Nuo pat kino išradimo pradžios kino kūrėjai naudojo mokslinės fantastikos šaką, kad spėliotų apie žmonijos ateitį. Tokie filmai gali mus perkelti į tolimas vietas ir laikus, pateikdami kvapą gniaužiančius vaizdus ir protu nesuvokiamas koncepcijas. Tačiau būtent pranašiški filmai geba sužadinti mūsų emocijas ir priversti susimąstyti apie dabartinę visuomenės būklę. Pranašiški mokslinės fantastikos filmai leidžia mums pažvelgti į tai, kas galėtų būti, įspėja apie galimas mūsų veiksmų pasekmes ir skatina pokalbius apie mūsų kuriamą ateitį.
Pranašiški mokslinės fantastikos filmai – daugiau nei tik pramoga. Jie gali paveikti mus giliau, priversti ištirti mūsų vertybes, prioritetus ir visuomenės gyvenimo trajektoriją. Pristatydami mums galimas ateitis, jie skatina mus būti įžvalgiais ir apsvarstyti galimas savo pasirinkimų pasekmes. Pranašiški mokslinės fantastikos filmai – tai ne tik vaizduotės kūriniai, bet ir pamokantys pasakojimai, galintys formuoti mūsų kolektyvinę sąmonę ir padėti mums priimti pagrįstus sprendimus dėl ateities, kurią norime kurti, todėl susipažinkite su dešimtuku būtent tokių filmų.
10. „Gataka“ (Gattaca, 1997)
„Gataka“ ekranuose pasirodė tuo metu, kai net trys Holivudo blokbasteriai („Titanikas“, „Vyrai juodais drabužiais“ ir „Juros periodo parkas 3“ pasidalijo liūto dalį 1997-ųjų metų kino rodymo pajamų. Deja, režisieriaus Andrew Niccolo filmas į šią gretą nebuvo priimtas: kainavęs 36 mln. dolerių jis teuždirbo tris kartus mažiau. Ir tai suprantama, filmas nepriklauso tiems reginiams, kurie siūlo suprantamą universalų siužetą arba lengvą pramogą.
„Gataka“ – tai fantastinis filmas apie vienišių, išdrįsusį sukilti prieš sistemą, apsėstą genetinio tobulumo idėjos. Filmas labai primeną nuostabų George‘o Lucaso debiutinį fantastinį kūrinį „THX-1138“ (1971), kuriame po atominio sprogimo išlikę ateities žmonės gyvena sniego baltumo sterilioje aplinkoje: čia nėra sekso, o žmonės gimsta laboratorijose naudojant apvaisinimo procedūras. Jausmai čia taip pat uždrausti, o žmonės neturi vardų – tik numerius. Kartą prieš tokį futuristinį rojų ima maištauti THX-1138 (Robertas Duvallis): jis įsimylėjo ir nusprendė pabėgti į laisvę.
„Gatakoje“ taip pat laboratorijoje „pradėti“ žmonės laikomi ateities pasaulio elitu, o motinų pagimdyti priklauso nepakankamai kilmingų luomui – jie net pravardžiuojami “invalidais”. Todėl pastarajai žmonių grupei priklausančiam „antrarūšiam“ vaikinui Vincentui Frimenui (Ethanas Hawke’as) tenka apsimetinėti genetinio elito nariu, kad jis galėtų keliauti į kosmosą korporacijos “Gataka” erdvėlaiviu. Tokią galimybę Vincentui suteikia jo draugas Džeromas Morou (Jude’as Law) – idealus genetinio tobulumo įsikūnijimas.
Akivaizdu, kad vien tik tokios mokslinės peripetijos negali sudominti žiūrovų mases, todėl filmo autoriai griebiasi žiūroviškesnių žanrų pagalbos. Laboratorijoje įvykus žmogžudystei, prasideda kriminalinė filmo dalis su kruvinu lavonu, policininkais, tyrimu ir pagrindiniu įtariamuoju, kuriuo, kaip nesunku nuspėti, ir tampa Vincentas, nes nusikaltimo vietoje buvo rasta jo blakstiena. Dar filme yra ir meilės istorijos užuomazga – savotiškas „tarnybinis romanas“ tarp Vincento ir korporacijos darbuotojos Airinos (Uma Thurman). Deja, jų meilės romanas filme neišplėtotas, tačiau neliko vien filmavimo aikštelėje – pabaigus „Gataką“ Ethanas Hawke‘as ir Uma Thurman tapo vyru ir žmona. (Gediminas Jankauskas)
9. „9-asis rajonas“ (District 9, 2009)
Pietų Afrikos režisierius Neillas Blomkampas pradžioje kūrė komercines reklamas, o savo malonumui režisavo trumpo metro filmukus. Ir įrodė, kad jeigu turi originalų siužetą bei lakią fantaziją, gali nustebinti net daug patyrusius profesionalus. Pirmasis jo filmas „Išlikę Joburge“ (Alive in Joburg, 2005 m.) buvo tik šešių minučių trukmės, tačiau netikėtų siužeto posūkių ir ekscentriškų įvykių jame tikrai netrūko. Pati istorija buvo ir pakankamai sudėtinga, ir kartu labai žaisminga.
