VDU rektorius Juozas Augutis: Partijų rinkimų programos – kas svarbu ir kas liko paraštėse

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2016-09-29 08:42

Spausdinti | Komentarai

VDU rektorius Juozas Augutis / © Remigijaus Ščerbausko nuotr.

Kas ketverius metus tarsi Ariadnės siūlą partijos tiesia rinkiminius pažadus, padėsiančius išeiti iš problemų labirinto, į kurį, beje, jos pačios ir atvedė. Vėl liejasi pažadai, tarp jų ir jau girdėti prieš ketverius, aštuonerius ar net daugiau metų. Šiame straipsnyje ieškosime panašumų ir skirtumų tarp svarbiausių Lietuvos partijų rinkimų programų, skirtų švietimui ir mokslui.

Nors 2016-aisiais kaip niekada jaučiama rinkiminių idėjų ir agitacijos sausra, partijų  programų strategai ir rašytojai nemažai laiko praleido konsultuodamiesi su komunikacijos ekspertais ir, panašu, rinkodaros pradmenis įsisavino. Jos žaidžia lozungais, kurie galbūt patiks plačiajai visuomenei, bet neįtikins švietimo ekspertų, verslininkų, ar žurnalistų: „sudarysime negąsdinančią egzaminų sistemą“, „pritrauksime pasaulinio lygio mokslininkus ir dėstytojus iš užsienio“, „sieksime sumažinti ministerijų ir Seimo narių skaičių“, ne mažiau nei 70 proc. profesinio mokymo įstai­gų absolventų, baigusių mokslą 2020–2021 m., įsi­darbins pagal specialybę“ ir t.t.

Kiekvienas pradedantysis rinkodaros specialistas žino, kad emocinė vertė ir socialinė atsakomybė yra tie raktiniai žodžiai, nuo kurių atsispiriant pradedamas dėlioti reklamos scenarijus. Skaitant partijų programas apima nevienareikšmiškas jausmas: jų lakoniškumas ir telegrafinę komunikacijos strategiją primenanti forma tarsi pataikauja rinkėjui, kuris, jie tiki, ilgųjų programų neskaito, o viršijantys galimybes siekiai skatina manyti, kad visi jie tikisi būti opozicijoje.

Žaliųjų partijos programos teiginiai skamba teisingai ir moderniai, daug dėmesio skiriama visuomenės įtraukimui, tačiau net ir ilgojoje programos versijoje nėra užsimenama apie priemones, kaip ketinama visų gerų tikslų pasiekti. Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) nepatingėjo surašyti 30 puslapių apimties naujo švietimo plano, bet jie žaidžia su skaičiais, Eurostat, MOSTA skaičiavimais (lengvas triukas, keliantis patikimumo įspūdį) ir neįveda kitų švietimo kokybės vertinimo kriterijų: moraliniai, intelektualiniai standartai bei gebėjimai, privalomi kiekvienai išsilavinusiai asmenybei.

Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) rinkimų programos tonas atrodo labiausiai užtikrintas (žinok, kalba patirtis, bet prioritetų sąrašas itin trumpas), o Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (LRLS), viena intelektualiai pajėgiausių partijų, pateikia eilinį, be naujesnių įžvalgų, biurokratinį dokumentą, kurį galima būtų pritaikyti bet kuriai kitai partijai. Jei įvesdami „krepšelių“ sistemą jie bent siekė pokyčių, permąstyti švietimo finansavimo modelį, tai šį kartą liberalais jie lieka tik labiau dėl savo vardo.

