Per pastarąjį amžių filmų populiarumas išaugo iki neregėtų aukštumų, o daugybė filmų tapo pasaulinėmis sensacijomis. Tačiau šioje kino sėkmės sferoje mums labai svarbu išnagrinėti, kokias žinutes perteikia kai kurie populiarūs filmai. Nors tie filmai gali sužavėti žiūrovus savo akinančia kinematografija ir įtikinamais pasakojimais, svarbu kritiškai išanalizuoti jų propaguojamas vertybes.
Populiarūs filmai neabejotinai linksmina ir žavi viso pasaulio žiūrovus, tačiau būtina kritiškai vertinti jų skleidžiamą informaciją. Atidžiai analizuodami žalingų stereotipų įtvirtinimą, smurto šlovinimą, nerealių kūno standartų propagavimą ir lyčių stereotipų stiprinimą, galime dalyvauti pagrįstose diskusijose ir pasisakyti už atsakingą filmų kūrimo praktiką. Mūsų, kaip kino vartotojų, pareiga remti filmus, kurie įkvepia teigiamus visuomenės pokyčius ir meta iššūkį probleminėms žinutėms, galiausiai skatindami kurti geresnį ir teisingesnį pasaulį.
Susipažinkite su dešimtuku, gerai žinomų filmų, kurių siunčiama žinutė nėra labai teigiama. Perspėjame, būkite atsargūs ir jei žiūrėsite šiuos filmus, žiūrėkite juos su kritišku mąstymu.
10. „Ferio Biulerio poilsio diena“ (Ferris Bueller’s Day Off, 1986)
Tai vienas nekalčiausių filmų… bet ar tikrai? Tai miela, nuoširdi komedija apie paauglį, kuris praleidžia mokyklą, kad padėtų geriausiam draugui įgyti savigarbos. Į jo numatytą terapiją įeina vienos dienos vizitas į Čikagą, ir po to, kai pamatome Searso bokštą, Meno institutą, Prekybos tarybą, paradą Dearborno gatvėje, architektūros paminklus, pietus Auksinėje pakrantėje ir rungtynes „Wrigley Field“ stadione, turime pripažinti, kad miesto ir valstijos kino tarnybos atliko savo darbą: Jei „Ferio Biulerio poilsio diena“ nepavyksta visais kitais atžvilgiais, jis bent jau veikia kaip kelionių reportažas.
Tačiau jis veikia bent keliais kitais lygmenimis. Filme Matthew Broderickas vaidina Ferisą, gabų vyresniųjų klasių moksleivį iš Šiaurės pakrantės, kuris apsimeta sergantis, kad galėtų praleisti dieną mieste su savo mergina Sloane (akt. Mia Sara) ir geriausiu draugu Kameronu (Alanas Ruckas).
Pagrindinė filmo dalis – tai linksma ekskursija. Yra ir viena ar kita puiki, svaiginanti akimirka, pvz. , kai paaugliai apsilanko Searso bokšto viršūnėje, pasilenkia į priekį, prispaudžia kaktą prie stiklo, žiūri tiesiai žemyn į mažyčius automobilius ir mažas gyvenimo dalelytes, esančias toli apačioje, ir pradeda kalbėti apie savo gyvenimą. Taip subtiliai įžengiama į pagrindinę filmo temą – Feris nori padėti Kameronui įgyti savigarbos tėvo materializmo akivaizdoje.
Nepaisant filmo populiarumo, daugelis žiūrovų pastebi, kad kultinis Johno Hugheso filmas – prastos moralės. Filmas parodo, kad galite daryti įvairius blogus dalykus, bet jeigu gerai praleidžiate laiką, tai viskas gerai. Kiti pabrėžia, kad filmas skatina žmogų būti pasipūtusiu ir iškelti savo poreikius aukščiau už kitų ir visi už tai tave mylės, na, iš esmės parodo savotišką narciziškumą ir jo poveikį realiame gyvenime.