Filmo pradžioje virš Joburgo (taip Johanesburgo gyventojai vadina savo gimtąjį miestą), visai kaip amerikietiškoje „Nepriklausomybės dienoje“, pakibo milžiniški kosminiai laivai, atskridę iš tolimųjų galaktikų. Anksčiau panašios fantastinių filmų užuomazgos ženklino didžiulį pavojų Žemės gyventojams ir žadėjo neišvengiamą kovą su nekviestais agresoriais. Bet šį kartą paaiškėjo, kad neatpažįstamais skraidančiais objektais atvyko ne piktosios pabaisos, o… politinio prieglobsčio Žemėje ieškantys humanoidai, pavargę kęsti socialinę priespaudą kosmose. Bet netrukus paaiškėja, kad ramiai adaptuotis naujoje aplinkoje ateiviams visai nesinori, todėl vis dažniau jie veliasi į kriminalinius konfliktus – pradžioje verčiasi smulkiomis vagystėmis, vėliau visai suįžūlėja ir ima stambiais mąstais vogti elektros energiją…
Pamatęs šį mažąjį šedevrą „Žiedų valdovo“ trilogijos autorius Peteris Jacksonas pasiūlė talentingam debiutantui jau Holivude ekranizuoti kompiuterinį žaidimą „Halo“ ir pasinaudojus erdvinio kino technologijomis sukurti filmą apie mirtinai pavojingus žemiečių bei karingų ufonautų konfliktus. Kai šis superbrangus projektas buvo ilgam „užšaldytas“, naujieji draugai ne mažiau egzotišką „Devintąjį rajoną“ sukūrė toli nuo Holivudo be publikai gerai žinomų žvaigždžių. Ir visa tai išėjo tik į naudą.
„Devintasis rajonas“ – tai beveik dvi valandas trunkanti „Išlikusių Joburge“ versija, tik gerokai painesnė ir triukšmingesnė. Tradicinis kinas apie nežemiškų civilizacijų invaziją nuo pirmųjų kadrų sumaniai derinamas su pseudodokumentiniais TV reportažais ir net mobiliais telefonais filmuotais vaizdais.
Žemės gyventojai šį kartą nebuvo užklupti netikėtai. Mūsų planetoje ateiviai pirmą kartą buvo pasirodę prieš trisdešimt metų. Tada jie pažadėjo sugrįžti, ir dabar savo pažadą įvykdė. Iš gimtųjų galaktikų juos išvijo baisi bėda. Bet, panašu, kad Žemėje ufonautai dabar buvo priversti sustoti tik dėl jų erdvėlaivio avarijos. O žmonės baisiai apsidžiaugė, kad tobulos ateivių technologijos padės ir Žemėje pagerinti reikalus. Tačiau ne viskas išėjo, kaip abi pusės tikėjosi. Kosminiai svečiai neskuba dalintis savo paslaptimis, o šeimininkai, nežinodami ką daryti su nedraugiškais svečiais, įkurdina juos laikinuose būstuose Pietų Afrikos Devintajame rajone. Analogija su devyniais pragaro ratais čia nelabai tinka. Nes yra šioje žemėje vietelė, su kuria lyginant Devintasis rajonas gali atrodyti kaip rami sanatorija. Tai tikrą koncentracijos stovyklą primenanti zona, į kurią vietinė valdžia trokšta uždaryti visus svetimuosius.
Filmas „Devintasis rajonas“ primena triukšmingą balaganą, kuriame visgi nesunku pastebėti „sluoksniuoto pyrago“ principą. Vieni pasitenkins tik pačia ekscentriška fabula ir komiškais žemiečių bei ufonautų konfliktais. Kiti mintyse susies iš piršto išlaužtą istorija su nesena Pietų Afrikos realybe – apartheidu – ir visai ne fantastiškomis koncentracijos stovyklomis kitaip galvojantiems žmonėms. Treti išgirs amžinai aktualaus kafkiško absurdo atgarsius arba pamatys asociacijas su jau žinomomis antiutopijomis. Ketvirtieji žiūrės „Devintąjį rajoną“ kaip iš koto verčiančią fantastinių štampų parodiją. (Gediminas Jankauskas)
8. „Eliziejus“ (Elysium, 2013)
„Eliziejus“ išsiskiria savo purvu ir intensyvumu, taip pat savo filmų klasės alegorijos tiesmukumu. Filmo veiksmas vyksta 2154 m., kai planetą nusiaubė ligos, tarša ir gyventojų perteklius. Turtingiausieji dabar gyvena kosminėje stotyje, vadinamoje Eliziejumi, kurią iš Žemės galima matyti debesyse. Maksas (akt. Mattas Damonas) užaugo stebėdamas Eliziejų iš savo apleisto, daugiausia lotynų amerikiečių kilmės gyventojų, Los Andželo rajono. Buvęs automobilių vagis, dabar dirbantis varginantį darbą gamykloje – jam pasisekė, kad jį turi, – Maksas bando išlaikyti pusiausvyrą visuomenėje, kuri atvirai nusiteikusi prieš vargšus.
