Kino pramonės lyderiai Tomas Quinnas ir Timas League’as 2017 metais įkūrė „NEON“ ir vos per dvejus metus nuo įkūrimo laimėjo „geriausio metų filmo“ apdovanojimą. Per septynerius metus jie pasiekė aukščiausius pramogų industrijos lygmenis, buvo nominuoti dvidešimt penkis kartus ir penkis kartus laimėjo. Viena, yra faktas – studija „NEON“ visuomet ieško unikalių istorijų, nesvarbu, ar tai būtų fantazijos, tikros istorijos, ar sporto sritis.
Na, o dabar šiek tiek priešistorės… 2017 m. prieš „Sundance“ kino festivalį, įkūrus nepriklausomą filmų platintoją „NEON“, neilgai trukus paaiškėjo, kad ši įmonė gali tapti svarbia srities dalimi. Iki filmų festivalio „TIFF“ ši platintoja sužavėjo savo pirmojo didžiojo filmo „Aš esu Tonia“ (angl. I, Tonya) kūrėjus gerai parengtu pristatymu iškart po filmo festivalio premjeros. Į susitikimą jie atsinešė tuos pačius „Dove“ ledus, kuriuos Džefas Giljolis sudėjo į Tonios Harding šaldytuvą – tai buvo jo nemalonus bandymas priversti ją pasijusti vertinamą.
Komanda turėjo aiškią idėją, kaip išnaudoti juodąją filmo komediją, nepamirštant vaizduojamos rimtos prievartos, dėl kurios filmas tapo lyg „karšta bulvė“. Jie taip pat aiškiai parodė, kad filme mato „Oskaro“ potencialą, ir pažadėjo agituoti už Margot Robbie ir Allison Janney. Robbie buvo nominuota, o Janney laimėjo, o dėl lėto filmo populiarinimo per žiemos olimpines žaidynes filmas uždirbo net 30 milijonų JAV dolerių. Quinnas ir jo reklamos vadybininkė Kristina Zisa aiškiai suprato, kad „Aš esu Tonia“ bus statoma ant ledo, kai praėjusią Padėkos dieną jie praleido čiuoždami ant ledo Portlande su pačia Harding, ir išsklaidė jos nuogąstavimus, kad jos šešiametis sūnus nepajustų tokios pat gėdos, kokią patyrė čiuožėja, kai ją sukrėtė skandalas, nutraukęs jos karjerą.
Po filmo „Aš esu Tonia“ studiją sekė tik laimė… Po to, kai „NEON“ partneris „30WEST“ įsigijo didžiąją dalį platintojo akcijų, naujieji partneriai už aštuonženklę sumą įsigijo Samo Levinsono „Assassination Nation“ ir Joe ir Anthony Russo „AGBO“. Taip, Quinnas žinojo, kad filmą turi turėti per pirmąsias penkias minutes. Nors „NEON“ gerai pasirodė su pirmuoju savo kūriniu „Colossal“, „Assassination Nation“ iš tikrųjų buvo antroji galimybė po „Aš esu Tonia“ padaryti didelį šuolį, nes studija kasmet išleidžia 10 filmų. Kompanija sužavėjo savo sumaniomis rinkodaros ir platinimo strategijomis, kurias parengė „smegenų trestas“, kurį sudaro Zisa, platinimo vadovė Elissa Federoff, rinkodaros ir platinimo vyresnioji vadovė Sumyi Antonson ir vyriausiasis rinkodaros pareigūnas Christianas Parkesas. Pramonei keičiantis, „NEON“ įrodo, kad kūrybiškas mąstymas ir sumanus sprendimų priėmimas išlieka pačiu tvirčiausiu pagrindu.
Daug studijos filmų gavo daug ir įvairių apdovanojimų, bet tikriausiai pat žinomiausias yra „Parazitas“ (angl. Parasite) jis pagarbintas trokštama „Auksinės palmės šakelės“. Įdomu, kad 2018 m. „Parazitas“ iki šiol yra daugiausiai uždirbęs „NEON“ filmas, jo pajamos siekia daugiau nei 200 milijonų dolerių ir, kaip visi žinome, nominuotas ir laimėjęs daugybę apdovanojimų, įskaitant „geriausio filmo“ nominaciją 92-uosiuose „Oskarų“ apdovanojimuose.
Studijos darbai, kaip pati studija teigia, patrauklūs jaunesniems nei keturiasdešimt penkerių metų žmonėms, nebijantiems smurto, užsienio kalbų ir negrožinių istorijų. Pasišventusi pasakoti istorijas apie žmogaus patirtį, „NEON“ yra pelniusi nesuskaičiuojamą daugybę pergalių nepriklausomų festivalių, tokių kaip „TIFF“, „SXSW“, „Sundance“ ir „Kanų“, programose. Visi jums sąraše pristatomi filmai pateikia skirtingus požiūrius į žmogų ir gyvenimą, kurie tiesiog nepakartojami ir net nesulyginami. Taigi, „NEON“ kūriniai ne kartą buvo nominuoti ir „Oskarui“, o keli iš jų net pasiekė laimėjimų ir pergalių svarbiausioje šios industrijos ceremonijoje. Įdomu, ką per ateinančius metus ši studija mums pristatys, bet dabar pažvelkime į jau egzistuojančius perliukus.
10. „Aš esu Tonia“ (I, Tonya, 2017)
Jau pačioje 1994-ųjų metų pradžioje visą sporto pasaulį sukrėtė šiurpus įvykis. Po treniruotės buvo užpulta ir sužalota Jungtinių Amerikos Valstijų olimpinės dailiojo čiuožimo moterų komandos narė Nensi Kerigan. Netrukus įtarimų šešėlis krito ant jos aršios konkurentės Tonios Harding, kuri taip pat siekė vietos Lilehamerio žiemos olimpinėse žaidynėse.
