Kiekvienais metais Kino meno ir mokslo akademija (angl. the Academy of Motion Picture Arts and Sciences) skiria prestižinį „Oskarą“, tam kad įvertintų kūrybą ir suteiktų aukščiausią kino apdovanojimą, to nusipelniusiems. Na, o mums puikiai žinoma kino juostų transliuotoją „Netflix“ irgi nesėdi vietoje… Pirmą kartą ji įsiveržė į kovą dėl „geriausio filmo“ su 2018 metų kūriniu „Roma“ ir nuo to laiko papildė šį prestižinį nominantų sąrašą galybe filmų, ir iki šiol sugebėjo iškovoti pergales. Nors „Apple TV+“ šiemet irgi įveikė pralaimėjimų barjerą ir tapo pirmąja transliacijos paslauga, atsiėmusia „geriausio filmo“ apdovanojimą su filmu „CODA“, nusiminti neverta, nes vis vien „Netflix“ trejus metus iš eilės pirmauja nominacijose.
„Netflix“ kuriami, transliuojami ir platinami filmai iki šiol laimėjo 22 „Oskarus“ 13-oje kategorijų iš 132 nominacijų (neskaičiuojant 18 nominacijų už originalius filmus 2024 m.). Šie, sąraše jums pateikiami, geriausi „Oskarus“ laimėję ir nominacijas pelnę „Netflix“ platformos filmai – labiausiai liaupsinami. Susipažinkite!
12. „Skęstantis purve“ (Mudbound, 2017)
Apdovanojimų: 0; Nominacijų: 4
Istorikai ir psichologai seniai paaiškino, kodėl Jungtinėse Valstijose kuriama tiek daug filmų apie juodaodžių (politinis korektiškumas dabar liepia juos vadinti afroamerikiečiais) problemas. Mat amerikiečius vis dar tebekankina kaltės jausmas už jų protėvius, perpildytais laivais iš Afrikos į naująjį kontinentą gabenusius vergus. Tokiuose filmuose neretai stojama jų, o ne vergvaldžių pusėn. Taip stengiamasi pabrėžti, kad seniai praėjo tie laikai, kai pirmieji laukinių vakarų kolonizatoriai ir jų palikuonys apie indėnus bei juodaodžius mėgdavo sakyti: „Geras, kai miręs“.
Atviras rasizmas Amerikoje seniai yra smerkiamas ir net baudžiamas griežtais įstatymais, bet tai dar nereiškia, kad diskriminacijos nebeliko. Apie ją vis primena praeities įvykius nagrinėjantys vaidybiniai filmai – Steve‘o McQueeno „Dvylika vergovės metų“ (2013, trys Oskarai), Peterio Farrelly „Žalioji knyga“ (2018, trys Oskarai), Spike‘o Lee „Juodaodis iš Kukluksklano“ (2018, Oskaras už adaptuotą scenarijų). Neatsilieka ir serialų kūrėjai, kuriems jų formatas leidžia dar įspūdingiau vaizduoti epinius istorinius įvykius, pavyzdžiui juodaodžių vergų maištą 1831-aisiais metais: režisierius Nate‘as Parkeris jį pašlovino seriale „Tautos gimimas“ (The Birth of a Nation, 2016).
Pagal Hillary Jordan romaną sukurtas filmas „Mudbound“ (režisierė Dee Rees) gal ir nebūtų tapęs tokiu reikšmingu įvykiu kino pasaulyje, jeigu jo platinimo teises Sandenso nepriklausomojo kino festivalyje už dvylika su puse milijonų dolerių nebūtų įsigijęs Netflix, suteikęs filmui kur kas didesnes galimybes pasiekti gerokai platesnį žiūrovų ratą ir atkreipti Akademijos narių dėmesį (filmas buvo nominuotas keturiems Oskarams).
Sunku surasti adekvatų lietuvišką vertimą angliškam žodžiui „Mudbound“. Manau, kad artimiausias filmo esmei būtų pavadinimas „Skęstantis purve“. Purvas čia yra raktinis žodis, dažnai minimas filmo personažų ir rodomas daugelyje scenų. „Kai aš galvoju apie mūsų fermą, tai pirmiausiai prisimenu purvą“, – taip savo ryškiais prisiminimais dalijasi mergina Lora Makalan (Carey Mulligan). Net veiksmas plėtojasi purvinoje Misisipės deltoje esančioje medvilnės fermoje tuoj po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Čia kaimynystėje gyvena dvi skurdžios šeimos – juodaodžiai Džeksonai ir baltosios rasės atstovai Makalanai, atsikraustę čia iš tolimojo Memfio. Dabar kaimynais tapusios šeimos priverstos konkuruoti tarpusavyje ir vien dėl to nejaučiantys vieni kitiems simpatijos.
Dar labiau tarpusavio santykius ir abipusę neapykantą kursto rasinė problema. Miestuose jos kontrastai buvo matomi labiau – čia juodaodžiams transporte buvo paskirtos specialios vietos, o į parduotuves jie turėjo teisę įeiti ir išeiti tik pro atskiras duris. Provincijoje atskirtis buvo mažiau jaučiame, tikriausiai, todėl, kad visi buvo daugmaž lygūs skurde ir braidė tokį patį purvą.
Kai iš karo namo sugrįžo juodaodis Ronselas Džeksonas (Jasonas Mitchellas) ir jo baltaodis kaimynas Džeimis Makalanas (Garrettas Hedlundas), nušvinta viltis, kad drauge išgyventi karo sunkumai ir kovose patirtas karinės brolijos jausmas nuglūdins visus aštrius kampus ir pavirs draugyste, kuri pajėgs nugalėti visus rasinės neapykantos pagimdytus prietarus. Tačiau įveikti rasizmo sėklą yra kur kas sunkiau, negu nugalėti bendrą priešą per Europą praūžusiame kare.
Filme yra daug personažų, kurių monologus žiūrovai girdi gana dažnai. Juose skamba kiekvienam brangi sava tiesa, ir toks pasakojimo metodas suteikia visų personažų charakteriams gilumo, o pačiam siužetui – epinę formą.
Interviu įtakingam JAV kino kritikui Rogeriui Ebertui režisierė Dee Rees sakė: „Jeigu mes neišmoksime savo šalies istorijos pamokų ir neišdrįsime pažvelgti tiesai į akis, viskas kartosis… Tikiuosi, kad šis filmas padės nugalėti mitą apie tautos susipriešinimą“.
Pasimokyti iš istorijos pamokų – kilnus tikslas. Bet nereikia pamiršti, ką sakė Bernardas Shaw (o gal jo tautietis Aldous Huxley: „Svarbiausia istorijos pamoka yra ta, jog žmonės nieko iš jos nepasimoko“. (Gediminas Jankauskas)
Per 90-uosius „Oskarų“ apdovanojimus filmas nominuotas keturiose kategorijose: geriausiu adaptuotu scenarijumi pagal Hillary Jordan romaną, geriausiu operatoriaus darbu, geriausia originalia daina. Beje J. Blige tapo pirmuoju asmeniu, kuris tais pačiais metais buvo nominuotas ir už vaidybą, ir už dainą. Rees tapo pirmąja juodaode moterimi, nominuota už adaptuotą scenarijų. Morrison tapo pirmąja moterimi, nominuota kaip operatorė. Galbūt jos ir nelaimėjo, bet savo darbu filme įėjo į istoriją.
11. „Nežiūrėk aukštyn“ (Don’t Look Up, 2021)
Apdovanojimų: 0; Nominacijų: 4
Fantastinė dramedija (jau pats laikas pratintis prie šio naujadaro, reiškiančio vis dažniau kine pasitaikančius komedijos ir dramos hibridus) „Nežiūrėk aukštyn“ dabar yra bene dažniausiai linksniuojamas 2021-ųjų filmas, ypatingo dėmesio nusipelnęs ir dėl puikaus aktorių kolektyvo, ir dėl aktualios tematikos, ir dėl keisto – galima drąsiai sakyti, hibridinio, pasakojimo būdo.
Sukūrė šį filmą mums gerai žinomas režisierius Adamas McKay‘us, anksčiau gaminęs kvailas komedijas su komiku Willu Ferrellu.
2015-aisiais per pasaulį nuvilnijo didelio rezonanso susilaukusi šio režisieriaus drama „Didžioji skola“ (The Big Short), apdovanotą Oskaru už geriausią adaptuotą scenarijų. Filmas nagrinėjo 2008-aisiai paniką Amerikoje ir likusiame pasaulyje sukėlusios finansinės krizės priežastis, kurias pirmasis, studijuodamas akcijų rinkos dokumentus, įžvelgė ekscentriškas 32-ejų metų investuotojas, buvęs neurologas Maiklas Beris. Jį suvaidinęs Christianas Bale‘as kitame Adamo McKay‘aus filme aktualia politine tema „Valdžia“ (Vice, 2018) buvo visai neatpažįstamas, užtai nuostabiai panašus į George‘o W. Busho laikų viceprezidentą Diką Čeinį (Dick Cheney), spėjusį pasidarbuoti ir ankstesnių trijų JAV prezidentų kompanijose.
Pilkuoju kardinolu pravardžiuotas Dikas Čeinis dažnai buvo mistifikuojamas ir net demonizuojamas, bet filmo autoriai nenorėjo toliau platinti šių stereotipų, jie pasirinko politinės komedijos žanrą, kuriame juodojo humoro elementai „atskiedžiami“ ištisa pilkų atspalvių palete. „Valdžia“ buvo nominuota aštuoniems Oskarams, bet gavo vienintelį – už grimą ir šukuosenas.
Kur kas didesnį Oskarų derlių ekspertai pranašauja naujausiam Adamo McKay‘aus filmui „Nežiūrėk aukštyn“, kuris nepalieka abejingų. Visi, kas pažiūrėjo šį filmą, turi tvirtą (dažnai labai kategorišką) nuomonę. Ir tai labai gerai, nes ne taip jau dažnai koks nors filmas išprovokuoja skirtingų nuomonių protmūšius. Svarbu, kad besiginčijančių argumentai būtų aiškia suformuluoti, o nepasitenkintų tradiciniais lakoniškais komentarais: patiko-nepatiko.
Kritikuoti pagrindinę siužetinę liniją tikrai nesunku – ji primena daug kartų (ypač JAV kine) rodytus siaubus, kurie gali ištikti „Žemę žmonių planetą“, jeigu į ją rėšis milžiniškas kosminis asteroidas arba iš savo orbitos išklydusi kometa.
Amerikiečiai tokius siužetus įprastai išsprendžia tradicinėmis fantastinio veiksmo kino priemonėmis: nekviestas svečias pasitinkamas toli už Žemės ribų ir suskaldomas į begalę mažų skeveldrų, kaip tai padarė Bruce‘o Williso vadovaujami… naftos gręžinių specialistai („Armagedonas“) ar superdidvyriai kituose panašiuose filmuose.
Adamas McKay‘us pasirenka kitą variantą. Jis pernelyg negąsdina standartinio veiksmo kino situacija, nors ji pakankamai grėsminga. Mat jauna aspirantė Keitę Dibiaski (Jennifer Lawrence) vieną naktį Mičigano universiteto observatorijoje per teleskopą pamato link Žemės skriejančią iki šiol nežinomą dešimties kilometrų skersmens kometą. Keitės mokslinis vadovas Rendalas Mindis (Leonardo DiCaprio) netrunka paskaičiuoti, kad šio pavojingo skraidančio objekto nepageidaujamas susidūrimas gali įvykti po šešių mėnesių.
Savo nuogąstavimais mokslininkų porelė pasidalina su NASA atstovais. Pasirodo, kad šioje organizacijoje veikia specialus „Kosminės apsaugos koordinavimo komitetas“ (Planetary Defense Coordination Office).
Tai ne filmo scenaristų išmonė, o tikras faktas. Ši institucija net turi savo herbą – ant pilies bokšto stovintis riteris vienoje rankoje laiko vėliavą, o kitoje – teleskopo vamzdį, per kurį stebi žvaigždėtą dangų).
Filmo ekspozicija pakankamai rimta. Bet netrukus rimtis pasibaigia. O į savo valdas įžengia komedija, tiksliau sakant, pikta politinė satyra. Ji plačiai subujoja Baltuose rūmuose, kurių naujoji šeimininkė prezidentė Džeinė Orlin (Meryl Streep) labiau susirūpinusi jai svarbesnėmis politinėmis aktualijomis: artinasi kongreso rinkimai, o dar reikia į Aukščiausią teismą prastumti savo kandidatą, kuriam gresia kaltinimai seksualiniu priekabiavimu…Nesulaukusi dėmesio ir pritarimo aukštuose politikos koridoriuose mokslininkų porelė kreipiasi į žiniasklaidą, kuri tik ir laukia pikantiškos informacijos skandalingiems reportažams. Užsisuka tikra absurdo karuselė.
Viename savo interviu režisierius Adamas McKay‘us prisipažino, kad sąmoningai siekęs sukurti komediją apie pasaulio pabaigą: „Norėjau, kad filmas būtų komiškas. Pasijuokti iš pasaulio beprotybės gali būti labai naudinga. Siekiau žmones ne pamokyti, o išprovokuoti jų reakciją, pasiūlant kitaip mąstyti apie neatidėliotiną situaciją“.
Rezultatas kelia bangas žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Vadinasi, tikslas pasiektas. (Gediminas Jankauskas)
Nors ir buvo pranašauta, Oskarų filmas nesusižėrė, tačiau nominuotas buvo ir net keturiose kategorijose: geriausias filmas, geriausias filmas – miuziklas ir komedija, kritikų pasirinkimas, taip pat laimėjo geriausio originalaus scenarijaus nominaciją 74-uose Amerikos rašytojų gildijos apdovanojimuose.
10. „Čikagos septyniukės teismas“ (The Trial of the Chicago 7, 2020)
Apdovanojimų: 0; Nominacijų: 6
„Netflix“ ekranuose pasirodė politinė drama „Čikagos septyniukės teismas“ (The Trial of Chicago 7), kurią režisavo Aaronas Sorkinas, parašęs scenarijus tokioms televizijos sensacijoms kaip „Naujienų tarnyba“ (The Newsroom, 2012-1014) ir „Socialinis tinklalapis“ (The Social Network, 2010). Filme vaidina pirmo ryškumo kino žvaigždės: Eddie Redmayne, Sacha Baron Cohen, Joseph Gordon-Levitt. Aarono Sorkino šviežiena jaudina savo šurmulį ir jaudulį keliančiomis temomis.
Kas esate matę „Naujienų tarnybą“ arba „Socialinį tinklalapį“, bežiūrėdami „Čikagos septyniukės teismą“ nenustebsite patirdami dialogų antplūdį, klausydamiesi veikėjų aštrių sąmojų ir gaudami politinių bei socialinių įžvalgų. Kartais atrodo, kad realybėje turbūt niekas vienu iškvėpimu nepasako tiek daug žodžių, tačiau dialogai yra ne tik bendravimo išraiška ar siužeto detalė, bet ir nešantys svarbią žinutę pasauliui. Nieko keista, kad scenarijaus autorius Aaronas Sorkinas kai kuriuos dialogus paėmė tiesiai iš realiai vykusio teismo įrašų.
Veiksmas prasideda 1968 metų vasarą Čikagoje, o jo priešistorė gerokai ankstesnė – dar 1955-ųjų metų ruduo, kai prasidėjo Vietnamo karas. Taigi filmo įvykių metu karas trunka jau trylika metų ir neketina baigtis. Jungtinių Amerikos Valstijų valdžia nesiruošia liautis siųsti jaunus amerikiečių karius į kitą pasaulio galą žūti ir žudyti kitos tautos atstovų, maža to, išsiųstųjų sąrašai vis ilgėja, o tai sukelia visuomenės reakciją plačiu mastu.