Ir tai nėra lengva. Žiauriame miesto peizaže, kuriame pilna nusiaubtų ir purvinų gatvių, perpildytų ligoninių, policijos robotų pajėgos beatodairiškai vykdo areštus be jokių akivaizdžių žiaurumo apribojimų. Nuosprendžiai skelbiami automatiškai, juos vykdo droidas. Vos tik Maksas baigia savo paskutinį „teisinį susidorojimą“, gamykloje įvykus radiacinei avarijai, jam lieka gyventi vos kelios dienos. Jam galas – nebent jis pateks į Eliziejų, kur gydomosios kapsulės per kelias sekundes išsprendžia visas medicinines problemas.
Šioje kosminėje buveinėje sekame gynybos sekretorę (akt. Jodie Foster), kuri energingai gina savo teisę naudoti neribotą jėgą kelių žmonių laisvei. Ne itin subtiliai komentuodama debatus dėl imigracijos, ji nušauna bandančius ten patekti pabėgėlius. Ji taip pat rengia perversmą, padedama „kirminų“ generalinio direktoriaus (akt. Williamas Fichtneris) Žemėje. Makso mėginimas susekti pastarąjį žmogų ir atsisiųsti informaciją iš jo smegenų sukuria vieną įdomiausių absurdiškų filmo scenų, kai herojus ir jo buvęs automobilių vagių partneris (akt. Diego Luna) perima sudužusį privatų šio didiko lėktuvą.
Pasitelkus tarptautinę aktorių komandą, filme „Eliziejus“ gausu aktualių aliuzijų. Scenaristo ir režisieriaus Neillo Blomkampo „9-asis rajonas“ (2009) buvo nuoga apartheido alegorija, ir čia ši gija tęsiama. „Eliziejuje“ taip pat užsimenama apie kovą dėl sveikatos apsaugos ir didėjantį pajamų atotrūkį.
Blogiečio vaidmenį atlieka ne tik herojė Foster, bet ir Sharlto Copley – jos piktas nusikaltėlių pakalikas, toks nepastovus ir žiaurus, kokį jau kurį laiką matėme ekrane. Kai jis apklausia Makso vaikystės draugę, dabar slaugytoją (akt. Alice Braga), kurios dukra (akt. Emma Tremblay) miršta nuo leukemijos, jis akimirkai apsimeta užjaučiantis: „Netikiu, kad vaikų akivaizdoje galima smurtauti“, – šaiposi jis, palikdamas žiūrovus pasiruošusius blogiausiam. „Eliziejus“ tikrai pakankamai įtraukiantis, todėl jam galima atleisti daugybę loginių trūkumų.
Nors Makso ir juodosios rinkos prekeivio Spaiderio (akt. Wagner Moura) noras suteikti Eliziejaus pilietybę ir sveikatos priežiūrą kiekvienam Žemės gyventojui yra kilnus, filme nesistengiama spręsti nepritekliaus problemos, dėl kurios, kaip teigiama, ir atsirado ši distopija.
7. „Sniego traukinys“ (Snowpiercer, 2013)
Režisierius Bong Joon-ho pateikia įtaigią gyvenimo traukinio metaforą. Tiesa, ko gero tik Rytų pasaulio režisieriai sugeba taip miglotai kalbėti apie aiškius ir paprastus dalykus. Retai kada mokslinė fantastika sugeba taip neblogai pasiknaisioti po žmogaus vidurius, norus, troškimus ir siekius.
Filmo veiksmas vyksta 2031 – siais, po to kai praėjo jau septyniolika metų nuo to laiko kai žlugo paskutinis bandymas sustabdyti globalinį klimato atšilimą. Žemės planetą sustingdęs ledynmetis išnaikino visą žmoniją. Liko gyvi tik tie, kurie spėjo nusipirkti bilietą ar kitaip patekti į traukinį. Milijardierius pramoninkas Vilfordas (Edas Harris) vienintelis numatė, kad miestus sugriaus ir užšaldys sniegas. Todėl jis nutiesė milžinišką geležinkelį ir sukonstravo traukinį, kuris privalo judėti be sustojimų, nes kitaip varikliai neteks energijos. Per kiekvienus metus traukinys apvažiuoja vieną ratą aplink pasaulį. Jame apsigyvenusi visuomenė pasiskirstė pagal socialines klases: vargingiausieji keleiviai apgailėtinomis sąlygomis tūno keliuose paskutiniuose vagonuose ir tarnauja turtingiesiems, o pasiturintys asmenys įsikūrė prabangiai įrengtose kajutėse arčiau lokomotyvo. Nenuostabu, kad neapsieinama be nesutarimų ir pagiežos, tad traukinyje bręsta revoliucija. Norint ją laimėti, reikia užgrobti lokomotyvą ir perimti variklių kontrolę.
Kitaip sakant, pasaulis kitas – problemos tos pačios. Nors žmonija ties išnykimo riba, batas tebėra batas. Kaip ir visais laikais reikia žinoti savo vietą. O kai pamiršti kur ta tavo vieta ar ne pagal paskirtį naudoji batą – susilauki bausmės. Bausmės irgi nelabai keičiasi. Gal tik jų vykdymo metodai tobulėja. Kadaise Soboro teisynas už vagystes baudė nukirsdamas rankas, vėliau tai propagavo ir fašistinės Vokietijos lyderis, na štai tolimoje ateityje rankos neteksime, jei ne pagal tiesioginę paskirtį naudosime batus. Tad visais laikais pravartu žinoti, kur tavo ir tavo batų vieta.
Nors prieš akis rodomas išgalvotas ateities pasaulis na arba viena iš galimų ateičių, ja visai nesunku patikėti. Nuo Didžiosios Romos imperijos laikų iki tariamos/galimos pasaulio priešpabaigos laikotarpio vyrauja tos pačios bėdos bėdelės. Akivaizdi neteisybė, silpnesnių žeminimas ir engimas, išnaudojimas. Šalia valkiojasi ir laisvės bei teisybės paieškos. Iš dalies, kuo skiriasi pateikiamas žiaurus ir negailestingas traukinio pasaulis, nuo pasaulio kuriame gyvename dabar? Žinoma, čia pateikiamas žiauresnis ir skurdesnis žmonijos kapituliacijos vaizdinys. Bet skirtumas nėra jau toks akis draskantis. Žiūrint „Sniego traukinį“ galima trepsėti iš pasipiktinimo ir spjaudyti į ekraną, kad egzistuoja tokia neteisybė, tačiau ši vaizduojama neteisybė nėra fantastikos dalis.
Kaip ir didžiosios bėdos užprogramuotai eina iš kartos į kartą, taip, matyt, genetiškai pasireiškia ir pasipriešinimo troškimas. Žmonės niekada nesimėgavo engimu ir anksčiau ar vėliau atsirasdavo kažkokio pobūdžio pasipriešinimo judėjimas. Atsiranda jis ir čia.
Filmas kažkaip visai netikėtai ima priminti žaidimą. Seną gerą šaudyklę. Lygis po lygio, durys po durų ir štai bosas – didysis, galutinis susikovimas. Gal toks įspūdis susidaro todėl, kad filmas kurtas pagal grafinį romaną „Le Transperceneige“. Kad ir kaip ten bebūtų visas pateikiamas gyvenimas panašėja į žiaurų žaidimą, kur darosi vis sunkiau suprasti, kas laimi, o kas pralaimi.
„Sniego traukinys“ paliečia amžinąsias problemas, dar kartą primindamas apie jau amžių amžius egzistuojančią ir niekur neketinančią trauktis neteisybę. Tuo pačiu metu, tas pats traukinys neleidžia pamiršti ir fakto, kad viską daro pats žmogus ir tik jis atsakingas už savo veiksmus. (Raminta Česnaitė)
6. „Tarp žvaigždžių“ (Interstellar, 2014)
„Mes esame arba vieniši Visatoje, arba ne. Bet kuri iš šių minčių kelia baimę“, – kitados pasakė fantastinės literatūros klasikas Arthuras Clarke‘as.
Literatūrinės fantastikos klasikas žinojo, ką sakė. Juk būtent jis sukūrė scenarijų legendiniam režisieriaus Stanley Kubricko filmui „2001-ųjų metų kosminę odisėja“ (1968 m.), o vėliau, nepatenkintas rezultatu, parašė knygą tokiu pavadinimu. Ir filmas, ir knyga labai skiriasi nuo to, ką paprastai matome fantastiniuose filmuose, dažniausiai išnaudojančiuose tik futuristinių vizijų efektus.
Absurdiškiausią tokios „kūrybos“ pavyzdėlį matėme filme „Paskutinės dienos Marse“. Jo autoriai rimtai plėtoja aiškiai ne mokslinę hipotezę, kurią savo apsakyme aprašė Sydney‘us J. Boundsas. Tai juoką keliantis siužetas apie tai, kaip šešis mėnesius Marse praleidęs astronautų ekipažas ieškojo gyvybės pėdsakų ir staiga paaiškėjo, kad Marse gyvena… zombiai. Juokinga buvo ne tik tokia holivudinė prielaida, bet ir tai, kad kai kas šį filmą pristatinėjo kaip mokslinės fantastikos kūrinį.
Kur kas rimtesnis buvo režisieriaus Alfonso Cuaróno fantastinis trileris „Gravitacija“. Panašu, kad šis filmas atvėrė fantastiniam kinui visai naują perspektyvą. Jei anksčiau tokių filmų autoriai svaigo nuo žmogaus intelekto pagimdytų kosminių technologijų, tai dabar atėjo šio proceso pasekmių suvokimo metas. Tarpgalaktinių erdvių užkariautojai po savęs paliko tiek orbitomis skraidančių kosminių šiukšlių, kad pats laikas galvoti apie ekspedicijas, kurių svarbiausia užduotis bus iškopti visatą. Priešingu atveju žmonijos tikrai lauks chaosas ir mirtini pavojai, kur kas baisesni už hipotetines ufonautų invazijas.
Režisieriaus Christopherio Nolano filmas „Tarp žvaigždžių“, žinoma, ras savo vietą toje galerijoje, kur rikiuojasi kūriniai, sukurti dėl žmonijos išlikimo susirūpinusių menininkų.
Jau daug metų mokslininkai muša pavojaus varpus, perspėdami, kad žmonės nustotų beatodairiškai stekenti Žemės išteklius. Toks barbariškas elgesys anksčiau ar vėliau išprovokuos globalią maisto krizę ir kitus materialius kataklizmus, ir žmonėms teks ieškotis alternatyvių vietų gyvenimui neaprėpiamose kosminėse platybėse. Fantastai literatai panašią situaciją moduliuoja jau seniai. Neatsilieka nuo jų ir mokslininkai. Vieno jų – fizikos teoretiko Kipo Thorne‘o – darbais remiasi ir filmo „Tarp žvaigždžių“ kūrėjai.
Fantastinės literatūros mėgėjai gerai žino istorijas apie visokias laiko kilpas. Nuo britų fantasto Herberto Wellso knygos „Laiko mašina“ (1895 m.) kelionės laike tapo mėgiamiausia šio žanro situacija. Pradžioje fantastai pasikliovė tik savo vaizduote, bet netrukus panašus kūriniai jau galėjo remtis fizikų samprotavimais apie teorinę tokių kelionių galimybę. Ypač stiprų argumentą fantastams pamėtėjo Albertas Einsteinas, kurio perversmą moksle padariusi reliatyvumo teorija pagimdė „kurmio urvo“ (angl. „Wormhole“) paradoksą apie laiko tunelius, per kuriuos teoriškai galima iš vienos realybės patekti į kitą. Žinoma, tam reikalingos gana griežtos energijos tankumo ir gravitacijos sąlygos, kurių realybėje įvykdyti dar niekam nepavyko.
„Kurmio urvo“ teorija praverčia ir filmo „Tarp žvaigždžių“ herojams. Pradžioje autoriai apibrėžia bendrą apokaliptinį netolimos ateities peizažą: dėl netinkamos globalios agrarinės politikos Žemė taip nustekenta, kad žmonių laukia siaubinga mirtis nuo bado ir deguonies trūkumo. Gyvybės limito skaitiklis nenumaldomai artėja prie fatališkos atžymos: „Mes turime suprasti – niekas Saulės sistemoje negali mūsų išgelbėti“. Todėl ieškoti naujų pasaulių į kosmosą vyksta būrys astronautų, vadovaujamų profesionalaus lakūno ir inžinieriaus Kuperio (aktorius Matthew McConaughey). Ši kosminė kelionė iš žiūrovų atims beveik tris valandas. Daug tai ar mažai? Kiekvienas teatsako į šį klausimą pats. (Gediminas Jankauskas)
5. „Nežiūrėk aukštyn“ (Don’t Look Up, 2021)
Fantastinė dramedija (jau pats laikas pratintis prie šio naujadaro, reiškiančio vis dažniau kine pasitaikančius komedijos ir dramos hibridus) Nežiūrėk aukštyn dabar yra bene dažniausiai linksniuojamas 2021-ųjų filmas, ypatingo dėmesio nusipelnęs ir dėl puikaus aktorių kolektyvo, ir dėl aktualios tematikos, ir dėl keisto – galima drąsiai sakyti, hibridinio, pasakojimo būdo.
Sukūrė šį filmą mums gerai žinomas režisierius Adamas McKay‘us, anksčiau gaminęs kvailas komedijas su komiku Willu Ferrellu.
2015-aisiais per pasaulį nuvilnijo didelio rezonanso susilaukusi šio režisieriaus drama Didžioji skola (The Big Short), apdovanotą Oskaru už geriausią adaptuotą scenarijų. Filmas nagrinėjo 2008-aisiai paniką Amerikoje ir likusiame pasaulyje sukėlusios finansinės krizės priežastis, kurias pirmasis, studijuodamas akcijų rinkos dokumentus, įžvelgė ekscentriškas 32-ejų metų investuotojas, buvęs neurologas Maiklas Beris.
Jį suvaidinęs Christianas Bale‘as kitame Adamo McKay‘aus filme aktualia politine tema „Valdžia“ (Vice, 2018) buvo visai neatpažįstamas, užtai nuostabiai panašus į George‘o W. Busho laikų viceprezidentą Diką Čeinį (Dick Cheney), spėjusį pasidarbuoti ir ankstesnių trijų JAV prezidentų kompanijose.
Pilkuoju kardinolu pravardžiuotas Dikas Čeinis dažnai buvo mistifikuojamas ir net demonizuojamas, bet filmo autoriai nenorėjo toliau platinti šių stereotipų, jie pasirinko politinės komedijos žanrą, kuriame juodojo humoro elementai „atskiedžiami“ ištisa pilkų atspalvių palete.
Valdžia buvo nominuota aštuoniems Oskarams, bet gavo vienintelį – už grimą ir šukuosenas.
Kur kas didesnį Oskarų derlių ekspertai pranašauja naujausiam Adamo McKay‘aus filmui Nežiūrėk aukštyn, kuris nepalieka abejingų. Visi, kas pažiūrėjo šį filmą, turi tvirtą (dažnai labai kategorišką) nuomonę. Ir tai labai gerai, nes ne taip jau dažnai koks nors filmas išprovokuoja skirtingų nuomonių protmūšius. Svarbu, kad besiginčijančių argumentai būtų aiškia suformuluoti, o nepasitenkintų tradiciniais lakoniškais komentarais: patiko-nepatiko.
Kritikuoti pagrindinę siužetinę liniją tikrai nesunku – ji primena daug kartų (ypač JAV kine) rodytus siaubus, kurie gali ištikti Žemę žmonių planetą, jeigu į ją rėšis milžiniškas kosminis asteroidas arba iš savo orbitos išklydusi kometa.
Amerikiečiai tokius siužetus įprastai išsprendžia tradicinėmis fantastinio veiksmo kino priemonėmis: nekviestas svečias pasitinkamas toli už Žemės ribų ir suskaldomas į begalę mažų skeveldrų, kaip tai padarė Bruce‘o Williso vadovaujami… naftos gręžinių specialistai („Armagedonas“) ar superdidvyriai kituose panašiuose filmuose.
Adamas McKay‘us pasirenka kitą variantą. Jis pernelyg negąsdina standartinio veiksmo kino situacija, nors ji pakankamai grėsminga. Mat jauna aspirantė Keitę Dibiaski (Jennifer Lawrence) vieną naktį Mičigano universiteto observatorijoje per teleskopą pamato link Žemės skriejančią iki šiol nežinomą dešimties kilometrų skersmens kometą. Keitės mokslinis vadovas Rendalas Mindis (Leonardo DiCaprio) netrunka paskaičiuoti, kad šio pavojingo skraidančio objekto nepageidaujamas susidūrimas gali įvykti po šešių mėnesių.
Savo nuogąstavimais mokslininkų porelė pasidalina su NASA atstovais. Pasirodo, kad šioje organizacijoje veikia specialus Kosminės apsaugos koordinavimo komitetas (Planetary Defense Coordination Office).
Tai ne filmo scenaristų išmonė, o tikras faktas. Ši institucija net turi savo herbą – ant pilies bokšto stovintis riteris vienoje rankoje laiko vėliavą, o kitoje – teleskopo vamzdį, per kurį stebi žvaigždėtą dangų).
Filmo ekspozicija pakankamai rimta. Bet netrukus rimtis pasibaigia. O į savo valdas įžengia komedija, tiksliau sakant, pikta politinė satyra. Ji plačiai subujoja Baltuose rūmuose, kurių naujoji šeimininkė prezidentė Džeinė Orlin (Meryl Streep) labiau susirūpinusi jai svarbesnėmis politinėmis aktualijomis: artinasi kongreso rinkimai, o dar reikia į Aukščiausią teismą prastumti savo kandidatą, kuriam gresia kaltinimai seksualiniu priekabiavimu…
Nesulaukusi dėmesio ir pritarimo aukštuose politikos koridoriuose mokslininkų porelė kreipiasi į žiniasklaidą, kuri tik ir laukia pikantiškos informacijos skandalingiems reportažams. Užsisuka tikra absurdo karuselė.
Viename savo interviu režisierius Adamas McKay‘us prisipažino, kad sąmoningai siekęs sukurti komediją apie pasaulio pabaigą: „Norėjau, kad filmas būtų komiškas. Pasijuokti iš pasaulio beprotybės gali būti labai naudinga. Siekiau žmones ne pamokyti, o išprovokuoti jų reakciją, pasiūlant kitaip mąstyti apie neatidėliotiną situaciją“.
Rezultatas kelia bangas žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Vadinasi, tikslas pasiektas. (Gediminas Jankauskas)
4. „Atsiprašau, kad trukdau“ (Sorry To Bother You, 2018)
Boots Riley režisūrinis debiutas „Atsiprašau, kad trukdau“ – 2018 m. satyrinė juodoji komedija. Filme vaidina Lakeithas Stanfieldas, Tessa Thompson, Jermainas Fowleris, Terry Crewsas ir Armie Hammeris.
Filmo veiksmas vyksta alternatyvioje dabartinio Oklando miesto dalyje, kur jaunas afroamerikietis telemarketingo specialistas Kasijus Grinas (Lakeith Stanfield) atranda stebuklingą raktą į sėkmę darbe. Jis greitai pakyla karjeros laiptais, palikdamas savo draugus ir kolegas, tik tam, kad įsitrauktų į sąmokslą, keliantį grėsmę visai visuomenei.
Išradingas pasaulio kūrimas filme „Atsiprašau, kad trukdau“, kuriame dera mokslinės fantastikos, fantastikos ir socialinių aspektų elementai, yra vienas ryškiausių filmo bruožų. Filme juokingai ir verčiančiai susimąstyti nagrinėjamos rasizmo, lygybės ir kapitalizmo temos. Siužetas beprotiškas, netikėtas ir dažnai šokiruojantis, tačiau viskas susipina į vieną visumą, kuri privers jus galvoti apie filmą dar ilgai po jo pabaigos.
Filme „Atsiprašau, kad trukdau“ žiba pagrindinis veikėjas Leikitas Stanfildas (angl. Lakeith Stanfield). Jis subtiliai, bet įtaigiai perteikia personažo vidinę sumaištį ir transformaciją. Tessa Thompson taip pat puikiai vaidina Kasijaus merginą menininkę Detroit, kuri suteikia gaivų ir įžvalgų požiūrį į filmo tematiką.
Galiausiai „Atsiprašau, kad trukdau“ yra originalus ir drąsus filmas, kuriame svarbūs klausimai sprendžiami įdomiai ir įtraukiančiai. Tai filmas ne visiems, tačiau tiems, kurie yra atviri jo keistam ir subversyviam stiliui, tai tikras perlas, kuris paliks neišdildomą įspūdį.
3. „Ji“ (Her, 2013)
Netradiciniu požiūriu į aplinkinį pasaulį garsėjantis „Makso ir maksimonstrų”, „Adaptacijos” bei „Būti Džonu Malkovičiumi” filmų režisierius Spike’as Jonze’as pristato fantastinę žmogaus ir kompiuterio meilės istoriją. Filmas „Ji” yra ir 44-erių metų S. Jonez’o, kaip scenaristo, debiutas. Ši romantinė drama yra visiška priešingybė daugumai dabar Holivude kuriamų filmų apie netolimą ateitį.
Čia matome tuos pačius lėtus gyvenimus, tuos pačius nuobodžius darbus, tas pačias pramogavimo erdves. Galima apžvelgti ir kitą filmo išskirtinumą – labai įtikinamą mūsų ateities pavaizdavimą. Filme rodomas labai įdomus požiūris į technologijų apsėstą gyvenimą. Teodoras (aktorius Joaquin’as Phoenix’as) pragyvenimui užsidirba rašydamas laiškus. Ne, jis nėra Nigerijoje įsikūręs „spamer’is”, siuntinėjantis viso pasaulio žmonėms pranešimus apie netikėtai atsiradusį palikimą. Teodoras yra itin jautrios sielos asmenybė, tad padeda surašyti už širdies griebiančius asmeniškus laiškus nepažįstamiesiems, kurie patys to padaryti nesugeba.
Netikėtai nutrūkus ilgiems santykiams su mergina, Teodoras puola į neviltį. Tačiau po kiek laiko jo dėmesį patraukia ir suintriguoja itin pažangi žaviu moterišku (akt. Scarlett Johansson) balsu kalbanti ir į kiekvieną „šeimininko” norą reaguojanti kompiuterio operacinė sistema, tobulėjanti ir besikeičianti priklausomai nuo kompiuterio savininko asmenybės. Naująją savo draugę Teodoras pavadina Samanta ir sulig kiekviena diena vis labiau žavisi jos giliamintiškumu, jautrumu ir humoro jausmu. Ko gero, kitaip ir negali būti – juk operacinė sistema evoliucionuoja prisitaikydama prie „šeimininko”. Ilgainiui jų draugystė perauga į kažką daugiau. Ar tai galima vadinti meile?
„Ji“ – tai viena geriausių pastarojo meto romantinių dramų, sugebanti leisti mums patiems pažvelgti į savo ateitį labai tikroviškai, neperžengiant jokių fantastinio pasaulio ribų. Tai šilta ir pamokanti istorija apie netradicinę meilę, kurioje galime išvysti puikią aktorių vaidybą, grožėtis aplinka ir klausytis užburiančių melodijų. (Greta Rozenbergaitė)
2. „Žmonių vaikai“ (Children of Men, 2006)
Filmų apie Harį Poterį gerbėjai, tikriausiai, pastebėjo, kad trečioji epopėjos dalis “Haris Poteris ir Azkabano kalinys” (2004) buvo niūresnė už kitas. Tai, be abejonės, Meksikos režisieriaus Alfonso Cuaróno nuopelnas. Užtai ketvirtąją dalį jam kurti nepatikėjo. Todėl režisierius ekranizavo P.D. Jameso romaną “Žmonių vaikai”, kuriame vaizduojami ne taip tolimi įvykiai, panašūs į kraupų žmonijos saulėlydį.
Anot romano ir filmo, jau 2027 – aisiais pasaulį užvaldys tamsa, chaosas ir visiška anarchija, o žmonija atsidurs ant katastrofos slenksčio. Žlugo Niujorkas, Paryžius, Maskva, Honkongas ir kiti megapoliai. Šiokia tokia tvarkos iliuzija dar rusena Britanijoje, bet ir ten santvarka labiau primena neofašistinį terorizmą. Į Londoną iš viso pasaulio suplūdo niekieno nekontroliuojamos nelegalių emigrantų minios, todėl rasiniai konfliktai ir nacionalinės nesantaikos provokuojami kruvini susidūrimai tapo tikra žiaurios kasdienybės rykšte.