Tyrimo metu paaiškėjo, kad būtent pastaroji, kartu su savo buvusiu vyru Džefu Giluliu ir jo draugu Šonu Ekhartu planavo šį užpuolimą, kurį įvykdė jų pasamdytas bendras Šeinas Stentas. Visas įvykis susilaukė milžiniško spaudos susidomėjimo, o bene garsiausias pasaulyje laikraštis „The New York Times“ netruko jį pakrikštyti vienu didžiausių skandalų sporto istorijoje. 2017-ųjų pabaigoje pasirodžiusi biografinė drama „Aš esu Tonia“ siūlo į šią tragiškai susiklosčiusią istoriją pažvelgti iš jaunos ir perspektyvios sportininkės Tonios Harding barikadų pusės.
Visų pirma, reikia pagirti „Aš esu Tonia“ režisierių Kreigą Gilespį už puikiai atliktą tikros istorijos adaptaciją kine. Nemaža dalis filmo yra paremta perfilmuotais tikrais interviu, kurie po incidento buvo imami iš Tonios Harding, jos mamos LaVonos, buvusio vyro Džefo Gilulio ir jo bičiulio, Tonios asmens sargybinio, Šono Ekharto. Tai į patį išpuolį leidžia pažvelgti ir iš kitos pusės – atskleidžiami būtent Tonios Harding ir ją supusių žmonių išgyvenimai, požiūriai ir nuomonės.
„Aš esu Tonia“ ne tik sugebėjo puikiai atspindėti tikrą istoriją, bet dėmesį prikaustė ir puiki vaidyba filme. Kepurę tenka nukelti prieš dvi, puikiai savo vaidmenis išpildžiusias, moteris – Margo Robi ir Alison Dženi. Viena, atitinkamai, vaidino pačią Tonią Harding, o kita – jos mamą LaVoną. Viena, atitinkamai, buvo nominuota Oskarui už geriausią moters atliktą pirmo plano vaidmenį, o antra, savo ruožtu, ne tik buvo nominuota, bet ir laimėjo Oskarą už geriausiai atliktą antro plano vaidmenį tų metų Oskarų nominacijose.
9. „Honeyland“ (2019)
Šis stulbinantis, įtraukiantis aplinkosauginis dokumentinis filmas pradėtas kurti kaip gamtosaugos vaizdo įrašas apie vieną iš paskutiniųjų Europos laukinių bitininkų. Filmo veiksmo vieta – apleistas kaimas Šiaurės Makedonijoje, kur penkiasdešimtmetė moteris Hatidze tradiciniu būdu tvariai renka medų iš laukinių avilių. „Pusė jiems, pusė man“, – dainuoja ji, palikdama pakankamai bitėms.
Režisierių Tamaros Kotevskos ir Ljubomiro Stefanovo netikėtumui (nors ne Hatidzei), įpusėjus filmavimo darbams, į kaimyninį namą atsikrausto šeima iš pragaro, ir šis nedidelės apimties filmas įgauna epinį mastą, virsta parabole apie gamtos išteklių naudojimą, o gal mikrokosmosu apie žmonių savižudišką aplinkos naikinimą.
Hatidze pirmą kartą pasirodo ant pavojingos uolos krašto be jokios apsauginės kaukės, o iš uolose esančio avilio išimdama medaus korius, kai aplink ją įsisuka bičių spiečius. Tai neįtikėtina moteris, natūrali optimistė, gyvenanti skurde – ji ir jos trapi pagyvenusi motina yra paskutinės savo kaimo gyventojos, neturinčios nei elektros, nei vandentiekio. Galbūt jos gyvenimas ir nėra toks, kokį ji būtų pasirinkusi, tačiau Hatidze gyvena jį su pasimėgavimu, „išlaižydama visą lėkštę“. Gyvūnai ir maži vaikai instinktyviai ja pasitiki.
Kai pas ją atvyksta keliaujantis karvių ganytojas su žmona ir septyniais triukšmingais vaikais, Hatidze džiaugiasi jų draugija. Ji netgi moko atvykėlį Huseiną bitininkystės. Ji perspėja, kad negalima imti per daug medaus. Jos įspėjimų nepaisoma, o tai turi baisių pasekmių. Tačiau Huseinas nėra piktadarys, jis turi skolų ir šeimą, kurią reikia išmaitinti. Ir kokia tai šeima – penkiametis, daužantis surūdijusias vinis su akmens gabalu, mažylis, besigrumiantis į tvorą, kai bulius siautėja karvių bandoje.
„Honeyland“ iš tiesų yra stebuklingas kūrinys, nufilmuotas per trejus metus tarsi su nematoma kamera – į filmo kūrėjus nenukrypsta nė vienas žvilgsnis. Į Hatidzę galima žiūrėti valandų valandas. Vienoje už širdies griebiančioje scenoje su vienu iš Huseino sūnų, jos numylėtiniu, jis klausia, kodėl ji neišvažiavo iš kaimo. „Jei turėčiau tokį sūnų kaip tu, viskas būtų kitaip“, – atsako ji. Jie abu mąsliai žvelgia į tolį, svajodami apie kitą gyvenimą, harmonijos pasaulį.
8. „Riba“ (Border, 2018)
Kanų kino festivalyje programoje „Kitas žvilgsnis“ (pranc.. Un Certain Regard) pagrindiniu prizu apdovanotas filmas „Riba“ (orig. Gräns) sukurtas pagal Johno Ajvide Lindqvisto knygą, o filmo autorius iš Irano kilęs švedų režisierius Ali Abbasi tokį pasirinkimą paaiškino tuo, kad šis rašytojas „moka tiesti tiltus tarp realybės ir fantastikos“. Ir pridūrė: „Mane labai domina žvilgsnis į visuomenę per paralelinės visatos prizme, o kinas tokiam tikslui tinka idealiai“.
„Riba“ yra išties išskirtinis kino kūrinys, su kuriuo nedaug ką galima palyginti. Ne taip paprasta pasakyti, kokiam žanrui galima būtų priskirti „Ribą“ – jame tampriai persipina absurdo komedija, baisi pasaka, šiurpus trileris, originali meilės istorija, socialinė satyra, filosofinė parabolė, ekologinės katastrofos pranašystė ir tai dar ne viskas, ką būtų galima paminėti. Pagrindinė filmo herojė vardu Tina (Eva Melander) dirba muitinėje Stokholmo uoste ir pasitinka keltu iš Helsinkio atvykusius keleivius. Keistų veido bruožų moteris yra nepakeičiama pasienio darbuotoja, nes pro ją negali praslysti net smulkiausia kontrabanda. Mat Tina pasižymi ypatingu gebėjimu užuosti net ne pačius per sieną gabenti draudžiamus daiktus (net vaikišką pornografiją USB atmintinėje), bet iš nusikalsti pasiryžusių žmonių sklindančius baimės, gėdos ar kaltės jausmo kvapus.
Tiną įsidėmi ir visi, kuriems tenka praeiti pasienio kontrolės punktą. Nepastebėti jos tikrai neįmanoma, mat moteris tikrai netelpa į jokius grožio kanonus. Ypač tuos, kuriuos jau daug dešimtmečių formuoja grožio industrija bei komercinis kinas.
Žinoma, tai tik vienas daugiabriaunės „Ribos“ aspektas. Ir gal net ne pats svarbiausias. Esame matę filmus su personažais, neatitinkančiais įprastų standartų, ir dažniausiai tokie kūriniai nepraleidžia progos kaip nors akcentuoti, kad nereikia apie žmones spręsti iš jų išvaizdos ir kad visi žmonės yra lygūs, nepriklausomai nuo to, kaip jie atrodo. Jei filme nebūtų nieko daugiau, turėtume dar vieną idealaus tolerantiškumo testo pavyzdį. Bet režisieriui Ali Abbasi tai būtų akivaizdžiai per lengva ir, matyt, neįdomi užduotis. Kitoniškumo temą režisierius labai greitai iš gyvenimo realybės išneš į kur kas platesnius kontekstus. Jų kontūrai ims ryškėti nuo to momento, kai muitinės patikros koridoriuje pasirodys ne mažiau įsimenamos išvaizdos vyriškis Voris, primenantis personažą iš Ch. Darwino paskelbtų žmogaus evoliucijos iliustracijų. Vos pamatę vienas kitą beaistrės veido išraiškos bet kokioje situacijoje neprarandanti Tina ir su sarkastišku šypsniu į aplinkinius visada žvelgiantis Voris pajunta kažką svarbesnio už tai, kas melodramose vadinama meile iš pirmo žvilgsnio arba kūnų chemija. Panašu, kad keistuolis atvykėlis apie Tiną žino daugiau, negu ji pati.
Abu „Ribos“ herojai yra tikri gamtos kūdikiai. Tina net gyvena miško namelyje su draugu, veisiančiu kovinius šunis. Mergina mėgsta basa (o kartais ir nuoga) vaikščioti po mišką ir, regis, moka suprasti jo gyventojus. Savotišką kontaktą fiziologiniame lygmenyje su gyvūnais gali užmegzti ir Vorė, kuriam didžiausias skanėstas – vabalų lervos. Atidus žiūrovas anksti pradeda suprasti, kas iš tikrųjų sieja šią keistą porelę. Reikšmingos detalės apie abiejų herojų kūnų ypatumus leidžia numanyti, kad ir Tina, ir Voris iš tikrų nėra paprasti žmonės, kuriems gamta pašykštėjo fizinio grožio, bet… Šioje vietoje esu priverstas dėti daugtaškį, kad neatimčiau iš žiūrovų atradimo džiaugsmo. Pasufleruosiu tik tiek, kad žiūrint filmą tikrai pravers visa tai, ką iš skandinaviškų pasakų sužinojote apie elfus ir visokius trolius. Savojo identiteto paieškos dabartiniame pasaulyje yra labai svarbi problema, kuri keliama ir skirtinguose filmuose, kurių herojai labai dramatiškai taikosi su staiga jiems atsivėrusia tiesa apie tikrąją jų tautinę ar transgenderine tapatybę. Net kino komiksų personažai naujausiuose filmuose apie Žmogų šikšnosparnį ar Iksmenus, nepaisant visų savo supersugebėjimų, sutrinka susidūrę su panašia dilema.
„Riba“, be abejonės, vienas reikšmingiausių dabartinio kino kūrinių, iš žiūrovo reikalaujantis pastangų nesustoti kelio viduryje. Nes, kaip mus moko filosofai, svarbus ne pats galutinis tikslas, o kelionė link jo. (Gediminas Jankauskas)
7. „Parazitas“ (Parasite, 2019)
Kanuose „Parazitas“ buvo apdovanotas Auksine palmės šakele, o ankstesnysis Pietų Korėjos režisieriaus Bong Joon-ho filmas „Okča“ (Okja, 2017) čia susilaukė kontraversiško vertinimo ir piktų festivalio organizatorių priekaištų. Vasario 10 d. naktį Los Andžele iškilmingoje ceremonije JAV Kino meno ir mokslo akademija „Parazitas“ įvertintas net 4 „Oskarų“statulėlėmis. Ir tikrai ne be reikalo. Juosta pripažinta geriausiu filmu, geriausiu užsienio filmu, apdovanota už geriausią originalų scenarijų, o Bong Joon-ho atsiėmė „Oskarą“ už geriausią režisūrą. „Parazitas“ taip pat yra pirmasis filmas sukurtas ne anglų kalba laimėjęs „geriausio filmo” kategorijoje.
„Parazitą“ jo režisierius Bong Joon-ho apibudino kaip „komediją be klounų ir tragediją be piktadarių“. Kaip ir jo kolega Hirokazu Koreeda, Bong Joon-ho žvelgia į savo filmo herojus su neslepiama simpatija ir neskuba jų teisti, nors abejuose filmuose dėmesio centre atsidūrusios šeimos elgiasi aiškiai nusižengdamos įstatymams. Tokijo lūšnynuose gyvenanti „Vagiliautojų“ šeima maisto ir būtinų daiktų prasimano juos tiesiog pavogdama parduotuvėse. Maisto produktų vagystė jiems – ne tik vienintelis prasimaitinimo šaltinis, bet ir savotiškas smagus ritualas. Šią savo veiklą šeima net nelaiko nusikaltimu ir mėgsta sakyti: „Kol daiktai guli ant parduotuvės lentynos, jie niekam nepriklauso“. Vadinasi, ir jų pasisavinimas nėra vagystė.
„Parazito“ herojus nusikalsti verčia ta pati socialinė bėda – skurdas, kuris, kaip matome „Vagiliautojuose“, labai stimuliuoja išradingumą. Išradingi yra ir Kitcheko šeimos nariai. Jie su šiuolaikine socialine atskirtimi kovoja labai originaliu būdu – susiranda pasiturinčią šeimą ir pamažu užgrobia jų namus. Anekdotiška situacija palengva išsirutuliuoja į gražią metaforą, kur „parazitų“ etiketės nusipelno visi – ir tie, kurie ne visai dorais būdais susikrauna kapitalą ir jo dėka susikuria savo prabangų gerbūvį, ir tie, kurie svetimomis gėrybėmis įžūliai bei savanaudiškai pasinaudoja.
Gimęs nepasiturinčioje šeimoje Bong Joon-ho „Parazito“ scenarijų rašė, prisiminęs jaunystėje įgytą patirtį. Būdamas studentas jis prie stipendijos prisidurdavo dirbdamas repetitoriumi. Kartą ši veikla jaunuolį atvedė į prabangius namus su sauna ir baseinu. „Parazito“ siužetas taip pat prasideda jauno repetitoriaus vizitu į turtuolių Pakų namus. Atvykėlio tikslas – išmokyti šeimininkų dukrą anglų kalbos. Bet netrukus Pakų namuose vienas po kito atsiranda ir kiti naujojo „įnamio“ šeimos nariai. Tada ir prasideda tai, ką režisierius apibudino kaip vis dažnėjančius atvejus, kai viena žmonių grupė tampa psichologiškai priklausoma nuo kitos: „Negalima pasakyti, kad parazitais filmo herojai tapo iš pat pradžių. Jie yra mūsų kaimynai, draugai ir kolegos, atsidūrę ant bedugnės krašto. Gyvendami tokiame pasaulyje, kaip mūsų, kas galėtų pasmerkti už išlikimą kovojančią šeimą ir pavadinti tokius žmones parazitais?“
Pamąstyti tikrai yra apie ką. (Gediminas Jankauskas)
6. „Blogiausias žmogus pasaulyje“ (The Worst Person in the World, 2021)
Danų režisieriaus Larso von Triero nežino tik tie, kurie visai nesidomi šiuolaikiniu kinu. Nes visus jo filmus, pradedant Auksine palmės šakele Kanuose apdovanotą dramą „Prieš bangas“ esame matę savo didžiuosiuose ekranuose.
Bet tolimąjį Larso von Triero giminaitį Joachimą Trierą žinome ne taip gerai. Ir tai suprantama. Joachimas kol kas tesukūrė tik penkis vaidybinius filmus, užtai visi jie, pradedant pirmuoju – „Repriza“ (Reprise, 2006 m.) – apdovanoti Norvegijos kino apdovanojimais „Amanda“.
Pirmąją sukurtą anglų kalba Joachimo Triero dramą „Garsiau už bombas“ (2015 m.), dalyvavusią pagrindiniame Kanų kino festivalio konkurse, matėme „Scanoramoje“. Šis festivalis 2018-aisiais mums parodė ir jo „Telmą“. O kol kas patį naujausią režisieriaus filmą „Blogiausias žmogus pasaulyje“ dabar pristato „Kino pavasaris“.
Šio filmo pagrindinei herojei Julijai (ją suvaidinusią Renate Reinsve matėme Joachimo Triero filme „Oslas, rugpjūčio 31-oji“, 2011 m.) tuoj trisdešimt, o jos gyvenimas – klasikinė egzistencinė netvarka. Mergina vis dar nesiliauja svajojusi apie šviesią savo gyvenimo ateitį, nors iš tikrųjų yra pasiekusi nedaug – ji dirba konsultante knygyne. Panašu, kad buvę gabumai jau iššvaistyti, bet yra ir šiokio tokio pozityvo – vyresnis už ją beveik 15 metų vaikinas Akselis (akt. Andersas Danielsenas Lie) – sėkmingas komiksų autorius – įkalbinėja kurti šeimą.
Vieną naktį mergina nekviesta užsuka į svetimą vakarėlį ir ten sutinka žavingą jaunuolį Eiviną (Herbertas Nordrumas). Netrukus, jau išsiskyrusi su Akseliu, Julija metasi į dar vienus naujus santykius, tikėdamasi iš naujo pradėti gyvenimą. O gal kai kuriems pasirinkimams jau per vėlu?
Filmas sudarytas iš dvylikos epizodų su prologu ir epilogu. Per beveik dešimt minučių trunkantį prologą Julija pakeičia keturis draugus, kelias šukuosenas ir net tris galimas profesijas: pradžioje studijuoja mediciną ir nori tapti chirurge, paskiau mediciną iškeičia į psichologiją, galiausiai nusprendžia būti profesionalia fotografe.
„Blogiausią žmogų pasaulyje“ Norvegija buvo iškėlusi kandidatu Oskarams. Julija suvaidinusi Renate Reinsve pernai buvo apdovanota Kanų kino festivalyje.
O „Kino pavasario“ programų koordinatorė Aistė Račaitytė filmą festivalio kataloge pristatė taip: „Tai turbūt smagiausias ir tiksliausias festivalio filmas apie šiuolaikybę. Su pagrindine veikėja susitapatins bemaž visi Y kartos žiūrovai, o kiti galbūt geriau supras jos egzistencinį nerimą, kylantį iš galimybių gausos, įsigalėjusio individualizmo ir savirealizacijos kulto. Filmo emocinė paletė tokia plati, kad pažadu tiek juoko, tiek empatijos ašarų.“ (Gediminas Jankauskas)
5. „Spencer“ (2021)
Apie 1997-ųjų metų rugpjūčio 31 dieną Paryžiaus centre tragiškai žuvusią Velso princesę Dianą Spencer prikurta tiek dokumentinių ir vaidybinių filmų, kad, regis, atrasti kažką nauja jau neįmanoma.
Tačiau vokiečių režisieriui Oliveriui Hirschbiegeliui pavyko atkapstyti ilgai slėptą istoriją, kurią jis plačiai perteikė biografinėje dramoje „Diana“ (2013 m., mūsų platintojai buvo filmą pavadinę tiesiog „Princese Diana“). Čia didžiausias dėmesys skiriamas Velso princesės slaptam meilės romanui su pakistaniečiu mediku Hasnatu Khanu.
Pernai režisieriaus Pablo Larraino sukurta dar viena biografinė drama lakonišku pavadinimu „Spencer“ renkasi karališkai porai lemtingus metus. Besibaigiant 1991-iesiems prieš Kalėdas Diana buvo apsisprendusi skirtis su princu Čarlzu. Santuokoje pragyventas dešimtmetis, matyt, nepaliko jokių iliuzijų dėl šviesios ir laimingos ateities.
Dianai jau nebėra paslaptis ir Čarlzo romanas su kita moterimi – Kamila. Bet vien dėl savo mylimų berniukų Viljamo ir Hario princesė nusprendžia apsimesti, kad viskas yra gerai.
Į britų karališkajai šeimai priklausantį Sendringemo dvarą Norfolko grafystėje Diana atvyksta per patį pasiruošimo Kalėdoms šurmulį. Būtent šiame dvare svarbiausias metų šventes sutiks karalienė Elžbieta II ir visa jos šeima. Bet kaip tik ši „paskutinė vakarienė“ padės Dianai suprasti, kokia ji buvo, yra ir bus svetima šio pasaulio gyventojams su jų apsimestinėmis emocijomis, apkalbomis, šnipinėjimu ir protokoliniais ritualais.
Vienas tokių ritualų įpareigoja visus puotos dalyvius atvykti anksčiau už karalienę. Visiems pavyko sėkmingai įveikti šį protokolo reikalavimą. Visiems, išskyrus Dianą, kuriai ši viešnagė neteikia jokio džiaugsmo. Atvirkščiai, ji jaučiasi pasmerkta, ir tai vaizdingai perteikta per haliucinacijas (princesei vaidenasi monarcho Henriko VIII įsakymu galvos ant ešafoto netekusi karalienė Ana Bolin) ir gana tiesmuka simbolika (suplėšytas Čarlzo žmonai padovanotas perlų vėrinys).
Filmo pradžioje teigiama, kad tai „alegorinė istorija, pagrįsta realiais tragiškais įvykiais“.
Čilietis režisierius Pablo Larraínas tokias istorijas mėgsta. 2016-aisiais jis biografinėje dramoje „Neruda“ papasakojo apie tai, kaip tėvynėje už valdžios kritiką ir simpatijas komunistams buvo persekiojamas garsus rašytojas Pablo Neruda.
O filmo „Žaklina“ (Jackie, 2016 m.) pagrindinė herojė – 35-ojo JAV prezidento Džono Ficdžeraldo Kenedžio (amerikiečiai jį vadina tiesiog JFK) žmona Žaklina, kuri dar gyva būdama buvo vadinama ir elegantiškumo įsikūnijimu, ir stiliaus ikona, ir idealia žmona. Filmo autoriai visą dėmesį nukreipia į tą žmonėms nematomą pirmosios ponios pusę, kurioje nuo svetimų žvilgsnių slepiama kančia, pasauliui nematomos ašaros, privataus gyvenimo smulkmenos ir mažos moteriškos paslaptys.
Džekę suvaidino prancūzų kino gražuolė Natalie Portman, o į „širdžių princesę“ Dianą filme „Spencer“ persikūnijo amerikietė Kristen Stewart. (Gediminas Jankauskas)
4. „Fire of Love“ (2022)
Susisukę išlydytos uolienos tinklai, išsipūtusios tešlos plutos, žiojėjančios duobės, kuriose atsiveria besiveržiančios lavos purslai, o oranžinė spalva tokia ryški, kad ją beveik girdėti gali… Nuostabioje prancūzų garsenybių vulkanologų poros Katios ir Maurice’o Krafft’ų sukauptoje medžiagoje užfiksuotos daugialypės, nenuspėjamos jų tyrinėtų ugnikalnių asmenybės. Tačiau taip, kaip pasakojama šiame lyriniame dokumentiniame filme, veikiančiame mokslo ir poezijos sankirtoje, išsiveržimų pavojus buvo dalis patrauklumo. Kuo arčiau Katia ir Maurice’as artėjo prie verdančios žemės, tuo smalsumas buvo stipresnis už baimę.
Filmas, kaip pabrėžiama per daug jaudinančiame Mirandos July pasakojime, yra meilės istorija. Tačiau romanas vyksta trimis kryptimis: tarp azartiškos geochemikės Katios, šoumeno geologo Maurice‘o ir juos suvienijusių ugnikalnių. Filme apeinamas tikrasis Krafftų darbo mokslas, tačiau tyrinėjama bendros aistros psichologija, poros, kuri kartu ištirpdė batus ant lavos srautų ir šoko prie kraterius, kurios atrodo kaip ugnikalnių bombų konfeti.
Taigi, kaip jau supratote tai poema apie santuoką ir lavą, kuri pasakoja apie susituokusius vulkanologus ir filmų kūrėjus. Kraftai garsėjo išradingais aktyvių ugnikalnių tyrinėjimais ir fotografijomis. Jų darbas prasidėjo septintojo dešimtmečio pabaigoje ir baigėsi 1991 m., kai Japonijos Unzeno kalno piroklastinis srautas nušlavė juos kartu su 41 mokslininkų, ugniagesių ir žurnalistų grupe.
Trumpai, tai dar nereiškia, kad tragiškai… Maurice’as Paulas Krafftas ir Catherine Joséphine „Katia“ Krafft buvo Elzaso vulkanologai, kurie tapo neišskiriami nuo tos akimirkos, kai sužinojo, kad juos sieja bendra manija ugninei žemei. Jie žinojo savo pasirinktos srities riziką ir su ja susitaikė.
Jų sąjunga ne tik sukūrė nuostabių vaizdų, kuriuos galima perdirbti ir įvairiai panaudoti, lobyną, bet ir suteikė bet kuriam būsimam režisieriui, norinčiam papasakoti jų istoriją, meilės, aistros, apsėdimo ir įsipareigojimo metaforų galeriją. Nuo pat pirmųjų vaizdų, kai Kraftai važiuoja džipu per snieguotą tundrą ir sustoja, kad atkabintų automobilį nuo ledo luito, kadras po kadro atlieka savo pasakojimo funkciją ir kartu atrodo, kad jis taip pat veikia kaip metafora ar simbolis (nepriklausomai nuo pirminio Kraftų sumanymo). Taip sukurtus filmus galima žiūrėti be galo ilgai, nes juose pernelyg nesureikšminamos įvairios galimos antrinės asociacijos, o žiūrovui suteikiama protinė erdvė, kurioje jis gali mąstyti, fantazuoti ir ieškoti savų sąsajų.
Filmas „Fire of Love“ , kurį režisavo Sara Dosa ir kurio scenarijaus bendraautorė yra režisierė, aktorė ir menininkė Miranda July, yra vienas iš nykstančios retos rūšies dokumentinių filmų, siekiančių būti „visišku kinu“, ne tik fiksuojančių faktus apie tai, kas atsitiko jo dalyviams, bet ir sukuriančių visą estetiką – atmosferą aplink juos. Režisierės Dosos režisuotas ir montuotojų Erin Casper ir Jocelyne Chaput (kurios už savo darbą jau gavo apdovanojimą ir nusipelnė dar daugiau) sumontuotas filmas nesitenkina tuo, kad į ekraną išmeta kitų kūrėjų surinktų įspūdingų vaizdų seriją, nors rezultatas vis tiek būtų jaudinantis, jei jie būtų buvę surinkti.
Kartą žurnalistas Kraftus apibūdino kaip „keliaujančius atlikėjus vulkanologus“, ir šis apibūdinimas jiems patiko ir jie jame rado tiesos. Dosos filmas remiasi šia idėja, susiedamas juos su ilga natūralistinių filmų kūrėjų tradicija, kuriai priklauso ir jų tėvynainis Žakas Kusto (Jacques Cousteau). Žinome, kad Kraftai naudojasi savo ekscentriška charizma ir romantiška mistika, kad priartintų save (ir žiūrovą) kuo arčiau veiksmo. Mūsų supratimas apie jų „vaidybos“ mechaniką yra stebimo spektaklio dalis, panašiai kaip mago, kuris atlikdamas triukus kalba apie iliuzijų istoriją, plepalai.
Filmas niekada nepasiduoda savimi besižavinčiam didingumui, tikriausiai todėl, kad neįmanoma žiūrėti į nuolat save naikinančios ir iš naujo kuriančios Žemės vaizdus ir nesuvokti, kokie mes esame maži. „Žmogaus akis negali matyti geologinio laiko“, – vienoje scenoje sako Krafftas. „Mūsų gyvenimas tėra mirksnis, palyginti su ugnikalnio gyvenimu.“ Ar tai reiškia, kad Kraftų didžioji meilė sumenko? Tikriausiai jie pasakytų, kad taip… jie kuklinosi dėl savo svarbos didesnėje schemoje. Tačiau, režisieriai vis tiek kuria filmus apie juos. Kaip rodo šio filmo pavadinimas, juos traukia ne tik išsiveržusios, tekančios ir atvėsusios lavos vaizdai…
3. „Liūdesio trikampis“ (Triangle of Sadness, 2022)
Rubeno Ostlundo režisuotas 2022-ųjų metų filmas „Liūdesio trikampis“ (angl. Triangle of Sadness), ką tik pasirodęs Lietuvos kino teatruose festivalio „Lokys, liūtas ir šakelė“ metu – visiškai nurauta, pačiuožusi, nesveikai juokinga absurdo komedija su fantastiška pabaiga ir muzika, kuri skamba taip, lyg jai būtų pakrikę nervai. Nes šiame filme nervai pakrikę visiems. Iš pažiūros tai pasakojimas apie turtuolių ir vargšų skirtumus, tuštybių mugę, nelygybę pasaulyje, lyčių vaidmenis, tačiau iš tikrųjų filmo kūrėjai, regis, žvelgia į pačią visuomenės šerdį, į pačią žmogaus prigimtį, kurioje visada slypėjo ir slypės galios troškimas. O valdžia, kaip vėliau pamatysime, yra kaip neištikima sutuoktinė – prižada amžiną meilę, tačiau išduoda su geriau atrodančiu, turinčiu daugiau pinigų banko sąskaitoje ar daugiau sekėjų instagrame. Šuo irgi nekanda į jį maitinančią ranką. Kino juostos premjera Kanų filmų festivalyje sulaukė aštuonias minutes trukusių žiūrovų ovacijų ir laimėjo Palmės šakelę.
Filmas prikausto dėmesį nuo pat pirmos scenos, kurioje būrys dailių, jaunų, pusnuogių modelių vyrų lūkuriuoja laukiamajame, kol modelių atrankos komisija juos pakvies peržiūrai. Dėmesio centre – Karlas (filmo „Ten, kur gieda vėžiai“ žvaigždė Harris Dickinsonas). Vis dar jaunas, vis dar gražus, tačiau atsiliekantis nuo naujausių tendencijų mados versle – juk dabar jame svarbu ne tik išorė, bet ir vidus. O dar tas liūdesio trikampis, kuris šviečia Karlo kaktoje… Karlui liepia nustatyti rimtą miną – jis tą ir daro. Karlui liepia šypsotis – jis tą ir daro. Gal gera poza išgelbės jo karjerą.
Toliau sužinome, kad jis turi merginą – modelį Jaja (Charlbi Dean). Jaja moka neblogai manipuliuoti ir siekia tapti kažkieno trofėjinė žmona, nes reikia juk kaip nors suktis, ar ne? Negi dirbsi restorane ar viešbutyje, jeigu modelio karjera sužlugs? Juk gražūs žmonės irgi sensta, o mados verslas nemėgsta raukšlių. Tačiau kol kas Jaja su Karlu gerai žiūrisi instagramo nuotraukose, be to, vienas kitam patinka. Karlas, kaip vėliau išaiškėja, yra feministas ir nori lygių teisių vyrams ir moterims. O tai reiškia, kad Jajai irgi kartais reikia lygiomis teisėmis apmokėti jųdviejų sąskaitas. Tačiau mergina Karlo nenori klausyti.
Kaip instagramo žvaigždės, jiedu nemokamai gauna prabangų kruizą jachta, kurioje susirenka nepaprastai turtingi, daugiausiai senyvo amžiaus žmonės, visada pratę gauti tai, ko nori, visada galintys daryti tai, kas jiems šauna į galvą. Jie arba nekreipia dėmesio į dirbantį personalą, arba jaučiasi galį su juo kalbėti ir elgtis globėjiškai. Tuo tarpu laivo kapitonas Tomas (Woody Harrelson) neišlenda iš savo kajutės ir skandina liūdesį alkoholyje. Taip jau sutampa, kad jis, būdamas atsakingas už būrį turčių, pasirodo beesantis dar ir marksistinių pažiūrų idealistas… Ir tai tik viena nedidelė detalė, dėl kurios užverda visa košė laive…
Filmas iš esmės nagrinėja socialinius vaidmenis ir tai, kaip jie gali apsiversti aukštyn kojomis keičiantis aplinkybėms. Turčiai ir vargšai, moterys ir vyrai, darbdaviai ir jų pavaldiniai staiga apsikeičia vietomis ir galia, kuri iš pradžių priklausė vienam, atitenka kitam, kai turtai bei šlovė nebetenka savo reikšmės, o pamatiniai išgyvenimo įgūdžiai tampa pačiu svarbiausiu dalyku.
Turtuoliai, atsiradę apleistoje saloje, visiškai nemoka savimi pasirūpinti ir kaip maži vaikai klauso „tualetų valymo vadybininkės“ (Dolly de Leon), staiga tapusios kapitone ir grupės viršininke. Jie džiūgauja sumedžioję savo pirmą grobį ir negali užmiršti savo turtų. Vyrai, įprastoje visuomenėje turėję visus galios svertus, tampa priklausomi nuo moters, kai kurie perimdami stereotipinę moters socialinę rolę, o moteris tuo tarpu perima stereotipinę vyro socialinę rolę. Tai tik iliustruoja, kad nė vieno žmogaus padėtis visuomenėje nėra natūrali ar priklausanti jam pagal prigimtį. Mes atliekame socialinius vaidmenis, kurie keičiantis aplinkybėms ir tradicijoms taip pat kinta. (Dora Žibaitė)
2. „Puikios dienos“ (Perfect Days, 2023)
Kiekviena diena yra tokia pati. Hirayama (akt. Kōji Yakusho), tylenis šešiasdešimtmetis vyras, atsibunda savo bute, kai prieš aušrą pasirodo neryžtinga pilka šviesa. Jis apsivelka kombinezoną, iš gatvės automato pasiima skardinę kavos ir savo kukliu mažyčiu mikroautobusu išvažiuoja į darbą – uoliai valo Tokijo viešuosius tualetus. Tai vienišas gyvenimas. Hirayama ištisas dienas gyvuoja nepratardamas daugiau nei kelis paviršutiniškus žodžius. Jei visuomenės nariai jį ir pastebi, jie dažniausiai laiko jį nemaloniu žmogumi. Bet dažniausiai jo net nemato. Vien iš skambesio tai turėtų būti labiausiai sielą gniuždantis niūrus filmas, koks tik kada nors buvo sukurtas… Tačiau ši Wimo Wenderso meditacija apie grožį, pasitenkinimą ir paprastumą yra visiškai priešinga: tai skausmingai mielas ir netikėtai gyvenimą patvirtinantis filmas. Viskas priklauso nuo to, kaip jūs žiūrite į dalykus, ir tai yra pagrindinė filmo žinia. Hirayama žvelgia į pasaulį akimis, bet mato širdimi.
Yra toks japoniškas žodis „komorebi“, kuris buvo originalus filmo pavadinimas. Išvertus pažodžiui jis reiškia „saulės šviesa, prasiskverbianti pro medžius“, tačiau tai dar ne viskas. Jis byloja apie gilų ryšį su gamta ir būtinybę sustoti, skirti laiko įsisavinti ir įvertinti mažų, iš pažiūros nereikšmingų detalių tobulumą. Hirayama ne tik visa tai suvokė, bet ir pavertė savo esybės kertiniu akmeniu. Jis visus daiktus, visus žmones laiko vienodai svarbiais, turinčiais vienodą transcendencijos gebėjimą. Kol kiti pėstieji nekreipia dėmesio į parke stoviniuojantį klajoklį, Hirayama su nuostaba stebi, kaip šis žmogus juda savo saviraiškos šokiu. O patys tualetai, nors ir kuklios paskirties, yra architektūros perlai.
Asketiška Hirayamos egzistencija apsiriboja elementariais dalykais: muzika, grojama iš kasečių, surinktų, kaip spėjame, dar jaunystėje, padėvėtos knygos, pirktos vietinio knygyno pigių knygų skyriuje, filmavimo kamera, kuria jis fiksuoja tai, kas jį džiugina, pavyzdžiui, dangaus ir medžių sąveika. Atrodo, kad medžiai Hirayamai turi ypatingą reikšmę, už kurią jis atsilygina rūpestingai gelbėdamas trapius japoninių klevų sodinukus ir augindamas juos savo bute.
Tai, kad šis lengvas gyvenimo pasaulyje būdas atrodo toks dvasiškai naudingas, didele dalimi priklauso nuo aktoriaus Yakusho puikios vaidybos. Aktorius, kurio ankstesni filmai – „Geišos memuarai“, „Eureka“ ir „Babelis“, gali perteikti nepaprastai turtingą vidinį gyvenimą beveik be dialogų.
Ne mažiau svarbus dalykas, padedantis suvokti Hirayamos kelionę per pasaulį, yra muzikos pasirinkimas. Jis klausosi 60-ųjų ir 70-ųjų metų amerikiečių ir britų roko – Velvet Underground, Kinks, Otis Redding, Patti Smith – ir to paties laikotarpio japonų folkloro. Pasirinktos dainos, ypač Lou Reedo kūrinys „Feeling Good“ – tai langai į jo sielą. Hirayama atrado harmoniją, nors yra užuominų apie ankstesnį, labiau privilegijuotą gyvenimą, kuriame taip nebuvo. Toks ramybės ir pusiausvyros jausmas yra retas dalykas pagrindiniam filmo veikėjui – juk kine klesti konfliktai ir nesutarimai. Ne veltui tai vadinama drama.
„Puikios dienos“ – tai neabejotinai sėkmingiausias Wenderso pasakojamasis filmas. Švelniu ritmu, neskubriu tempu ir tyliu gilumu ši Tokijo tualeto valutojo istorija akivaizdžiai primena Yasujirō Ozu kūrybą. Hirayama gal ir nėra angelas, bet jo tyliame džiaugsme jį supančiu pasauliu yra kažkas pakilaus.
Gali būti, kad „Puikios dienos“, nominuotos „Oskarui„ už geriausią tarptautinį filmą, yra ne tik filmas, bet ir manifestas – argumentas už alternatyvų buvimo būdą. Filme teigiama, kad tobulumas yra santūrus požiūris į pasaulį ir atsisakymas naujų pojūčių ir naujovių troškimo, kuris ir skatina didžiąją visuomenės dalį. Neatsitiktinai Hirayama pirmenybę teikia analoginėms, o ne skaitmeninėms technologijoms – kasetėms, juostiniam fotoaparatui. Skaitmeninių technologijų antplūdis, jų keliamas triukšmas ir trikdžiai tiesiogiai prieštarauja dvasinei ramybei ir tyrumui, kurių jis siekia kiekvieną dieną. Galbūt savo mandagiu ir neįkyriu būdu filmas propaguoja ne tik naują žiūrėjimo, bet ir gyvenimo būdą.
1. „Kryčio anatomija“ (Anatomy of a Fall, 2023)
„Kryčio anatomija“ pernai Kanų kino festivalyje buvo linksniuojama šalia karinės dramos „Interesų zona“ (abu filmai buvo patekę į konkursą ir abejuose naujomis talento briaunomis sublizgėjo nuostabi vokiečių aktorė Sandra Hüller). Jie ir pasidalijo svarbiausius apdovanojimus: „Interesų zonai“ atiteko keturi, o „Kryčio anatomijai“ – vienas, bet užtai Auksinė palmės šakelė. Bet šiųmetėje Oskarų ceremonijoje jie kol kas lygūs – abu turi po penkias nominacijas.
„Kryčio anatomijos“ režisierę Justine Triet įsidėmėjome žiūrėdami jos ankstesnį filmą „Sibilės vilionės“ (Sibyl, 2019 m.) – gerai suplaktą psichologinio trilerio, film noir, melodramos ir komedijos kokteilį labai aktualia tema. Filmo herojė psichoterapeutė laisvalaikiu rašo knygą, kurioje pasinaudoja savo pacienčių kaip per išpažintį pasidalintomis paslaptimis. O sužavėta (gal net savotiškai apsėsta) vienos pacientės atviravimais Sibilė taip įsitraukia į svetimo gyvenimo peripetijas, kad nepastebi, kaip peržengia profesines ribas.
Įvairios ribos peržengiamos ir naujausiame Justine Triet filme „Kryčio anatomija“. O ir paprastai apibrėžti šio filmo žanrą taip pat nelengva. Tai ir sudėtinga psichologinių santykių studija, ir teisminė drama, ir painus kriminalinis detektyvas. Būtent jis ir išprovokuoja fabulos užuomazgą.
Kanų kino festivalio apžvalgoje (žurnalas „KINAS“) kino kritikė Mantė Valiūnaitė rašo: „Šios solidžios dramos centre – teismo procesas. Pradžioje režisierė žiūrovams užmena mįslę – trumpai parodoma situacija: atokiame kalnų name Sandra (Sandra Hüller) duoda interviu, kai staiga pasigirsta garsi muzika ir nebeįmanoma susikalbėti. Ji sako, kad tai dažna situacija. Jos vyras Samuelis dirba. Interviu nutrūksta, mergina, klausinėjusi Sandrą, išvyksta.
Po kelių akimirkų regos sutrikimą turintis Sandros ir Samuelio sūnus Danielis (Milo Machado Graner) randa prie namo tėvą negyvą. Visą likusį filmą stebime teismo procesą, kuris ypač sunkus Danieliui, turinčiam išklausyti, kokie iš tikrųjų buvo jo tėvų santykiai.
Klausimas, kas gi nutiko Samueliui, ar tai buvo savižudybė, ar žmogžudystė – centrinė filmo siužeto ašis, tačiau filme gausu minčių apie santykius šeimoje, privatumo ir viešumo perskyras, apie tiesos ir melo skirtį, apskritai apie teisingumą…“
Filmas trunka beveik pustrečios valandos, tačiau niekada nepraranda nei savito ritmo, nei įtampos, nei sugebėjimo meistriškai regzti intrigą. (Gediminas Jankauskas)
