Kuomet XV-XVI a. Europos gyventojai pradėjo didžiąsias keliones į kitus žemynus, nei viename jų nesutiko civilizacijų, kurios europiečius galėjo pralenkti mokslo, ekonomikos ar socialinėje sferose (jau nekalbant apie karinę galią ir techniką). Tad kyla natūralus klausimas, kodėl Vakarų civilizacija vystėsi taip sparčiai, jog europiečiai, net ir susidūrę su gerokai senesnėmis civilizacijomis, šias jau buvo smarkiai pranokę. Technologinė pažanga negalėjo atsirasti pati „iš savęs“ – priešingu atveju techninė/mokslinė revoliucija būtų įvykusi ir kituose žemynuose (pažangai reikalingų materialinių išteklių būta beveik visur). Vadinasi, tokį kokybinį Europos vystymosi šuolį turėjo lemti pasaulėžiūra, t.y. spartų Vakarų civilizacijos iškilimą geriausiai būtų galima paaiškinti būtent iš religijos sąlygotų pokyčių perspektyvos. Techninis progresas vyko dėl socialinės bei ekonominės pažangos, kurią savo ruožtu skatino ne kas kita, kaip tikėjimas.
Kaip pabrėžia vienas svarbiausių XX a. religijotyrininkų, Mircae Eliade, vienas iš judėjo-krikščioniškosios pasaulėžiūros išskirtinumų – tiesinė laiko samprata. Čia laiko dimensija įgauna pradžios-pabaigos sąvokas, atsisakoma ciklinio laiko sampratos, nebelieka mitologinio laiko kartojimo religinių švenčių metu. Išnyksta suvokimas apie dievus, išmokiusius žmones sėti, pjauti ar gaminti valtis – žmogus suvokia, kad to išmoko pats; nebelieka kosmogoninių mitų pakartojimo periodinių švenčių metu. Tiesiniame laike progresas įgauna žymiai didesnę reikšmę, kadangi suprantama, jog įvykiai nesikartoja ir tai, kas jau buvo, neįvyks dar kartą, kad žmonių palikuonys gyvens kitaip, nei jų protėviai ir taip progresas tampa natūraliu procesu.
Iškart būtų galima nujausti logišką prieštaravimą – juk tiek Judaizmas, tiek ir Islamas, kaip religijos, turinčios tiesinę laiko sampratą, taip pat turėjo lemti nekrikščioniškų civilizacijų iškilimą. Tačiau būtina prisiminti, kad iš didžiųjų monoteistinių religijų krikščionybė yra labiausiai ortodoksinė – pirma akcentuojanti doktrinos svarbą. Judaizmas bei Islamas yra daugiau ortopraksinės religijos, didesnę reikšmę teikiančios praktikai, o ne doktrinai. Krikščionybės dėmesys doktrinos vystymui ir tobulinimui skatina progresą, kuris savo ruožtu neapsiriboja vien teologine sfera, bet persipina ir su kitomis: ekonomine, moksline, socialine.
Pavyzdžiui žmogaus teisių stiprėjimas ir laisvėjimas prasidėjo būtent Europoje, o šiame procese svarbų vaidmenį suvaidino laisvos valios doktrina bei moralinės žmonių lygybės dogma. Būtent Katalikų Bažnyčia inirtingai priešinosi vergovei bei siekė įtvirtinti socialinius santykius be jos: nors žmonės socialinėje sistemoje ir užima skirtingas padėtis, santykiai tarp jų turi būti pagrįsti abipusio teisingumo principais. Dėl šios priežasties Europoje gana greitai pasiekta vergovės pasmerkimo, o XVI a., vos ėmus kolonizuoti kitus žemynus, buvo pasmerktas ir vietinių gyventojų vertimas vergais (šio bažnytinio nurodymo nesilaikantiems tikintiesiems grėsė ekskomunika). Toks požiūris į visuomenę, individą bei laisvę lėmė laisvesnės visuomenės Vakaruose susiformavimą, o tai savo ruožtu paskatino ir ekonominį suklestėjimą.