Tačiau visų baisiausia tai, kad ką tik buvo nužudytas prieš aštuoniolika metų “Žemėje, žmonių planetoje” gimęs paskutinis vaikas. Demografinė katastrofa, apie kurią seniai trimitavo mokslininkai tapo realybe. Nes žmonės neteko galimybės natūraliai tęsti savo giminę. Vadinasi, pasaulis stulbinamu greičiu sensta ir greitai apie jį neliks kam prisiminti. Tokios niūrios ateities nenumatė net garsiausias XX amžiaus antiutopijos autorius George‘as Orwellas.
Bet kokia fantastika gimsta iš dabarties realijų arba netolimos ateities problemų nuojautos. “Žmonių vaikų” autoriai modeliuoja visai įtikinamą “naują nuostabų pasaulį”, kuriame Vakarų pasaulio gatvėmis pergalingai žygiuoja “kalašnikovais” ginkluoti “Alacho kariai”, nelegalai suvaryti į perpildytus rezervatus, virš šio apokaliptinio chaoso sklando “puotos maro metu” dvasia, o iš visų ateities vizijų teliko vienintelė perspektyva – “kas mirs paskutinis, tegu nepamiršta išjungti šviesą”…
Laimė, autoriai nepasitenkina vien tik juodomis spalvomis. Netikėtai šioje tamsos karalystėje nušvinta šviesos spindulėlis, panašus į tikrą stebuklą – juodaodė moteris nešioja po širdimi kūdikį. Kaip čia neprisiminsi išminčiaus Rabindranato Tagorės žodžių: “Kiekvienas naujagimis yra pats ryškiausias įrodymas, kad Dievas dar nenusivylė žmogumi…” (Gediminas Jankauskas)
1. „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (Blade Runner 2049, 2017)
Sveiki atvykę į 2049 metus, kur po pasaulio sunaikinimo žmonija laikosi už siūlo galo. Pilnuose griuvėsių miestuose, kurie nyksta tiesiog akyse, bruzda žmonės neturėdami žalio supratimo koks kadaise buvo jų dabar gyvenamas pasaulis.
Nors technologijoms suteikus galimybes žmogus žengė didžiulius žingsnius, daugelis sakytų, kad nueita buvo per toli, nes, pavyzdžiui, 21-ame amžiuje sukūrus dirbtinius humanoidus vergauti kolonijose už žemės ribų, cituojama: „Kiekviena civilizacija buvo pastatyta ant vienkartinės darbo jėgos nugaros“. Šie humanoidai yra vadinami „replikantais“, ir bet kuris iš jų turėdamas nors lašelį žmogiškosios nuovokos pradeda maištauti, pabėga iš kolonijų ir grįžta į žemę, tačiau visa tai vyko dar 2019 metais. Situacija, žinoma, bus pasikeitus nuo tada?
Režisieriaus Denio Vilenueno tęsinys „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ į ekranus atkeliauja praėjus 30-čiai metų po šio filmo pirmtako išleisto 1982 metais kur Rikas Dekardas, vaidinamas Harisono Fordo, 2019 metais Los Andžele pareigūnas specializuojantis replikantų naikinime, priklausė „Bėgantiesiems skustuvo ašmenimis“ grupei. Visą veiksmą pradedame stebėti kartu su biologiškai konstruotu žmogumi vardu Kėjus, kuris yra užsidirba iš replikantų medžioklės. Policininkas atranda ilgai slėptą paslaptį, kuri gali potencialiai sunaikinti jau ir taip trapią jų visuomenės struktūrą – nėščio replikanto kūną kas turėtų būti fiziškai neįmanoma. Siekdamas išsiaiškinti kas už to slypi, K išsiruošia į kelionę ne tik surasti buvusį LAPD (Los Andželo Policijos Departamento) pareigūną Dekardą, dingusį jau 30 metų, bet taip pat atrasti ir patį save.
Kino pasakojimas trunka beveik 3 valandas. „Bėgantis skustuvo ašmenims 2049“ atrodo tarsi natūralus originalaus filmo pratęsimas nei tingus perpasakojimas, kas yra bonusas palyginus su kai kuriais populiariais 80-ųjų filmų perdarymais. Vizualiai „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ tiesiog pribloškia – tai vienas geriausių filmo aspektų. Tamsi, purvina aplinka suteikia filmui taip trokštamą neo-noir atmosferą. Los Andželo gatvėse vaizduojamos scenos perteikia miesto nykimą, o naudojamos neoninės hologramos yra tarsi kontrastas prieš šią nutriušusią aplinką. Kinematografiškai scenos buvo puikiai nufilmuotos, suteikdamos žiūrovams stiprius pojūčius. Estetiškai kalbant, filmas nusipelno visų galimų taškų. (Martyna Šalčiūtė)