Bendrasis ugdymas: supermokiniai ir supermokytojai

Turbūt daugiausia partijų dėmesio sulaukė bendrasis ugdymas. 2016 m. į fizikos ir chemijos mokytojo specialybę neįstojo nei vienas pirmakursis, kai tuo tarpu pagal OECD PISA Lietuvos moksleivių skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų pasiekimai nesiekia ES vidurkio. Patyčių bendraamžių tarpe ir jaunuolių savižudybių skaičiumi esame tarp „lyderių“ pasaulyje. Nors paskutinis faktas, rodos, nesujaudino daugelio partijų, tuo tarpu mokinių pasiekimų lygis ir mokytojų atlyginimų klausimas daugiau ar mažiau paliestas visose rinkimų programose. Iš 19-kos partijų, dalyvaujančių 2016 metų Seimo rinkimuose, vos dvi (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) bei TS-LKD),  savo programas grindžia išsamesne švietimo sistemos analize, Lietuvos ir Europos galiojančiais teisės aktais, dokumentais bei statistine analize, kitos apsiriboja jau daugybę kartų girdėtų, bet ne visada teisingų problemų ir pasekmių išvardijimu. LVŽS bendrojo ugdymo programa remiasi vienodai gerų sąlygų sudarymu visiems Lietuvos moksleiviams visur diegiant geros mokyklos koncepciją, „mokinio krepšelio“ principą pakeičiant klasių komplektų metodika, stiprinant kiekvieno mokytojo vaidmenį, siūlant įvesti etatinio apmokėjimo tvarką, mokytojų ir administracijos rotaciją bei sukuriant vientisą pedagogų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo sistemą. TS-LKD programa mokyklų klestėjimą sieja su profesionaliais švietimo lyderiais kiekvienai mokyklai, mokyklų veiklos efektyvinimu ir tolimesniu mokyklų tinklo pertvarkymu. Supermokinius ir supermokytojus mokyklose taip pat norėtų matyti ir liberalai, žadėdami egzaminus, kurie negąsdina moksleivių ir turės mažesnę įtaką stojant į aukštąsias mokyklas. LSDP rinkimų programa – atsargi ir lakoniška, net pernelyg kaip šiandien valdančiajai partijai. Ji pradedama pažadu pakelti mokytojo profesijos prestižą pakeliant pedagogo atlyginimą iki 1200 eurų. Siūlydami atsigręžti į tautinės mokyklos koncepciją, kiekvieną dieną mokykloje pradėti Lietuvos himnu Tvarkos ir teisingumo partija (TT) taip pat pateikia visą sąrašą pažadų, tarp kurių minimas ir mokytojų atlyginimų pakėlimas. Padidinti mokytojų atlyginimus po 7–10 proc. kasmet pasižada ir Darbo partija (DP), užtikrindama, kad  išspręs ir kitas bendrojo ugdymo problemas.

Profesinis ugdymas daug partijų dėmesio nesulaukia

Profesinio rengimo mokyme LVŽS siūlo eiti lankstaus mokymo keliu, didinti praktinio mokymo dalį, išplėtoti pameistrystės mokymo sistemą. Konservatoriai įsitikinę, kad Lietuvai geriausiai tiktų Vokietijos profesinio mokymo modelis, kai dalį laiko moksleiviai studijuoja mokymo įstaigoje, o kitą įmonėje. Tačiau nereikia pamiršti, kad Vokietijos pramonė ir verslas (ypač stambusis) turi gerai išplėtotas mokymo bazes, ko Lietuvos įmonės negali pasigirti. Kita vertus, kodėl būtinai tinka Vokietijos modelis, o ne, pavyzdžiui, Suomijos. Čia reikia pastebėti, kad partijos pirmiausia turėtų siūlyti išanalizuoti įvairius į Lietuvą panašiose valstybėse esamus modelius. Po to rinktis tai, kas geriausiai tiktų Lietuvai. Dabar, panašu, kad vėl darytume išskirtinumo klaidą, kai pasirenkamas pirmas pasitaikęs sprendimas, bet nebūtinai tinkamiausias. Bet taip jau darėme, kai buvo 2009 m. įvesta šiandien daugelio partijų kritikuojama „studijų krepšelių“ sistema, kuri net ne visai tiksliai kopijuota nuo Jungtinės Karalystės.

Kitų partijų programose profesinis ugdymas nesusilaukia  didesnio dėmesio. Socialdemokratai planuoja, kad profesinių mokyklų moksleivių įsidarbinimas išaugs trečdaliu, Darbo partija žada aktyviau vykdyti profesinį informavimą ir teikti profesinio konsultavimo sąlygas, o Tvarkos ir teisingumo programos kūrėjai visai praleidžia šią ugdymo dalį.

Aukštajame moksle – bado dieta

Diskutuojant apie aukštąjį mokslą Lietuvoje dažniausiai skundžiamasi, kad prasta aukštojo mokslo kokybė, kad atsiliekame su inovacijomis ir pirmaujame pagal žmonių su aukštuoju išsilavinimu skaičių. Pagrindinė „visų blogybių priežastis“, nurodoma, – per didelis aukštųjų mokyklų skaičius (turime 13 valstybinių bei 7 privačius universitetus ir 13 valstybinių bei 10 privačių kolegijų). Nors šis skaičius atitinka ES vidurkį – 4,6 universiteto 1 milijonui gyventojų. Pavyzdžiui, tris kartus mažesnėje Estijoje yra 12 valstybinių ir specializuotų universitetinių aukštųjų mokyklų.

Populiariausias iš to kylantis siūlymas ir pateikiamas beveik kaip panacėja – valstybinių universitetų skaičiaus sumažinimas. Štai TS-LKD siūlo sukurti 2–3 nacionalinius universitetus ir 10 -ies, Lietuvos regionų poreikius atitinkantį, kolegijų tinklą. Prisiminus dviejų Kauno universitetų sujungimo preliminarią sąskaitą – 127 mln. eurų – imi abejoti, ar po „konsolidavimų“ už tokią kainą liktų valstybėje lėšų aukštojo mokslo konkurencingumo didinimui, aukščiausio tarptautinio lygio mokslininkų pritraukimui į Lietuvą, dėstytojų atlyginimų didinimui trečdaliu ir kitiems dalykams, kuriuos siūlo finansuoti TS-LKD savo programoje. Beje, 2016 m. valstybės biudžete 13 valstybinių universitetų ir akademijų buvo skirta vos 177 mln. eurų (tad tie 127 mln. sudarytų beveik 72 proc. metinio biudžetinio valstybinių universitetų finansavimo). Kita vertus, TS-LKD apie bendrą aukštojo mokslo finansavimo perspektyvą kalba itin atsargiai ir tepažada, kad „trumpuoju laikotarpiu aukštajam mokslui skiriamas finansavimas nemažėtų“. Išvada čia aiški, kad finansinio bado dieta aukštajame moksle tęsis toliau. Gal su išlyga, kad „nusipelniusių gyventi geriau“ sąraše, veikiausiai atsidurtų „besikonsoliduojantys“ universitetai. Bet ir tie tik trumpalaikėje perspektyvoje.

Kaip ir Liberalų sąjūdis TS-LKD siūlo palikti konkurencinį studentų finansavimą per krepšelius. Tuo tarpu LVŽS kaip ir LSDP šiuo klausimu turi kitą nuomonę ir iš esmės pasisako už nemokamą studentų (kurių kasmet mažėja maždaug po 10 proc.) mokslą. Dalinai juos remia ir darbiečiai bei Tvarka ir teisingumas. LVŽS siūlo keisti krepšelinį finansavimą į valstybines sutartis arba valstybės užsakymus. Universitetų tinklą pertvarkyti atskiriant universitetus, profilinius universitetus ir taikomųjų mokslų universitetus – kolegijas.

Taigi pasiūlymų spektras gana platus galima rinktis. Kita vertus, net į partijų rinkimų programų paraštes nepateko, bet ir liko už tų paraščių daug reikšmingų švietimo ir aukštojo mokslo problemų. Tarp tokių būtų studijų programų susmulkėjimas ir fragmentacija kaip svarbiausia studijų (ne)kokybės sąlyga, ženklus Lietuvos išlaidų vienam moksleiviui ir studentui atsilikimas nuo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių vidurkio visuose mokymo lygiuose – nuo pradinio iki aukštojo mokslo, taip pat aukštųjų mokyklų valdymo demokratizacija, regioninių universitetų ateitis ir panašiai. Galiausiai partijos pamiršo, kad visiems sėkmingiems politiniams sprendimams reikia išklausyti ir įsiklausyti į švietimo ir mokslo bendruomenės balsą. Be bendruomenės paramos, kaip rodo patirtis, gerais norais kelias tik į pragarą grįstas.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt