Sakoma, kad istoriją rašo nugalėtojas. Arba bent jau daugeliu atvejų yra taip. Kariniai filmai tikrai nėra išimtis. Tačiau kartkartėmis pasirodo toks karinis filmas, kuriame mūšis ar konfliktas rodomas pralaimėjusiosios pusės akimis. Paprastai taip siekiama pabrėžti karo beprasmiškumą ir visų prarastų gyvybių tragediją. Žmonių žūtis kariniuose filmuose nėra nieko naujo, netikėto ar keisto, tačiau dažnai, kai tokiose juostose žūsta žmonės, tai būna žiūrima kaip į tam tikrą didvyrišką auką. Ir vėlgi, taip būna ne visada. Kariniuose filmuose, kuriuose tikrieji herojai pralaimi, ne visada rodomos didvyriškos aukos ar didvyriški poelgiai, tiesiog žiauri mirtis po siaubingai nepavykusios misijos ar mūšio.

Taigi, filmai apie karą populiarus žanras, dažnai vaizduojantis didvyriškumą, pasiaukojimą ir žmogaus dvasios triumfą konflikto akivaizdoje. Tačiau ne visi filmai apie karą turi tradicinę laimingą pabaigą, kai herojai tampa nugalėtojais. Tiesą sakant, kai kuriuose stipriausiuose ir labiausiai susimąstyti verčiančiuose filmuose apie karą vaizduojama žiauri karo realybė, kai herojai galiausiai patiria pralaimėjimą arba saldžiai karčią baigtį. Šiuose filmuose blaiviai ir verčiančiai susimąstyti tyrinėjama žmogiškoji karo kaina, metant iššūkį tradiciniams pasakojimams apie pergalę ir didvyriškumą. Todėl šiandien nagrinėsime 10 geriausių filmų apie karą, kuriuose herojai pralaimi, gilinsimės į kiekvieno filmo temas, veikėjus ir istorinį kontekstą.

Kadras iš filmo „Vakarų fronte nieko naujo“

10. „Vakarų fronte nieko naujo“ (All Quiet on the Western Front, 2022)

Vokiečių epinis antikarinis filmas „Vakarų fronte nieko naujo“ (angl. All Quiet on the Western Front, vok. Im Westen nichts Neues, 2022). Edwardo Bergerio režisuotas filmas paremtas 1929 metais Ericho Marijos Remarko parašytu to paties pavadinimo romanu. Jame galima išvysti puikiai savo pagrindinius vaidmenis atlikusius aktorius Danieli Bruhlį, Felixą Kammererį, Albrechtą Schuchą, Moritzą Klausą ir Aaroną Hilmerį.

Ar šis kūrinys patiks žiūrovui, priklauso nuo to, ar žiūrovas tikisi tikslios knygos adaptacijos, ar paprasčiausiai pamatyti filmą pirmojo pasaulinio karo tema. Šie lūkesčiai, ko gero, daro didelę įtaką pozicijai, kurią pasirinks ir kino kritikas, peržiūrėjęs šį kūrinį. Istorija pasakojama septyniolikmečio Pauliaus Baumerio, nusprendusio kovoti už savo šalį Pirmajame pasauliniame kare, akimis sprendimą eiti savanoriu jaunuolis priima skatinamas propagandos apie karą ir šlovę, kuri lauks kariams sugrįžus namo. Taigi, siužetas leidžia pažvelgti į Didįjį karą ir iš paprasto vokiečių kareivio pusės, ką retai matome medijose.

Jau nuo pat filmo pradžios žiūrovas yra nukeliamas į chaotišką mūšio lauką, kuriame sekame kario, kuris tuojau pat žūva, paskutiniąsias akimirkas – nesėkmingą priešo linijų apkasų puolimą. Šia brutalia įžangine scena nustatomas filmo tonas, kuris mus lydi visą likusį filmą – slegiantis karo beprasmiškumo suvokimas. Įspūdį sustiprina pastarojo kario uniformos kelias į kito kario rankas, naujajam savininkui net nenutuokiant, jog su ja dar visai neseniai žuvo karys. Jau kūrinio pradžioje galima suprasti, kad kino kūrėjai nesiruošia nuolaidžiauti žiūrovui ir privers įsilieti į žiaurią karo realybę.

Beje, viso filmo metu matome pagrindinio veikėjo kontrastingą virsmą iš propaganda įtikėjusio, karą vertinančio kaip nuotykį jaunuolio į cinišką, viltį beveik praradusį vyrą. Šis pokytis vyksta palaipsniui – su kiekviena bendražygio mirtimi Paulius jaučia vis daugiau apmaudo, taigi, net ir mažiau pastabūs žiūrovai šio motyvo nepražiopsos.

Panašu, kad „Vakarų fronte nieko naujo“ ekranizacija siekiama pakartoti 2019 metais išleisto karo filmo „1917“ sėkmę ir galbūt tai lėmė faktą, kad kūrinyje itin koncentruojamasi į įvykius fronto linijose, atsisakant daugumos romantizuotų ir su civilių gyvenimu bei vidiniais kario išgyvenimais susijusių detalių, esančių knygoje. Kitaip tariant – mažiau kalbų, daugiau darbų. (Deimantė Baubkutė)

Tai meistriškai sukurtas filmas, kupinas paslėptų detalių. Taigi, kai jaunas vokietis, kuris kartu su mokyklos draugais prisijungia prie karo veiksmų, jie net neįsivaizduoja, į ką įsivėlė. Tarp vietovės purvo ir košmariškų sąlygų tai visai nepanašu į šlovingą patirtį, kurios jie tikėjosi. Galiausiai Paulius ir visi jo draugai žūsta puolime. Tačiau jie žuvo ne kaip didvyriai. Jų auka iš esmės yra beprasmė ir užmiršta. Jų šalis galiausiai pralaimi karą, ir visi žūsta gana neįspūdingai ir tikrai nedidvyriškai. Daugelis mano, kad „Vakarų fronte nieko naujo“ yra vienas iš nedaugelio tikrų antikarinių filmų, nes jame parodoma, kokia beprasmė yra didžioji dalis žudynių.