Viso filmo tema yra 1968-aisiais Čikagoje vykęs protestas prieš Vietnamo karą. Turėjęs tapti taikia piliečių akcija, jis virto į žiaurias riaušes, kurios, tiesą sakant, bežiūrint filmą priminė dabartinius įvykius Baltarusijoje, kai taikius demonstrantus negailestingai lupa valdžios paskirti represoriai. Kaip vėliau išaiškėja filme, Čikagos mitingo dalyviai, priešingai nei Baltarusijos piliečiai, nebuvo visai taikūs, tačiau tai, kas nutiko, labiau panašėjo į juodąją skylę, kuri inertiškai į save traukia viską, kas pasitaiko kelyje. Tai minios veikimo principas.
Vis dėlto filmo idėja visai nėra apie minios veikimo galią. Tai beveik gniuždantis ir beviltiškas pasakojimas žmonių, kurie idealistiškai bandė pakeisti istorijos eigą ir išgelbėti gyvybes. Iš tikrųjų žiūrint filmą vėl ir vėl apima nusivylimas valdžios atstovų elgesiu, o gal apskritai neteisybe pasaulyje, kurią, žinoma, sukuria tie patys žmonės. Filmas paremtas tikrais įvykiais, nors pabaiga ir yra šiek tiek suholivudinta. Iš pradžių jis gali pasirodyti sudėtingas, ypač jei gerai nežinoma Amerikos istorija (gausu pavardžių ir smulkių istorinių įvykių), tačiau vėliau veiksmas sukasi apie konkrečią situaciją ir galima viską suprasti iš dialogų.
Pagrindinė filmo mintis – septyni „konspiratoriai“ yra teisiami už prisidėjimą prie smurto sukėlimo visuomenėje. Didžioji veiksmo dalis vyksta teismo salėje. Filmuojama ir kitose vietose, įspūdingiausia dalis – kai 12.000 policininkų susiduria su 10.000 demonstrantų.
Filme beveik nėra vien juodo ar balto, t. y. nėra absoliutaus gėrio ar blogio. Vienas iš veikėjų svarsto, kiek iš visų tų policijos pareigūnų, kurie pasirodė su lazdomis ir ašarinėmis dujomis proteste, vaikų buvo išsiųsti į Vietnamo karą. Kaltinančiųjų advokatas atsistoja su visais skaitant žuvusiųjų Vietnamo kare vardus ir pavardes. Pabaigoje tie, kurie mums atrodė protingi ir tvarkingi filmo pradžioje, pasirodo kaip nevaldantys emocijų, o visiški vėjavaikiai, išaiškėja, yra atsakingi intelektualai. Vienintelis visiškai kvailas veikėjas yra teisėjas, kuris lyg simbolizuoja sistemą ir žmones mato kaip naudingus arba nenaudingus sistemos narius. Taigi iš esmės vienintelė blogybė – tai pati sistema, kuri bando nuslėpti savo trūkumus bet kokia kaina, naikindama kliūtis kelyje, pakišdama nekaltus žmones, meluodama, apgaudinėdama.
Teismas prasidėjo 1969-ųjų rudenį ir truko penkis mėnesius. Teisėjas buvo šališkas, teisiamųjų advokatas bei patys teisiamieji buvo apkaltinti daugiau nei 150 kartų teismo negerbimu. Teisiamieji teigė, kad teismas yra politinis, tačiau pats teismas tai neigė. Vis dėlto teismo procesas paliko įspaudą Amerikos visuomenėje. Buvo demaskuota galios ir saugumo iliuzija, amerikiečiai pasijuto esantys neužtikrinti dėl ateities ir išgąsdinti savo politinės sistemos. (Dora Žibaitė)
Filmas 93-iuose „Oskarų“ apdovanojimuose buvo nominuotas „Oskarui“ už geriausią filmą, už geriausią originalią dainą, geriausią operatoriaus darbą, geriausią filmo montažą ir geriausią Sachos Barono Coheno antraplanį vaidmenį, namo jis grįžo be pergalės. Sorkinas, pelnė ketvirtąją „Oskaro“ nominaciją už scenarijų, nors vienintelį laimėjimą jis gavo tik už 2010 m. filmą „Socialinis tinklas“; šį kartą jis pralaimėjo Emeraldo Fennello filmui „Daug žadanti jauna moteris“ (Promising Young Woman).
9. „Airis“ (The Irishman, 2019)
Apdovanojimų: 0; Nominacijų: 10
Martino Scorsese‘s „Airis“ sukurtas pagal gerai gangsterių pasaulį pažinusio rašytojo Charles‘o Brandto knygą „Girdėjau, kad tu dažai namus“ (I Heard You Paint Houses). Keistokas knygos pavadinimas nusikaltėlių žargonu reiškia „Girdėjau, kad esi samdomas žudikas“ (po tokio „specialisto“ apsilankymo aukos namuose paprastai lieka krauju aptaškytos sienos). Knyga buvo parašyta gerai išstudijavus realius įvykius ir pasinaudojus paties „Airio“ (taip buvo vadinamas gangsteris Frankas Sheeranas) pasakojimais.
Scorsese išreiškė norą ekranizuoti šią knygą jau prieš gerą dešimtmetį, tačiau studijos „Paramount“ vadovai ilgai delsė ir galiausiai šio projekto atsisakė. Tada į darbą kibo internetinė platforma Netflix, o kad vėl nekiltų konfliktų (dar visai neseniai Netflix filmai nebuvo priimami į Kanų kino festivalio konkursą ir nenominuoti Oskarams motyvuojant tuo, kad tai TV, o ne kino produkcija) prieš savaitę išleido „Airį“ į didžiuosius ekranus (prieš porą dienų JAV Mariettos mieste gyvenanti draugė veidaknygėje skundėsi, kad pirmomis dienomis neįmanoma nusipirkti bilietų).
Per tą dešimtį delsimo metų, kol buvo derinamas šio kino projekto likimas, žinoma, neišvengiamai išaugo filmo kaštai ir negailestingas laikas pastebimai pasendino pagrindinių vaidmenų atlikėjus, todėl teko griebtis specialių technologijų, padėjusių šią problemą spręsti (ne visada, žinoma, vykusiai, bet tai jau kita kalba).
Trijų su puse valandos trukmės filme tiksliai apibrėžiamas šeštojo dešimtmečio pabaigos istorinis fonas. Tai didelių politinių bei socialinių sukrėtimų metas: Kenedžių klano įsigalėjimas JAV politiniame gyvenime, socialistinės revoliucijos Kuboje išprovokuotas šaltojo karo paaštrėjimas ir mafijos galių išplėtimas užvaldant darbininkų profsąjungas.
Charakterizuodami šiuos svarbius JAV politinio gyvenimo veiksnius filmo autoriai pateikia daug įdomių detalių, kurios mums gerai žinomus politinius įvykius leidžia pamatyti naujoje šviesoje. Pavyzdžiui, kad įtakingo politinio klano patriarchas Josephas Kennedy, artimai draugavęs su mafijozų vadeivomis, iš jų gavo rimtą pagalbą per prezidentinius rinkimus (kai mafijos dėka rinkimų apygardose už Johną Kennedy masiškai balsavo mirusios sielos, kurių žemiškos pavardės į rinkimų biuletenius buvo perkeliamos iš užrašų antkapiuose). Arba kad bandymas nuversti Fidelio Kastro režimą buvo nepavykusi karinė akcija, kuris tikrasis tikslas – sugražinti Amerikos mafijozų Kuboje prarastas pozicijas ir turtą (kazino ir pan.).
Ttrijų kino grandų dalyvavimas viename projekte jau savaime garantuoja aukštą aktorystės lygį. Negalima nepastebėti, kaip azartiškai visi trys tarsi iš natų „groja“ savo partitūras (nedažnai pastaruoju metu Robertas De Niro ir Alas Pacino kine gaudavo jų talento vertus vaidmenis, o Joe Pesci prieš kelis metus iš viso buvo atsisveikinęs su kinu ir sugrįžo tik todėl, kad to primygtinai ir ilgai prašė režisierius).
Trijų su pusę valandų trukmės filmą režisierius apjungia „žiedine kompozicija“ (taip vadinamas metodas, kai siužeto finale sugrįžtama į pradinę poziciją). Senelių namuose baigiantis savo dienas Frankas Sheeranas pradeda savo išpažintį. (Gediminas Jankauskas)
Per 92-uosius „Oskarų“ apdovanojimus filmas „Airis“ buvo nominuotas geriausiu metų filmu, geriausiu režisieriumi, geriausiu adaptuotu scenarijumi ir geriausiu antrojo plano aktoriumi, o Pacino ir Pesci buvo nominuoti geriausiais antrojo plano aktoriais. Tačiau, Bradas Pittas juos abu aplenkė su filmu „Kartą Holivude“, o „Parazitas“ nušlavė visus konkurentus, nors Bong Joon-ho, atsiimdamas „Oskarą“ už geriausią režisūrą, sakė: „Kai buvau jaunas ir studijavau kiną, giliai širdyje įsirėžė posakis: „Asmeniškiausias yra kūrybingiausias“, kurį jis priskyrė Scorsesei, o tai paskatino plataus masto ovacijas režisieriui.
8. „My Octopus Teacher“ (2020)
Apdovanojimų: 1; Nominacijų: 1
„Netflix“ dokumentinis filmas apie kino kūrėją ir jo „aštuonkojį mokytoją“ tapo įžūlių užuominų ir šmeižikiškų gandų socialinėje žiniasklaidoje objektu, spėliojant, ar jų intymūs santykiai kada nors, na… peraugo į fizinius. Patikiname, kad to nebuvo.
Filme „My Octopus Teacher“ pasakojama jaudinanti istorija apie tai, kaip Craigas Fosteris, pasižadėjęs sau kasdien nardyti, po perdegimo darbe, susipažino su aštuonkoju, gyvenančiu „dumblių miškuose“ prie jo namų Keiptaune. Per metus trukusį stebėjimą jiedu gerai susibičiuliavo, todėl Fosteris gali ir mus iš arti susipažinti su svetima gyvybe.
Gamtos dokumentikoje „My Octopus Teacher“ stebina širdingumu – dėl šio sprendimo Fosteris galėjo gailėtis, nes „Twitter“ gija apie jo neva „erotinius santykius“ su gyvunu tapo virusine. Rašytoja ir aštuonkojų teoretikė Sophie Lewis gyrė filmą kaip „jaudinantį“.
Kiekvienas, kuriam teko laimė bendrauti su aštuonkojais, patvirtins jų smalsumą ir iniciatyvumą, dėl kurių juos taip verta tyrinėti. Tačiau iš filmo kūrėjų pasakojimo apie filmo kūrimą atrodo, kad jiems sunkiai sekėsi įrėminti tokią neįprastą istoriją. Galiausiai jie pasirinko „kuo emocingesnį“ būdą, nusprendę, kad pernelyg stiprus „gilaus ryšio su gamta…“ temos sureikšminimas gali sukelti žiūrovams nepatogumų. Tikra ironija, kai žinome, kas dėjosi internete…
Dauguma žmonių, kurių smegenų dar nesugadino internetas, sveikino kūrinį kaip giliai jaudinantį, o „Cut“ pavadino jį „meilės istorija, kurios mums dabar reikia“. Bent jau akivaizdus Fosterio jausmas byloja apie tai, kad bendravimas su gamtos pasauliu, kurį jis dabar stengiasi apsaugoti per ne pelno siekiančią organizaciją „The Sea Change Project“, turi transformuojančią galią – tai pavyzdys, iš kurio galėtų pasimokyti daugelis.
„Netflix“ šiek tiek sekasi su dokumentiniais filmais. Nuo 2014 m. jie gavo 11 nominacijų įvairiose kategorijose. Pirmąją pergalę 2018 m. iškovojo „Ikaras“ (angl. Icarus), atskleidęs Rusijos valstybės remiamą olimpinę dopingo programą. Po to sekė „American Factory“, pirmasis filmas, kurį įsigijo Michelle ir Baracko Obamų prodiuserinė kompanija „Higher Ground“, laimėjęs 2020 m.
Tačiau, ryškiausią pergalę pelnė ši visiškai įtraukianti istorija apie unikalų žmogaus ir gyvūno ryšį. Filmas buvo nominuotas ir savo nominaciją už geriausią dokumentinį filmą laimėjo.
7. „Guillermo del Toro Pinokis“ (Guillermo del Toro’s Pinocchio, 2022)
Apdovanojimų: 1; Nominacijų: 1
Dauguma mūsų vaikystėje skaitėme Aleksejaus Tolstojaus pasaką apie ilganosio Buratino ir jo draugų nuotykius pasakų šalyje. Tik vėliau sužinojome, kad šią visų pamėgtą istoriją rusų literatūros klasikas “pasiskolino” iš italų rašytojo Carlo Collodi knygos „Pinokio nuotykiai“, parašytos dar 1883 metais. Būtent šiai knygai buvo lemta tapti viena garsiausių pasaulyje pasakų.
Sunku suskaičiuoti visas „Pinokio“ ekranizacijas, jų skirtingais pavidalais tikrai daug. Nenuostabu, kad ir šiais laikais kinematografininkus traukia šis iš paprasčiausios pliauskos ištašytas personažas. Nuostabesnis momentas yra tas, kad dabartiniai šios pasakos interpretatoriai suranda asociacijų, apie kurias autorius nė nesapnavo.
Pavyzdžiui, 2002-aisiais italų komediografas Roberto Benigni režisavo pasaką apie ilganosio išdaigininko ir jo draugų nuotykius pasakų šalyje ir suvaidino pagrindinį vaidmenį. Amerikiečiams šis „Pinokis“ didelio įspūdžio nepadarė, užtai Italijoje buvo labai populiarus, mat italams toks Pinokis pasirodė labai panašus į… Silvijų Berluskonį.
Baigiantis antrajam XXI a. dešimtmečiui „Oskaro“ laureatas (už filmą „Gyvenimas yra gražus“) R. Benigni vėl ėmėsi Pinokio istorijos, tik šį kartą suvaidino medinuko „tėtį“ Džapetą, o režisavo filmą Matteo Garrone (mums šį filmą pirmoji parodė „Scanorama“). Sumaniai jungdamas groteską ir sentimentalumą, režisierius nutapė realistišką senų laikų Toskanos paveikslą, o medinuko klajonės ir jo sutikti fantastiniai gyviai greičiau panašūs ne į stebuklinę vaikišką pasaką, o į slogų siurrealistinį košmarą.
Panašiu keliu eina garsusis meksikiečių vizijonierius Guillermo del Toro, kuris XIX amžiuje parašytos pasakos siužetą susiejo su XX a. istoriniais įvykiais ir net mūsų laikų tragiškais kontekstais.
Šio „Pinokio“ pradžioje veiksmas užsimezga Pirmojo pasaulinio karo laikais, kai susprogdinus bažnyčią žūva šventovės kryžių restauravęs meistro Džapeto sūnus Karlas. O po dviejų dešimtmečių, dar vieno pasaulinio karo išvakarėse asmeninės tragedijos taip ir nenumaldęs senukas iš pliauskos išdrožia sau kitą sūnų – medinuką Pinokį.
Žiūrėdami režisieriaus Matteo Garrone „Pinokį“ supratome, kad ši pasaka skirta ne tiek vaikams, kiek suaugusiems. Tą patį galima pasakyti ir apie dar vieną Guillermo del Toro šedevrą.
Šis meksikiečių režisierius mėgsta (ir moka!) kurti pasakišką atmosferą net tada, kai primena apie niūrius fašizmo laikus Ispanijoje („Velnio stuburas“, „Pano labirintas“) ar geležinės uždangos laikų politines konfrontacijas („Vandens forma“). Todėl ir iš jo „Pinokio“ nereikėtų laukti klasikinės pasakos su tradiciniais moralais.
Filmas galiausiai laimėjo geriausio animacinio filmo apdovanojimą. Pergalė taip pat išsiskyrė legendine Guillermo del Toro padėkos kalba, kurioje jis pabrėžė animacijos medijos svarbą ir reikšmę, sakydamas, kad „animacija yra kinas“. Tai toli gražu ne itin stebina, nes net ir dabar filmas nesunkiai laikomas vienu geriausių „Netflix“ išleistų animacinių filmų – tai nuostabus meno kūrinys, kurį vertina ir juo mėgaujasi viso pasaulio žiūrovai.
6. „Santuokos istorija“ (Marriage Story, 2019)
Apdovanojimų: 1; Nominacijų: 6
Režisierių Noah Baumbachą žiūrovai ir kritikai įsidėmėjo jau po jo pirmojo filmo „Mušk ir rėk” (Kicking and Screaming, 1995) – liūdnos romantinės komedijos apie grupelę koledžą baigusių draugų, kurie niekaip neranda savarankiškos vietos gyvenime.
Dar viena komiška drama „Kalmaras ir banginis“ (The Squid and the Whale, 2005) jau buvo nominuota Oskarui už scenarijų ir gavo du apdovanojimus Sandenso nepriklausomo kino festivalyje. Tai buvo vienos jaunos šeimos skyrybų istorija, patvirtinanti banalią tiesą: kai šeimoje yra du menininkai, vienu menininku joje tikrai per daug. Šio filmo scenarijų Baumbachas parašė sukrėstas savo tėvų skyrybos.
Tiesą sakant, „Santuokos istorijai“ pagal prasmę geriau tiktų „Skyrybų istorijos” pavadinimas, nes jis tiksliau atspindi pagrindinę filmo dramaturginę koliziją. Tai nėra kažkas naujo režisieriaus kūryboje: daugumoje jo filmų jei ne pirmame plane, tai antrame būtinai aptiksime artimų žmonių santykių krizę, ištikusią suaugusius arba tėvus ir vaikus.
Karčios skyrybų patirties turintis režisierius Noah Baumbachas (2013 m. jis išsiskyrė su aktore Jennifer Jason Leigh, su kuria santuokoje pragyveno aštuonerius metus). Režisierius tada, kaip sakoma, savo kailiu pajuto, kaip sprendimas skirtis neatpažįstamai keičia sutuoktinių tarpusavio santykius, kai iš pradinio susitarimo išsiskirti civilizuotai ir pasilikti draugais nieko nebelieka, nes tam, kad būtų pasiektas abi puses tenkinantis juridinis rezultatas, teisme viešai vienas kitą tenka kaltinti visomis mirtinomis nuodėmėmis.
Tokia karti asmeninė patirtis leido „Santuokos istorijoje“ vaidinantiems aktoriams puikiai perteikti šią „nužmogėjimo“ transformaciją, o režisieriui – atskleisti ne visiems žinomą JAV teismuose veikiančią absurdišką skyrybų sistemą, materialiai naudingą tik brangiai apmokamiems advokatams (jų paslaugos tokiose bylose kainuoja iki tūkstančio dolerių už valandą).
„Ši sistema išskiria žmones, šeimas, nuosavybę ir net laiką, – sakė režisierius. – Ji verčia žmones tvirtai laikytis tik savo įvykių versijos ir ignoruoja priešingos pusės nuomonę“.
Scarlett Johansson taip pat turėjo karčios patirties. 2011-aisiais ji išsiskyrė su pirmuoju vyru aktoriumi Ryanu Reynoldsu, o pačiame „Santuokos istorijos“ filmavimo įkarštyje skyrėsi su antruoju vyru Romainu Dauriacu.
Pagrindinė „Santuokos istorijos“ pora – sutuoktiniai Čarlis ir Nikolė (juos ir vaidina Adamas Driveris bei Scarlett Johansson). Jis – Niujorke spektaklius statantis režisierius (netrukus jo avangardinė „Elektros“ versija bus perkelta į Brodvėjų), ji – aktorė, persikrausčiusi iš Los Andželo į Niujorką, kad galėtų vaidinanti vyro spektakliuose. Abu myli aštuonmetį sūnų Henrį ir turi begalę teigiamų savybių: Čarlis yra kūrybinės fantazijos nestokojantis menininkas, dėmesingas ir dosnus vyras, nors mėgstantis ir atitrūkti nuo realybės arba pasigraudinti žiūrint sentimentalius filmus, o Nikolė yra tikra lyderė ir optimistė, mokanti ne tik bendrauti, bet ir klausytis pašnekovų. Žinoma, jiedu privalo turėti kažkokių trūkumų, ir juos pora neslepia nuo psichoterapeuto. Čarlis, pavyzdžiui, perdėtai susirūpinęs elektros energijos taupymu, o Nikolė niekaip negali atsikratyti įpročio visur palikti puodelius su nebaigta gerti arbata. Bet argi tokių mažmožių užtenka, kad teisme rimtai galima būtų teigti, kad dėl to jauna šeima nebegali gyventi po vienu stogu? (Gediminas Jankauskas)
„Santuokos istorija“ taip pat negalėjo prilygti „Parazito“ sėkmei ir pralaimėjo geriausio metų filmo nominacijoje, tačiau buvo pagerbtas vien dėl to, kad buvo nominuotas. Driveris gavo nominaciją, bet pralaimėjo Joaquino Phoenixo „Džokeriui“. Johansson buvo dukart nominuota, bet abu kart pralaimėjo. Renee Zellweger ir Laurai Dern, kuri „Santuokos istorijoje“ suvaidino sutuoktinės advokatę atnešė filmui vienintelę pergalę.
5. „Šuns jėga“ (The Power of the Dog, 2021)
Apdovanojimų: 1; Nominacijų: 12
Labiausiai australų režisierę Jane Campion išgarsinęs šedevras „Fortepijonas“ (The Piano, 1993), apdovanotas trimis Oskarais ir Auksine palmės šakele Kanuose, sužavėjo subtiliomis intonacijomis, nuostabiais laukinės gamtos peizažais ir stiprių išgyvenimų ekspresija.
Tiesa, kokie iš tiesų jausmai kunkuliuoja į Naująją Zelandiją iš gimtosios Škotijos pas naują vyrą kartu su dukrele atvykusios pagrindinės herojės viduje, suprasti ne taip lengva, nes Ada yra kurčnebylė. Bet išreikšti jausmus moteriai padeda balsą jai atstojantis fortepijonas, ilgai keliavęs per džiungles į naujuosius namus.
Egzotikos netrūksta ir naujausiame Jane‘s Campion filme „Šuns jėga“, apdovanotame Sidabro liūtu Venecijos kino festivalyje. Tik šį kartą veiksmas plėtojasi ne nuostabaus grožio Naujojoje Zelandijoje, bet karščiu alsuojančiose amerikietiškos Montanos prerijose.
Pagal Thomaso Savage‘o romaną sukurtoje rūsčioje dramoje du broliai Filas Berbankas (Benedictas Cumberbatchas) ir Džordžas (Jesse Plemonsas) nuo vaikystės gyvena kartu ir sėkmingai tvarkosi savo fermoje. Jie yra tikros priešingybės. Džordžas visada stengiasi atrodyti tvarkingai ir yra abejingas tradicinėms kaubojų pramogoms – grubiems pokštams ir alkoholiui. O buvęs „moksliukas“ Filas demonstratyviai apleido geras manieras, išmoktas studijuojant Jeilio universitete, ir sugrįžo į rančą, kad galėtų „su karvėmis kalbėtis lotyniškai“.
Filas labai nori gražiuoju sugyventi su broliu, bet Džordžas nespinduliuoja panašiais šiltais jausmais. Tikriausiai dėl to Filas tapo grubus ir brutalus. Jo siela sugrubo ir patyrus skaudų likimo smūgį, kai prieš du dešimtmečius vyras neteko artimiausio draugo ir pagalbininko Henrio, su kuriuo (kaip galima numanyti) Filą siejo ne tik stipri vyriška draugystė.
