„The Cardigans“, „Texas“ ir „The Cranberries“ vokalistės

Dešimtasis dešimtmetis buvo nepakartojamas muzikos aukso amžius, džiuginęs įvairiausių žanrų ir muzikos stilių mėgėjus. Skaitmeninės transliacijos veikla užsiimančios kompanijos „Music Choice“ apklausa, vykdyta tarp daugiau nei 11 tūkst. muzikos gerbėjų Europoje, įrodė didžiulią devyniasdešimtųjų įtaką POP kultūrai. Tyrimo dalyviai pastarąjį dešimtmetį įvertino kaip antrą geriausią melodijų periodą per pastaruosius 50 metų. Ir ištiesų, šioje muzikinėje sintezėje karaliavo stiprieji grupių „The Cardigans“, „Texas“ bei „The Cranberries“ vokalisčių balsai. Roko šeimome diriguojančios moterys parodė, kad nepaisant lyriškumo bei melodingumo, roko muziką galima panaudoti ir kilniems tikslams. Štai „The Cranberries“ savo gerbėjus stebino įmantriais, karo baisumus vaizduojančiais klipais; „Texas“ fanams pristatė tik originalias, nesuvaidintų emocijų dainas; o O „The Cardigans“ nuolat džiugino savo klausytojus kurdami prasmingais vaizdais prisotintus muzikinius klipus.

Švedų grupės „The Cardigans“ neregėta pakopa į pasaulinio lygio šlovę

Viena iš žymiausių ir patraukliausių devyniasdešimtųjų alternatyviojo žanro grupių – „The Cardigans“. Muzikantai iš Švedijos ne vieną kartą karaliavo muzikinių topų viršūnėje, užburdami klausytojus saldžiomis daininkės bei pagrindinės grupės vokalistės, Nina Persson, melodijomis. Vis dėlto, dėl vienodo lyrinio stiliaus kritikuojami alternatyvūs pop-rokeriai per daugiau nei 20 metų trukusią muzikinę kelionę sugebėjo išlaikyti solidų fanų skaičių visame pasaulyje iki šiol. Grupės 1995 m. albumas „Life“ (liet. „Gyvenimas“) atnešė jiems ne tik netikėtą sėkmę, bet ir padarė nemenką įtaką visai Pop kūltūros bendruomenei.

Vis dėlto, nėra aišku, kodėl „The Cardigans“ atsisakė pradinių muzikinių idėjų ir nusprendė drastiškai pakeisti savo įvaizdį. Grupės šaknys įrodė, kad pastarųjų kilmė ir susibūrimo istorija, visai neprimena tradicinių Pop atlikėjų pasakojimų apie karjeros pradžią. Iš tiesų, 1992 m. spalio mėnesį, Švedijos miestelyje Jonkopinge, dviems būsimiems draugams ir bendražygiams kilo idėja sukurti „The Cardigans“. Gitaros meistras Peter Svensson susipažino su kitu muzikos mylėtoju – būgininku Magnus Sveningsson – neįprastoje, sunkiojo metalo grupėje. Nepaisant ankstesnio muzikinio išsilavinimo muzikos teorijos bei džiazo srityje, Svensson ir Sveningsson kartu dalyvavo metalistų grupės veikloje.  Vis dėlto, abiems, jų teigimu, meilė sunkiajam muzikos žanrui greitai išblėso ir šie nusprendė palikti savo, kaip metalistų, karjerą praeityje.

Po muzikinių paieškų, ką tik atsiakiusiems groti ankstesnėje metalo grupėje, gitaristo ir būgninko duetui buvo surastas pastiprinimas – anksčiau minėta vokalistė Nina Persson, kuri baigusi meno mokyklą, iš tiesų niekada nesimokė dainuoti profesionaliai. Tokia muzikinės patirties stoka pastarųjų neišgasdino, atvirkščiai, įkvėpė kurti kitoniškus ritmus, prie kurių išpuoselėtos kūrybos vėliau prisidėjo ir klavišininkas Lars-Olof Johansson bei būgnininkas Bengt Lagerberg. Penketukas 1993 m. persikraustė į mažą butą, kuris leido neišskiriamai grupelei pradėti bendrą muzikinį etapą jų gyvenime. Netrukus, „The Cardigans“ pateko į Stokholme gerai žinomo, elktroninės šokių muzikos mėgėjo ir prodiuserio, Tore Johansson rankas. Naujai suburtos grupės dainos prodiuserio nepaliko abejingo ir šis leido penketui naudotis Malmės mieste įsikūrusioje jo įrašų studijoje.