Kadras iš filmo „Įniršis“

9. „Įniršis“ (Fury, 2014)

Samo Peckinpah dvasia dvelkia ši, stebėtinai niūri, mačistinė tankų drama (nufilmuota Hertfordšyre ir Oksfordšyre), kurioje susipina senamadiško karo filmo jaudulys ir šiuolaikinės „Karas yra pragaras“ parabolės, sukurtos iš „Gelbstint eilinį Rajaną“ vidurių.

Bredas Pittas vaidina Doną Kolerį, mūšio randų išvargintą 2-osios šarvuotosios divizijos tankų įgulos vadą, kuris kovėsi nuo Šiaurės Afrikos iki Normandijos, o dabar atsidūrė Vokietijoje, kur jam gresia visiškas chaosas dėl paskutinės Hitlerio kovos.

„Mes užsiimame nacių žudymu. Ir, pusbroli, verslas klesti.“ Taip pasakė Bredas Pittas (leitenanto Aldo Raino vaidmuo) Kventino Tarantino filme „Negarbingi šunsnukiai“ (angl. Inglourious Basterds). Praėjus penkeriems metams ir beveik 70 metų po Antrojo pasaulinio karo, B. Pittas grįžta į kovą filme „Įniršis“. Jo personažas seržantas Donas Koleris (slapyvardis Wardaddy) yra nuovokesnis, ne toks šnekus kaip Rainas, o filmo režisierius Davidas Ayeris yra labiau linijinis ir pažodinis nei Tarantino, tačiau nacių žudymas išlieka energingas.

Filme „Įniršis“, kuriame vyrauja griovio purvo paletė ir galūnių pjaustymo estetika, nėra jokios gėdos dėl grafinių detalių – rankos, kojos ir galvos pjaustomos atskirai, ekrane siekiant parodyti žiaurumą maksimaliai. Pitt’o vaidinamas karys, kaip ir jo skalpų ištroškęs renegatas filme „Negarbingi šunsnukiai“, mėgsta žudyti nacius, nors čia jo siela dėl to atrodo dar tuštesnė. Scenos, kuriose kaliniai šaudomi į nugarą, o moterys tarnauja kaip nelaimingas karo grobis.

Karui artėjant į pabaigą, jie susiduria su žiauriu ir beviltišku priešu. Traukdamiesi Berlyno link, naciai ėmė verbuoti vaikus ir žudyti nebendradarbiaujančius tėvus. Jo kariuomenei žlungant tiek Rytų, tiek Vakarų frontuose, Hitleris įsakė imtis savižudiškos paskutinės visiško sunaikinimo kovos. Tačiau vokiečiai vis dar turi daugybę tankų, kurių daugelis pranašesni už amerikiečių tankus, ir, nors momentas yra sąjungininkų pusėje, pergalė vis dar atrodo tolima.

„Įniršis“, kurio pavadinimas kilo iš pavadinimo, užrašyto ant didžiosios tanko patrankos vamzdžio, yra ne tiek epas, kiek įtemptų ir koncentruotų epizodų serija. Tai veikiau taktikos, o ne strategijos šlifavimas, kova dėl vietinių tikslų, o ne dėl galutinių tikslų. Mūšio scenos surežisuotos virtuoziškai ir su sveikintinu dėmesiu erdvinei ir vizualinei darnai. Kai tankui reikia įveikti purviną teritoriją, jaučiate kiekvieną smūgį ir posūkį. O purvinos žemės tenka įveikti daug.

Nors šis filmas nėra toks intensyvus kaip Samuelio Maozo „Libanas“, kuriame žiūrovai buvo švariau įkalinti tanko viduje, vis dėlto tai neabejotinai jaudinanti medžiaga, kurią palaiko triukšminga Steveno Price’o muzika, besirutuliojanti į pabaigos titrus. Tikrai žiaurus, baisus, kraupus filmas.

Pasakysime tiek, kad tanko įgula atsiduria pavojingoje situacijoje. Sprogusi mina pavertė jų tanką nejudriu. Dar blogiau – sugadinta jų radijo stotis, todėl jie negali išsikviesti pagalbos. Vienintelė galimybė – užimti paskutinę vietą pačioje priešo teritorijoje. Nors tanko įgula narsiai kovoja, juos neišvengiamai užpuola vokiečių kariuomenė. Visi, išskyrus vieną, žuvo. Dėl klaustrofobiško veiksmo ir įtampos filmas yra ne tik jaudinantis, bet ir puikus žiūrėti, jei norite pamatyti, kaip herojai žūsta šlovės spinduliuose.

Kadras iš filmo „300“

8. „300“ (2006)

480 –aisiais metais prieš mūsų erą Spartos karalius Leonidas su trimis šimtais ištikimiausių karių ryžosi pasipriešinti daug kartų galingesnei persų armijai. Spartiečiai narsiai atlaikė priešų atakas pirmąsias dvi dienas, tačiau saviškių buvo išduoti ir krito nelygaus mūšio lauke, įvilioti į siaurą Termopilų tarpeklį.

Istorikas Herodotas teigia, kad persų karaliaus Kserkso įsakymu negyvam Leonidui buvo nukirsta galva, o jo kūnas nukryžiuotas. Šis žygdarbis ir masinio heroizmo pavyzdys 1962 metais įkvėpė kinematografininkus sukurti plačiaformatį istorinį epą „300 spartiečių” (The 300 Spartans, rež. Rudolphas Maté), atliktą klasikinio kino maniera.

O filmas „300” šią istoriją pasakoja nepaprastai moderniai. Autoriai remiasi ne Herodotu, o dabar labai populiariu „grafinių romanų” kūrėju Franku Milleriu. Ir filmuoja šią chrestomatinę istoriją taip, kad vaidybinis filmas tampa labai įspūdingu reginiu, labiau panašiu į originalios stilistikos komiksą.

Režisierius Zackas Snyderis nė neslepia, kad kuria kino komiksą, net nuolat tai pabrėžia. Filmas sukurtas taip, kad veikėjai greičiau panašūs ne į gyvus žmones, o į animacinius personažus. Vieni jų – pvz., karalių Leonidą vaidinantis Gerard‘as Butleris – panašus į animacinį supermeną (ne veltui jo karo šūkis „Tai Sparta!“ akimirksniu tapo populiariu internetiniu memu).

Dar įspūdingiau ekrane atrodo įvairiausio plauko piktadariai. Persų karo vadas išlikusiuose graviūrose paprastai vaizduojamas garbanotas ir su vešlia juoda barzda. Visai kitokį žmogų vaizduoja Kserksą vaidinantis aktorius Rodrigo Santoro: filme Kserksas labiau panašus į pliką transvestitą su pirsinguotu veidu ir apsikarsčiusį laukinių genčių papuošalais.

Išdavikas kuprius Efialtas (akt. Andrew Tiernanas) atrodo tarsi nužengęs iš nuotykių epo „Žiedų valdovas“, o ir pati Kserkso kariuomenė įtartinai primena orkų hibridus.

Tuo tarpu teigiami personažai rodomi su panašia simpatija, su kokia vokiečių režisierius Fritzas Langas klasikiniuose „Nibelunguose“ (1924) vaizdavo Zygfridą ir jo ištikimus karius. Irane, kur buvo kuriamas Zacko Snyderio filmas, nepasitenkinimo bangos vilnijo dar gerokai iki premjeros: vietiniai gyventojai garsiai reiškė nepasitenkinimą, kad autoriai negerbia šalies tradicijų ir žemina nacionalines vertybes.

Gal daug ką įžeidė groteskiška Kserkso išvaizda ir charakteris: jis filme kažkuo panašus į šiuolaikinius arabų šeichus, kurie tiki, kad viską ir visus galima nupirkti. Jei ne už didelius pinigus, tai už labai didelius pinigu. O spartiečiai, žinoma, yra ne tik kario garbės, bet ir visų kitų dorybių įsikūnijimai. Karalius Leonidas net žūva, pervertas persų strėlių, tarsi tapybos šedevruose dažnai vaizduotas Šv. Sebastijonas. (Gediminas Jankauskas)

Taigi, kiekvienas iš tų 300 spartiečių ėjo visiškai tikėdamasis žūti. Tai buvo pasiaukojimo misija, ir jie visi tai žinojo. Būtent taip ir atsitiko. Persų kariuomenę sudarė dešimtys tūkstančių karių, ir netrukus jie įveikė spartiečius. Leonidas ir jo kariuomenė žūsta, pralaimėdami mūšį. Tačiau jo auka užtikrina, kad Graikija šauksis karo ir bus jam pasiruošusi, kai persai pasibels į jų duris. „300“ yra labai unikalus filmas, nufilmuotas naudojant techniką, kurios greičiausiai nepamatysite daugelyje kitų filmų, todėl jis yra nepaprastai įdomus.

Kadras iš filmo „Jonvabalių kapas“

7. „Jonvabalių kapas“ (Grave of the Fireflies, 1988)

1988 m. „Studio Ghibli“ išleido filmą „Jonvabalių kapas“ (Grave of the Fireflies). Vienas iš giliausių studijos kūrinių buvo paremtas Akijukio Nosakos jausmingos autobiografinės apysakos apie du vaikus, kurie stengėsi išgyventi per Antrąjį pasaulinį karą. Keista, kad filmas Japonijos kasose buvo tik vidutiniškai sėkmingas, nes jaunajai auditorijai jis buvo laikomas per daug sukrečiantis. Tačiau vėliau „Jonvabalių kapas“ sulaukė visuotinio kritikų pripažinimo ir net gavo 100% įvertinimą iš „Rotten Tomatoes“ (amerikiečių filmų ir televizijos apžvalgų-apibendrinimo svetainės).

„Jonvabalių kapas“ – tai toks stiprus emocinis išgyvenimas, kad priverčia permąstyti animaciją. Nuo seniausių laikų dauguma animacinių filmų buvo vaikams ir šeimoms. Gerai žinomi animaciniai filmai, tokie kaip „Liūtas karalius“, palietė rimtesnes temas, o filmuose „Žaislų istorija“ ir tokiuose klasikiniuose filmuose kaip „Bembis“ buvo akimirkų, kurios kai kuriuos žiūrovus sujaudino iki ašarų. Tačiau šie filmai egzistuoja saugiose ribose – jie sukelia ašaras, bet ne sielvartą.

Šis filmas neabejotinai yra liūdniausias kada nors sukurtas „Studio Ghibli“ filmas. Beje, galbūt tai net vienas liūdniausių kada nors sukurtų animacinių filmų. Bet jis vis tiek yra geras. Po to, kai amerikiečių bombardavimas sunaikina jų šeimos namus, japonų broliai ir seserys Seita ir Setsuko ryžtasi ieškoti kitos vietos, kur galėtų apsistoti. Nors „Studio Ghibli“ filmai paprastai būna įnoringi, kupini linksmybių ir juoko, šis filmas – visiška priešingybė. Filmas slegia visais reikiamais būdais, traukia už širdies stygų ir emocijų, kol žiūrovai laisvai lieja ašaras.

Jame pasakojama paprasta išgyvenimo istorija. Berniukas ir jo sesuo turi susirasti vietą, kur apsistoti, ir maisto. Karo metu jų giminaičiai nėra malonūs ar dosnūs, ir po to, kai teta parduoda jų motinos kimono už ryžius, daug ryžių pasilieka sau. Galiausiai Seita supranta, kad atėjo laikas išvykti. Jis turi šiek tiek pinigų ir gali nusipirkti maisto, tačiau netrukus maisto nusipirkti nebėra už ką. Jo sesuo silpsta. Jų istorija pasakojama ne kaip melodrama, o paprastai, tiesiogiai, pagal neorealizmo tradiciją. Ir joje yra laiko tylai. Viena didžiausių filmo dovanų – kantrybė. Kadrai užlaikomi, kad galėtume apie juos pagalvoti, veikėjai žvilgčioja privačiomis akimirkomis, atmosferai ir gamtai duodama laiko įsitvirtinti.

Vietovės ir fonas nupiešti XVIII a. japonų dailininko Hiroshige ir jo šiuolaikinio mokinio Herge (filmo „Tin Tin“ kūrėjo) stiliumi. Juose daug grožio – ne animacinio, o vaizdingo peizažo, perleisto per animacinio stiliaus filtrą. Personažai būdingi daugeliui šiuolaikinės japonų animacijos pavyzdžių: didžiulės akys, vaikiški kūnai ir labai plastiški bruožai (burna mažytė, kai ji uždaryta, bet milžiniška, kai atsiveria vaiko verksmui). Šis filmas įrodo, kad jei reikia, animacija sukelia emocinį poveikį ne atkurdama tikrovę, o ją pagilindama ir supaprastindama, todėl daugelyje seansų kalbama apie idėjas, o ne apie išgyvenimus.

Nors japonai pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą, tikrieji pralaimėtojai buvo bejėgiai civiliai gyventojai, atsidūrę žiauriausio pasaulyje konflikto epicentre, kurių daugelis neteko namų ir artimųjų. Būtent tai filme pabrėžiama labiausiai. Seita ir Setsuko išgyvena neįsivaizduojamus siaubus, suteršiančius jų jautrią jaunystę.

Kadras iš filmo „Juodojo vanago žūtis“

6. „Juodojo vanago žūtis“ (Black Hawk Down, 2001)

„Juodojo vanago žūtis“ – šiuolaikinis karo filmas, kuris įtraukia žiūrovus. Filmas paremtas tikra istorija apie kariuomenės komandą, išsiųstą į Mogadišą (Somalis) vykdyti misijos, tačiau viskas pakrypsta ne ta linkme ir situacija tampa be galo pavojinga ir sudėtinga.

Veiksmo ir karo drama, sukurta pagal bestseleriu tapusią knygą, kurioje pasakojama apie 1993 m. spalio 3 d. Somalyje vykusią beveik katastrofišką misiją. Šią dieną beveik 100 JAV kariuomenės karių, vadovaujamų kapitono Mike’o Steele’o, sraigtasparniu buvo nuskraidinti į sostinės Mogadišo gilumą, kad suimtų du aukščiausio rango Somalio karo vado leitenantus. Dėl to kilo didelis ir ilgai užsitęsęs armijos karių, JAV specialiųjų pajėgų ir šimtų Somalio ginkluotų kovotojų susišaudymas, kurio metu buvo sunaikinti du JAV sraigtasparniai „Juodieji vanagai“ (angl. Black Hawk). Filme daugiausia dėmesio skiriama didvyriškoms įvairių karių pastangoms pasiekti numuštus sraigtasparnius.

Filmo tikslas – vienas. Jis nori kuo tiksliau užfiksuoti, ką reiškia būti vienu iš karių, kurie buvo apšaudomi šios misijos metu. Valanda po valandos, žingsnis po žingsnio atkuriama įvykių grandinė. Buvo planuojama surengti netikėtą sraigtasparniais skraidinamų karių reidą, prie kurio prisijungė sausumos pajėgos, į karo vado aukščiausių leitenantų susitikimą. Buvo manoma, kad tai tokia paprasta užduotis, kad kai kurie kariai paliko savo valgyklas ir naktinio matymo įrangą, tikėdamiesi po kelių valandų grįžti į bazę. Bet taip, deja, neišėjo…

Žinojimas, kad šie įvykiai iš tiesų nutiko, tik padidina įtampą, kai žiūrovai kviečiami įsitraukti į šio filmo mūšių veiksmą ir traumas. Kovos atrodo chaotiškos ir įtemptos. Ne vienas žiūrovas teigia: „Niekada taip neprakaitavau per visą filmą, kaip tada, kai žiūrėjau šį pirmą kartą“.

Tikros misijos, kuria paremtas filmas, metu į Mogadišą išsiunčiamos elitinės pajėgos, kurios bando suimti Aidido patarėjus. Tačiau tai yra sąmokslas. Aididas suplanavo numušti sraigtasparnį, o po to aplink katastrofos vietą suburti savo miliciją ir apsupti amerikiečius. Jo planas pavyko.

Prasideda kruvinas susišaudymas, kuris vėliau tampa žinomas kaip Mogadišo mūšis. Nors Aidido kovotojų aukų skaičius gerokai viršija amerikiečių, misija, kaip ir numuštas sraigtasparnis, tampa nekontroliuojama. Rezultatas buvo toks katastrofiškas, kad privertė išgyvenusius amerikiečius pasitraukti, o vėliau tapo lemiamu veiksniu, įtikinusiu amerikiečių kariuomenę palikti Somalį. Kadangi tai amerikiečių filmas, akivaizdu, kad jie bus vaizduojami kaip didvyriai. Tačiau filme parodoma, kaip prastai misija baigėsi ir koks didžiulis tai buvo taktinis pralaimėjimas.

Kadras iš filmo „Diunkerkas“

5. „Diunkerkas“ (Dunkirk, 2017)

Beveik vienu metu 2017 metais mūsų ekranuose pasirodė dvi karinės dramos, kurių centre atsidūrė ta pati II pasaulinio karo operacija – karo mūšis prie Diunkerko, kur žiauriose kautynėse jungtinės Sąjungininkų karinės pajėgos buvo išvaduotos iš hitlerinės Vokietijos armijos apsupties.

Ši operacija vėliau buvo pavadinta „Stebuklu Diunkerke“. Tai buvo ir pirmoji Didžiosios Britanijos premjero Winstono Churchillio pergalė II pasauliniame kare. 1940-ųjų gegužę jis karaliaus Jurgio VI-ojo buvo paskirtas į naujas pareigas (šias aplinkybes gerai nušviečia režisierius Joe Wrightas dramoje „Tamsiausia valanda“), o jau po kelių dienų teko spręsti spąstuose atsidūrusių didelių karinių pajėgų evakuacijos problemą. Kadangi reikiamų karinių pajėgų nepakako, Churchillis tada kreipėsi pagalbos į privačius žvejybinių laivų, katerių bei jachtų savininkus.

Diunkerko apsuptis ir gelbėjimo operacija „Dinamo“ – vienas herojiškiausių ir žiauriausių II pasaulinio karo istorijos puslapių. 1940 m. gegužės pabaigoje netoli Belgijos esančio Prancūzijos miesto Diunkerko paplūdimiuose nacių kariuomenė apsupo Sąjungininkų pajėgas, sudarytas iš britų, prancūzų, kanadiečių, lenkų, belgų ir olandų karių. Gelbėjimo operacijos metu nuo gegužės 26 iki birželio 4 dienos pavyko evakuoti 338 226 karius. Tačiau per nacių oro ataką taip pat buvo išžudyta apie 290 000 prancūzų ir apie 68 000 britų kareivių – neskaitant kitų Sąjungininkų aukų bei daugiau nei tūkstančio žuvusių civilių.

Po šios operacijos apie W. Churchillį buvo sakoma: „Jis mobilizavo anglų kalbą ir išsiuntė ją į karą“, o pats premjeras, neslėpdamas kartėlio dėl pernelyg didelio aukų skaičiaus sakė, kad „Diunkerkas simbolizuoja pergalę, iškilusią iš pralaimėjimo.

Joe Wrighto „Tamsiausia valanda“ ir Christopherio Nolano „Diunkerkas“ atrodo kaip dvi to paties medalio pusės. Tik, kaip labai tiksliai išsireiškė The Hollywood Reporter apžvalgininkas, „ten, kur „Diunkerke“ aidi pabūklai, „Tamsiausioje valandoje“ kalba Winstonas Churchillis“.

„Tamsiausioje valandoje“ Churchillį suvaidino neatpažįstamai nugrimuotas aktorius Gary Oldmanas, ir tai yra pelnytas garsaus aktoriaus benefisas. O štai Christopheris Nolanas „Diunkerke“ apsieina be šio labai svarbaus operacijos dalyvio. Pats režisierius filmą vadino ne kariniu kinu, o istorija apie išgyvenimą. Todėl filme labai nedaug personažų, kurie vadinami vardais ir kuriems scenaristai nepagailėjo gilesnių charakterių. Užtai panikos jausmą, apėmusį karių minias, žiūrovas pajunta iš karto: čia visi susilieja į bendrą neviltin pakliuvusių žmonių portretą.

Ir kurdamas „Diunkerką“ režisierius stengiasi kiek galėdamas atsisakyti linijinio pasakojimo būdo. Visą siužetą jis padalina į tris dalis: savaitę laiko apsiaustame paplūdimyje vykstančius įvykius, vieną dieną trukusį reportažą iš nedidelio civilio katerio ir vienos valandos įvykių panoramą, pamatytą iš karinio naikintuvo kabinos. Artėjant finalui visos trys pasakojimo linijos artėja viena prie kitos. (Gediminas Jankauskas)

Christopheris Nolanas, vaizduoja mūšį su pulsuojančiu nerimu. Tai atspindi garso takelis ir kinematografija. Tik nedaugelis filmų apie karą prilygsta tokiam skubos jausmui. Nors daugelis britų išgyveno, mūšis galiausiai buvo pažymėtas kaip pralaimėjimas nuo nacistinės Vokietijos rankos, o tai reiškia, kad šio filmo herojai – visi jie britai – pralaimėjo.

Kadras iš filmo „Branduolinė katastrofa“

4. „Branduolinė katastrofa“ (Threads, 1984)

Pamirškite siaubo filmus, jie nebaisūs…Vienintelis filmas, kuris tikrai ir nuoširdžiai išgąsdiną ir iš tiesų verčia pasibaisėti – intensyviai ir ilgai – yra Micko Jacksono filmas „Branduolinė katastrofa“ (angl. Threads) apie gyvenimą po branduolinės apokalipsės, kurio scenarijų parašė Barry Hinesas ir kuris iš pradžių buvo sukurtas BBC televizijai.

Jis buvo sukurtas ir parodytas 1984 m., nors filmo realistinis turinys lengvai nustelbė bet kokį spekuliatyvų orvelišką rezonansą, kurį tais metais buvo galima pastebėti. Tas laikotarpis nebuvo toks įtemptas kaip 1962 m. raketų krizė, tačiau po sovietų invazijos į Afganistaną diplomatinė įtampa tarp didžiųjų supervalstybių vargu ar galėjo būti didesnė, o menininkų ir kino kūrėjų gebėjimas mąstyti apie neįsivaizduojamus dalykus išsivystė. Vyriausybės lankstinukai „Protect and Survive“ (liet. Apsaugoti ir išlikti) – patys savaime kraują stingdantys armagedono pažadai – pateko į visuotinę sąmonę: CND šią frazę satyriškai pakeitė į „Protestuok ir išlik“.

Tik pamatę šią juostą suprastumėte, kad kažkas ekrane privertė jūsų kūną išpilti šaltu prakaitu ir tokioje būsenoje išsilaikyti bent 20 minučių, o po to kelias savaites gali kamuoti depresija ir nerimas.

Filmas pasakoja apie Šefildo porą, gyvenančią įprastą gyvenimą ir laukiančią, kada taps tėvais. Jie stengiasi nekreipti dėmesio į branduolinio karo preliudiją, susitelkdami į savo buto dekoravimą. Šiaurės Anglijoje įvyksta branduolinis smūgis, ir per kelias savaites, mėnesius ir metus dėmesys su tam tikra šėtoniška didybe sutelkiamas į visuotinę katastrofą: matome, kaip visuomenė degraduoja į žiaurią nebūtį.

Kiekvienas, matęs šią kino juostą, žino, kur yra tikrasis siaubo krūvis, o tie, kurie bijo termobranduolinių apsigimimų, dabar gali užsimerkti. Kūdikis gimsta post-branduoliniame pragare. Anapus skausmo, anapus meilės, motina žvelgia į purviną ryšulėlį ir mato…

Ji mato… Na, vis dar tiksliai neaišku, ką. Vienas žiūrovas rašo: „Žiūrėjau filmą su savo mergina ir jos seserimi gana nesaugaus namo rūsyje prie Cowley Road Oksforde – aplinka, kuri atrodė nerimą keliančiai artima filmui. Tą akimirką mano draugės sesuo sušuko ar suriko, ko niekada nepamiršiu, ir išėjo iš kambario. Aš pažvelgiau į ją, kad nežiūrėčiau į ekraną, o tada pažvelgiau į kilimą. Nuoširdžiai bijojau pakelti akis į viršų. „Branduolinė katastrofa“ buvo užtvindę mano kūną velniška adrenalino priešingybe. Visi nuėjome miegoti visiškoje tyloje. Nieko panašaus dar nebuvau patyręs per daugelį metų, kiek ėjau filmus ar žiūrėjau televizorių.“

Tai nepaprastas filmas, kartais atgimstantis kino festivaliuose. Jacksonas vėliau režisavo panašų televizijos filmą „Labai britiškas perversmas“ (angl. A Very British Coup), o vėliau – labiau populiarų filmą „Asmens sargybinis“ (angl. The Bodyguard). Tai tikrai tamsus šedevras.

Tiesą pasakius, branduolinio karo metu pralaimi visi. Ypač tokio masto, kokį vaizduoja šis filmas. Filmo konfliktas, laimei, yra visiškai išgalvotas, tačiau parodo, kas galėjo nutikti, jei Šaltasis karas būtų peraugęs į plataus masto pasaulinį konfliktą. Nors filme mažiau dėmesio skiriama kareiviams, o daugiau – civiliams gyventojams, dėl to praradimai netampa mažiau akivaizdūs. Anglijos Šefildo miesto gyvenimas praktiškai sustoja, nes jį nuniokoja branduolinė ataka.

Keletas išlikusiųjų priversti gyventi branduolinės žiemos šešėlyje, kartu ieškodami naujų būdų, kaip egzistuoti tokiomis sąlygomis, kokių dar niekada nematė nė vienas žmogus. „Branduolinė katastrofa“ – tai filmas, kuriame nėra jokių trūkumų ir kuriame pamatysite daugybę nerimą keliančių vaizdų. Nors tai puikus filmas, tikėtina, kad jį pažiūrėję niekada nebebūsite tokie patys, kaip anksčiau. Todėl įspėjame.

Kadras iš filmo „Povandeninis laivas“

3. „Povandeninis laivas“ (Das Boot, 1981)

1981 m. Wolfgango Peterseno sukurta tarptautinė sensacija „Povandeninis laivas“ tapo naujausiu kino filmu, kuris buvo perkurtas ir išleistas iš naujo. Priešingai nei tam tikroje kosminėje trilogijoje, čia nėra jokių „optiškai patobulintų“ scenų, tačiau 1997 m. „Povandeninio laivo“ versija gerokai skiriasi nuo pirmosios. Daugiau nei šešiasdešimt minučių filmuotos medžiagos iš originalaus vokiečių televizijos mini serialo buvo sklandžiai sugrąžintos į filmo audinį. Išlyginti trūkčiojantys perėjimai, o personažų vystymasis labai patobulintas. Rezultatas – visapusiškesnė žiūrėjimo patirtis. Visuotinai pripažintas geriausiu visų laikų filmu apie povandeninį laivą ir vienu labiausiai širdį virpinančių trilerių, šį kartą yra dar geresnis nei po pirmosios premjeros.

Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijoje tarnyba povandeniniame laive buvo laikoma „glamūriniu darbu“. Beveik kiekvieno jaunuolio svajonė buvo gauti privilegiją tarnauti Tėvynei viename iš elegantiškų, šlovingų povandeninių laivų. Kaip dažnai būna, niūri tiesa iš esmės skyrėsi nuo spindinčios fikcijos. Tarnyba povandeniniame laive buvo varginanti, alinanti ir nežmoniška patirtis, o „Povandeninis laivas“ buvo pirmasis kino filmas, kuriame ji buvo visiškai demitologizuota.

Didžioji filmo dalis vyksta laive, o filme stebima grupė personažų, kurie iš švariai nusiskutusių, energingų žmonių, kurie išplaukia laivu, virsta susigūžusiais, nusivylusiais vyrais, kurie galiausiai iš jo išlipa. Istoriją matome vokiečių karo korespondento (Herbertas Gronemeyeris), atvykusio į laivą vienai ekskursijai, akimis. Vyrai pristatomi taip, kaip jis juos mato – tai kompetentingų jūreivių būrys, kurį sieja stipresni nei šeimos ar kraujo ryšiai. Kapitonas (Jurgenas Prochnowas), labai protingas, patyręs ir užjaučiantis karininkas, užsitarnavo visų jam pavaldžių vyrų pagarbą. Tačiau, kitaip nei daugelyje filmų apie karą, šis vadas nėra taktikos genijus. Jis gali daryti ir daro klaidas – kai kurios iš jų brangiai kainuoja. Įgulą sudaro įvairios asmenybės, įskaitant partijos narį, vyriausiąjį inžinierių, atsidūrusį ties išsekimo riba, ir jauną vyrą, kuris trokšta susitikti su savo sužadėtine prancūze.

Filmo režisūrinės versijos privalumas yra tas, kad kai kurie antriniai personažai, kurie originaliame filme buvo realizuoti tik fragmentiškai, šį kartą buvo išbaigti. Daugelis jų nebėra tik fone besislepiantys pažįstami veidai – tai visiškai susiformavę vyrai, turintys istoriją, viltis ir svajones apie ateitį. Taip gerai išvystydamas tiek daug personažų, Petersenas suteikia veiksmo scenoms daugiau gilumo ir aktualumo, o karčiai ironiška finalinė seka tampa dar aštresnė.

Kadangi tai istorija apie žmones, o ne apie politiką, žiūrovams nesunku ar etiškai nesunku užjausti veikėjus, net jei vaizduojamu laikotarpiu jie buvo priešai. Povandeninio laivo gelmėse nėra vietos nacių filosofavimui ar džiūgavimui. Tiesą sakant, kapitonas išreiškia panieką fiureriui ir jo pakalikams. Nors šis filmas sukurtas kaip vokiškas filmas apie išskirtinai vokišką patirtį per skaudų Vokietijos istorijos epizodą, „Povandeninis laivas“ pasižymi aštriu įžvalgumu, kuris leidžia jį suprasti ir juo mėgautis žiūrovams visame pasaulyje.

Ne paslaptis, kad nacistinė Vokietija pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą. Gerai, kad taip, nes kitaip pasaulis greičiausiai būtų visai kitoks ir daug blogesnis. Filmas išleistas praėjus beveik 40 metų po karo pabaigos, todėl akivaizdu, kad povandeninio laivo įgula yra pasmerkta nuo pat pradžių. Ir kurį laiką reikalai tikrai pradeda klostytis būtent taip. Įgula žiauriai puolama ir vos spėja išsigelbėti, kol povandeninis laivas nuskęsta po bangomis. Tačiau vos pasiekus išsigelbėjimą juos užpuola lėktuvas ir daugelis jų žūsta arba yra sužeisti. Įgulai taip ir nepavyksta užbaigti savo pradinės misijos, o pabaigoje daugelis jų būna siaubingai sužeisti arba miršta. Nors tai niūri pabaiga, filmas buvo giriamas už savo tikroviškumą, ypač už tai, kad tiksliai perteikė gyvenimą povandeniniame laive.

Kadras iš filmo „Išlikęs gyvas“

2. „Išlikęs gyvas“ (Lone Survivor, 2013)

2005 metų Afganistano karo metu Amerikos karinė žvalgyba išsiaiškina, jog vyriausiasis Talibano narys slepiasi nuošaliame kaimelyje, esančiame giliai Hindukušo kalnuose. Įsitikinę, kad jo sulaikymas ar nužudymas kaip reikiant pagerintų Amerikos padėtį šiame sudėtingame kare, karinio jūrų laivyno specialiosios pajėgos (SEAL) surengė slaptą operaciją „Raudonieji sparnai“. Operacijos tikslas paprastas – nusiųsti rinktinę karių komandą, kad pasislėpę kaimą supančiuose kalnuose stebėtų taikinį ir imtųsi veiksmų, kai ateis tinkamas laikas.

Vadovaujant leitenantui Maiklui Murfiui, Markusas Lutrelis, Matas Akselsonas ir Denis Ditsas pasiekia nustatytą sustojimo vietą, tačiau iškart suvokia, jog kitas kalnas, esantis netoliese, būtų žymiai geresnis apžvalgos taškas. Vos atvykus į naująją vietą ir gavus taikinio tapatybės patvirtinimą, prie kareivių prieina trys klaidžiojantys piemenys. Tarp komandos narių užverda rimtas ginčas dėl to, kaip elgtis su piemenimis, ir galiausiai jie nusprendžia vadovautis taisyklėmis – paleisti piemenis ir pasitraukti iš misijos. Tačiau susiruošus traukti link paėmimo vietos ir supratus, jog jie yra apsupti daugybės Talibano karių, prasideda žiaurus susišaudymas, kurį – drąsių kaimo gyventojų pagalbos dėka – išgyvena tik vienas specialiųjų pajėgų komandos narys. Bet stebėtis nėra ko, juk vien perskaitę pavadinimą suprantame, kad kitaip būti ir negali.

Filmo „Išlikęs gyvas“ siužetas buvo paremtas to paties pavadinimo knyga, kurią parašė Markusas Lutrelis (jo vardu pavadintas vienas veikėjas), o kūrybinis procesas užtruko net penkis metus. Filmas buvo puikiai įvertintas ir liaupsinamas dėl aktorių pasirodymų ir karinių scenų, o Oskarų apdovanojimuose už puikius garso takelius ir įgarsinimą pelnė net dvi nominacijas.

Aktorius Markas Valbergas prisipažino, kad šio filmo filmavimas buvo vienas sunkiausių visoje jo karjeroje. Dar prieš pradedant filmavimą aktoriai buvo apmokomi tikrų karinio jūrų laivyno specialiųjų pajėgų karių, o filmuojant Valbergas patyrė ne vieną traumą ir dažnai kentė vienokį ar kitokį skausmą. Kaip bebūtų, jis taip pat dažnai kartoja, kad šiuo filmu jis didžiuojasi labiausiai.

Nors SEAL turi geresnį apmokymą ir įrangą, priešo jėga slypi skaičiuje, ir tik laiko klausimas, kada SEAL bus priblokšti. Nors veiksmas filme jaudinantis, ne paslaptis, kad šią misiją galima laikyti nesėkminga dėl to, kad, kaip rodo filmo pavadinimas, tik vienas SEAL karys išsikapanoja gyvas. Negana to, priešui pavyksta iš žuvusių SEAL narių konfiskuoti daugybę aukštos klasės karinės įrangos, todėl tai yra tik maža išgyvenusiojo pergalė.

Kadras iš filmo „Laiškai iš Ivo Džimos“

1. „Laiškai iš Ivo Džimos“ (Letters From Iwo Jima, 2007)

Tikriausiai, laikas daro savo. Jo poveikiui nepajėgia priešintis net metalas, o ką jau kalbėti apie gyvus žmones. Pats laikas, kaip sakė senovės išminčiai, bijo tik milžiniškų sfinksų Egipto dykumose. Kai galvoji apie Clintą Eastwoodą, mintys apie seniai išnykusius dinozaurus ar laiko nebijančius sfinksus peršasi savaime.

Pats C. Eastwoodas neseniai pasakė, kad pasitraukti reikia pačiam, kai dar turi pakankamai jėgų. Ko jau ko, o jėgų jam tikrai nestinga. Nors jo metų skaitiklis jau artėja prie atžymos „90“, galima dar stipriai pasiginčyti, ar dvigubai jaunesnių kino kūrėjų tarpe yra galinčių pakeisti legendinį „Purvinąjį Harį“ abejuose kameros pusėse.

2006-aisiais „kietuolis“ Clintas padarė tai, ką dar negreitai kam nors bus lemta pakartoti. Jis sukūrė net dvi karines dramas, pasakojančias apie tas pačias Antrojo pasaulinio karo kautynes Japonijos Ivo Džimos saloje. „Mūsų tėvų vėliavos“ (Flags of Our Fathers, 2006) pateikia amerikietišką istorinių įvykių versiją. „Laiškuose iš Ivo Džimos“ tą patį karą pamatome japonų akimis. Taigi, garsus principas „tebūnie išklausytos abi konfliktuojančios pusės“ bene pirmą kartą istorinės tematikos kine įkūnijamas taip preciziškai, kad nuo šiol gali tapti chrestomatiniu pavyzdžiu ir menininkams, ir istorikams, pretenduojantiems į vienintelės teisingos nuomonės monopolį.

Pagal Jameso Bradley romaną sukurtas filmas „Mūsų tėvų vėliavos“ primena, kokią kainą teko sumokėti, kad 1945 –ųjų vasarį virš žemės lopinėlio, mažesnio už Manhataną, būtų iškelta amerikiečių pergalės vėliava. Daugiau nei 22 tūkstančiai japonų žuvo gindami gimtuosius Ivo Džimos smėlynus, ir net 26 tūkstančiai amerikiečių paguldė galvas arba buvo sužeisti šiuose nuožmiuose mūšiuose. Kodėl šis didžiausias kada nors surengtas jūrų armados puolimas ir brangiausias visų laikų mūšis buvo toks reikalingas amerikiečiams? Ogi todėl, kad tik iš šio placdarmo Sąjungininkų pajėgos galėjo pradėti B-29 bombonešių reidus į pačią Japonijos širdį. Ir priartinti Antrojo pasaulinio karo pabaigą.

Istorinė pergalės vėliavos kėlimo akimirka tapo pergalės simboliu visai karo išvargintai amerikiečių tautai, o šeši į fotografo objektyvą pakliuvę kareiviai akimirksniu tapo Amerikos didvyriais. Kai kurie jų žuvo visai netrukus. O likusiųjų likimas taikiame pasaulyje buvo visai ne herojiškas.

„Laiškai iš Ivo Džimos“ pratęsia dramos „Mūsų tėvų vėliavos“ įvykius. Tai – ne mažiau emocinga „kitokia tiesa“. Japoniškos versijos pagrindą sudaro autentiški kovotojų laiškai, praėjus keliems dešimtmečiams po karo pabaigos iškasti iš kietos Ivo Džimos žemės. Skaitydamas šiuos jaudinančius dokumentus, Clintas Eastwoodas padeda mums išgirsti balsus ir pamatyti veidus tų, kurie amžiams liko juoduose Ivo Džimos smėlynuose. Visi jie žinojo, kad siunčiami mirti. Bet vadovaujami Ameriką gerai pažinojusio generolo Tadamičio Kuribajašio (Kenas Watanabe) net 40 dienų didvyriškai priešinosi. Kaip ir dera mirties keliu ligi galo einantiems samurajams. (Gediminas Jankauskas)

Nors per šį mūšį sąjungininkai patyrė didelių nuostolių, japonai galiausiai buvo nugalėti. Saigo (Kazunari Ninomiya) žino, kad vilties laimėti nebėra, ir jaučia, kad virvė pradeda trūkinėti. Režisieriaus Clinto Eastwoodo užuojauta Saigo ir kitiems japonų šauktiniams yra pagirtina, nes jis nusprendė juos vaizduoti taip pat, kaip ir sąjungininkų karius: kaip paprastus žmones, kovojančius už tai, kuo tiki, ir labai pasiilgusius savo šeimų. Nors taip, japonai pralaimi mūšį, Saigo istorija yra tikra ašarų pakalnė, kuri verta tiek pat pagyrų, kiek ir sulaukė, jei ne daugiau.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: