A. Armonaitė: kiekvienas turi teisę savo šeiminius santykius tvarkyti pagal įstatymą

Paskelbė: Izabelė Švaraitė Data: 2016-11-23 02:32

Spausdinti | Komentarai

Aušrinė Armonaitė. © Martyno Ambrazo nuotr.

Ne per seniausiai darbą pradėjo naujasis Lietuvos Respublikos Seimas. Kai kurie rinkimus laimėjusios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) šeimos politikos planai kelia nerimą, ypač, kol neaišku, kaip atrodys Vyriausybės programa. Parlamento narė, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio (LRLS) pirmininko pavaduotoja Aušrinė Armonaitė, situaciją vertina ramiai, bet, kad ir kokia linkme pasuktų valdantieji, sakosi palaikysianti LGBT bendruomenės teisę į lygiavertį šeiminį gyvenimą.

Dalyvaudama rinkimuose išsikėlėte 7 prioritetines sritis, kurioms skirsite dėmesį. Tarp jų įrašytas ir nediskriminuojantis partnerystės institutas. Kodėl jis, Jūsų nuomone, toks svarbus?

Mes,  liberalai, pasisakome už visų žmonių lygybę prieš įstatymą ir visai nesvarbu, kas tu esi: vargšas ar turtuolis, vyras ar moteris, homoseksualus ar heteroseksualus. Akivaizdu, kad šiuo metu tokios lygybės neturime. Todėl ne tik man, bet ir partijai, tai buvo prioritetas. Dar prieš rinkimus susidėliojome, kokiomis aplinkybėmis eitume ar neitume į Vyriausybę. Nusprendėme, kad jei programa būtų homofobiška, tokioje koalicijoje savęs nematytume.

Išsakydamas oficialią LVŽS pozicija partnerytės atžvilgiu, partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis teigė, kad ji – perteklinis dalykas, bandantis pakeisti tradicinę šeimą kaip formą. Jūsų nuomonė priešinga. Kaip šis institutas gali ją sustiprinti?

Tradicinės šeimos saugojimas per visokias konstitucines normas ir iš išorės nuleistus apibrėžimus yra apverstas aukštyn kojom. Šeima Lietuvoje visada buvo vertybė ir man ji taip pat labai svarbi. Šeimoje žmogus gali jaustis mylimas, saugus, sulaukti palaikymo. Ir būtent dėl to, kad šeima yra tradicinė vertybė, kiekvienas žmogus, nesvarbu, gėjus, lesbietė ar heteroseksualus asmuo, turi teisę ją turėti ir galėti savo šeiminius santykius tvarkyti pagal įstatymą.

Anot LVŽS, daug dėmesio turėtų būti skiriama demografinių problemų sprendimui. Kalbama apie privalomą mediaciją šeimų, kurios turi vaikų, skyrybų procese, prigimtinio vyro ir moters lytiškumo sampratos įtvirtinimą lytinio švietimo programoje, pokyčius abortų reglamentavime. Net jei to nebus Vyriausybėje, šie klausimai galės būti iškelti Seime. Ar tokios priemonės, kurios, neva, turėtų padėti pagerinti padėtį, dar labiau tų problemų nepagilins?

Visiškai sutinku. Aišku, mes vis dar mažai žinome, kokie yra tikrieji planai, kol kas tai – neoficialūs juodraščiai, kurie keisis. Kitaip tariant, niekas nieko blogo dar nepadarė, tad reikėtų šiek tiek atsikvėpti.

Tačiau, jei dalis kai kurių politikų pasiūlymų iš tiesų būtų įgyvendinta, valstybėje būtų sukurta nepasitikėjimo atmosfera. Bet daugiau plėtoti, kol niekas nėra aišku, dar nenorėčiau.

Seimas yra įvairus, ir jei pažvelgtume į svetainėje „Manobalsas.lt“ pateiktus atsakymus, pamatytume, kad ir tarp LVŽS narių yra žmonių, kurie pasisako už tos pačios lyties asmenų partnerystę. Pavyzdžiui, Seimo vicepirmininkas Arvydas Nekrošius. Suprantu, kad šiuo klausimu partijoje nuomonės įvairios, ir, jei būtų balsavimas, jis greičiausiai būtų laisvas. Tačiau tai nereiškia, kad homofobiškai nusiteikę žalieji sąjungininkų nerastų kitose partijose. Jų greičiausiai atsirastų krikščionių demokratų, partijos „Tvarka ir teisingumas“ bei Lietuvos lenkų rinkimų akcijos gretose.

Į parlamentą šiemet nepateko ilgametės žmogaus teisių, ypač LGBT srityje, rėmėjos prof. Marija Aušrinė Pavilionienė, Giedrė Purvaneckienė, Dalia Kuodytė. Kokius žmones naujajame Seime matote kaip jų pradėtų darbų tęsėjus?

Pradedant nuo liberalų, tai vienareikšmiškai mano kolegė, Viktorija Čmilytė-Nielsen, kuri dirbs Žmogaus teisių komitete. Aš pati deklaravau ir deklaruosiu, kad palaikau LGBT bendruomenę. Manau, kad ir Dovilė Šakalienė, nes jai rūpi šios temos. Man patinka, kad socialdemokratai iš karto pasakė, kad žmogaus teisių klausimais su valstiečiais „sutarė nesutarti“. Nepaisant atskirų nuomonių, atrodo, bendra nuotaika labiau tolerantiška, bet ar jie imsis veiksmų – nemanau. Atrodo, kad ir Tėvynės sąjungoje yra jaunų politikų sparnas, kuris gal aktyviai ir neveiks, tačiau, esant reikalui, galbūt prisidėtų.

Savo programoje teigėte, kad mažinant homofobiją ir apskritai neapykantą visuomenėje, didelis vaidmuo tenka nevyriausybinėms organizacijoms (NVO). Kaip tą vaidmenį įsivaizduojate Jūs?

Keletą kartų esu akcentavusi, kad net jei mes ir priimtume Partnerystės įstatymą, homofobija tuo nepasibaigtų. Aišku, Seimo nariai čia turėtų prisiimti lyderystę ir užtikrinti, kad taisyklės visiems būtų vienodos. Kita vertus, kiekvienas kuriame tą aplinką ir čia NVO bei savipagalbos grupių vaidmuo tampa kertiniu. Tokios bendruomenės klijuoja mus kaip piliečius, tai demokratijos ir atviros visuomenės pagrindas. Kuo patys labiau bursimės, nebūtinai į kokias nors formalizuotas organizacijas, tuo palankesnę atmosferą kursime. Prancūzų istorikas Alexis de Tocqueville‘is prieš keletą šimtų metų keliavo po JAV ir parašė knygą „Demokratija Amerikoje“. Jis kėlė klausimą, kodėl demokratija šioje šalyje veikia, o štai Prancūzijoje po revoliucijos jos įtvirtinti nepavyko. Anot jo, vienas iš receptų – būrimasis į organizacijas, amerikiečiuose gyva jungimosi į visokias palaikymo grupes dvasia.

Ar pati ketinate dirbti su NVO sektoriumi?

Norėčiau sulaukti Vyriausybės programos, kurioje, manau, bus ir gerų idėjų nevyriausybinių organizacijų atžvilgiu. Bet man atrodo, kad be tų tradicinių instrumentų, kuriuos turime, reikėtų truputį daugiau dėmesio skirti privačiai filantropijai – kad žmonės žinotų, jog ir jie gali prisidėti. Kai kiekvienas kažkiek prisidėsime, finansiškai ar kitokiais resursais, mes irgi jausime atsakomybę. Valstybė gali tai padaryti – sukurti aiškias taisykles, paskatas verslui remti nevyriausybines organizacijas.

Prieš dvi savaites vykusiame renginyje Seime, politologė Jolanta Bielskienė sakė, kad kovą už LGBT, apskritai žmogaus teises iš principo laimėsime tada, kai šios temos bus aptariamos ne tradicinių vertybių ar opozicijos šeimai kontekste, bet kaip lygybės ir socialinio teisingumo klausimai. Ar Lietuvoje įmanoma tą pasiekti?

Pritariu šiai minčiai ir manau, kad tai įmanoma. Tie patys nevyriausybininkai, dirbantys su šiais klausimais, turėtų turėti tai omenyje.

Beje, patys politikai neturėtų tapti vienos temos politikais. Labai gerai, kai jie gilinasi į vieną problemą ir gerai ją išmano, bet reikėtų ją kontekstualizuoti. Pavyzdžiui, jokio tyrimo nedariau, bet pastebėjau, kad tie žmonės, kurie yra homofobai,  dažniausiai pasisako ir už tai, kad drausminti vaiką mušimu yra gerai. Taip susiduriama su platesniu vertybinių klausimų spektru.

Yra daugybė žmonių, kurie dirba savo darbus, gyvena gyvenimus ir kažkokios tvirtos „už“ ar „prieš“ LGBT pozicijos neturi. Ir, ko gero, jeigu tą diskursą išplėstume, jie geriau suprastų problemą. Negalime sakyti, kad Lietuvos visuomenė yra labai homofobiška. Galbūt homofobai garsiausiai rėkia. Tarp jų ir tų, kurie dirba skatindami toleranciją, yra žmonių, kurie griežtos nuomonės neturi. Ir jei mes šias problemas pateiktume platesniame kontekste, jie geriau jas suprastų ir patrauktų į tolerantiškesnę pusę.

Manoteisės.lt

Manoteises.lt

Šis tekstas – manoteises.lt nuosavybė. Kopijuoti ir platinti manoteises.lt skelbiamą informaciją be autorių sutikimo draudžiama.