Kai Džordžas ryžtasi vesti našlę Rouz (Kirsten Dunst) ir parsiveda ją su sūnumi Piteriu į naujus namus, Filas tokį brolio poelgį įvertina kaip išdavystę.
Galima numanyti, kad bendras visų gyvenimas po vienu stogu nebus labai ramus. Bet netrukus pradeda aiškėti, kad ūmus Filo elgesys tėra grubi kaukė, po kuria jis slepia pažeidžiamą prigimtį.
Dažniausiai ekrane matę elegantiškai atrodantį Benedictą Cumberbatchą (šio stiliaus apoteoze galime laikyti jo Patriką Melrouzą populiariame seriale), šį kartą galime būti lengvai šokiruoti. Mat Filas kalba grubiu amerikietišku akcentu, vaikščioja nesiprausęs kruvinomis (nuo jaučių kastravimo) rankomis, rūko savadarbes cigaretes ir kartais niūria veido išraiška groja bandžo liūdnas melodijas.
Tačiau aktorius dar kartą pademonstruoja savo virtuozišką vaidybą ir persikūnijimo galimybes.
Filmo pavadinimas primena Biblijos psalmę, kurioje sakoma: „Nuo kardo gelbėk mano sielą, iš šuns letenų – mano gyvybę“.
Reikėtų pagirti ir operatorę Ari Wegner, meistriškai filmuojančią permainingą Montanos gamtą (ji filmuota Australijoje) – ir ramius peizažus, ir išraiškingus šešėlius, ir dulkėtus kelius, ir šviežiu krauju aptaškytus rugius. Už tokią meistrystę nominacija Oskarui tikrai būtų tinkamas atlygis.
Įspūdingas yra ir muzikinis takelis (kompozitoriaus Jonny Greenwoodo muziką girdime ir kitame čia pristatomame filme – režisieriaus Paulo Thomaso Andersono „Saldymedžio picoje“.
Turėdamas dvylika nominacijų filmas „Netflix“ suteikė daug vilčių, kad „geriausio filmo“ apdovanojimo sausra baigsis. Tačiau „CODA“ 94-uosiuose Akademijos apdovanojimuose laimėjo pirmąjį „Oskarą“ už „geriausią filmą“, taigi „Apple TV+“ nušlavė nosį „Netflix“. Vienintelis „Šuns jėga“ laimėjimas atiteko už geriausią režisūrą – tai buvo pirmasis filmas laimėjęs apdovanojimą nuo 1967 m. filmo „Absolventas“ (angl. The Graduate). Laureatė Jane Campion tapo tik trečiąja moterimi, laimėjusia už režisūrą, ir pirmąja moterimi, kuri buvo nominuota du kartus (prieš tai 1993 m. nominuota už filmą „Fortepijonas“).
4. „Ma Rainey’s Black Bottom“ (2020)
Apdovanojimų: 2; Nominacijų: 5
Svarbiausia šios dviem Oskarais neseniai apdovanotos muzikinės dramos problema – jos pavadinimas. Pažodžiui jį išversti bet kokią kalbą, nesulaukus piktų priekaištų, ko gero, net neįmanoma. Na, nepavadinsi gi lietuviškai šio filmo „Mamos Reini juoda š…“.
Manau, kad šiuolaikinėje dėl politinio korektiškumo ir „black lives matter“ pamišusios Amerikos pažodžiui viešumoje garsiai ištarti filmo anglišką pavadinimą galėtų nebent afroamerikietis. Čia kaip Q. Tarantino filmuose: juodaodį dabar blogu žodžiu, prasidedančiu raide „n“ nebijodamas būti apšauktas rasistu, gali pavadinti tik kitas afroamerikietis. Sudėtinga? Bet vis šioks toks lingvistinis variantas.
George‘o C. Wolfe‘o muzikinis filmas šliejasi prie amžinai populiarios biografinių filmų mados. Į atskirą sąrašą būtų nesunku surašyti filmus, kurių pagrindiniais herojais buvo tapę juodaodės džiazo muzikos žvaigždės Louisas Armstrongas, Charlie Parkeris, Ray‘us Charlesas, Milesas Davisas, Bessie Smith, Billie Holiday ar Diana Ross.
Šį garbingą sąrašą nesunku pratęsti. O papildyti jį dabar galima naujausiu filmu apie legendinę dainininkę, Amerikoje vadinamą „bliuzo motina“. Tokio titulo nusipelnė Gertruda Rainey (1886 – 1939), stipriai paveikusi XX a. džiazo raidą, nes apjungė ankstesnę vodevilinę estrados manierą su autentišku pietų bliuzo emocingumu.
Mama Reini buvo garsi savo galingais vokaliniais sugebėjimais, energingais pasirodymais, didingai pabrėžiamomis frazėmis ir „dejuojančiu“ (angl. “moaning”) dainavimo stiliumi.
Ji įrašė per šimtą muzikinių kompozicijų (nemažai jų – su Thomasu Dorsey ir Louisu Armstrongu), koncertavo su grupe „Georgia Jazz Band“. Gastroliavo iki 1935-ųjų.
Jos karjerai iškilo pavojus tada, kai menedžeriai užsimanė iš jos atimti teises į visus atliekamus kūrinius. Tada pagalbos ranką jai ištiesė trimitininkas Livis, įsimylėjęs Mamos draugę ir svajojantis tapti džiazo muzikos žvaigžde.
Visos šios peripetijos užima svarbią vietą režisieriaus filme, sukurtame pagal Augusto Wilsono pjesę (Mamą Reini anksčiau Brodvėjuje vaidino Whoopi Goldberg).
Veiksmas užsimezga 1927-ųjų vasarą, kai Čikagoje įrašų studijos „Paramount Records“ rūsyje keturi karščio išvarginti muzikantai laukia atvykstant Mamos Reini. Laukti tenka ilgai, užtai žvaigždė įsiveržia čia tarsi gaivus uraganas, akimirksniu susprogdinęs sąstingio atmosferą savo fontanuojančiu temperamentu. Viola Davis ima aukštą aktorinio meistriškumo gaidą nuo pirmo pasirodymo ir laikosi šiame lygyje tiek, kiek jai skirta laiko. Stengiasi nuo jos neatsilikti ir Livį suvaidinęs pernai miręs aktorius Chadwickas Bosemanas – jis vaidina ir šioje apžvalgoje pristatomame filme „Kraujo broliai“.
Kritikai ne veltui šį pasirodymą vadina geriausiu aktoriaus vaidmeniu. Livis – iš tikrųjų labai sudėtinga ir prieštaringa natūrą. Jo tėvas buvo minios linčiuotas už tai, kad mirtinai nukankino savo žmonos žudikus baltaodžius rasistus. Ši vaikystės patirtis paliko gilią traumą: Liviui sunku tramdyti emocijas, ir jos, ištrūkusios iš pažeistos pasąmonės, dažnai komplikuoja vyro santykius su aplinkiniais.
Ne vienareikšmiai yra ir kiti filme pavaizduoti muzikantai – senasis fortepijono virtuozas Toledas (Glynnas Turmanas), trombonininkas Katleris (Colmanas Domingo), kontrabosininkas Dragas (Michaelas Pottsas).
Norite patirti seno gero bliuzo terapiją? Tada pažiūrėkite filmą „Ma Rainey’s Black Bottom“. Kad ir kaip jis vadintųsi lietuviškai. (Gediminas Jankauskas)
Davis ir Bosemanas pelnė aktorių nominacijas, kaip ir filmo dizainas. Nors Bosemanas buvo laikomas favoritu laimėti, galiausiai jis pralaimėjo Anthony Hopkinso vaidmeniui filme „Tėvas“. Tačiau filmas pelnė pergales už grimą ir šukuosenas, bei kostiumų dizainą ir už tai turime dėkoti – Ann Roth. Tai buvo penktoji Roth nominacija ir antrasis laimėjimas po 1996 m. filmo „Anglas pacientas“ (angl. The English Patient).
3. „Mankas“ (Mank, 2020)
Apdovanojimų: 2; Nominacijų: 10
Kinematografininkai mėgsta kurti „kiną apie kiną“. Ypač šioje srityje pirmauja amerikiečiai, ir tai visai nenuostabu. Jie jau seniai sukūrė vaidybinius filmus apie kino pionierius – režisierių Davidą W. Griffithą, nebylaus kino žvaigždę Rodolphą Valentino, tragikomedijos genijų Charie Chapliną. Prieš porą metų mūsų ekranuose beveik nepastebėta praslydo komedija „Stenas ir Olis. Juoko Broliai“ (2018, rež. Jonas S. Bairdas), kurioje Steve‘as Cooganas ir Johnas C. Reilly puikiai persikūnijo į garsiąją nebylių komedijų aktorių porą Staną Laurelą ir Oliverį Hardy.
Būtų ne taip lengva suskaičiuoti, kiek jaunų aktoriukių kine „pasimatavo“ Marilyn Monroe peruką ir mėgdžiojo šios sekso deivės manieras.
Holivude veiksmas plėtojosi gerai žinomuose ir ne taip jau seniai matytuose filmuose „Malholando kelias“ (2001 m., rež. D. Lynchas), „Kelias į žvaigždes“ (2014, rež. D. Cronenbergas“, „Ponas Trumbo“ (2015 m., rež, J. Roachas) ir komedijoje „Šlove Cezariui!“ (2016, rež. broliai Coenai).
Pagaliau nepamirškime ir to, kad savo antrąjį Oskarą aktorė Renée Zellweger pernai gavo už aktorės bei dainininkės Judy Garland vaidmenį biografinėje dramoje „Judy“ (2019 m., rež. R. Gooldas).
Todėl nieko neturėtų stebinti, kad pernai Holivude sukurta dar viena biografinė drama lakonišku pavadinimu „Mankas“. Taip prieš aštuonis dešimtmečius artimieji ir bendradarbiai vadino legendinį scenaristą Hermaną Mankiewicz‘ių.
Tai buvo išties labai spalvinga asmenybė – gerai plunksną valdęs žurnalistas, azartiškas lošėjas ir patyręs alkoholikas, vienas šmaikščiausių savo epochos ir kinematografinės aplinkos personažų. Daugelyje filmų net nėra jo pavardės – taip atsitikdavo tais atvejais, kai studijų vadovai jam patikėdavo beviltiškus scenarijus, kad Mankas juos „pagydytų“. Už tokią veiklą jis gaudavo tokį atlygį, kad dažniausiai savo autorystės klausimo ir nekėlė.
Gal tik vienintelį kartą Mankas smarkiai kovojo už tai, kad jo pavardė atsirastų jauno debiutanto Orsono Welleso pirmojo filmo „Pilietis Keinas“ (1940 m.) titruose.
„Pilietis Keinas“ ir dabar dar vadinamas vienu iš garsiausių filmu kino istorijoje. Apie jo sukūrimo aplinkybes pagimdyta daug legendų ir net anekdotų, filmą iki šiol dar azartiškai interpretuoja kinotyrininkai, skirdami „Piliečiui Keinui“ savo diplominius darbus ir net disertacijas.
Šiemet šiam filmui sukanka 80 metų. Puiki proga prisiminti, „kaip viskas buvo“. „Mankas“ yra juodai baltas kinas „iš principo“: todėl kad toks buvo „Pilietis Keinas“, nors dviem metais anksčiau buvo sukurti du spalvoti superfilmai – pasaka „Ozo šalies burtininkas“ ir legendinis epas „Vėjo nublokšti“.
Apie „Piliečio Keino“ režisierių Orsoną Wellesą sukurtą nemažai vaidybinių ir dar daugiau dokumentinių filmų (2018-aisiais net buvo parodytas restauruotas režisieriaus f. „Kita vėjo pusė“, kurį O. Wellesas nebaigė dar aštuntajame dešimtmetyje).
Hermanas Mankiewiczius anksčiau jam skirto vaidybinio filmo nebuvo susilaukęs. Priežastis, ko gero, slypi vienoje „Manko“ frazėje „Neįmanoma žmogaus gyvenimą sutalpinti į dviejų valandų pasakojimą“. Todėl kartais filmo autoriams tenka griebtis greitakalbės ir į trumpą laiko atkarpą sutalpinti kuo daugiau istorinių faktų, kad likusį laiką būtų galima skirti svarbiems genialaus girtuoklio gyvenimo įvykiams, kurių svarbiausias, žinoma, buvo susitikimas su kine dar visai nežinomu režisieriumi O. Wellesu.
Wellesui 1940-aisiais buvo tik dvidešimt ketveri. Bet po kelių sensacingai nuskambėjusių spektaklių ir 1938-ųjų spalio 30-osios vakare tiesioginiame radijo eteryje originaliai inscenizuoto Herberto Wellso fantastinio romano „Pasaulių karas“ jis jau buvo tapęs įžymybe. Būtent todėl jam pavyko pirmajam Holivude pasirašyti kontraktą debiutiniam filmui, kai jam buvo pažadėta visiška kūrybos laisvė.
Tada jaunasis genijus ir kreipėsi į geriausią Holivudo scenaristą. Bet Mankui reikėjo sudaryti išskirtines sąlygas – jokio alkoholio, jokių pasimatymų su artimaisiais, o kad šias sąlygas būtų galima įvykdyti, scenaristas nuo visų pasaulio pagundų izoliuojamas atokioje rančoje.
Manką režisierius pasirinko dar ir todėl, kad abu jie turėjo bendrą priešą – cinišką spaudos magnatą Williamą Randolphą Hearstą (akt. Charles Dance‘as). Jis ir tapo „Piliečio Keino“ prototipu. Pasinaudojęs visomis savo galiomis jis vėliau stengėsi sunaikinti filmą.
Filme pasirodo daugybė realių personažų – garsūs Holivudo magnatai Louis B. Mayeris (akt. Arlissas Howardas) ir Davidas O. Selznickas (akt. Toby Leonardas Moore‘as), legendinis prodiuseris Irvingas Thalbergas (akt. Ferdinandas Kingsley), režisierius Josefas Von Sternbergas (akt. Paulas Foxas), trumpam šmėsteli net Charlie Chaplinas (akt. Craigas Robertas Youngas). Bet visgi Gary Oldmano suvaidintą Hermaną Mankiewiczių galime drąsiai pavadinti tuo filmo visatos centru, aplink kurį visi kiti skrieja jiems tiksliai nustatytomis orbitomis.
Belieka įvardinti dar dvi svarbias „Manko“ kūrėjų pavardes: Filmą režisavo Davidas Fincheris, o scenarijų parašė jo tėvas Jackas Fincheris.
P.S. Niekaip negaliu suprasti, kaip šiemet Auksinių gaublių vertintojai sugebėjo „Manko“ visiškai nepastebėti (iš šešių nominacijų filmas negavo NIEKO). Labai tikiuosi, kad taip neatsitiks per Oskarų ceremoniją (joje „Mankas“ nominuotas net 10 kartų!). (Gediminas Jankauskas)
Nepaisant to, kad filmas buvo nominuotas daugiausiai iš visų tais metais nominuotų filmų – 10 nominacijų, o dauguma kitų filmų buvo nominuoti tik 6 nominacijoms, šis pagyrimas nevirto tikrais laimėjimais. „Mankas“ nelaimėjo geriausio metų filmo apdovanojimo, bet vis dėlto neliko nepastebėtas ir buvo apdovanotas už geriausią operatoriaus darbą, kurį laimėjo Erikas Messerschmidtas (pirmą kartą nominuotas „Oskarui“) ir už scenografiją. Oldmanas ir Amanda Seyfried prarado geriausių aktorių nominacijas.
2. „Roma“ (2018)
Apdovanojimų: 3; Nominacijos: 10
Tai labiausiai asmeniškas Alfonso Cuaróno filmas apie pasaulį, kuriame jis pats užaugo. Bet Roma čia – ne Italijos sostinė, o tik režisieriui nuo vaikystės puikiai pažįstamas Mechiko rajonas. „Šis filmas – tai visų pirma mano šeimos portretas. Žinoma, aš negalėjau išvengti užuominų apie ano meto [aštuntojo dešimtmečio – G.J.] politinius įvykius ir prieštaringai vertinamą prezidentą Luisą Echeverria Alvarezą, kurio valdymas iki šiol Meksikoje vadinamas „tamsiuoju periodu“. Kaip ir mano šeima, pavaizduota filme, šalis išgyveno milžiniškas ir destruktyvias permainas“, – sakė režisierius.
Anuometinė Meksika patyrė ir kruvinų susidorojimų siaubą: labiausiai pagarsėjo vadinamosios „Skerdynės Corpus Christi“ (lot. „Dievo kūnas“), kai 1971 m. birželio 10 d. Mechike studentų demonstraciją žiauriai numalšino elitinis karinis būrys „los halcones“ („vanagai“). Šis tragiškas įvykis ryškiai įtakoja ir Alfonso Cuaróno filmą. Tačiau „Romą“ mažiausiai norisi gretinti prie politinių filmų apie „Liepsnojantį kontinentą“ (šis terminas prieš keturis dešimtmečius buvo plačiai taikomas dokumentiniams ir vaidybiniams filmams apie karinių perversmų krečiamas kai kurias Lotynų Amerikos šalis).
„Roma“ – tai šeimyninė saga apie prestižiniame Mechiko rajone gyvenančią inteligentų šeimą (mama – mokytoja, tėtis – gydytojas, keturi vaikai, močiutė, dvi auklės ir šuo) bei jos draugus bei artimuosius. Kaip tokio tipo romanuose, filmas turi pagrindinės istorijos pasakotoją. Juo (tiksliau ja) režisierius pasirinko tarnaitę, kuri svarbiausius įvykius komentuoja ne tiek žodžiais, kiek iškalbingais gestais ir žvilgsniais. Dramatiško likimo tarnaitei, vardu Kleo, filmas ir dedikuojamas.
Autobiografinį juostos charakterį pabrėžia ir tai, kad režisierius save identifikuoja su vienu iš keturių šeimos vaikų (o gal po truputėlį paėmė iš jų visų). Toks kūrybinis metodas taip pat labai suasmenina filme pasakojamą istoriją, juk jautraus vaiko atmintyje kiekvienas dramatiškas įvykis įsirėžia giliai ir ilgam. Ne taip svarbu, ar tie įvykiai plėtojosi šeimoje (vyro paliktos motinos drama, tarnaitės nelaimingos meilės istorija), ar studentų krauju aplaistytose gatvėse. Toks intymus santykis su ekrane vaizduojama realybe žadina nuoširdžią simpatiją filmo herojams, kurią žiūrovai patirdavo, įsijausdami į pokario Italijos neorealistų šedevrus.
Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad „Roma“, tarsi mozaika, sudaryta iš atskirų mažai susijusių epizodų. Iš tikrųjų gi filme visai nėra eklektikos, viskas paklūsta griežtai laiko tėkmės logikai. Nuosekliai pasakojami dramatiški šeimyninio gyvenimo epizodai perpinami su įsismarkavusios stichijos (miško gaisras, žemės drebėjimas, audra jūroje ir vaikų išgelbėjimas) vaizdais ir jau minėtais politiniais sukrėtimais. Todėl ir visą filmo atmosferą persmelkia augančios įtampos, grėsmingo laukimo nuotaika. (Gediminas Jankauskas)
Per 91-uosius „Oskarų“ apdovanojimus Cuarónas pelnė tris „Oskarus“ – už geriausią filmą užsienio kalba (pirmasis meksikiečių filmas, kuriam tai pavyko padaryti) ir tapo pirmuoju žmogumi, laimėjusiu geriausio režisieriaus ir geriausio operatoriaus apdovanojimą už tą patį filmą. Be abejo, „Roma“ nusipelnė gauti ir geriausio filmo apdovanojimą, nes beveik vienbalsiai buvo laikomas pagrindiniu favoritu, tačiau „Žalioji knyga“ (angl. Green Book) prieštaringai jį nugvelbė.
1. „Vakarų fronte nieko naujo“ (All Quiet on the Western Front, 2022)
Apdovanojimų: 4; Nominacijų: 9
„Netflix” platformoje TOP10 žiūrimiausių filmų Lietuvoje sąrašą papildė vokiečių epinis antikarinis filmas „Vakarų fronte nieko naujo” (angl. All Quiet on the Western Front, vok. Im Westen nichts Neues, 2022). Edwardo Bergerio režisuotas filmas paremtas 1929 metais Ericho Marijos Remarko parašytu to paties pavadinimo romanu. Jame galima išvysti puikiai savo pagrindinius vaidmenis atlikusius aktorius Danieli Bruhlį, Felixą Kammererį, Albrechtą Schuchą, Moritzą Klausą ir Aaroną Hilmerį.
Ar šis kūrinys patiks žiūrovui, priklauso nuo to, ar žiūrovas tikisi tikslios knygos adaptacijos, ar paprasčiausiai pamatyti filmą pirmojo pasaulinio karo tema. Šie lūkesčiai, ko gero, daro didelę įtaką pozicijai, kurią pasirinks ir kino kritikas, peržiūrėjęs šį kūrinį. Istorija pasakojama septyniolikmečio Pauliaus Baumerio, nusprendusio kovoti už savo šalį Pirmajame pasauliniame kare, akimirksniu sprendimą eiti savanoriu jaunuolis priima skatinamas propagandos apie karą ir šlovę, kuri lauks kariams sugrįžus namo. Taigi, siužetas leidžia pažvelgti į Didįjį karą ir iš paprasto vokiečių kareivio pusės, ką retai matome medijose.
Jau nuo pat filmo pradžios žiūrovas yra nukeliamas į chaotišką mūšio lauką, kuriame sekame kario, kuris tuojau pat žūva, paskutiniąsias akimirkas – nesėkmingą priešo linijų apkasų puolimą. Šia brutalia įžangine scena nustatomas filmo tonas, kuris mus lydi visą likusį filmą – slegiantis karo beprasmiškumo suvokimas. Įspūdį sustiprina pastarojo kario uniformos kelias į kito kario rankas, naujajam savininkui net nenutuokiant, jog su ja dar visai neseniai žuvo karys. Jau kūrinio pradžioje galima suprasti, kad kino kūrėjai nesiruošia nuolaidžiauti žiūrovui ir privers įsilieti į žiaurią karo realybę.
Panašu, kad „Vakarų fronte nieko naujo“ ekranizacija siekiama pakartoti 2019 metais išleisto karo filmo „1917“ sėkmę ir galbūt tai lėmė faktą, kad kūrinyje itin koncentruojamasi į įvykius fronto linijose, atsisakant daugumos romantizuotų ir su civilių gyvenimu bei vidiniais kario išgyvenimais susijusių detalių, esančių knygoje. Kitaip tariant – mažiau kalbų, daugiau darbų. (Deimantė Baubkutė)
Nors filmas galiausiai pralaimėjo „geriausio metų filmo“ apdovanojimą filmui „Everything Everywhere All at Once“, jis vis tiek iškovojo daugybę pergalių techninėse kategorijose.
Sekdamas kitų neseniai apdovanojimus pelniusių karinių filmų, tokių kaip „Hacksaw Ridge“ ir „Dunkirk“, pėdomis, šis, buvo negausiai giriamas pagrindinėse kategorijose, tačiau didžiąją dalį jo sėkmės sudarytų meistriškumo ir technikos pagyrimai. Iš 9 nominacijų filmas laimėjo geriausio tarptautinio vaidybinio filmo, geriausios originalios muzikos, geriausio scenografijos ir geriausios kinematografijos kategorijose.
