Amerikietiški filmai gal ir negarsėja tokia ilga trukme kaip Bolivudo filmai, tačiau nuo pat Holivudo atsiradimo daugybė režisierių bandė kurti epinius filmus, kuriems reikia laiko. Žiūrovams gali pasirodyti, kad bet koks ilgesnis nei 2,5 valandos trukmės filmas – bauginantis ar nuobodus, o kai pradedame brautis į 3-jų ar daugiau valandų ribą, atrodo, kad sutelkti dėmesį kino juostą gali tapti nepaprastai sudėtinga…
Amerikiečių kinas turi turtingą filmų, palikusių neišdildomą įspūdį viso pasaulio žiūrovams, kūrimo istoriją. Nuo klasikinių epinių filmų iki šiuolaikinių blokbasterių – filmo trukmė gali žavėti ir kino kūrėjus, ir žiūrovus. Filmo trukmė gali turėti didelę įtaką pasakojimo galimybėms, veikėjų vystymuisi ir bendrai kino patirčiai, vis dėlto kai kuriems filmams reikia daug laiko, kad jie sėkmingai papasakotų savo istoriją, ir nemažai ilgų filmų galiausiai nusipelno savo trukmės. Šiame straipsnyje dešimtuką tokių ir apžvelgsime: visų laikų ilgiausių amerikietiškų filmų.
Galima teigti, kad ilgiausi amerikietiški filmai yra įvairių žanrų, temų ir pasakojimo būdų pavyzdžiai, o kiekvienas jų atskleidžia unikalias galimybes sužavėti, mesti iššūkį ir įkvėpti žiūrovus. Šie, jums pristatomi filmai įrodė, kad ilgas kino pasakojimas turi neblėstančią galią palikti ilgalaikį poveikį kino pasauliui.
10. „Airis“ (The Irishman, 2019)
Filmo trukmė: 209 minutės
Martino Scorsese‘s „Airis“ sukurtas pagal gerai gangsterių pasaulį pažinusio rašytojo Charles‘o Brandto knygą „Girdėjau, kad tu dažai namus“ (I Heard You Paint Houses). Keistokas knygos pavadinimas nusikaltėlių žargonu reiškia „Girdėjau, kad esi samdomas žudikas“ (po tokio „specialisto“ apsilankymo aukos namuose paprastai lieka krauju aptaškytos sienos). Knyga buvo parašyta gerai išstudijavus realius įvykius ir pasinaudojus paties „Airio“ (taip buvo vadinamas gangsteris Frankas Sheeranas) pasakojimais.
Scorsese išreiškė norą ekranizuoti šią knygą jau prieš gerą dešimtmetį, tačiau studijos Paramount vadovai ilgai delsė ir galiausiai šio projekto atsisakė. Tada į darbą kibo internetinė platforma Netflix, o kad vėl nekiltų konfliktų (dar visai neseniai Netflix filmai nebuvo priimami į Kanų kino festivalio konkursą ir nenominuoti Oskarams motyvuojant tuo, kad tai TV, o ne kino produkcija) prieš savaitę išleido „Airį“ į didžiuosius ekranus (prieš porą dienų JAV Mariettos mieste gyvenanti draugė veidaknygėje skundėsi, kad pirmomis dienomis neįmanoma nusipirkti bilietų).
Per tą dešimtį delsimo metų, kol buvo derinamas šio kino projekto likimas, žinoma, neišvengiamai išaugo filmo kaštai ir negailestingas laikas pastebimai pasendino pagrindinių vaidmenų atlikėjus, todėl teko griebtis specialių technologijų, padėjusių šią problemą spręsti (ne visada, žinoma, vykusiai, bet tai jau kita kalba).
Trijų su puse valandos trukmės filme tiksliai apibrėžiamas šeštojo dešimtmečio pabaigos istorinis fonas. Tai didelių politinių bei socialinių sukrėtimų metas: Kenedžių klano įsigalėjimas JAV politiniame gyvenime, socialistinės revoliucijos Kuboje išprovokuotas šaltojo karo paaštrėjimas ir mafijos galių išplėtimas užvaldant darbininkų profsąjungas.
Charakterizuodami šiuos svarbius JAV politinio gyvenimo veiksnius filmo autoriai pateikia daug įdomių detalių, kurios mums gerai žinomus politinius įvykius leidžia pamatyti naujoje šviesoje. Pavyzdžiui, kad įtakingo politinio klano patriarchas Josephas Kennedy, artimai draugavęs su mafijozų vadeivomis, iš jų gavo rimtą pagalbą per prezidentinius rinkimus (kai mafijos dėka rinkimų apygardose už Johną Kennedy masiškai balsavo mirusios sielos, kurių žemiškos pavardės į rinkimų biuletenius buvo perkeliamos iš užrašų antkapiuose). Arba kad bandymas nuversti Fidelio Kastro režimą buvo nepavykusi karinė akcija, kuris tikrasis tikslas – sugražinti Amerikos mafijozų Kuboje prarastas pozicijas ir turtą (kazino ir pan.).
Ttrijų kino grandų dalyvavimas viename projekte jau savaime garantuoja aukštą aktorystės lygį. Negalima nepastebėti, kaip azartiškai visi trys tarsi iš natų „groja“ savo partitūras (nedažnai pastaruoju metu Robertas De Niro ir Alas Pacino kine gaudavo jų talento vertus vaidmenis, o Joe Pesci prieš kelis metus iš viso buvo atsisveikinęs su kinu ir sugrįžo tik todėl, kad to primygtinai ir ilgai prašė režisierius).
