukštąjį meną“.
Kartą vienoje diskotekoje Džekas Horneris sutinka septyniolikmetį Edį Adamsą (Markas Wahlbergas), kuris nepavargsta kartoti, kad „kiekvienas yra apdovanotas kokia nors Dievo dovana“. Pats gi Edis kelnėse turi tai, kas pornografijos versle itin gerai vertinama. Taip vaikinas tampa filmų suaugusiems įžymybe, gerbėjams pažįstama Dirko Digglerio pseudonimu.
4. „TELMA IR LUIZA“ (Thelma & Louise, 1991)
Jeigu šį filmą būtų sukūrusi moteris, jis, tikriausiai, būtų vadinamas feministiniu. Režisierius Ridley Scottas į tokį apibudinimą aiškiai nepretendavo, bet pasireiškė kaip subtilus moters sielos žinovas.
Dvi draugės Telma Dikinson ir Luiza Sojer yra „balzakiško“ amžiaus moterys, kurioms gyvenime tiesiog pritrūko sėkmės ir laimės. Abi mirtinai pavargo nuo kasdienybės rutinos ir pajuto nenumaldomą norą nors trumpam iš jos ištrūkti. Jos jau suplanavo ramų savaitgalio poilsį tyliame kalnų namelyje, bet net ir šiai jų kukliai svajonei nelemta išsipildyti.
Knygoje „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“ radau tokį komentarą: „Jeigu pavadintume filmą „Telma ir Luiza“ moteriška juosta apie kelionę, tai būtų taiklu, bet ne visai sąžininga filmo atžvilgiu, kadangi yra tikimybė sumenkinti jo reikšmingumą.
Tai istorija apie pavargusią namų šeimininkę (Geena Davis) ir jos pašaipią, gyvenimo išvargintą draugę (Susan Sarandon), kuriuos važiuoja savaitgaliui pasilinksminti. Kelionė baigiasi nusikaltimu, kai viena iš jų nužudo galimą prievartautoją.
Filmo pasirodymo metais jis palietė jautrias stygas žiūrovų sielose, nepriklausomai nuo jų lyties, rasės ir socialinio statuso. Jis iki šiol jaudina žiūrovus , ir ne tik todėl, kad suteikė feministinį atspalvį žanrui, kuris iki šiol priklausė išskirtinai vyrams“.
Režisierius surado puikia formą savo kūriniui, kurį savaip interpretuoti gali skirtingų pomėgių žiūrovai. Vieniems „Telma ir Luiza“ yra kriminalinė drama apie dvi moteris, aplinkybių priverstas nužudyti vulgarų smurtautoją iš diskotekos. Kiti filme pamatys jaudinančią melodramą apie dvi laimės gyvenime nesuradusias moteris, įsipainiojusias į mirtinai pavojingą avantiūrą. Treti „Telmą ir Luizą“ visų pirma vadins tradicinės struktūros „kelio filmu“ su tragiška pabaiga Didžiajame Kanjone, kuri pateikta kaip beveik religinės ekstazės aktas, įprasmintas gražiame sustingusiame finaliniame kadre.
Aktorių Susan Sarandon ir Geenos Davis duetas, be abejonės, yra viena įsimintiniausių porų XX a. kine.
Dar viena citata iš knygos „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“: Sarandon ir Davis įkūnija paprastas Amerikos moteris, kurioms tenka nugalėti būties sunkumus (nuobodūs vyrai, žudantis darbas, bedžiaugsmis gyvenimas) stengiantis tiesiog išlikti.
Ridley Scottas parodo JAV žalias lygumas ir mėlyną dangų, kurie tapo įprastu Amerikos svajonės mitu. Būtent ši praraja tarp svajonės ir šiurkščios realybės suteikia filmui socialinę įtampą“.
3. „NUOPUOLIS“ (Falling Down, 1993)
Tik po to, kai per pasaulį nuvilnijo siaubinga žinia, kad 2014-ųjų metų rugpjūčio vienuoliktąją savo namuose Kalifornijoje nesusidorojęs su sunkia depresija nusižudė vienas linksmiausių Holivudo aktorių Robinas Williamsas, visi puolė šią tragediją komentuoti.
Tada daug kas prisiminė vieną paskutinių aktoriaus vaidmenų – filme „Pikčiausias žmogus Brukline“ (The Angriest Man in Brooklyn, 2014 m.) jis suvaidino amžinai viskuo nepatenkintą Henrį Altmaną, kuris sužino, kad jam nustatyta pavojinga smegenų liga ir jam teliko gyventi 90 minučių. Nuo šio momento vyras tampa ne tik pikčiausiu, bet ir pavojingiausiu žmogumi.
Panašią būseną režisieriaus Joelio Schumacherio filme „Nuopuolis“ (Falling Down, 1993 m.) vaizduoja aktorius Michaelas Douglas.