9. „Keleiviai“ (Passengers, 2016)
Kosmose vieniša, Džimo Prestono, Chriso Pratto filme „Keleiviai“, personažas, šią tiesą sužino sunkiai. Džimas yra hibernacijos kapsulėje kosminiame laive „Avalonas“, skrendančiame iš Žemės į kolonijinę planetą, pavadintą „Sodyba II“, kai laivas (kuris atrodo kaip kelių laivų iš „2001: Kosminės odisėjos“ hibridas, apkabintas spirale) patenka į meteorų lietų. Visi įvykiai apgadina laivą ir priverčia atidaryti jo hibernacijos kapsulę. Prabudęs ir pasimėgavęs milžiniško laivo patogumais (jame telpa 5000 keleivių, kurie padės kolonizuoti naująjį pasaulį, ir yra visiškai aprūpintas atsargomis keturiems mėnesiams, per kuriuos miegantieji budi, kad priprastų prie būsimųjų namų) jis supranta, kad įvyko kažkas baisaus. Jis buvo pabudo tik po 30 metų, praleistų kosmose, o „Avalonas“ į „Sodybą II“ atskris tik po 89 metų.
Tai šiek tiek išgąsdina Džimą. Laive jis turi vieną draugą – androidą-barmeną Artūrą, kurį vaidina Michaelas Sheenas. Tačiau Džimas, inžinierius, ne itin mėgsta knygas, todėl per metus jam pritrūksta aukštųjų technologijų dalykų, kuriais jis galėtų pasilinksminti. Taip pat jis per daug geria. Dar užsiaugina barzdą. Ir tada jis įsimyli kitą „miegančiąją“, kuri atrodo visai kaip Jennifer Lawrence ir kurią, kaip ir pridera, vaidina Jennifer Lawrence. Jis sužino apie ją informacijos – jos vardas Aurora Lane, ji rašytoja, Pagrindiniam herojui taip nuobodu, kad jis svajoja apie ją ir galiausiai priima labai neapgalvotą sprendimą – ją pažadina.
Jis sukuria įspūdį, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas, užjaučia ją, kai ji išsigąsta, ir pradeda jų draugystę. Na, o tada istorija tampa kukli ir banali.
Šiame filme parodomas vyrų narciziškumas, savanaudiškumas ir ego. Kam būti vienam ir aukoti tik savo gyvybę? Jei mirsiu aš, tegu miršta dar kažkas… Žiūrovai pastebėjo, kad filmo idėja yra: „Būk siaubūnas ir priversk moterį būti įkalintą kosminiame laive tol, kol ji mirs, tik todėl, kad ji tau patinka, ir viskas klostysis puikiai.“
8. „Sierra Burgess is a Loser“ (2018)
Šis projektas, „Netflix“ paauglių nakvynės vakarėliui paruoštas junginys, yra puikus pavyzdys, kaip puikiai tinkamas personažas – netinkamai suderintas su netinkamu filmu.
Filme drovi, nesusipatoginus vidurinės mokyklos moksleivė Siera (akt. Shannon) nuo pat pradžių yra rodoma kaip mokyklos nepopuliarioji „atsilikėlė“, bet simpatiška dėl savo aštraus proto, gebanti cituoti literatūrines nuorodas kartu su savo tėvu rašytoju. Tačiau šiam scenarijui reikia istorijos, todėl jis verčia ją elgtis ne pagal jos logiką, pavyzdžiui, apsimesti kažkuo kitu, kai jai parašo atsitiktinis mielas vaikinas vardu Džeimis (akt. Noah Centineo). Jis galvoja, kad kalba su kažkuo kitu, bet Siera pasilieka prie jo dėl dėmesio, prieraišumo, pasitenkinimo, kad su ja kalbasi kažkas, kas, jos manymu, realiame gyvenime į ją net nežiūrėtų.
Na, o kas davė Sieros numerį tobulajam Džeimiui? Tai Veronika (akt. Kristine Froseth), kuri su savo maža grupele populiarių merginų puoselėja „mitologiją“, kad tik nevykėliai bendrauja su nevykėliais. Ji, dėl savo statuso ir išvaizdos pasiskelbusi nugalėtoja, duoda Džeimiui Sieros numerį. Na, tai toks „pamokantis“ pokštas, kuris virsta virtine įvykių ir dabar Veronikai tenka bendrauti su Siera.
Pasak žiūrovų, filmas moko suklastoti savo tapatybę, meluoti, apsimesti ne tik kurčiu, bet ir visiškai kitu žmogumi, kad gautum norimą vaikiną. Filme taip pat pabrėžiama, kad galima būti apsimetėliui, meluoti ir sumaitoti savo simpatijas, išduoti ir tyčia žeminti savo draugą, nes pavydi dėl situacijos, kurią pats sukūrei.
7. „Saulėlydis“ (saga) (Twilight, 2008 – 2012)
Filme vieniša, sunkiai pritampanti mergina, dar vienišesnis vampyras ir jų meilės istorija. Kirsten Stewart vaidina Belą, nuostabiai blyškią mergaitę, kuri yra „sugriautų namų“ vaikas. Ji gyveno su išsiskyrusia mama Finikse, Arizonos valstijoje, bet dabar kraustosi gyventi pas tėvą, policijos viršininką, mažame šiaurės vakarų miestelyje netoli snieguoto kraštovaizdžio, kuris vampyrų žinovams iškart pasirodys šiek tiek panašus į Transilvanijos Karpatų kalnus.
Bela pirmą dieną pasirodo naujoje mokykloje ir iškart rodoma kaip šiek tiek nevykėlė, bet ne per daug, nes ji tikrai pakankamai graži, kad su ja susidraugautų daugybė priimtinos išvaizdos vaikinų. Tačiau Belai lemta nesusidomėti šiais gražiais, normaliais žmonėmis, ir netoli filmo kulminacijos mes matome, kaip ji pro važiuojančio automobilio langą su ilgesiu žvelgia į tuos pačius gražius, normalius žmones, išeinančius iš užkandinės – tikrą gražaus, saugaus, normalaus gyvenimo vaizdą, kuris galėjo būti jos.
Kodėl? Nes Belą iš karto patraukia grakštus ir charizmatiškas gražuolis Edvardas Kulenas, kurį vaidina jaunas britų aktorius Robertas Pattinsonas. Edvardas – vienas iš itin šauniai nusiteikusių atsiskyrėlių, kurie, regis, turi tamsius plaukus, blyškią odą ir labai nemėgsta saulės. Jis nemažai laiko praleidžia intensyviai žiūrėdamas į Belą. Netrukus Edvardas pasitelkia, regis, super galias, kad išgelbėtų Belą iš įvairių bėdų, o paskui prisipažįsta jai savo jausmus ir tiesą apie save. Edvardas – nemirtingasis, kilęs iš miške gyvenančių pusiau padorių vampyrų šeimos, kurie prisiekė būti „vegetarais“, t. y. maitintis tik gyvūnų mėsa.
Tokia ta Saulėlydžio saga, kurioje septyniolikmetė Bela įsimyli 104 metų vampyrą Edvardą. Amžiaus skirtumas, žinoma, yra tik sunkumų pradžia. Dėl savo jaunystės Bela nėra tikra, ko nusipelnė, o Edvardas mums rodo daugybę stereotipinių toksiško partnerio bruožų. Jis stengiasi ją atkirsti nuo visų, įskaitant tėvą ir draugus. Edvardas nelabai paiso Belos asmeninės erdvės, jis ne kartą buvo įsibrovęs į jos namus ir stebėjo ją miegančią. Filme šios situacijos parodytos pozityvesnėje šviesoje. Ir nepamirškime, kad Edvardas visam laikui pakeitė Belą į tai, kuo ji nėra.
Nors ši romantiška frančizė vis dar sulaukia nemažai gerbėjų visame pasaulyje, daugelis teigia, kad dviejų herojų santykiai yra tiesiog keistoki ir netinkami. Nors ir filmas norėjo pasakyti, kad meilė amžina, ir jei jis tave myli, padarys viską, kad apsaugotų tave, tikroji žinutė gavosi tokia, kad persekiotojai nėra romantiški. Jie pavojingi ir baisūs, net jei jie gražūs.
6. „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ (trilogija) (Fifty Shades of Grey, 2015 – 2018)
Filme, Vašingtono valstybinio universiteto anglų literatūros studentė Anastasija Styl gauna progą koledžo laikraščiui duoti interviu milijardieriui Kristianui Grėjui, kad padarytų paslaugą savo kambario draugei Keitei Kavanagh.
Interviu metu Kristianas Grėjus susidomi Anastasija. Netrukus po to jis apsilanko ūkinių prekių parduotuvėje, kurioje ji dirba, ir pasiūlo jai nusifotografuoti straipsnio viršeliui, kuriam Anastasija ėmė iš jo interviu. Vėliau Grėjus pakviečia ją į kavinę, taip pat nusiunčia jai dviejų Tomo Hardžio romanų pirmojo leidimo egzempliorius, prie kurių pridėtoje kortelėje yra citata iš pastarosios knygos apie santykių pavojus.
Jo persekiojimas galiausiai duoda rezultatą – Anastasija ir Grėjus pradeda susitikinėti. Jų neramių santykių metu Anastasija pamažu atskleidžia sunkią Grėjaus praeitį ir supranta, kad jis netinka jokiai moteriai, o juo labiau sau pačiam. Nors jai patinka seksualinis artumas su Grėjumi, ji jaučia, kad turi žengti žingsnį, kuris pareikalaus visų jos jėgų ir drąsos, nes Kristianas Grėjus – labai pavojingas vyras.
Nors Penkiasdešimt pilkų atspalvių filmų serija buvo giriama už progresyvias temas, joje vaizduojami santykiai nėra sveiki. Nuo pat pradžių jėgų pusiausvyra yra neteisinga. Be to, Ana yra jauna, nepasitikinti savimi mergina, niekada anksčiau neturėjusi santykių, o Kristianas tuo naudojasi. Kristianas Grėjus – valdingas ir pavydus vyras, kuris daro viską, kad kontroliuotų Anos gyvenimą. Jis yra apsėstas domėjimosi, kur ir su kuo ji yra, todėl ją seka. Dar baisiau, kad jis nusipirko įmonę, kurioje ji dirba.
Kristianas yra toksiškas partneris, jų siaubingi santykiai grindžiami dominavimu ir psichologinėmis problemomis. Filmas pilnas emocinio manipuliavimo, taip pat rodo, kad smurtas galimas jei esi turtingas. Nupirksi kažką prabangaus ir ji atleis. Kam tvarkyti save, kad būtum žmogumi, o ne pabaisa? Tokios mintys kyla žiūrovams.
5. „Moksliukų kerštas“ (Revenge of the Nerds, 1984)
Kai simpatiški keistuoliai-moksliukai Gilbertas ir Liuisas pradeda pirmakursių studijas Adamso koledže, jie nė nenumano, kokie pavojai jų laukia. Iš jų tyčiojasi „Alfa Beta“ brolijos sportininkai, o situacija tik pablogėja, kai šie netyčia sudegina savo namą ir išmeta pirmakursius iš bendrabučio į gatvę.
Dar daugiau problemų kelia tai, kad Luisas įsimyli gražuolę Betty Childs, populiarią seserų draugijos merginą, kuri yra sportininko antroji pusė. Prisijungę prie Būgerio ir smuiku grojančio Poindexterio, moksliukai netrukus supranta, kad savigynai turi įkurti savo broliją. Netrukus jėgos tampa lygios. Moksliukai pasitelkę technologiniais metodais kovoja prieš populiariuosius sportininkus…, bet ar jiems tikrai pavyks ir ar jie gali ką nors pakeisti?
Nors viskas filme šiek tiek kvaila ir gana banalu, vis dėlto tai geras tokio tipo filmas, kurio pagrindiniai veikėjai patrauklūs. Kino juosta iš tikrųjų niekur neveda, juokeliai veikia nevisada, o ir turinio jame šiek tiek trūksta, tačiau, nepaisant viso to, filmas gana malonus, nebūdingas vidutinei koledžo komedijai, ir dėl to jis apskritai gana unikalus ir simpatiškas. Galbūt tai ir nėra puikus kino kūrinys, bet gana gera pramoga.
Na, taip mano nevisi žiūrovai. Kai kurie piktinosi, kad juosta parodo, kad seksualinė prievarta prieš merginas yra normalu. Taip pat, nieko tokio paslapčia filmuoti apsinuoginusias merginas ir viešinti jų nuotraukas.
4. „Briliantinas“ (Grease, 1978)
Tai miuziklas apie šeštajame dešimtmetyje įsimylėjusius paauglius. 1958 m. Kalifornija, įsimylėjo du jaunuoliai, Danis Zuko (akt. Džonas Travolta) ir australė Sendė Olsson (akt. Olivia Newton-John).