Trijų su pusę valandų trukmės filmą režisierius apjungia „žiedine kompozicija“ (taip vadinamas metodas, kai siužeto finale sugrįžtama į pradinę poziciją). Senelių namuose baigiantis savo dienas Frankas Sheeranas pradeda savo išpažintį. (Gediminas Jankauskas)
9. „Ben-Huras“ (Ben-Hur, 1959)
Filmo trukmė: 212 minučių
Pirmieji Biblijos siužetus paversti įdomiais filmais išmoko italai. Tokie filmai atsirado jau baigiantis pirmajam XX a. dešimtmečiais. Netrukus jie net buvo pavadinti „peplumais“ arba „superkolosais“.
Tada ir Amerikoje pasirodė pirmieji savos gamybos „peplumai“, juos amerikiečiai pavadino epiniais filmais.
Jau 1907-aisiais buvo pirmą kartą ekranizuota knyga „Ben Huras“. Jos autorius Lew Wallace‘as pilietinio karo metu buvo šiauriečių kariuomenės generolas ir Naujosios Meksikos teritorijos gubernatorius.
„Ben Huras“ pirmą kartą buvo išleistas 1880-aisiais, vadinosi „Ben Huras: Kristaus istorija“ ir netrukus pavadintas „įtakingiausia XIX a. krikščionių pasaulio knyga“. Joje atgyja pirmojo naujosios eros amžiaus Romos imperijos panorama, kurios epicentre yra Kristaus gyvenimas ir mirtis ant kryžiaus. Bet kur kas daugiau dėmesio skiriama kilmingam Judėjos piliečiui Judai Ben Hurui, kuris buvo išduotas geriausio draugo Romos tribūno Mesalos, apkaltintas pasikėsinimu nužudyti Romos valdininką, daug metų praleido vergijoje ir sugrįžo keršyti.
Didingiausią šios istorijos ekranizaciją 1959 metais atliko tuomet garsus JAV kino režisierius Williamas Wyleris, padovanojęs pasauliniam kinui keletą kino klasikos šedevrų.
Antroje šeštojo dešimtmečio pusėje amerikiečiai įveikė tuo metu kino teatrų pajamas smarkiai sumažinusios televizijos įtaką plačiaformačiasis filmais. Jie buvo filmuojami į dvigubai platesnę kino juostą, ir vaizdas kino teatruose buvo atitinkamai gerokai didesnis. Labiausiai tokiam formatui ir tiko epinės istorijos, kurių siužetai buvo pasiskolinti iš antikos arba Biblijos.
„Ben Huras“ tapo tokio kino simboliu. Dėl epinio užmojo (masinėse scenose filmavosi per 50 tūkstančių statistų) ir grandiozinių kautynių vaizdų (be jokių kompiuterinių efektų!) jis ir dabar laikomas nepralenkiamu. Ilgai jis buvo ir absoliutus “Oskarų” rekordininkas – 11 statulėlių: už geriausią filmą, režisūrą, muziką, dekoracijas, montažą, garsą, kostiumus, specialiuosius efektus, operatoriui, pagrindinį vaidmenį (Charltonas Hestonas), antro plano vaidmenį (Hugh Griffithas). Tiek pat „Oskarų“ ligi šiol laimėjo tik dar du filmai – „Titanikas“ (1997 m.) ir „Žiedų valdovas: Karaliaus sugrįžimas“ (2003).
Svarbiausi „Ben Huro“ herojai yra trys pirmaisiais naujosios eros metais gimę žmonės – “žydų karalius” Jėzus iš Nazareto, Judėjos didikas Benas Huras (Charltonas Hestonas) ir romėnų karvedys Mesala (Stephenas Boydas). Visų jų likimai susipina į tamprų istorinių konfliktų kamuolį.
P.S. Filmas išgelbėjo studiją „MGM“ nuo bankroto, o aktorius Charltonas Hestonas tapo kino žvaigžde.
P.P.S. 2016 metais matėme kol kas naujausią šio siužeto versiją – rež. Timuro Bekmambetrovo Holivude sukurtą filmą. (Gediminas Jankauskas)
8. „Dangaus vartai“ (Heaven’s Gate, 1980)
Filmo trukmė: 217 minučių
Šis restauruotas Michaelo Cimino įspūdingo vesterno epas iš naujo išleidžiamas su didingumu. Atkurtas iki pilnos trijų su puse valandos trukmės, jis yra milžiniško užmojo ir paslaptingai jaudinantis, neskubrus, nepriverstinis, ir nuostabiai nufilmuotas Vilmoso Zsigmondo.
Filmo siužetas rodo Džonsono apygardos karą 1890 m. Vajomingo valstijoje: smulkieji sodybų savininkai buvo priversti palikti savo žemės sklypus stambiems rančų savininkams. Cimino filme tai vertinama ne kitaip, kaip Amerikos agroverslo organizuotas pogromas: šie smulkieji ūkininkai yra migruojantys atvykėliai iš Rytų ir Vidurio Europos, kuriuos užpuolė galvijų baronai ir jų bendrininkai iš Vašingtono „Osos“, sudarę aukų „mirties sąrašą“.
Krisas Kristoffersonas filme vaidina Džimą Averelį, geroje šeimoje gimusį teisininką, idealistą ir Harvardo universiteto darbuotoją, kuris stoja į ūkininkų pusę. Christopheris Walkenas vaidina Nataną Čempioną, cinišką rančų savininkų samdinį. Abu vyrai yra įsimylėję Ellą (akt. Isabelle Huppert), viešnamio prižiūrėtoją, kuri įtraukta į mirties sąrašą. Kaip ir Cimino filme „Elnių medžiotojas“ (angl. The Deer Hunter), „Dangaus vartuose“ iš dalies kalbama apie siaubingą patosą, kai karas supriešinamas su prisiminta namų laime.
Baigęs Harvardo studijas, jaunasis Averelis dalyvauja aukštuomenės žaidime, kuris šiurpiai atkartoja niūrią karių apsuptį Džonsono apygardos karo paskutinėje kovoje. Be abejo, tai reiklus, bet aistringas filmas.
Šiame pasakojime Amerikos Vakarai parodomi visu savo niūriu ir negailestingu atšiaurumu, neteisybe ir skurdu. Ir tai tikriausiai yra pirmoji priežastis, dėl kurios daugeliui nepatiko šis filmas: jame išdėstytos 1892 m. Džonsono apygardos karo Vajominge aplinkybės, parodyta, kaip Vajomingo gyvulių augintojų asociacija pasamdė 50 žudikų, kad šie persekiotų ir nužudytų didelę grupę Europos imigrantų, kaltinamų galvijų grobstymu. Tik nedaugeliui patinka, kai jam primenami tikrai nešvarūs šalies istorijos laikotarpiai, kurie prieštarauja tam, kuo ši šalis turėtų būti. Jei tai būtų buvęs dokumentinis filmas, daugumai jis būtų buvęs vargiai priimtinas. Na, o kaip pramoginis filmas jis privalėjo patirti komercinį fiasko ir būti suplėšytas į gabalus, nes jį būtų suplėšę aštrialiežuviai ir liūdnai pagarsėję žmonės…
Ar tai buvo Cimino ketinimas išnaikinti Amerikos Vakarų mitą? Parodyti, kad Amerikoje turtėja tik turtingieji, o vargšai vienaip ar kitaip žudomi per visą istoriją? Ar tai kas nors nauja? Nelabai, kaip visi žinome. Tačiau iš tikrųjų skaudu buvo parodyti, kad Amerika nebuvo ir, vadinasi, nėra laisva šalis ir drąsiųjų namai. Vietoj to, įsigilinus į šį pasakojimą, lieka įspūdis, kad Amerikos pagrindai labiau susiję su nusavintų vergų šalimi ir baudžiauninkų namais… Filmas gali atrodyti gremėzdiškas, tačiau jo užmojis yra vertas susižavėjimo, ir jame yra pakankamai ryškių ir įsimintinų momentų, kad jį būtų verta pažiūrėti bent kartą.
7. „10 Dievo įsakymų“ (The Ten Commandments, 1956)
Filmo trukmė: 220 minučių
„10 Dievo įsakymų“ – tai, ko gero, geriausias visuotinai smagus biblinis epas, kuris kada nors buvo perkeltas į kino ekranus. Tai nuotykių epas apie Mozę, užaugusį kaip Egipto princą, kuris sužino apie savo tikrąją hebrajišką kilmę ir dieviškąją misiją – išvaduoti savo tautą iš vergijos. Vizualiai stulbinantis, meistriškai režisuotas ir su fantastišku scenarijumi, tai spektaklis, nepanašus į tai, ką šiuolaikinis Holivudas galėtų tikėtis sukurti.
Amerikiečių epinė religinė drama, kurią sukūrė, režisavo ir pasakojo Cecil B. DeMille, nufilmavo „VistaVision“ ir išleido kino gigantė „Paramount Pictures“. Filmas sukurtas remiantis 1949 m. Dorothy Clarke Wilson romanu „Egipto princas“, 1859 m. J. H. Ingrahamo romanu „Ugnies stulpas“, 1937 m. A. E. Southono romanu „Ant erelio sparnų“ ir Biblijoje esančia Išėjimo knyga. Egipte, Sinajaus kalne ir Sinajaus pusiasalyje nufilmuota juosta buvo sėkmingiausias DeMille’io darbas, pirmasis plačiaekranis filmas, ketvirtoji biblinė juosta ir paskutinis režisieriaus darbas prieš jo mirtį 1959 m.
1957 m. filmas buvo nominuotas septyniems „Oskarams“, įskaitant geriausio filmo nominaciją, ir laimėjo „Oskarą“ už geriausius vaizdo efektus.
Filmo pelnas per visą jo gyvavimo laikotarpį šalyje siekė 1,2 mlrd. dolerių, todėl jis tapo šeštuoju pelningiausiu visų laikų filmu Amerikos kino teatrų kasose. Nesunku suprasti, kodėl jis sulaukė tokios didžiulės sėkmės: Tai puikiai sukurtas filmas, džiuginantis akį ir vienas geriausių atvejų, kai režisierius perdirba savo paties kūrinį. Išskirtinis 1923 m. Cecilio B. DeMille’io originalas yra puikus pats savaime, tačiau nublanksta prieš šio filmo grožį.
Na, o kaip žinia, biblinės istorijos nevengia būti gana didelės apimties (ypač tokios kaip Nojaus arka), todėl atrodo, kad „ 10 Dievo įsakymų“ yra grandiozinis kūrinys, kurio trukmė siekia beveik keturias valandas. Įspūdingos apimties ir dėmesio detalėms dėka šiuo filmu lengva žavėtis ir pasinerti į jį, nepaisant to, kiek žiūrovas asmeniškai yra religingas.
6. „Kartą Amerikoje“ (Once Upon a Time in America, 1984)
Filmo trukmė: 229 minutės
Itališkais vesternais išgarsėjęs režisierius Sergio Leone paskutiniajame savo kūrinyje nusprendė pasigalynėti su amerikietiško gangsterinio kino meistrais. Sakoma, kad jis savo metu atsisakė režisuoti garsųjį „Krikštatėvį“. Užtai ne mažiau įspūdingame epe „Kartą Amerikoje“ pakilo iki klasikų aukštumų. Filmo herojai savo kriminalinį gyvenimą pradėjo dar būdami paaugliais “sausojo įstatymo” laikais. Tada penki Bruklino vaikėzai prisiekė niekada nesiskirti, o kartu uždirbtus pinigus laikyti nuosavame “banke” – stoties bagažo saugojimo spintelėje. Bet idilija trūko neilgai, nes nusikaltėlių pasaulyje nepilnamečiams nebūna jokių nuolaidų.
Noras sukurti šį filmą režisierius kilo beskaitant kriminalinį romaną „Nutrūktgalviai“ (The Hoods), kurią Harry Grey‘aus pseudonimu išleido Davidas Aaronsonas, pats 15 metų praleidęs Sing Singo kalėjime už žmogžudystę.
Savo įspūdžius, sukeltus knygos skaitymo, Sergio Leone komentavo taip: „Šis gangsterinis romanas savotiškai tobulas. Aš jame įžvelgiau labai savitai ir kartu žiauriai išreikštą Amerikos gyvenimo simbolį. Smulkaus žydo gangsterio biografija buvo apgaubta iš niekur nepasiskolintos, o giliai išjaustos ir išmąstytos Tiesos. Dėl tos Tiesos romane papasakota vieno gyvenimo katastrofa nuskambėjo kaip senojo graikų mito apie žmonių draugystę ir išdavystę atmaina, labai šiuolaikiška ir netikėta. Žmogus, patikėjęs draugystės jėga ir per ją pakilęs iš socialinio dugno, kartą pats išduoda draugus, o paskui, ilgus metus beprotiškai lenktyniavęs su likimu, vėl patenka į dugną, tik jau be draugų, be idealų ir be noro gyventi… Gaila, kad neatsirado Homero, kuris būtų apdainavęs tokių vargšų vargus, būtų sukūręs jo epa…“
1989 m. pabaigoje mūsų ekranuose pasirodžiusį filmą „Kartą Amerikoje“ žurnale „Kinas“ (1990 m. nr. 1) puikiai pristatė mūsų kino režisierius Algimantas Kundelis. „Plačiai ir išsamiai nušviesdami reikšmingus XX a. JAV istorijos momentus (filmo veiksmas retrospekcijomis perkeliamas tai į 1922, tai į 1933, tai į 1968 metus) autoriai nepameta pagrindinės dramaturginės gijos – dviejų vaikinų, augusių vargingame Niujorko žydų rajone – žemutiniame Ist Saide – draugystės istorijos. Deividas Aronsonas, pramintas „Lakštiniu“, ir Maksas – labai skirtingos, net priešingos natūros. Maksas – šaltas, racionalus, toli į priekį žvelgiantis, savo gyvenimo tikslą aiškiai įvardijęs, jokių priemonių nevengiantis žmogus. O „Lakštinis“ – romantiška, kartais ir lyriška, labai greit pažeidžiama, impulsyvi ir net anarchiška natūra. Ypatingos dvasinės įtampos momentais emocijos jam tarsi aptemdo protą ir jis ryžtasi netikėčiausiems poelgiams“.
Juosta buvo filmuojama 1982 m. birželį – 1983 m. balandį Niujorke. Tai buvo pirmas Leone filmas po beveik 14 metų pertraukos.
P.S. Baigus darbą, režisierius turėjo daugiau kaip 8 valandas filmuotos medžiagos. Sutrumpinęs ją iki 6 valandų, Leone norėjo filmą išleisti 2 dalių po 3 valandas trukmės kiekvieną, tačiau kino kompanija ir prodiuseriai atsisakė tokios idėjos, baimindamiesi, kad gali pasikartoti finansinė Bernardo Bertolucci epo „1900“ nesėkmė. Leone buvo priverstas sutrumpinti filmą iki 269 minučių, tačiau 1984 m. Kanų kino festivaliui ir platinimui Europoje juosta buvo dar kartą sutrumpinta iki 229 minučių.
P.P.S. 1. JAV demonstruota versija buvo vos 139 minučių trukmės – be režisieriaus žinios ji buvo permontuota, perdarant filmą taip, kad veiksmas vyktų nuoseklia eiga, o ne atsiminimų forma, kaip originale. Filmas per pirmą savaitgalį surinko 2,4 milijono dolerių, viso – 5,3 milijono ir buvo didelė finansinė nesėkmė. Juosta drastiškai skyrėsi nuo Europoje rodomos versijos ir sulaukė įvairių vertinimų. Kuomet JAV tapo prieinama pilna filmo versija, tiek kritikai, tiek žiūrovai iš naujo įvertino filmo vertę ir kokybę: pvz., kritikas Gene Siskel filmo originalą pavadino geriausiu 1984 metų filmu, o sutrumpintą versiją – blogiausiu metų filmu. (Gediminas Jankauskas)
5. „Vėjo nublokšti“ (Gone with the Wind, 1939)
Filmo trukmė: 233 minutės
Margaret Mitchell novelė „Vėjo nublokšti“ daugumai vis dar yra svarbus literatūrinis palikimas. 1939 metais išleistas filmas buvo ne ką mažiau garbinamas, nei pati knyga. Scenaristams teko nemenka užduotis – sutalpinti ilgą Mitchell novelę į priimtinos trukmės filmą. Originalus scenarijus buvo suplanuotas šešių valandų trukmės filmui. Tačiau suprato, kad nepaisant laiko, scenarijus turėjo ir daugiau problemų, todėl kūrybinė komanda užsirakino kambaryje, kad jį ištobulintų.
Ne mažiau kaip 1,400 aktorių dalyvavo atrankoje dėl Skarletės vaidmens ir Vivien Leigh nebuvo pagrindinė kandidatė. Be to, filmą pradėjo filmuoti dar prieš nusprendžiant, kas vaidins pagrindinį vaidmenį. Sklinda gandai, kad Leigh buvo atvesta pas režisierių, kai buvo filmuojama Atlantos degimo scena ir pristatyta kaip būsimoji Skarlet O‘Hara. Režisierius iškart joje pamatė Mitchell knygos veikėją ir tuoj pat pakvietė į atranką.
Filme, kuriame pasakojama apie manipuliatyvią Pietų gražuolę ir šiurkštų spekuliantą, kurių audringas romanas užsimezga tuo metu, kai visuomenė griūva ir iš naujo kuriasi, vyksta daugelį metų per Amerikos pilietinį karą ir rekonstrukcijos laikotarpį.
Kuriant šį filmą buvo susidurta su daugybe problemų, nepatenkinti aktoriai, jų trūkumas, režisieriaus pakeitimas ir panašiai. Atrodo, kad filmas buvo pasmerktas žlugti, bet taip neįvyko. Nors filmas ir susilaukė daug pelnytų diskusijų dėl jame vaizduojamo pilietinio karo ir Konfederacijos, vis dėlto tai vienas geriausių klasikinio laikotarpio Holivudo meno kūrinių. Jis uždirbo stulbinamą 3,44 mlrd. dolerių sumą(pagal Gineso rekordų knygą), pakoreguotą atsižvelgiant į infliaciją, ir šio skaičiaus (bent jau iš pirmo žvilgsnio) atrodo neįmanoma pranokti. Filmas buvo masiškai populiarus tais laikais, ir šiandien jis tebėra vertas aukštų įvertinimų.
Pasirodo, „Vėjo nublokšti“ yra daugiausiai uždirbęs filmas per visą kino istoriją. 1939 m. pasirodžiusį filmą kino teatruose buvo galima žiūrėti 749 dienas, arba 107 savaites.
Tai filmas, kuris šluojasi visus titulus…Filmas, kuris iki šių dienų išlieka istoriškai reikšmingas ir kontroversiškas, regis, vienodai, buvo, ko gero, didžiausias to meto filmas ir „Oskarą“ pelnęs epas, turėjęs įtakos visiems vėlesniems epams. Filme melodrama, romantika ir karo žanrai sujungti į vieną pasakojimą, kurio veiksmas vyksta Amerikos pilietinio karo metu ir po jo, daugiausia dėmesio skiriant sprogstantiems ir audringiems santykiams.
Pagal šiuolaikinius standartus „Vėjo nublokšti“ gali atrodyti kiek per daug painus, o dėl požiūrio į rasės klausimų nagrinėjimą filmas tikrai atrodo kaip savo laikmečio produktas. Vis dėlto filmas pelnė pripažinimą ir sulaukė didžiulės sėkmės kino teatrų kasose, o iki šių dienų yra vienas ilgiausių kada nors sukurtų žinomiausių amerikiečių filmų.
4. „Hamletas“ (Hamlet, 1996)
Filmo trukmė: 242 minutės
Lenkų teatro kritikas ir teoretikas Janas Kottas, nemažai studijų skyręs V. Šekspyro interpretacijoms, 1965 m. parašė knygą „Šekspyras mūsų amžininkas“.
Ant jokios jaučio odos nepavyktų surašyti visų Šekspyro pjesių inscenizacijų, teatruose pastatytų per daugiau nei keturis šimtmečius. Kiek lengviau suskaičiuoti filmus, kurių siužetus įkvėpė garsaus dramaturgo istorijos. Solidžiausias internetinis kino resursas www.imdb.com jau užfiksavo daugiau nei tūkstantį šimtą penkiasdešimt filmų, tiesiogiai susijusių su Stratfordo genijaus kūryba: ekranizacijų, inscenizacijų, interpretacijų, stilizacijų ir postmodernistinių eksperimentų. Pagal šį rodiklį su britų literatūros genijumi gali konkuruoti tik Šventasis Raštas.
Iš visų Šekspyro pjesių dažniausiai ekrane visokiausiais pavidalais pasirodo istorija apie Danijos princą Hamletą. Pirmoji Hamletą kine suvaidino garsioji teatro tragikė Sarah Bernhardt 1900 m. filme „Hamleto dvikova“.
Kur kas originalesnis buvo Hamletas, kurį 1921 m. Vokietijoje suvaidino didžioji danų kino tragikė Asta Nielsen. Filmo režisierius Svendas Gadeʼas pasiūlė tikrai netradicinę Danijos princo traktuotę. Anot šio filmo, Hamletas… buvo moteris.
Ilgai idealia „Hamleto“ ekranizacija buvo laikytas 1948 m. sukurtas filmas, kurį režisavo ir pagrindinį vaidmenį atliko britų teatro bei kino virtuozas Laurenceʼas Olivier.
Artimą originalui „Hamleto“ inscenizaciją pavyzdingai atliko Grigorijus Kozincevas 1964 metais (prie filmo sėkmės prisidėjo ir operatorius Jonas Gricius, ir emocinga Dmitrijaus Šostakovičiaus muzika, ir, žinoma, pagrindinį vaidmenį sukūręs aktorius Inokentijus Smoktunovskis).
Idealiu MTV epochos Hamletu tapo… veiksmo filmuose išgarsėjęs Melas Gibsonas italų režisieriaus Franco Zeffirellio kino versijoje (1990 m.).
O britų teatro ir kino aktorius Kennethas Branagh (anksčiau šauniai kine interpretavęs Šekspyro „Daug triukšmo dėl nieko“, „Kaip jums patinka“ ir „Tuščias meilės pastangas“) 1996-aisiais metais pasiryžo „Hamleto“ pjesę į ekraną perkelti be kupiūrų, bet pasistengė išvengti akademinio nuobodulio.
Čia net nedidelius vaidmenis vaidina teatrinio ir kino pasaulio garsenybės – Judi Dench (Hekuba), Johnas Gielgudas (Priamas), Jackas Lemmonas (Marcelas); Robinas Williamsas (Ozrikas), Gérard‘as Depardieu (Reinaldas) ir kiti.
O keturis pagrindinius personažus suvaidino pats Kennethas Branagh (Hamletas), Kate Winslet (Ofelija), Julie Christie (Gertruda) ir Derekas Jacobi (Klaudijus).
Filmo autorių pastangos kino pasaulyje buvo įvertintos itin aukštai. Nors Oskarų filmas negavo (turėjo keturias nominacijas), bet komplimentų gausa autoriau skųstis negali.
Įtakingas kritikas Rogeris Ebertas šią versiją palygino su L. Olivier filmu (1948), net pakėlė jį aukščiau klasikinio šedevro ir truputį papriekaištavęs (K. Branagh‘i „trūksta L. Olivier savimyliško intensyvumo“), ir pagyręs už „gerokai platesnį karališkos politikos kontekstą“.
Beveik visi pagrindiniai veikėjai iškeliauja į dausas, kadangi ši pjesė yra viena neatlaidžiausių Šekspyro tragedijų. Visi, pradedant Polonijumi ir Ofelija bei baigiant Klaudijumi ir pačiu Hamletu galiausiai miršta. Horacijus iš esmės vienintelis pagrindinis veikėjas išgyvenęs visą filmą, o iš antraeilių veikėjų išgyvenusių yra nemažai. (Gediminas Jankauskas)
3. „Zako Snyderio „Teisingumo lyga“ (Zack Snyder’s Justice League, 2021)
Filmo trukmė: 242 minutės
Prieš keletą metų pasirodžiusi „Teisingumo lyga“ („Justice League“) filmas daugeliui superherojų mėgėjų yra puikiai pažįstamas. Verta prisiminti, kad yra dvejos filmo versijos: „Justice League“ ir „Zack Snyder‘s Justice League“. Kyla natūralus klausimas – kaip Zakas Snyderis sugebėjo pavergti žiūrovų širdis?
Abu filmai yra kuriami DC komiksų superherojų pagrindu. Ekrane atpažįstami legendiniai herojai: Betmenas, Akvamenas, Flašas, Kyborgas, Nuostabioji moteris. Jiems visiems iškyla nepaprastas iššūkis – apsaugoti žemės planetą nuo pavojingo priešininko Stepių Vilko, kuris kėsinasi planetą sunaikinti ir paversti savo irštva. Sunkiausia yra tai, kad visi dar neatsigavę po savo artimo draugo Supermeno mirties. Siužetas atskleidžia – būtent šio kriptoniečio egzistencija ir baimino grėsmingąjį Stepių Vilką, o kai Supermenas mirė, šis pasiryžo pradėti pragaištį nešantį Žemės puolimą. Pati kino juosta yra istorijų apie DC personažus tęsinys. Jį režisavo Zakas Snyderis, žinomas dėl tokių kūrinių kaip: „300“, „Betmenas prieš Supermeną: Teisingumo Aušra“, „Nuostabioji Moteris“. „Teisingumo Lygos“ filmavimus pristabdė atskiro filmo, pavadinimu „Betmenas“ kūrimas tuo pačiu metu ir aktorius Benas Aflekas nespėjo suktis, mat būtent jam buvo patikėta legendinė žmogaus – šikšnosparnio rolė.
Dėl liūdnų aplinkybių Snyderis iš režisavimo pasitraukė, o jo vietą užėmė Džosas Vedonas. Naujam režisieriui teko kai kurias scenas iškirpti, kai kurias sukurti ir įtraukti į filmą, taip paliekant tarsi savo žymę, kuri nebuvo sutikta palankiai. Pasirodo, kad ankstesnei filmo versijai laiko nebuvo suteikta pakankamai. Kompanija nesitikėjo, kad filmas bus geras, tad nesiėmė priemonių jo potencialiai pagerinti. Buvo galima atidėti premjerą vėlesniam laikui, kad būtų pagerinta kokybė, tačiau Warner Bros to nepadarė. Snyderiui pasitraukus, naujasis filmo prodiuseris ir režisierius turėjo vieną užduotį: kuo greičiau pabaigti „Teisingumo Lygą“. Tai reiškia, kad noro ir laiko išgryninti kiekvieno VFX kadro kokybę, nebuvo. Toks požiūris ypač matosi kai kuriuose supermeno CGI kadruose, kuomet šio apsiaustas atrodė ne it galios simbolis, o kaip plastikinis maišelis, plazdantis vėjyje.
Daugelyje filmų pasitaiko panašaus tipo klaidų, tačiau jos būna kelios, o kai laikas efektų darbo grupę taip spaudė, spalvos taisomos jau po efektų, kai net kūrėjų kompanija nesitiki gero gaminio, nieko doro ir nesigauna. Tai įžiebė #ReleaseTheSnyderCut (liet. „Išleiskite Snyderio versiją“) judėjimą, auditorijos paskatinti „Warner Bros“ susisiekė su Snyderiu ir susitarė, kad jis padėtų kompanijai atsatyti savo gerą vardą po nesėkmės. Produkcija kainavo papildomus 70 milijonų dolerių, kad būtų sutvarkyti specialieji efektai, muzikiniai takeliai, montažas. Dalis aktorių sutiko padėti režisieriui pabaigti filmą, prisidėjo aktoriai Aflekas, Fišeris ir Mileris.
Žiūrovus Snyderis pradžiugino naujomis scenomis, filmas nėra tik superherojų atnaujinimas, tačiau dabar ir paaiškinta priešistorė, suteikiama pakankamai laiko, kad kiekvienas, kuris neseka DC herojų istorijų, suprastų siužetą iki paskutinių smulkmenų. „Teisingumo Lygos“ biudžetas iš tiesų įspūdingas, net 300 milijonų dolerių. Po premjeros Los Andžele kūrinys uždirbo apie 657 milijonus dolerių. Sulaukta įvairių kritikų reakcijų: šlovinamos veiksmo scenos, Gal Gadot ir Ezros Milerio vaidyba.
Zako Snyderio versija yra bene dvigubai ilgesnė. Režisierius tarsi „atmetė“ ankstesnio režisieriaus darbą ir viską darė savaip. Snyderis norėjo, kad kiekvieno veikėjo vaidmuo būtų kuriamas tinkamai, kad jie istorijoje atliktų savo vaidmenį. Išleidus savo versiją, ji tarsi išperka ankstesnio filmo padarytas klaidas.
Herojai yra pakeičiami kartu su istorija. „Teisingumo Lygoje“ didžiausias vaidmuo tenka supermenui, o štai „Zako Lygoje“ svarbiausias herojus yra kyborgas. Kaip veikėjas, kurio istorija buvo labiausiai nuvertinta 2017 m. „Teisingumo Lygoje“, Rėjaus Fišerio „Kyborgas“ buvo sugrąžintas į filmo veiksmų sūkurį taip, kaip tą seniau įsivaizdavo Snyderis. Pirmojoje „Teisingumo Lygos“ versijoje buvo visiškai pašalintos Viktoro Stono avarijos ir transformacijos į kiborgą scenos, o jo motina Elinora Stone, kurią vaidina Karen Bryson, taip pat buvo iškirpta iš viso iš filmo. Liko tik kelios (daugiausiai perfilmuotos) scenos, kurios žiūrovams suteikė Viktoro galių ir bendros kilmės esmę. Snyderio versijoje Viktoras iš esmės sugrįžo į pagrindinį filmo veikėjo rolę, dabar filmas yra jo virsmo į kiborgą istorija. Šalia Viktoro futbolo veiklos, jo automobilio avarijos ir atkuriamos motinos netekties, nemaža filmo dalis skiriama būtent Viktorui, vaizduojama kaip jis siekia atrasti ir sukontroliuoti savo kibernetinius sugebėjimus. (Justas Pridotkas)
Taigi, su visa marga istorija, nuosmukiu ir pakilimu Zako Snyderio „Teisingumo lyga“ egzistuoja su visais savo laukiniais užmojais ir jaudinančia netvarka, o žvelgiant iš laiko perspektyvos atrodo kaip geresnis šios kino visatos finalas. Ambicingo masto, ilgos trukmės ir unikalios muzikos pasirinkimo Zako Snyderio „Teisingumo lyga“ yra vienodai varginantis ir įspūdingas filmas, kuris tikrai yra epinis filmas apie superherojus.
2. „Nužudyti Bilą“ (Kill Bill: The Whole Bloody Affair, 2006)
Filmo trukmė: 247 minutės
Nusivylimą kelia tai, kad „Nužudyti Bilą: The Whole Bloody Affair“ yra alternatyvi Kventino Tarantino dviejų dalių sagos „Nužudyti Bilą“ versija, kuri buvo parodyta tik keletą kartų ir kurios šiuo metu neįmanoma oficialiai įsigyti. Kaip galima suprasti iš pavadinimo, filme abu tomai sujungiami į vieną filmą, kuris neva yra daugiau nei 1 tomas, po kurio seka 2 tomas, o tam tikri pakeitimai (kurie yra nežymūs) daromi tam, kad filmas būtų vientisesnis. Iš esmės istorija visiškai ta pati:
Šio filmo žvaigždė ir pagrindinė aktorė tapo Uma Turman, kuri vaidino Nuotaką, dar vadinama Juodają Mamba. Per jos vestuves, jos buvęs vadas ir meilužis Bilas (D.Carradine) iššaudo visus susirinkusius svečius vestuvėse ir pačią nuotaką. Tačiau netikėtai, po keturių metų komos, nuotaka pasveiksta ir yra pasiryžusi surasti Bilą ir jo komandą, kurie pasidarbavo jos vestuvėse. Umai Turman personažui tenka ir degti iš pykčio ir vaidinti ramią, o jai tai puikiai pavyksta. Ji gavo 3 apdovanojimus kategorijoje geriausia aktorė ir 1 už geriausią kovą su kolege C. Kuriyama, o devintuosiuose ,,Empire“ apdovanojimuose K. Tarantino už šį filmą gavo geriausio režisierio apdovanojimą. Filmo idėja yra tampriai susijusi su kovos menais, kitaip sakant duoklė Azijos veiksmo filmams.
Betričė Mišėlė Kido, dar kitaip žinoma kaip nuotaka, kažkada priklausiusi mirtinų gyvačių žudikų būriui, kuriame jos kodinis vardas buvo Juodoji Mamba. Betričę siejo romantiški ryšiai su vienu iš gaujos lyderių – Bilu. Pasibaigus karjerai būryje ji nusprendžia susikurti ramų, šeimyninį gyvenimą su muzikos krautuvėlės savininku, kol visiškai netikėtai vestuvių repeticijos metu pasirodo Bilas ir išžudo visus ten buvusius žmones bei stipriai sužeidžia besilaukiančią Betričę. Herojė atsiduria gilioje komoje, kurios eigoje ji pagimdo, kaip vėliau paaiškės – Bilo kūdikį. Ji tęsia savo kerštą Bilui ir nenurims kol jis nesumokės už savo nuodėmes. Šis, kaip ir dauguma kitų Kventino Tarantino filmų, garsėja savo keistumu, originalumu bei ne visiems įkandamu painumu.
„Nužudyti Bilą: The Whole Bloody Affair“ oficialiai egzistuoja ir buvo kartais rodomas anksčiau, tačiau galimybė jį žiūrėti šiandien ar artimiausioje ateityje atrodo kaip neįgyvendinama svajonė. Galbūt tai daug ko nepakeistų, ir tiek veiksmo kupinu pirmuoju, tiek labiau kontempliatyviu antruoju tomu vis dar gali mėgautis Tarantino gerbėjai, tačiau sunku nenorėti, kad ši išplėstinė vientisa versija vieną dieną sulauktų kokio nors platesnio leidimo.
1. „Getisburgas“ (Gettysburg, 1993)
Filmo trukmė: 254 minutės
Daugumoje filmų apie karą mūšis naudojamas kaip fonas mažoms žmogiškoms dramoms. Sužinome apie asmeninį karių gyvenimą, jų meilę ir baimes. Piešiamos asmenybės, atskleidžiamos silpnybės, užmezgama konkurencija, kuri bus išspręsta ugnies metu. Tada prasideda veiksmo scenos. „Getisburge“ išvengiama visų karinių filmų klišių. Tai grynas ir paprastas filmas apie Getisburgo mūšį 1863 m. vasarą, apie strategijas, apskaičiavimus, klaidas ir didvyriškumą, kurie lemtingai pakreipė pilietinio karo eigą Pietų pusės naudai.
Filmas trunka keturias su puse valandos, ir kiekviena minutė skirta arba pačiam mūšiui, arba jo planavimui ir pasiruošimui jam. Įprastinė romantika mūšio išvakarėse yra taip toli nuo filmo kūrėjų minčių, kad filme nėra nė vienos moters.
Filmas brangiai kainavo kompanijai „Turner Pictures“, kuri, išleidusi filmą kino teatruose per savo dukterinę įmonę „New Line“, toliau transliavo jį per kabelinės televizijos kanalą TNT. Šį filmą tikrai reikėtų pamatyti dideliame ekrane. Filmas buvo filmuojamas tikrose vietovėse, Getisburgo nacionaliniame parke, ir jame dalyvavo tūkstančiai pilietinio karo mėgėjų, vilkinčių iki paskutinės sagos autentiškais kostiumais, kad atkurtų abiejų pusių veiksmus tomis trimis kruvinomis dienomis, kai 158 tūkstančiai vyrų stojo į mūšį ir 43 tūkstančiai žuvo.
Iš keleto filmo scenų nė viena nėra nei labiau, nei mažiau sukrečianti nei ankstesnė, Sąjungos karių iš Meino valstijos, vadovaujamų pulkininko Džošua Lorenso Čemberleino (akt. Džefas Danielsas. Jo vyrai kontroliuoja aukštumas, tačiau jų yra labai daug ir jiems trūksta amunicijos. Jie atremia pakartotinius puolimus, patirdami daugybę nuostolių, o jų veiksmai tokie beviltiški, kruvini ir ilgai trunkantys, kad bent kartą pajuntame fizinį mūšio išsekimą, baimės, nuovargio ir ryžto derinį.
Antroje filmo dalyje daug kalbama apie lemtingą generolo Roberto E. Lee (akt. Martin Sheen) sprendimą pasiųsti savo Konfederacijos karius į savižudišką puolimą per atvirą lauką link įsitvirtinusių ir pranašesnių Sąjungos pajėgų. Naktį prieš pirmąjį puolimą jo padėjėjas Longstritas (akt. Tomas Berengeris) prašo jį persigalvoti, tačiau atrodo, kad Lee yra apimtas beveik mistinio tikėjimo savo laimėjimu ir savo vyrais. Jo įkvėpti, jie džiugiai žygiuoja į mūšį, daugelis iš jų žūsta.
Vieną geriausių filmo vaidmenų – konfederatų brigados generolą Liuisą Armistedą – suvaidino Ričardas Džordanas. Jo ilga naktinė kalba apie mirtį, pasakyta su giliu jausmu yra nepaprastai veiksminga. Beje, tai buvo paskutinis aktoriaus vaidmuo prieš susergant ir mirštant.
Ronaldo F. Maksvelo parašytas ir režisuotas filmas sudarytas iš daugybės vinječių, beveik visos jos paremtos karine strategija ir svarstymais. Žingsnis po žingsnio suprantame, kokie yra kiekvienos pusės tikslai. Klausomės žvalgybos pranešimų, kai abi kariuomenės sužino, kad yra arčiau viena kitos, nei manė. Tuo metu, kai dar nebuvo oro žvalgybos, stebime, kaip priešininkų generolai, regis, remdamiesi šeštuoju pojūčiu, paremtu fragmentiškomis žvalgybos ataskaitomis, nujaučia, kur yra priešas ir kur jis juda.
Žiūrovai tikrai gali būti įbauginti tokios trukmės filmo, ir iš tiesų, jei jie pasiryš, jų laukia šiek tiek daugiau nei 4,5 valandos trukmės filmas. Todėl „Getisburgas“ yra filmas, kuris tikriausiai labiau patiks istorijos mėgėjams nei paprastiems kino gerbėjams, nors sunku paneigti, kad, kai kalbame apie istorinius karo filmus, nei vienas iš jų nėra didesni (ar ilgesni) nei šis.