Viljamo Fosterio nemalonumai prasidėjo nuo ankstyvo ryto. Įstrigęs automobilių kamštyje, jis pastebėjo, kad mašinos kondicionierius neveikia, langas neatsidaro, o įkyri musė zuja aplink nosį. Tačiau šie nesklandumai tėra tik menkos, nors ir nemalonios, smulkmenos, palyginus su tikrosiomis vyriškio problemomis.
Atleistas iš darbo, išsiskyręs ir teismo sprendimu netekęs teisės matytis su dukrele Viljamas griebiasi desperatiško akto – jis keliauja į dukters gimtadienį, pasiryžęs šluote nušluoti visus, kurie pasipainios jo kelyje.
Kelyje į tikslą savitvardą praradusiam vyrui tenka susidurti su įvairiausiais į jo žmogišką orumą pasikėsinusiais pavojais – iš tolimos Korėjos atvykusiu nesąžiningu parduotuvėlės savininku, į Viljamo lagaminėlį pasikėsinusiais gatvės gaujos nariais, karingu bei agresyviu neonacistu, korumpuotais valdininkais, nuobodžiaujančiais dykaduoniais turtuoliais.
O paskutiniu lašu, perpildžiusiu vyro kantrybės taure tapo buvusi žmona, draudžiančia pasimatyti su dukra. Va tada Viljamas Fosteris ir pasakė: „Gana!“. Ir pavirto negailestinga keršto mašina.
Tik patyręs detektyvas Martinas Pendergastas (akt. Robertas Duvallis), aplinkybių priverstas anksčiau laiko išeiti pensijon, supranta jo bėdas. Padorus teisėsaugos tarnas taip pat gyvena nepavydėtinai: namuose nesibaigiančios žmonos isterijos, darbe – kolegų patyčios.
Matyt, tik ramesnis charakteris, o gal ir valdytis išmokusi policininko profesija, sergsti Pendergastą nuo nekontroliuojamų įtūžio protrūkių.
Du ryškūs personažai, du kontrastingi likimai, dvi medalio pusės, du puikūs aktoriai, kuriuos stebėti – tikras malonumas!
2. „GATAKA“ (Gattaca, 1997)
„Gataka“ ekranuose pasirodė tuo metu, kai net trys Holivudo blokbasteriai („Titanikas“, „Vyrai juodais drabužiais“ ir „Juros periodo parkas 3“ pasidalijo liūto dalį 1997-ųjų metų kino rodymo pajamų. Deja, režisieriaus Andrew Niccolo filmas į šią gretą nebuvo priimtas: kainavęs 36 mln. dolerių jis teuždirbo tris kartus mažiau. Ir tai suprantama, filmas nepriklauso tiems reginiams, kurie siūlo suprantamą universalų siužetą arba lengvą pramogą.
„Gataka“ – tai fantastinis filmas apie vienišių, išdrįsusį sukilti prieš sistemą, apsėstą genetinio tobulumo idėjos. Filmas labai primeną nuostabų George‘o Lucaso debiutinį fantastinį kūrinį „THX-1138“ (1971), kuriame po atominio sprogimo išlikę ateities žmonės gyvena sniego baltumo sterilioje aplinkoje: čia nėra sekso, o žmonės gimsta laboratorijose naudojant apvaisinimo procedūras. Jausmai čia taip pat uždrausti, o žmonės neturi vardų – tik numerius. Kartą prieš tokį futuristinį rojų ima maištauti THX-1138 (Robertas Duvallis): jis įsimylėjo ir nusprendė pabėgti į laisvę.
„Gatakoje“ taip pat laboratorijoje „pradėti“ žmonės laikomi ateities pasaulio elitu, o motinų pagimdyti priklauso nepakankamai kilmingų luomui – jie net pravardžiuojami “invalidais”. Todėl pastarajai žmonių grupei priklausančiam „antrarūšiam“ vaikinui Vincentui Frimenui (Ethanas Hawke’as) tenka apsimetinėti genetinio elito nariu, kad jis galėtų keliauti į kosmosą korporacijos “Gataka” erdvėlaiviu. Tokią galimybę Vincentui suteikia jo draugas Džeromas Morou (Jude’as Law) – idealus genetinio tobulumo įsikūnijimas.
Akivaizdu, kad vien tik tokios mokslinės peripetijos negali sudominti žiūrovų mases, todėl filmo autoriai griebiasi žiūroviškesnių žanrų pagalbos. Laboratorijoje įvykus žmogžudystei, prasideda kriminalinė filmo dalis su kruvinu lavonu, policininkais, tyrimu ir pagrindiniu įtariamuoju, kuriuo, kaip nesunku nuspėti, ir tampa Vincentas, nes nusikaltimo vietoje buvo rasta jo blakstiena. Dar filme yra ir meilės istorijos užuomazga – savotiškas „tarnybinis romanas“ tarp Vincento ir korporacijos darbuotojos Airinos (Uma Thurman). Deja, jų meilės romanas filme neišplėtotas, tačiau neliko vien filmavimo aikštelėje – pabaigus „Gataką“ Ethanas Hawke‘as ir Uma Thurman tapo vyru ir žmona.
1. „LOS ANDŽELAS SLAPTAI“ (L.A. Confidential, 1997)
Filme 1953 m. Kalėdų išvakarės, per radiją skamba Bingo Krosbio dainos, o policininkai renkasi dėžes nemokamo alkoholio, kad galėtų pasilinksminti šventiniuose vakarėliuose. Apygardos būstinėje susitinkame su trimis pareigūnais, kurie savaip atspindi būsimus Los Andželo policijos pasirinkimus. Žvaigždžių dramų išvargintas Vinčenas gyvena dėl darbo. Budas Vaitas (akt. Russell Crowe) yra agresyvus jaunas policininkas, kuris nori prisitaikyti prie laisvos departamento etikos. Edas Ekslis (akt. Guy Pearce) yra tiesmukas, o dėl akinių be apvadų jis šiek tiek panašus į griežtą buhalterį – galbūt dirbantį FTB.
Edas – ambicingas karjeristas, kuris viską nori daryti pagal taisykles. Jo kapitonas Dudlis Smitas (akt. Džeimsas Kromvelis) maloniai paaiškina, kad pareigūnas turi būti pasirengęs meluoti, apgaudinėti ir vogti – žinoma, vardan to, kad kaltieji patektų į kalėjimą. Kapitonas Smitas mėgsta vadinti savo vyrus „gerais vaikinais“ ir atrodo toks išmintingas, kad beveik galime juo patikėti, kai jis rengia mažas viktorinas ir aiškina, kad paaukštinimas priklauso nuo pasirengimo pateikti „teisingus atsakymus“. „Los Andželas slaptai“ yra panardintas į „film noir“ atmosferą ir legendą, bet neatrodo kaip periodinis filmas – jis tiki savo „noir“ vertybėmis ir nenaudoja jų tik kaip dekoracijos. Filmas sukurtas pagal Džeimso Ellrojaus, šio liauno, sardoniško Los Andželo niekšų poeto, romaną. Filmo režisierius Curtis Hansonas audžia labirintinį siužetą, bet jo vingiai visada aiškūs, nes personažai labai aštriai nupiešti. Nežinome, kas kaltas, o kas nekaltas, bet žinome, kas turėtų būti kaltas.
Siužetas susijęs su nusikaltimais, įvykdytais pirmosiomis naujųjų metų dienomis. Los Andželo mafijos boso Mikio Koeno bendrininkai tampa gangsterių egzekucijų aukomis. Visą naktį veikiančioje kavinėje įvyksta žudynės, viena iš aukų yra sukčius policininkas, o trys juodaodžiai jaunuoliai iškart paskelbiami įtariamaisiais, nors įtariama, kad už nusikaltimo slypi kažkas kitas.
Dar susipažįstame su milijonieriumi pornografu Pirsu Pačetu (akt. David Strathairn). Jis vadovauja aukščiausios klasės merginų pagal iškvietimą veiklai, kurioje jaunoms pradedančioms aktorėms daromos plastinės operacijos, kad jos taptų panašios į kino žvaigždes, viena iš jų – Lynn Bracken (akt. Kim Basinger), kuri, kaip sakoma, buvo „apkarpyta“, kad atrodytų kaip Veronika Leik. Budas Vaitas susekė ją, manydamas, kad ji turi informacijos apie žudynes kavinėje.
Hansonas ir jo scenarijaus bendraautorius Brianas Helgelandas sujungia visas filmo gijas, o pakeliui tarp dviejų policininkų, kurie iš pradžių buvo priešai, užsimezga neįtikėtina sąjunga. Filme daroma prielaida, kad nors nemokamas alkoholis ir šiek tiek skiepų nedaug kenkia, yra dalykų, kurių policijos pareigūnas tiesiog negali daryti.
Filmas persmelktas Los Andželo istorijos ir tai nuostabu. Viena iš daugelio priežasčių, kodėl „Los Andželas slaptai“ yra toks geras ir kodėl jis verti būti minimas kartu su „Kinų kvartalu“, yra todėl, kad tai ne tik siužetas ir atmosfera. Čia yra įtikinamų personažų, ypač Kim Basinger prostitutė. Russellas Crowe ir Guy Pearce’as – du australų aktoriai, kurie čia įtikinamai atlieka žvaigždžių vaidmenis, o Kevinas Spacey puikiai išnaudoja laiką, kad įrodytų savo personažo gebėjimą judėti tarp dviejų pasaulių, išduodant abu.