Vis dėlto Renesanso ir ypač Apšvietos laikotarpiu buvo stengiamasi kiek galima labiau supriešinti tariamą Viduramžių tamsumą bei prietaringumą su tuometiniu sekuliarumu. Būtent tuo metu ir įvyko lūžis, pereinant iš kultūros į civilizaciją (pirmasis šias dvi sąvokas panaudojo J. G. Herderis, jas sėkmigai pritaikė ir Oswaldas Spengleris savo garsiajame veikale Der Untergang des Abendlandes). Kaip teigia Rogeris Scrutonas, kultūra čia suvokiama kaip civilizacijos raidos etapas plačiąją prasme, kuomet egzistuoja sakralumas ir bendruomeniškumas. Bendruomeniškumas jungia individus ne tik esamame laike, bet ir su mirusiaisiais, ateities kartomis – čia sakralumas taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Bendruomenė įgauna laiko dimensiją ir taip akcentuoja glaudesnius tarpusavio ryšius bei leidžia išlaikyti nekintančias vertybes. Civilizacijos etapas kiek skiriasi: pastarajame dominuoja sekuliarumas ir visuomeniškumas, o pačią kultūrą išstumia technologinis progresas. Gyventi visuomenėje, tai lyg gyventi svetimam tarp svetimų – šis Apšvietos laikotarpio lūžinis momentas žymi ir negrįžtamą civilizacijos posūkį žlugimo link.
Modernioje sekuliaroje visuomenėje ypač giliai įsišakniję mitai, kurių dauguma kyla iš jau minėto Apšvietos laikotarpio. Pastarieji mitai supriešina religiją ir mokslą, Viduramžius vaizduoja kaip visiškos stagnacijos laikotarpį. Visgi mokslas, koks jis suvokiamas šiuolaikine prasme, gimė būtent krikščioniškoje Europoje tais pačiais „tamsiais prietarų ir religijos“ laikais. Įsitikinimas, kad žmogus, norėdamas pažinti pasaulį, turi atrasti dėsnius ir jais remtis, taip pat susiformavo būtent to meto Europoje, kur teorijos ir empirikos susiejimas leido mokslui vystytis, sukūrus teorijas, galinčias paaiškinti aplinkinį pasaulį. Juk pirmieji universitetai taip pat buvo krikščioniškos institucijos. Nors tuomet svarbiausia disciplina laikyta teologija, tačiau šis faktas nedarė tikrų kliūčių mokslo raidai. Kaip rašė Šv. Tomas Akvinietis, siekiant geriau pažinti dieviškuosius dėsnius, reikia remtis logika. Kitaip tariant, aiškinimas ir ryšių ieškojimas yra kelias į pažinimą, kuris yra skatintinas, nes leidžia geriau pažinti Dievo sukurtą pasaulį.
Kalbant apie kone mitinius „tamsiuosius amžius“, dažnai pamirštama, jog būtent tuo metu Europoje ėmė sparčiai plisti tokie mūsų laikais įprastai atrodantys dalykai, kaip akiniai ar šaunamieji ginklai. Svarbu ir tai, kad iš kitų civilizacijų perimtiems išradimams greitai buvo rasti nauji pritaikymo būdai. Tad priešingai, nei teigia giliai įsišaknijęs istorinis mitas, būtų galima tvirtinti, kad krikščionybės ir mokslo santykis Viduramžių Europoje nebuvo ir negalėjo būti negatyvus.
Dar viena svarbi Viduramžių naujovė – dirbtinės energijos panaudojimas. Europoje, kitaip nei likusioje pasaulio dalyje, buvo pradėti naudoti nauji gamtos teikiamos energijos išgavimo būdai, kurių pagrindinis buvo malūnai (malę ne tik grūdus, tačiau ir padėję atkovoti žemes, užlietas vandens). Malūnai naudoti ir daugelyje pramonės šakų – dėl šios priežasties gerokai išaugo gamybos produktyvumas. Viduramžiais įvyko ir agrarinė revoliucija, leidusi gerokai padidinti gaunamo derliaus kiekį – būtent tada atsirado trilaukė sėjomaina, o žemės ūkyje pradėti naudoti arkliai. Tokia ekonominė raida Europoje taip pat sietina su krikščionybe.
Verta pastebėti, kad Bažnyčia, leidusi egzistuoti ekonominei laisvei, padarė lemiamą įtaką besikūrusių visuomenių socialinei sanklodai. Nors ankstyvoji Bažnyčia neigiamai vertino prekybos būdu gautą pelną, tačiau jau pats Šv. Tomas Akvinietis rašė, kad į prekės kainą reikėtų įtraukti ne tik šiai pagaminti skirtas sąnaudas, bet ir pirkėjo norą prekę įgyti bei pardavėjo interesą šią prekę parduoti. Tokiu būdu pateisintas pelnas ir jo siekimas darė tiesioginę įtaką sparčiai ekonomiškai besivystantiems Vakarams.
Kapitalistinių (finansinių) centrų prototipais būtų galima laikyti taip pat krikščioniškas institucijas – vienuolynus. Nors egzistavo ir neturtingieji ordinai, pavyzdžiui, pranciškonai, visgi dauguma vienuolynų buvo gana gerai aprūpinti ar apsirūpinę ir užsiėmė ekonomine veikla. Vienuolynai rinkoje nuolat parduodavo savo ir pirkdavo kitų gaminamą produkciją. Specializuodamosi vienoje siauroje srityje bei samdydamos darbuotojus, vienuolijos sugebėjo stipriai sumažinti gamybos kaštus, o tai leido gauti dar didesnį pelną. Taigi pirmieji kapitalizmo židiniai buvo ne kas kita kaip krikščioniškos dvasininkų brolijos.
Būtent toks „pasaulietiškasis“ kapitalizmas, paplitęs Viduramžiais, dar XIII a. Italijos šiaurėje padėjo sukurti ekonomiškai klestinčius miestus. Verta pastebėti, kad klestėjimą ir ekonominį augimą tuo metu beveik išimtinai išgyveno tik tie miestai, kuriuose buvo užtikrinta sąlyginė laisvė, paremta teisingais valdovo-pavaldinių santykiais, savo ruožtu įtvirtintais būtent krikščioniškosios pasaulėžiūros. Tuo metu vietose, kur vis dar vyravo despotizmas (pvz. pietinėje Apeninų pusiasalio dalyje), ekonomikos augimu ir gerbūviu, panašiu į egzistavusį šiaurinėse žemėse, net nekvepėjo. Čia galima prisiminti (ir su juo nesutikti) Maxo Weberio puoselėtą įsitikinimą, kad kapitalizmas turėtų būti siejamas išimtinai su protestantizmu. Anot Fernando Braudelio, protestantiškosios šalys iš senųjų kapitalizmo centrų paprasčiausiai viską perėmė, pačios neišrasdamos „nei technologijų, nei verslo valdymo“, o Randallo Colinso teigimu, Europoje ir seniau egzistavo „protestantiška etika be protestantizmo“.
Kalbant apie kultūrinę „tamsiųjų amžių“ pusę, tereikia paminėti muzikos rašto atsiradimą bei tokius architektūrinius stilius, kaip romanika bei gotika – švietėjiškas požiūris į krikščioniškąją Europą čia galutinai nuvainikuojamas. Galiausiai „tamsiųjų amžių“ mitą galima sugriauti labai paprastu klausimu: jeigu „tamsieji“ laikai buvo tokie tamsūs, tai kodėl Europa jau XVI a. neturėjo nei vieno sau lygaus priešininko visame pasaulyje?
Ironiška, tačiau Apšvietos laikotarpiu atsiradęs moralinis nevaisingumas, savo civilizacijos iškilimo amžius leidęs apskelbti „tamsiais“, veda ne tik į dvasinį, tačiau ir fizinį bergždumą. Vakarų visuomenių senėjimas tėra akivaizdi šio fakto pasekmė. Iškreiptas požiūris į šeimą, kai atsisakoma natūralių, abipuse pagarba paremtų santykių, Vakarų civilizaciją stumia ne tik į sustabarėjimą, tačiau ir į vis gilėjančią dekadanso bedugnę. Įvairūs gnostiniai judėjimai, tokie kaip liberalizmas, marksizmas, pozityvizmas (ar begalė panašių), neigdami pamatinių vertybių transcendentinę kilmę ir užuot pripažinę egzistencinę moralės būtinybę, skatina priimti savipakankamumą, o į Dievo vietą be didesnių sentimentų stato žmogų. To padarinys – Vakarų visuomenes užvaldęs reliatyvizmas, tapęs naujųjų antivertybių, pažeidžiančių pačias mūsų civilizacijos išskirtinumo ir sėkmės šaknis, pagrindu. Deja, posūkis atgal nuo sekuliarumo prie sakralumo, o tuo pačiu ir grįžimas prie bendruomeniškumo, civilizaciniu mastu tampa nebeįmanomas. Vis dėlto būtina bent jau teisingai įvertini Vakarų civilizacijos ir krikščionybės vaidmenį pasaulio, o kartu ir mūsų pačių istorijoje – tik taip pavyks išsaugoti tai, ko dar nespėta sunaikinti.