Debiutinis studijinis grupės albumas „Emmerdale“ buvo išleistas po maždaug pusę metų trukusio, sunkaus muzikantų darbo, o 1994 m. Kultinis singlas „Rise & Shine“ (liet. „Kelkis ir spindėk“) tapo tikru hitu visose Švedijos radijo stotyse. To meto Švedijos žurnalo „Slitz“ skaitytojų apklausos rezultatai vainikavo „The Cardigans“ geriausio 1994 m. albumo autoriais. Jau tais pačiais metais grupė, reklamuodama naująjį albumą, surengė muzikinį turą po Europą, kur plėtė savo gerbėjų ratą. Tuo pačiu metu, „The Cardigans“ nemažino tempo ir, pasinaudodami netikėtai užklupusia sėkme, pradėjo įrašinėti sekantį albumą. „Life“ (liet. „Gyvenimas“), išleistą 1995  m., galima laikyti satyriniu atsaku į melancholišką „Emmerdale“, mat antrasis grupės šedevras klausytojus išjudino linksmomis, tyrą optimizmą skleidžiančiomis natomis. Tą puikia įrodė ir ant „Life“ viršelio spinduliuojanti vokalistės angeliška šypsena.

Albumas „Life“ pardavė pusantro milijono kopijų visame pasaulyje. Neregėtos sėkmės bei populiarumo susilaukė net tolimojoje Japonijoje, kurioje „Life“ buvo suteiktas platininis statusas. „Asmeniškai, būti pavadintai kiču, yra blogiausias dalykas, kokiu tik galima kaltinti“, – atvirauja švelnaus balso savininkė Persson oficialioje biografinėje „The Cardigans“ įrašų kompanijos juostoje. Visgi, po daugiau nei dešimtmečio, 2006 m. grupė paskelbė gerbėjams apie bendrą kūrybinę pertrauką. Persson pradėjo puoselėti savo, kaip solistės, karjerą, tuo tarpu, Svensson ir Lagerberg kūrė muziką roko grupėje „Paus“. Lagerberg užnugaryje nepaliko ir kito „The Cardigans“ nario – Johansson – su kuriuo įkūrė ne itin populiarią grupę „Brothers of End“. Vėliau „The Cardigans“ kartais susiburdavo bendriems koncertams, tačiau prie senosiso grupės neprisijungdavo pagrindinis gitaristas Svensson. Šis tuo metu savo vardą garsino kitoje veikloje: rašė ir grojo daugybei populiarių žvaigždžių, prodiusuojamų Max Martin (pavyzdžiui, tokiems kaip One Direction, Avril Lavigne, Ellie Goulding, Ariana Grande ar Meghan Trainor).

Realios, nesuvaidintos „Texas“ muzikos emocijos

Škotijos Pop-roko grupė „Texas“ – dar vienas devyniasdešimtųjų perlas, sužavėjęs milijonus piliečių visame pasaulyje. Muzikinė grupė per savo ilgą karjerą įrašė daugybę albumų, kurių kopijas savo rankose laikė multimilijoninė gerbėjų minia. „Texas“ boso gitaros meistras Johny McElhone idėją suburti muzikinę grupę puoselėjo jau ilgai. Nors muzikoje pastarasis buvo laikomas veteranu dėl ankstesnio darbo grupėse „Altered Images“ ir „Hipsway“, savą svajonę jaunas vyras išpildė 1986 m., kuomet Glazge „Texas“ gretas papildė dar trys talentingi muzikantai: ritminės gitaros profesionalė Sharleen Spiteri, pagrindinis gitaristas Ally McErlaine bei būgnininkas Stuart McErlaine. Žymųjį muzikantų grupės pavadinimą įkvėpė legendinė 1984 m. drama tuometinėje Pop kultūroje –  „Paryžius, Teksasas“ (angl. „Paris, Texas“).

Spiteri atiteko pagrindinės vokalistės vaidmuo grupėje. Išskirtinio balso savininkė dainavo be ryškaus ir pastebimo škotiško akcento, tokiu būdu prisidėdama prie grupės aiškiai puoselėjamo amerikietiško skambesio. „Texas“ debiutinį koncertą surengė dar 1988 m., kai paruošė gerbėjams staigmeną Škotijos Dundee universitete. Dėl McElhone ankstesnio darbo ir užmegztų ryšių muzikantų grupėje „Hipsway“, šis įkalbino garsią įrašų kompaniją „Mercury Records“ dirbti ir su talentingaisiais „Texas“. Pirmasis naujojo bendradarbiavimo rezultatas – singlas „I Don‘t Want a Lover“ (liet. „Man nereikia mylimojo“), į kurio kūrybą daugiausiai pastangų įdėjo patys Spiteri ir McElhone. 1989 m. sausį „Mercury“ leido lyriškajai dainai skambėti visose Jungtinės Karalystės radijo stotyse, o jau kovo mėnesį dainą užkopė į aštuntają topo vietą.

„Southside“ – pirmasis muzikantų albumas, kurio pavadinimas priminė apie gimtąją Škotijos kaimynystę, vos po mėnesio, jau karaliavo garbingoje trečiojoje topo vietoje. Tuo pačiu metu grupė, reklamuodama savo naują albumą, surengė turą po Jungtinę Karalystę bei Europą. Trys „Southside“ singlai taip ir nepasiekė „Top 40“, bet, nepaisant to, galiausiai „Texas“ pardavė daugiau nei du milijonus pirmojo albumo egzepliorių visame pasaulyje. Kompanija „Mercury“, liepą išleido „I Don‘t Want a Lover“ hitą, kartu su albumu „Southside“ Amerikos publikai. Čia „Texas“ lydėjo dar geresnė sėkmė – singlas įsiveržė į „Billboard“ roko ir modernaus roko radijo sąrašus. Po savaitės, „Texas“ pateko ir į karštąjį „Hot 100“, kuriame džiaugėsi  77 pozicija.

Bėgant metams, „Texas“, visgi, daugiau dėmesio skyrė Europai. Karjeros aukštumas muzikinė grupė pasiekė 1997 metais, kuomet, po nedidelės muzikinės pertraukos, škotai grįžo gerbėjams paruošę malonią staigmeną, patį didžiausią hitą per visą savo karjerą – „Say What You Want“ (liet. „Kalbėk, ką nori“). Toks netikėtas sugrįžimas padėjo naujam, jau ketvirtajam studijiniui albumui „White on Blonde“ (liet. „Balta blondinė“), pasiekti auksinę pirmąją vietą 1997 m. Didžiojoje Britanijoje.  Grupės dainos buvo naudojamos amerikietiškų filmų garso takeliams, kurios skambėjo Jennifer Aniston komedijoje „Picture Perfect“ ar netgi 1998 m. „Ever After“ su žymiąja Drew Barrymore.

Dabar pagrindinė „Texas“ vokalistė, išmėginusi ir solinės karjeros ypatumus, grįžo į „geriausią dalyką planetoje“ – tai bendrą darbą grupėje. „Mes esame tikrai laimingi, kad mėgstame vienas kitą. Kai kurios grupės nemėgsta vienas kito. Mes šį reikalą esame išsprendę.“, – britų dienraščiui „Express“ pasakoja penkiasdešimtmetį atšventusi Spiteri. Iki dabar, vokalistė nepamiršta savo originalaus stiliaus, pabrėžianti, jog savitumas ypatingai svarbus ir šiuolaikinėje muzikos industrijoje. „Kai įrašų kompanijoje turi rašytojų komandą, kuri sako „Aš noriu, kad tu darytum šitą taip ir taip“, tada tai tampa tik užsakomaja muzika“, – prasitaria vokalistė, kuriai svarbiausia savą muziką išgyventi ir perteikti realias, tiesos kupinas, emocijas publikai.

„The Cranberries“ arba jauna moteris, sužavėjusi milijonus

„The Cranberries“ sugebėjo pavargti publiką su unikaliu post-Smiths idie-roko tipo skambesiu, jungiančiu hipiškas aštuoniasdešimtųjų ir naująsias devyniasdešimtųjų melodijas. Muzikinei grupei vadovavo galingo balso savininkė Dolores O’Riordan – airių daininkė ir dainų autorė – kurios dėka „The Cranberries“ užkariavo aukščiausių topų viršūnes. Drąsiai galima teigti, kad stiprus O‘Riordan balso savitumas buvo pats ryškiausias roko grupės garso elementas. Iš pradžių muzikantai negalėjo girtis sėkmingu startu Jungtinėje Karalystėje. Būtent 1993 m. lakoniškoji baladė „Linger“ tapo absoliučiu hitu Amerikoje, tokiu būdu išprovokuodama trokštamą populiarumą ir anksčiau minėtoje Jungtinėje Karalystėje.

Su 1993 m. išleistu debiutiniu albumu „Everybody Else Is Doing It, So Why Can‘t We?“ (liet. „Visi tai daro, tai kodėl mes negalime?“) ir jo istoriją pratęsiančiu 1994 m. „No Need to Argue“ (liet. „Nėra prasmės ginčytis“) „The Cranberries“ pagaliau susilaukė trokštamo tarptautinio lygio pripažinimo. Rezultatas – milijonai parduotų albumų kopijų bei šūsnis hitais tapusių singlų. Trečiasis albumas „To The Faithful Departed“, tiesa, susilaukė prastesnio publikos pripažinimo. 1996 m. pasirodžiusio albumo melodijos buvo „patobulintos“ iškraipytų, elektroninio gitarų skambesio garsais arba kitais, elektroninės muzikos žanro, motyvais. Toks grupės sprendimas susilaukė aršios kritikos dėl bandymo prisitaikyti ir įtikti populiariosios muzikos mėgėjams. Būtent dėl šios priežasties, „The Cranberries“, atvirkščiai nei buvo tikėtasi, patyrė komercinį nuosmukį.

Jei pažvelgtume į grupės atsiradimo istoriją, „The Cranberries“ originalus pavadinimas iš tiesų buvo „Cranberry Saw Us“. Broliai Noel – atsakingas už akustinę ir elektrinę gitaristas bei Hogan – bosinės gitaros meistras, 1990 m. Airijoje, kartu su būgnininku Fergal Lawler, suformavo žymiąją grupę. Po to, kai apie savo pasitraukimą iš grupės paskelbė pagrindinė to meto vokalistė Niall Quinn, trijulė patalpino skelbimą, pranešantį apie naujos vokalistės paieškas. Dolores O’Riordan iš karto atsakė į grupės kvietimą prisijungti, tačiau, pirmiausia, daininkė turėjo išlaikyti vokalistų atrankoje mestus iššūkius. Kai trejetas išgirdo būsimos grupės vokalistės aranžuotas, senas „Cranberries“ dainas, įskaitant ir „Linger“ neapdorotą versiją, šie nedvejodami priėmė unikalaus balso savininkę į savo gretas. Derėtų pridurti, jog ankstyvosios šlovės periodo metu visi grupės nariai buvo itin jauni ir dar tik išgyveno vėlyvąją paauglystę.

O’Riordan ištekėjo už „The Cranberries“ muzikinių  kelionių turų vadybininko Don Burton 1994 m. vasarą, kuomet viso pasaulio žiniasklaidos dėmesys  buvo nukreiptas į viešąją ceremoniją. Jos akcentas, žinoma, buvo pati O‘Riordan, antraštėse pristatoma pagrindiniu „The Cranberries“ grupės veidu. Vokalistės daroma įtaka grupei tik didėjo ir pastarosios balsą roko grupės fanai galėjo girdėti dar ryškiau rudenį pasirodžiusiame „No Need to Argue“. Įkvėptas šiek tiek aštresnių, stipresnių, roko žanrui būdingų elementų, albumas nustebino gerbėjus, įkopdamas į rekordines muzikinių pasiekimų aukštumas. Prabėgus vieneriems metams, albumas spėjo susižerti multiplaninio titulą, pateisindamas bet kokius atstovaujamos įrašų kompanijos užmojus. Absoliutus tuometinis lyderis – kultinis hitas „Zombie“ – iki šiol puikiai atpažįstamas visame pasaulyje dėl savito O‘Riordan balso tembro, be didelės konkurencijos tapo gerbėjų favoritu.

„Aš pradėjau dainuoti, kai man buvo penkeri“, – nostalgiškai pasakojo O‘Riordan „Irish News“ dienraščiui. „Kai man suėjo dvylika, aš jau buvau pradėjus rašyti savo kūrybos dainas, dėl to, taip, muzika visada buvo dalelė manęs. Jeigu atvirai, tai aš niekada nesvajojau užsiimti kažkuo kitu. Atsimenu tik vieną kartą, savo mamą, kuri yra labai religinga, tik ji galėjo manyti, jog aš tapsiu vienuole!“, – juokėsi daininkė. Vis dėlto, jaunystėje netikėtai užklupęs populiarumas paveikė pagrindinės „The Cranberries“ grupės vokalistės sveikatą ir atnešė neigiamų pasekmių – pastaroji, trijų vaikų motina, nuolat kovojo su depresija. 2014 m. O’Riordan buvo apkaltinta trijų policijos pareigūnų ir skrydžio palydovo užpuolimu skrydžio metu iš Niujorko į Airiją. Ji buvo pripažinta kalta ir sumokėjo 6 600 eurų baudą. Teisme pateikti medicininiai įrašai parodė, kad incidento metu vokalistė buvo psichiškai nestabilios būsenos. Po teismo posėdžio O’Riordan paragino kitus žmones, kenčiančius nuo panašių sutrikimų, drąsiai kreiptis pagalbos. Nepaisant to, šių metų sausio mėnesį, pasaulį apskriejo netikėta žinia apie staigią 46-erių metų atlikėjos mirtį. Sukrėsti pramogų pasaulio atstovai bei „The Cranberries“ vokalistės draugai reiškė užuojautą, prisimindami originalaus balso savinkės mylimus kūrinius.

Taip pat skaitykite: Björk – muzikos atlikėja jau tris dešimtmečius išskirtine kūryba stebinanti pasaulį [VIDEO]

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: