2013 metų balandžio 17 dieną Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete darbo ir kūrybos patirtimi su studentais ir dėstytojais dalijosi Kauno kultūros ir meno savaitraščio „Nemunas“ vyriausiasis redaktorius Viktoras Rudžianskas, vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Gražina Viktorija Petrošienė, rašytojas, poetas ir vertėjas Robertas Keturakis.
Lietuvių filologijos katedros ir Sociokultūrinių tyrimų centro suorganizuotame susitikime dalyviai buvo ne tik apdovanoti „Nemunu“, bet ir galėjo įsigyti „Kauko laiptų“ leidinių, pavyzdžiui, Valdemaro Kukulo kultūrinės spaudos apžvalgos knygą „Vertybių apžvalgos ratas“ (2012).
„Nemunas“ – mano mokykla“ – konstatavo Robertas Keturakis. Rašytojo kūrybinis kelias prasidėjo 1967 metais tuometiniame neideologizuotame žurnale, kuris 2008 metais performuotas į savaitraštį. Nuo tada „Nemunui“ vadovauja V. Rudžianskas, metais vėliau dirbti pradėjo G. V. Petrošienė. Leidinio gimtadienis, balandžio 15-oji, septintą kartą sutampa su Tarptautine kultūros diena. Svečiai, apžvelgę praėjusius metus, atkreipė dėmesį į dabartinį, atsinaujinusį „Nemuną“ ir referentės Aurinos Venislovaitės projektą „Tapatumo teritorijos“. G. V. Petrošienė pastebėjo, jog šie, prieškario, tarpukario ir sovietinio Kauno puslapiai yra labiausiai skaitomi. Straipsniuose galima „rasti“ tašką „A“, „boškę“, „Tulpės“ kavinę, kitus legendinius miesto objektus. Nemuniečiai pasidžiaugė bendradarbiavimu su VU KHF: lituanistai atlieka praktiką redakcijoje redaguodami tekstus ir kitaip talkindami savaitraščiui. G. V. Petrošienė paragino jaunuosius kūrėjus siųsti jiems savo prozą, poeziją, esė, pakvietė į redakciją. V. Rudžianskas akcentavo, jog talentų ieškojimas, jų palaikymas, ugdymas – vienas iš svarbiausių savaitraščio tikslų, ne tik siekis literatūros, dailės, kino, teatro, muzikos temomis kalbėtis gyvai ir atvirai.
Visais laikais „Nemunas“ išsiskyrė laisvu žodžiu, todėl labai dažnai užkliūdavo cenzūrai. Jos akiratin buvo patekęs ir R. Keturakis, mat vienoje apybraižoje parašė, kad perėjo du tiltelius ir nurodė per kurias upes jie nutiesti. Cenzorius rimtu veidu išrėžęs: „Draugas Keturakis, nejaugi jūs neinformuotas, kad pažymėti Tarybų Sąjungoj upelę ir jos tiltą (tilteliai būdavo metro pločio, suręsti iš klibančių lentelių, skirti pėstiesiems. R. K.), yra valstybinis nusikaltimas? Jūs pateikėt užsienio žvalgyboms slaptą informaciją.“ (R. K.). Rašytojas sustingęs iš nuostabos: prikibti prie klibančio lieptelio, kuris, jam išvykus, galėjo ir sugriūti… Bet cenzorius pasistengė būti malonus ir pažadėjo nepranešti redaktoriui, neparaginti jo parašyti papeikimą, kuris tuomet buvo itin didelė nuobauda, „klaikus dalykas“ (R. K.). Po šio įvykio R. Keturakis nusprendė pasitraukti, kad daugiau bėdų neprisidarytų, tačiau Paulius Širvys atkalbėjo. Dirbo toliau, nes ir pats darbas domino, tuo labiau, kad bendravo su iškiliomis asmenybėmis (J. Grušas, E. Viskanta, K. Jankauskas, J. Šukys ir kt.), kurioms „Lietuva nebuvo tuščias vardas, laisva mintis nebuvo tuščias apibrėžimas ir laisva Lietuva nebuvo tuščia svajonė“ (R. K.). Ideologinį slenkstį šiam legendiniam leidiniui, dėl savo „erezijų“ neįtrauktam į Sovietų sąjungos leidinių katalogus, vis pavykdavo peržengti, nors kiekvieną maketą tikrindavo ir Lietuvos Komunistų partijos Centro komiteto Spaudos ir ideologijos propogandos biuras. Apėję cenzūros labirintus, augdavo kartu – ir senieji, ir jaunieji kūrėjai. „Visa mano kartos Lietuvos rašytojų grupė yra išugdyta „Nemuno“ – kalbėjo R. Keturakis.
Svečias pasidžiaugė, kad artėja Tarmių metai, o tarmės – mūsų turtas. Prisipažino, kad neseniai mokėjo dviskaitą, jo mama buvus zanavykė. Grįžtelėjęs į praeitį, V. Rudžianskas pasakojo: „Kai čia mokiausi ir išklausiau prof. Alberto Ružės kursą „Dabartinė lietuvių kalba“, išėjęs kaip džiaugiausi, kad aš moku kalbėti.“ Šita gražia, tarmės „nesugadinta“ kalba pouniversitetiniu etapu bendravo visoje Lietuvoje kaip žurnalistas. Žmonės ėmė įtariai žiūrėt… Paskui siūlyti prisiminti tarmę kalbą, antraip… reikia spęsti įvairius reikalus, o susišnekėti negalima. Teko. Išgirdę kitą tarmę, suprasdavo, kad tai – „savas“ žmogus. „Gražia lietuviška kalba moku kalbėti, tik tada, kai atsisėdu kurti. Tada taisyklingai tariu ir skamba.“ – sakė poetas V. Rudžianskas. Sau garsiai skaito šviežiai parašytą eilėraštį – iš rusų poetų išmoko. Be intonacijos, lygiu balsu, kad rastų taisytinas vietas, nes intonacija pats nuo savęs jas paslepi. Tiesa, be klaidų neapsieinama. R. Keturakis, pasibaisėjęs globalizacija, klastingensniu slėniu už sovietinį, siekiu visus suvienodinti ir sulyginti, pasisakė esąs ir prieš tobulumą: „Tobulumas yra baisi aklavietė. Tiems, kurie pakliūva į šitą aklavietę, jau galima dėti kryžių ir pasakyti „Amžinatilsį“. Kodėl? Nėra ko daugiau siekti.“ Neištobulintus, nesuredaguotus tekstus knygose rašytojas palieka sąmoningai, nes nenori būti tobulas.
Netobulą, bet jau populiarią, pelniusią Liudo Dovydėno ir Žemaitės premijas, dalyvavusią geriausių metų knygų penketuke pristatė G. V. Petrošienė. Redaktoriaus pavaduotoja studentams rekomendavo perskaityti grožinės literatūros knygą apie sovietinį lagerį – Vlado Kalvaičio „Sustiprinto režimo baraką“ (2011). V. Rudžianskas pasidalijo įspūdžiais apie V. Kukulo „Vertybių apžvalgos ratą“, kurioje surinkti 2004-2011 metų kultūrinės apžvalgos tekstai: „Visi straipsniai buvo skaityti „Nemune“, tačiau skaitydamas iš naujo, nustebau: ji parašyta taip vientisai, tarsi specialiai, iš karto, būtų rašoma knyga. Matyt, tokių užmačių ir turėjo.“ Knygą, anot redaktoriaus, galima įvardinti kaip naujausios lietuvių literatūros istoriją, nes matosi to meto kūrybinis procesas. Šiemet žada išleisti panašaus lygio knygą – Romualdo Rakausko „Fotovitražai“. „Kai žmogus daug metų dirba „Nemune“, kai nuosekliai daro vieną darbą, negalima to darbo nesudėti į vieną leidinį, būtų nehumaniška. Reikia, kad jis ir pats pamatytų, ką nuveikė. Kukulas nepamatė, bet pamatė Kukulienė, pečiais gūžčiojo literatų bendruomenė.“ – kalbėjo V. Rudžianskas.
Aptarta fasadinė Kauno kultūros ir meno savaitraščio „Nemunas“ kultūrinė, švietėjiška, pedagoginė veikla. Kasdieninio darbo ir kūrybos kelius ir vingius, kovos už išlikimą, vertybių sistemos išlaikymą, tvirtinimą, gilinimą šiuo itin kritišku metu klausytojas nepamatė, bet, reikia tikėtis, išgirdo kvietimą dalyvauti, kurti mūsų kultūrą ir ją puoselėti.
