Nenumaldomą žiemos švenčių artėjimą pajuntu išgirdusi Wham! Last Christmas ir, kai pasidaro nebeįmanoma gauti staliuką restorane, nes viskas rezervuota Kalėdiniams darbo vakarėliams, paštininkas vėluoja atnešti laiškus, o vaisių ir daržovių skyriuje atpinga mandarinai.
Kiekvienas švenčiantis kūdikėlio Jėzaus gimimą giliai širdyje turi prigesusį gerumo aukurą ir reikia tik mažytės kibirkštėlės, kuri įpliekstų tą malonės ir atjautos ugnį. Vieniems – tai užsižiebusios eglutės pagrindinėse miesto aikštėse, kitiems – parduotuvių vitrinos tviskančios auksu, tretiems – praeivio šypsena ar kilnus nepažįstamojo gestas. Kartais susimąstau, kodėl artėjant šventėms žmonės pasikeičia į gerą? Kodėl linkę atleisti vienas kitam, linkę susitaikyti ir pamiršti? Kodėl rečiau pagalvoja apie save ir dažniau apie kitą? Kodėl nori paaukoti skurstančiam ar tiesiog nupirkti benamiui puodelį karšto gėrimo? Kodėl prieš Kalėdas pagausėja labdaros akcijų ir visi staiga prisimena alkstančius vienišus senelius ir vėžiu sergančius vaikus? Kodėl tik kelioms savaitėms nuo Kalėdų iki Naujų pasaulis pasidaro gražesniu? Ar besibaigiant metams sąžinė prabylą aiškiau, megzdama rišlius sakinius, maždaug: drauguži, prabėgo dar vieni metai, o tu vis dar tame pačiame šūde: nei patobulėjai, nei padarei, kam nors, ką nors gero. Va, Tavo šansas: nupirk pigiausių kruopų, makaronų, paskambink tetai Liucei, paklausk, kaip laikosi, gal jau amžiną atilsį? O nuo sausio pirmos atversi naują puslapį, mesi rūkyt, nebevalgysi rūkytų vištos sparnelių ir be abejo įsigysi sporto klubo abonementą, mėnesiui, ne – metams!
Ir kasmet tas pats, ir kiekvieni nauji metai prasideda nuo rezoliucijų, kurios įpusėjus sausiui pasimiršta ir mes toliau darome, tai ką darėme, nes žmogus, būtybė pavaldi įpročiams, ir kaip tyčia – kenksmingiems.
Turiu įprotį nepasiduodi kalėdinei karštinei iki pat paskutinės minutės ir tada kūlversčiu pult į parduotuvę, pirkt visokių nereikalingų niekų, kurių nenupirko kiti, o tada griaužti save už tai, kad esu blogas žmogus ir neįsiklausau, nežinau, kas galėtų nustebinti, paskatinti artimą daryti tai, kuo jis mėgaujasi taip, kad net ištirpsta laikas.
Galų gale viskas užsibaigia knygomis, higienos reikmenų rinkiniais arba keramika (dažniausiai puodeliais). Ar ne geriau investuoti tuos pinigus į vakarienę ir tiesiog gerai praleisti laiką? Paaukoti draugo vardu tiems, kuriems reikia paramos? Ar ne geriau tą laiką, kurį praleidžiame beprasmiškai lakstydami po parduotuves skirti tam žmogui, kuriam dovanos ieškome, išklausyti jį, apkabinti, pasakyti, kad be jo gyvenimas būtu ne pilnas?
Žmones ir laiką pradėjau vertinti kur kas labiau tik persikrausčiusi į Londoną, supratau, kad kartais tiesiog gera pabūti kartu, pasėdėti tyloje jaučiant vienas kito buvimą.
Pirmus metus svetur neturėjau galimybės grįžti namo Kalėdoms. Per daug to ir nesureikšminau. Studijų laikais daugumai šventiniu laikotarpiu trigubai brangesni lėktuvo bilietai buvo neįkandami. Nepamenu nei kur, nei su kuo švenčiau, turiu nuojautą, kad imitavom lietuvišką dvylikos patiekalų vakarienę, apsisvaiginom vynu ir nuėjom miegoti. Gali būti, kad prieš atsiguldama dar priplėšiau lapelių ir ant skiautelių užrašiau potencialių mylimųjų vardus, kad ryte prabudusi sužinočiau, kuris iš jų atjos.
Naujuosius pasitikome Londone, pastovėjom ant vieno iš tiltų su vaizdu į London Eye, pasigrožėjom fejerverkais, be abejo sušalome ir išvažiavome į svetimus namus, ryte per prievartą surūkėme po cigaretę ir grįžom į Lutoną.
Sausį paskambino mama ir pranešė, kad mirė močiutė.
Nuo mažų dienų, žiemos šventes asocijavau su sniegu ir kelione, kai visa šeima susėsdavome į automobilį ir važiuodavome į pajūrį, kur tuo metu gyveno seneliai. Sutemus pasiekdavome tetos namus, į kuriuos Kūčių vakarą susirinkdavo visa giminė. Vaikai žaisdavo arba padėdavo padengti stalą, vyrai vaikščiodavo ratais vis nugvelbdami vieną kitą kąsnį, moterys kalbėdavosi virtuvėje kepdamos žuvį, o močiutė maldavo aguonas aguonpieniui.
Kalėdų rytą ateidavo Kalėdų seneliu persirengusi mama, teta pasipuošdavo Snieguolės apdaru, visi sakydavo eilėraščius ir dainuodavo dainas. Metams bėgant visi aptingo, eilėraščiai pradėjo kartotis, kol galų gale virto į vieną nesibaigiantį tupiživbliskaminesulapinekepure… O seneliams iškeliavus susitikimai pasidarė vis retesni.
Sentimento sėdėjimui prie stalo nejaučiu, trys dienos besaikio rijimo, visi mano reikalai savaitę iki Naujų. Ilgu tradicijų ir ta nemari viltis, kad kitais metais bus kitaip, mano galvoje ir yra tas stebuklo laukimas.
Per dešimt gyvenimo svetur metų prisimenu tik kelias Kalėdas. Artėjo antrosios, buvau besusitaikanti su mintimi, kad jas ir vėl švęsiu be artimųjų, kai pro duris į svetainę įžengė žalioji fėja ir pranešė, kad surado, kažkokį senį, kuris gruodžio dvidešimt antrą išvažiuoja į Lietuvą, kaina šešiasdešimt svarų, kartu važiuos jos pažįstamas ir, kad yra viena laisva vieta.
– Aš irgi noriu, – naiviai prisipažinau nenutuokdama, kad sakau taip to the death ride.
Buvo vėlus vakaras, vairuotojas atrodė, kaip serijinis žudikas, o mane buvo apėmusi keista nuotaika, tokia, kuri apima tik prieš Kalėdas, kai atrodo, jog viskas įmanoma, kaip antai išgirsti gyvulius šnekat žmonių kalba arba atversti homoseksualų vyrą į heteroseksualumą. Pasiekus Lamanšo sąsiaurį keista nuotaika peraugo į jūrligę. Kai vėl pasiekėme žemyną, vairuotojas nusprendė, kad man reikia sėdėti priekinėje keleivio sėdynėje, nes tatai taip bus patogiau. O iš tiesų, tai jis buvo paruošęs beprotišką kelionę po praeities, dabarties ir ateities Kalėdas.
Pradžioje dar klausėmės radijo, grojo Chris Rea Driving home for Christmas, nuotaika buvo pakili, įsivaizdavau nustebusius tėvų veidus, kai pasirodysiu tarpdury. Draugai ramiai miegojo ant galinės sėdynės, net nepajutau, kaip nusvarinau galvelę ir išsijungiau pati.
Kažkur ties Briuseliu pabudau nuo smūgio, per miegus išgirdau virpantį iš baimės vairuotojo balsą, informavo, kad kažką nutrenkėm, tyliai meldėsi, kad tai būtų šernas. Paklausiau ar nenorėtų sustoti, kur nors pailsėti, pasakė, kad ne. Valandėlę patylėjo ir skėlė:
– Marija, o Tu moki vairuoti?
– Tai jau tikrai, kad nevairuosiu, teises iš antro karto ir tai tik Moters dienos proga išlaikiusi.
Nesiūlau vairuoti: laikysiu kojas ant pedalų, užmerksiu akis, o tau reiks tik sukinėti vairą ir informuoti, kada spaust stabdį, – rimtų rimčiausiai dėstė jis.
Pailsėti sustojome tik Lenkijoje, ten jis numigo, kol mes valgėm kukulius pakelės kavinėje ir žiūrėjom Family Guy.
Nepratarę viens kitam nė žodžio susėdome atgal į automobilį. Įtampa augo su kiekvienu kilometru. Kai kirtome Lietuvos sieną pradėjau skaičiuoti minutes iki gimtojo Kauno. Vairuotojas po dvidešimt keturių valandų kelionės buvo kiek apdujęs, mažiau kalbėjo, o kai nuo stogo kažkur į pusnį nuriedėjo prastai pririštas dujų balionas ir jis nuėjo jo ieškoti, pagalvojau, kad gyvas gali ir nebegrįžti.
Privežęs prie durų, tarsi norėjo gražiai atsisveikinti, sakė: gal iki pasimatymo? Ilgai negalvojusi klausimu į klausimą atsakiau: tai gal ne? Po švenčių atgal į Lutoną parskridau lėktuvu.
Beje, lėktuvai švenčių laikotarpiu nėra pati geriausia išeitis. Kartą dėl pūgos teko nusileisti Latvijos oro uoste. Kol laukėme palankių skrydžiui sąlygų, turėjau galimybę pasiklausyti ne vienos juokingos tautiečių istorijos. Šmaikščiausia buvo, kai gezai susidraugavo su juodaodžiu, kuris laisvai kalbėjo lietuviškai. Vyrai iškart pamilo kitatautį, neslėpdami reiškė savo susižavėjimą, spaudė ranką klausdami: kaip čia taip? Pasirodo, žmogus negalėjo normaliai gyventi, atvyko verslo reikalais ir buvo gujamas, kol pasidavė ir pažino priešą. Gezai neišskaitė poteksčių, turbūt net nesiklausė, sėdėjo apspangę iš džiaugsmo rodydami per razborkes išdaužytus dantis ir negalėjo atsikvošėti iki pat Karmėlavos oro uosto.
© Marijos Djačenko nuotr.
Kartais geriausia tiesiog niekur nevažiuoti, neskristi – iškęsti šventes būnant vienoje vietoje, geriausia su kuo nors, kas taip pat nėra linkęs sureikšminti kelių laisvadienių, kaip antai draugas informatikas. Būtent jo septyniolikto amžiaus namuose, kuris stovi gatvėje be pavadinimo ir praleidau du tūkstančiai dešimtųjų Kalėdas, be maisto, be dovanų ir nepakenčiamame šaltyje, dvi dienas gurkšnojom viskį ir žiūrėjome Californication. Vaikystėje per Kalėdas informatikas gaudavo apelsiną, todėl žinojau, kad didelės nostalgijos šiai šventei nejaučia ir nekvaršins galvos pasakojimaisi apie sniegą, rogutes, Kalėdų žiburėlius ir dovanų keitimąsi.
Trečią dieną kėliausi iš numirusių, lauke švietė saulė ir viduje buvo ramu, nes pradėjo važinėti traukiniai. Sėdėjome informatiko sode, gėrėm kavą stebėdami atklydusį stirniuką, bei aplink lakstančias voveraites. Nusišypsojau, supratusi, kad Kalėdos baigėsi ir, kad netrukus visi vėl sugrįš į save.
Rugpjūtis ir gruodžio pabaiga yra labiausiai užknisantys laikotarpiai, nes visi atostogauja, reikalai stovi vietoje ir su niekuo neišeina normaliai susišnekėti. Vienas iš odą šiurpinančių klausimų, artėjant žiemos šventėms, o kartais ir nepriklausomai nuo laikotarpio, yra: ar važiuosi namo Kalėdoms? Ne klausimas, o aklavietė, nes dažniausiai atsakai, taip arba ne, ir nelabai yra, kur išsiplėsti. O kartais apima ir neapsakomas liūdesys, nes žinai, kad Kalėdas sutiksi viena, veikiausiai bus prasidėjęs PMS‘as, visi draugai, kaip tyčia bus išvažiavę į tėviškę, nors tuos draugus, kuo toliau, tuo paprasčiau suskaičiuoti ant pirštų, veikiausiai tilptų ir ant vienos rankos, turėsi keturias dienas atostogų, nors turbūt mieliau praleistum jas darbe, nei sėdėtum tuščiuose namuose, tave bus palikęs dar vienas vyras, jau ketvirtas išsiskyręs būtent prieš Kalėdas. Kažkur ties kontempliacijomis apie savižudybę ir aštunto gabalėlio šaldyto cheesecake‘o tėvai paskambins pasidžiaugti, kaip jiems smagu, po to pradėsi analizuoti, kodėl tave paliko, veikiausiai prisigalvosi nebūtų dalykų, pasijusi stora, tada apsiverksi, verksi, nes gailėsi savęs ir dėl to darysis tik dar liūdniau, galiausiai prisigersi, kad viduje užpildytum tą tamsią niūrią skylę, kuri įtraukė tikėjimą meile ir žmonių gerumu. Pirmadienį į darbą nueisi anksčiau, pasišokinėdama, tarsi po blogo sapno, kuriame buvai paskutinis žmogus žemėje. Kolegos žvelgs paguodžiančiu žvilgsniu, nesuprasdami, kad šviesą įvertina tasai, kuris matė tikrąją tamsą.
Pakasusi lūkesčius šešios pėdos po žeme neplanuotai prisijungsi prie Naujųjų Metų išvakarių vakarienės pub‘e netoli Victoria Park, būsi atvira patirtims, domėsiesi žmonėmis, pirmą kartą po ilgo laiko iš tiesų įsiklausysi, jausiesi viena su aplinka, kad ir kokia fragmentiška ji bebūtų Londone per Naujuosius Metus. Vidurnaktį bandysi įžiūrėti fejerverkus stovėdama su taure šampano, kažkur Hackney Wick‘e prie kanalo. Neužilg pasiduosi dėmesį vėl sutelkdama į žmones, keistai gražius, primenančius tave, prieš kelis metus. Sentimentas peraugs į veiksmą, supratusi, kad vis dar esi jauna ir laukinė, patrauksi seno gero draugo namų link, kur ne kartą ieškojai meilės, tačiau rasdavai tik triukšmą. Įeisi su romo buteliu ir tave pasitiks pažįstami veidai, jūs šnekėsitės apie didelius dalykus, apie prasmes, apie esmes, nes, kaip ironiškai tai beskambėtų, tik nakties svaiguly mintys atrodo tokios apčiuopiamai aiškios, lūpomis kalba dievai, o rytą magija dažniausiai būną išgaravusi. Vėl dėstysi provokuojančias mintis šįkart susikabinusi rankomis, nes viduje jausi neapsakomą ramybę ir artumą, nutilusi atsisuksi į kairę ir šalia sėdės Jis, tas kurio ieškojai. Ne, toks, kokį Jį įsivaizdavai, kiek suveltom garbanom, kiek žemesnis, kiek keistai apsirengęs, apsiavęs leopardiniais batais, bet tikrai Jis, tas kuris atlaikys, bent jau metus, tai tikrai, kuris pamažu grąžins tikėjimą žmonių gerumu ir meilę.
Jaukių švenčių, susitiksime kitais metais.
Taip pat skaitykite: Dieve, saugok karalienę: atsivertimas arba mamma Italia