Jie leidžia laiką paplūdimyje, o kai grįžta į mokyklą, nė vienas iš jų nežino, kad dabar abu mokosi Rydellio vidurinėje mokykloje. Danis yra „T-Birds“, juodomis odinėmis striukėmis vilkinčių smarkuolių grupės lyderis, o Sendė bendrauja su „Pink Ladiesׅ“, rožinėmis striukėmis vilkinčių merginų grupe, kuriai vadovauja Rizzo (akt. Stockard Channing). Kai jie susitinka per pirmąjį Rydellio palaikymo mitingą, Danis nėra tas pats Danis iš paplūdimio. Dabar jie stengiasi būti panašūs vienas į kitą, kad galėtų būti kartu.
Šis filmas perdėtas, absurdiškas, o kai kurios scenos dabar galbūt verčia susigėsti, bet jis vis tiek išlieka – puikus. Kadangi tai filmas su kuriuo daugelis užaugo, jis jiems prie širdies. Viskas dėl muzikos, muzikos, kuri vis dar kultinė ir žinoma. Filmas žiūrimas daugiausia dėl muzikos, o ne vaizdo. Nu ir žinoma, įdomus dėl jo pabaigos ir Džono Travoltos.
Daugelis teigia, kad Randalo Kleiserio filmas siunčia siaubingą žinią apie savivertę, pabrėždamas, kad norint „gauti savo vyrą“, pirmiausia reikia visiškai pakeisti save. „Išduok, kas esi, kad gautum vaikiną, ir gyvensi ilgai ir laimingai.“ Taip pat, nuo kada normalu būti 35-erių vidurinėje mokykloje? Dar žiūrovai pastebėjo, kad filmas skatina niekada nesipriešinti draugams, kurie be jokios priežasties elgiasi kaip visiški chuliganai.
3. „Meow“ (2017)
„Meow“ -–2017 m. Honkongo ir Kinijos mokslinės fantastikos komedija, kurią prodiusavo ir režisavo Benny Chanas ir kurioje Louisas Koo vaidina tėvą, pasiėmusį ateivį katiną, atsiųstą įsiveržti į Žemę.
Tolimuose visatos kampeliuose egzistuoja ateivių kačių, vadinamų „Miau“, planeta, kurios gyvūnai labiau civilizuoti nei žemiečiai. Prieš tūkstančius metų „Meow“ karalius vis siunčia pasiuntinius apklausti Žemę, tikėdamasis pasiruošti invazijai. Tačiau bėgant metams visi į Žemę siunčiami pasiuntiniai negrįždavo, todėl karalius buvo priverstas atidėti savo planus.
Šiandien karalius nusprendžia atnaujinti savo planą ir išsirenka drąsiausią ir galingiausią „Meow“ karį Pudingą kaip avangardą į Žemę. Tačiau kelionės metu Pudingas praranda dieviškąjį Miau įrenginį, galintį atsispirti Žemės dalelėms, ir netenka savo dieviškųjų galių.
Dėl to liesas Pudingas tampa milžinišku riebiu katinu. Jį kaip augintinį pasiima šeima, kurią sudaro Ng Sau-lung (akt. Louis Koo), jo žmona Chow Lai-chu (akt. Ma Li), vyresnysis sūnus Ng Yau-choi (akt. Andy Wong) ir jaunesnioji dukra Ng Yau-yau (Jakt. essica Liu). Katinui nelieka nieko kito, kaip tik pasislėpti Ng šeimoje prieš surandant įrenginį, kuriuo jis galėtų įsiveržti į Žemę.
Žiūrovai pabrėžė, kad filmas iš dalies yra toks amoralus dėl to, nes jis yra iškreiptas ir visiškai nejautrus neįgaliesiems. Iš neįgalaus vaiko negailestingai tyčiojasi jo bendraamžiai ir mokytojai. Pabaigoje katinas pasinaudoja savo stebuklingomis galiomis, kad padėtų mergaitei atsikratyti jos negalios. Tada ji visiems patinka ir gyvena ilgai ir laimingai? Na tai tikrai ne pats geriausias žmonijos piešiamas paveikslas. Tyčiotis iš negalių, tai visai kitas lygis…
2. „Dievas nemiręs“ (God’s Not Dead, 2014)
Filme, universiteto pirmakursis Džošas Viatonas lanko filosofijos pamokas, kuriose profesorius Radisonas reikalauja, kad visi studentai pasirašytinai patvirtintų, jog „Dievas yra miręs“ ir niekada neegzistavo. Kai Džošas atsisako tai padaryti dėl savo įsitikinimų, profesorius ragina jį apginti savo poziciją, todėl tarp jo ir profesoriaus prasideda konfrontacija, o klasė tampa prisiekusiųjų teismu.
Taip, tai blogas filmas, nors daugelis tikėjosi kažko linksmo. Ne tokio, „pretenzingo“ filmo. Šiame filme nėra jokios žinutės, tik patvirtintų stereotipų rinkinys. Ir nors filme iš pažiūros diskutuojama apie visagalės būtybės egzistavimą, iš tiesų daugiau dėmesio skiriama pašaliniams veikėjams ir realybės šou žvaigždėms bei roko grupei.
Kevinas Sorbo vaidina personifikuotą šiaudinį žmogų (prieš tapdamas visišku blogiuku), o tai turėtų padėti suprasti, kaip rimtai šis filmas traktuoja filosofinę temą. Na, iš vis, kaip žinia kino juostos apie religiją niekada nėra gera mintis.
Moraliniu požiūriu abejotinas filmas, kuriame vyrauja skaudūs stereotipai ir nuviliantis pasakojimas, neobjektyvus ir ydingas kūrinys, ir daugelis žiūrovų sutinka, kad juo siunčiama baisi žinia. Filmas rutuliojosi taip, kaip jūsų mintys prieš miegą, kuriose įsivaizduojate laimėję ginčą pats prieš save, savo galvoje.
1. „Tautos gimimas“ (The Birth of a Nation, 1915)
„Tautos gimimas“ (originalus pavadinimas „The Clansman“) – 1915 m. amerikiečių nebylioji epinė drama, kurią režisavo D. W. Griffithas, o pagrindinį vaidmenį atliko Lillian Gish. Filmo scenarijus adaptuotas pagal 1905 m. Thomo Dixono jaunesniojo romaną ir pjesę „The Clansman“.
Filmas „Tautos gimimas“ yra kino istorijos paminklas, giriamas dėl savo techninio virtuoziškumo. Tai buvo pirmasis kada nors sukurtas neserijinis amerikietiškas 12 juostų filmas. Jo siužetas, iš dalies fikcija, iš dalies istorija, pasakoja apie Abrahamo Linkolno nužudymą, kurį įvykdė Johnas Wilkesas Boothas.
Taip pat jis pasakoja apie dviejų šeimų santykius per kelerius metus Pilietinio karo ir rekonstrukcijos epochose: už Sąjungą (šiauriečių) Stonemanų ir už Konfederaciją (pietiečių) Kameronų. Iš pradžių filmas buvo rodomas dviem dalimis, kurias skyrė pertrauka, ir tai buvo pirmasis amerikiečių sukurtas filmas su muzikiniu orkestro įrašu. Filme pirmą kartą buvo rodomi stambūs planai ir išblukimai, taip pat kruopščiai surežisuota mūšio seka, kurioje dalyvavo šimtai statistų, kad jie atrodytų kaip tūkstančiai.
Kalbant apie siužeto linijos plėtrą bei istorijos pateikimą, D. V. Grifito (D. W. Griffith) pilietinio karo epas gal ir padėjo kažkokius pamatus ateities kartoms tačiau tai smarkiai diskutuotina. Herojiškų baltaodžių bei gyvuliškų juodaodžių vaizdavimo būdas paskatino protestus, Kukluksklano atgimimą bei kai kurių rasinių stereotipų atsiradimą. Iš esmės filmas šiuolaikinės moralės požiūriu visiška, tiesiog katastrofiška nesėkmė.
Nors šis nebylusis filmas buvo neįtikėtinai gerai sukurtas ir apskritai novatoriškas tuo metu, kai buvo išleistas, jis plačiai kritikuojamas dėl siaubingo, herojiško Kukluksklano vaizdavimo, todėl nenuostabu, kodėl jis užima pirmąją vietą šiame sąraše. „Sakyti, kad jame palaikomas rasizmas, būtų per maža. Iš esmės tai buvo Klano propaganda, kuri rėmėsi juodaodžių veidu, kad perteiktų žinią“, – komentavo žiūrovai.
