Neretai filmų pavadinimai kuriami ir rašomi trumpai ir įtaigiai. Jei filmo kūrėjas vos iš vieno ar dviejų žodžių gali pasakyti žiūrovui, ko tikėtis, filmą lengviau parduoti. Pavyzdžiui: Filmų serija apie galaktikos karą? „Žvaigždžių karai“. Filmas apie asmenį, kuris nori nužudyti žmogų vardu Bilas? „Nužudyti Bilą“. Filmas apie ryklių uraganą? „Rykliaraganas“.
Tačiau kartais filmų kūrėjams gali prireikti ilgų pavadinimų filmams, kad tinkamai perteiktų idėją, ką jų filmas apima arba ko žiūrovai gali tikėtis. Kartais ilgesnis pavadinimas gali būti naudojamas norint pabrėžti filmo sudėtingumą ar trukmę. Kitais atvejais tai gali būti daroma dėl humoro. Kad ir kokios būtų to priežastys, akivaizdu, kad filmai su ilgais pavadinimais niekur nedings, todėl pateikiame Jums sąrašą kino juostų, kurių pavadinimai yra ypač ilgi – nuo septynių iki 21 žodžio – lietuviškai ir nuo 8 iki 41 žodžio – angliškai.
10. „Buckaroo Banzai nuotykiai per 8-ąją dimensiją“ (The Adventures of Buckaroo Banzai Across the 8th Dimension, 1984)
Pavadinimu „The Adventures of Buckaroo Banzai Across the 8th Dimension“ (liet. Bukaroo Banzai nuotykiai per 8-ąją dimensiją) žiūrovai iš anksto informuojami, kad viskas bus šiek tiek keista. Ir iš tiesų, šioje nepakankamai įvertintoje 1980-ųjų mokslinės fantastikos komedijoje apie mokslininką, muzikantą, budėtoją ir jo komandą, neleidžiančią ateiviams užvaldyti pasaulio, viskas iš tiesų tampa keista.
Plačiau apie siužetą: Smegenų chirurgas, roko muzikantas, nuotykių ieškotojas Buckaroo Banzai – šiuolaikinis renesanso žmogus, įėjęs į mokslo istoriją. Jis ištobulino virpesių perviršio įrenginį, kuris leidžia jam keliauti per žemės kietąją medžiagą naudojant aštuntąjį matmenį. Tačiau kai jo piktasis priešas daktaras Emilio Lizardas sugalvoja pavogti prietaisą ir atgabenti blogio armiją, kad sunaikintų Žemę, Buckaroo stoja į mūšį su bepročiu, kuris gali sukelti pražūtį visai visatai. Kartu su savo kovos su nusikalstamumu komanda Buckaroo turi sustabdyti piktus ateivius iš aštuntosios dimensijos, kurie planuoja užkariauti mūsų dimensiją. Jam padeda Penny Pretty, seniai dingusi jo mirusios žmonos sesuo dvynė, ir kelios geros ekstrasensų galių turinčios būtybės, kurios atrodo ir kalba taip, tarsi būtų iš Jamaikos.
Reikia žavėtis atsidavimu pavadinimui, nors jis ir pakišo koją juostos populiarumui… Filmą buvo galima pavadinti „Buckaroo Banzai“ ar net „Buckaroo Banzai nuotykiai“, ir galbūt tada jis būtų pasirodęs geriau ir sulaukęs tęsinių. Galbūt kino žiūrovai bijojo garsiai ištarti bilietų pardavėjui kino teatre tokį ilgoką pavadinimą. Na, spekuliuoti nesėkmes galima ilgai, bet bent jau pastaraisiais metais šis filmas pagaliau buvo įvertintas kaip kultinė klasika, su tokiu ilgu pavadinimu ir visomis jo keistenybėmis, o tai tiesiog šaunu.
9. „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ (The Cook, the Thief, His Wife & Her Lover, 1989)
Vienas pirmųjų ilgų filmų pavadinimų pavyzdžių „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ pasakoja apie virėją, vadovaujantį aukštos klasės restoranui, kuriame lankosi smurtu ir nusikaltimais pagarsėjęs gaujos lyderis, įkalinęs savo žmoną smurto pilnoje ir slegiančioje santuokoje. Ji naudojasi išvykomis į restoraną, kad už gangsterio vyro nugaros užmegztų romaną su kitu čia dažnai besilankančiu vyru. Na, ją reikia suprasti…
Tai šokiruojantis, konfrontuojantis, tačiau gražiai atrodantis filmas, tapęs kultine klasika tiems, kurie gali ištverti jo nerimą keliantį turinį. Filme puikiai pagrindinį vaidmenį atliko Helen Mirren, o Michaelas Gambonas, vaidinantis tituluotąjį vagį, yra nuostabiai niekingas. Šis aktorius geriausiai žinomas dėl to, kad suvaidino visiškai kitokį personažą – Albą Dumbldorą – visuose filmuose apie Harį Poterį, išskyrus pirmuosius du.
„Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ tikriausiai jums taps vienas groteskiškiausių ir keisčiausių kada nors matytų filmų. Tačiau jis taip pat absoliučiai originalus ir užburiantis. Jame intensyviai naudojamos spalvos, vulgarumo ir meno kontrastas. Maistas, eschatologija, seksas, žiaurumas, kankinimai, kanibalizmas ir kerštas susipina šiame 124 minučių trukmės filme. Rezultatas nebus malonus visiems ir šį filmą įvertins tik specifinį skonį kinui turintys žiūrovai.
8. „Negrąsink Pietiniam Centrui, gerdamas sultis svetimam kvartale“ (Don’t Be a Menace to South Central While Drinking Your Juice in the Hood, 1996)
Tai – 1996 metų klasikinis filmas, pilnas juodo humoro ir satyros. Daugeliui šiuolaikinių žmonių istorija, jos pateikimas gali pasirodyti nejautrus, mat filme dažnose scenose yra pašiepiamas juodaodžių kultūros vaizdavimas tuometiniuose kino filmuose. Naudojamos dažnos klišės, siejamos su šia kultūra: narkotikai, ginklai, vakarėliai, bedarbystė, vaiko globos vengimas.
Nors visos temos ir pateikiamos be jokio subtilumo, dažnai naudojamas juodaodžių kultūros žargoninis žodynas, filmas tikrai yra nuotaikingas ir vertas dėmesio. Jame vaidina dažnai parodijose matomi aktoriai: Šonas Veijansas (pagrindinio veikėjo „Peleninės“ vaidmuo), Marlonas Veijansas („Peleninės“ pusbrolis „Lok Dogas“), Sulis Mak Kolou (paralyžiuotas „Lok Dogo“ draugas „Išprotėjusios Kojos“).
Siužetas tikrai yra įkandamas visiems ir nėra sudėtingas. Pagrindinis veikėjas yra mamos atvežamas pas tėvą, kad išmoktų kaip reikia išgyventi „gatvės“ kultūroje. To pastarąjį moko beprotis pusbrolis ir bičiulis Lok Dogas. Susipažinęs su pusbrolio bičiuliais „Peleninė“ įsimyli rajono gražuolę, kuri yra žinoma dėl savo laisvo elgesio būdo. O štai merginos buvęs vaikinas ir buvęs kalinys, dėl to įsiunta. Toliau istorija tęsiama su įdomiais siužeto posūkiais.
Kino juostoje, nors ir beprotiškai linksmai, tačiau užkabinamas ir buvęs Amerikos visuomenės nusistatymas prieš juodaodžius. Vienoje iš scenų tai ypač pasimato, mat pagrindinis veikėjas yra akylai stebimas parduotuvėje ir raginamas kuo greičiau išeiti, kad tik nieko nepavogtų, tuo tarpu baltaodis vyriškis vagia be jokių sunkumų. Panašių hiperbolizuotų užuominų į JAV vyravusią neteisybę prieš juodaodžių rasę yra tikrai nemažai ir kiekvieną žiūrovą priverčia po filmo susimąstyti.
7. „Žmogus, kuris nužudė Hitlerį, o tada sniego žmogų“ (The Man Who Killed Hitler and Then the Bigfoot, 2018)
Filmo pavadinimas sufleruoja, kad kino juostoje galimai bus istorinių ir fantastinių motyvų, ir šie spėjimai pasiteisina. Kiek netikėtai tarpusavyje puikiai derantys iš pažiūros skirtingi žanrai šį kino filmą daro išskirtiniu kūriniu šiandieniniame kino pasaulyje. Ši mistinė drama pasakoja apie amerikietį karo veteraną, Kalviną Barrą (akt. Sam Elliot). Veiksmas vyksta 1987-aisiais. Kalvinas savo gyvenimo saulėlydį pasitinka gyvendamas gimtajame miestelyje kartu su savo šunimi. Jį nuolat kankina prisiminimai iš Antrojo pasaulio karo, kurio metu jam buvo patikėta speciali užduotis, kuri liko neatskleista visuomenei.
Barras dienas leidžia pasinėręs į rutiną, lankydamasis bare ir savo jaunėlio brolio kirpykloje. Vieną vakarą jį užpuola gauja jaunuolių, pareikalavusių piniginės ir automobilio raktelių. Iš pradžių pasidavęs užpuolikams, po keleto akimirkų Kalvinas pora smūgių išguldo visą gaują. Vėliau į jo duris pasibeldžia pora paslaptingų vyrų, prisistačiusių kaip jungtiniai Amerikos ir Kanados vyriausybių agentai. Jiedu paaiškina, kad kone visa gyvybė Žemėje kybo ant plauko ir Barras yra bene vienintelis žmogus, galintis pagelbėti.
Viso siužeto metu persipina dabartis ir praeities motyvai – Kalviną kankina prisiminimai apie atliktą jam patikėtą užduotį, ir jį slegia kaltė, nepaisant to, kad veikiausiai išgelbėjo milijonus nekaltų gyvybių. Taip pat jis kankinasi prisimindamas savo mylimąją, Maxine. Siužetinė linija tarsi šokinėja, atidžiam žiūrovui pavyksta susidėlioti bendrą vaizdą, kuriam labai daug įtakos turi būtent prisiminimai iš praeities.
Filmas neabejotinai išsiskiria iš gausybės įvairiausių kino juostų. Netikėtai pasirinktas sprendimas perpinti fantastikos ir istorijos motyvus yra ganėtinai vykęs, tad kino kūrinys sau lygių neturi ne tik dėl gana savotiško pavadinimo, kuris žiūrovui tarsi iš anksto papasakoja visą būsimą istoriją, ir minimalistinio siužeto, bet ir dėl iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje niekaip nesuderinamų akcentų panaudojimo istorijoje. Ši kino juosta gali tapti puikiu atradimu ieškantiems ko nors naujo ir nematyto. (Viktorija Šaulytė)
6. „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“ (The Assassination of Jesse James by the Coward Robert Ford, 2007)
Amerikos mitologijoje, kurios seniausi laikai siekia laukinių vakarų užkariavimo epochą, ypatingą vietą užima Džesis Džeimsas ir jo brolis Frenkas. Jų kriminalinė karjera prasidėjo brolžudiško pilietinio karo metu, kai broliai papildė Pietinėse valstijose liūdnai pagarsėjusios Anderseno gaujos gretas. Būdamas vos septyniolikos Džesis jau galėjo pasigirti devyniomis žmogžudystėmis. Kai karas baigėsi, broliai subūrė savo gaują ir ilgai terorizavo apylinkes traukinių, diližanų ir bankų apiplėšimais. Karą laimėję šiauriečiai šiuos gaujos veiklą vadino banditizmu, o pietiečiai, atvirkščiai, įžūlius išpuolius romantizavo ir vadino juos narsuolių saujelės rezistencine kova.
Galiausiai Misurio valstijos valdžiai teko imtis radikalių priemonių prieš įsisiautėjusius brolius. 1882-aisiais gaujos lyderis Džesis Džeimsas buvo klastingai nužudytas saviškio Bobo Fordo, o Frenkas, anot jo paties, „pavargęs nuo nuolatinio gyvenimo už įstatymų ribų“, pats pasidavė valdžios atstovams.
Filmo veiksmas koncentruojasi aplink paskutiniuosius Džesio Džeimso gyvenimo metus. 1881-ųjų rudenį legendinis „razbaininkas“ susipažino su savo žudiku. Džesis – toks, kokį jį vaidina Bradas Pittas – jau nebeprimena romantiškos aureolės apgaubtą „svieto lygintoją“. Greičiau tai – savo pasmerktumą vis ryškiau jaučiantis tragiškas antiherojus. Jis norėtų visiškai pakeisti savo gyvenimo būdą. Deja, kruvinų nusikaltimų šleifas jau neleidžia tikėtis laimingo finalo. „Bailiu“ pavadintas Robertas Fordas (jį suvaidino Casey Affleckas) – ne tokia jau vienspalvė figūra. Prie gaujos jis prisidėjo todėl, kad nuoširdžiai simpatizavo Džesiui, tačiau netrukus nusivylė lyderiu ir pats užsimanė užimti jo vietą. O ir valdžios pasiūlymas sumokėti 10 tūkstančių dolerių atlygį suvaidino ne paskutinį vaidmenį. Tačiau, išdavystė ir už ją sumokėti pinigai laimės neatnešė… (Gediminas Jankauskas)
5. „Boratas. Kaip šaunusis Kazachstano žurnalistas Amerikoj patirtį graibstė“ (Borat: Cultural Learnings of America for Make Benefit Glorious Nation of Kazakhstan, 2006)
Tai – neabejotinai sėkmingiausias ir svarbiausias Sasha Barono Coheno darbas kine. Pseudodokumentinis filmas apie Boratą, fikcinį Kazachstano žurnalistą, išsiruošusį kelionei į JAV, dienos šviesą išvydo 2006 metais. Boratas Sagdijevas – impulsyvus, perdėm atviras ir stačiokiškas Kazachstano žurnalistas, kurį vietinė televizija išsiunčia į Jungtines Amerikos valstijas filmuoti dokumentinio filmo apie „didingiausią šalį pasaulyje“.
Atvykęs į JAV jis lieka nesuprastas, mat vyrai besisveikindami čia su juo nesibučiuoja, o jo elgesys ir manieros visiems yra nepriimtini. Vieną dieną per televiziją jis išvysta Pamelą Anderson, kuri tampa pagrindiniu jo tikslu Amerikoje. Taigi lydimas savo kvailio prodiuserio, Boratas leidžiasi į pačią keisčiausią gyvenimo kelionę. Kelionės metu iš Kazachstano atvykę vyrai patiria keistų ir nesuvokiamų adaptacinių sunkumų, nuolat atsiduria kvailose ir kompromituojančiose situacijose su vietiniais gyventojais.
Įdomu tai, kad po filmo pasirodymo Kazachstane Sasha Baronas Cohenas buvo paduotas į teismą dėl, kaip tai įvardijo Kazachstane, vykdomo politinio susidorojimo.
Kaip ir daugelis Sasha Barono Coheno filmų, „Boratas“ satyriškai pašiepia itin daug Vakarų pasaulio problemų ir nusitaiko į Jungtinių Amerikos valstijų provincializmą, juk tokios šalies kaip Kazachstanas, daugelis amerikiečių apskritai nežino, tad ką jau kalbėti apie kultūros pažinimą. Cohenas su savo personažu tarsi bando žmonių ribas – etines ir moralines, taip jis kėsinasi į burbulą, kuriame daugelis Vakarų pasaulio šalių gyvena. „Boratas“ – tikras antisemitas (čia verta paminėti ir priminti, kad Cohenas – žydų kilmės), o juokelių apie žydus šiame filme tikrai netrūksta. Taip Cohenas apeliuoja į viso Vakarų pasaulio požiūrį į žydus ir stengiasi pasakyti, kad neigiamas požiūris į šią tautą – vis dar guvus.
4. „Anglas, kuris užlipo ant kalvos, bet nusileido nuo kalno“ (The Englishman Who Went Up a Hill But Came Down a Mountain, 1995)
Jau paties filmo pavadinimas gali būti laikomas sutrumpintu filmo siužeto aprašymu. Anglas, minimas pavadinime, tai britų kartografas Redžinaldas Ansonas, kurį įkūnija Hju Grantas, o kalvos arba kalno pavadinimas „Flynnon Garw“. Ši kalva yra beveik 300 metrų aukščio iškilimas, esantis Velso teritorijoje.
1917 metais, kai Pirmasis pasaulinis karas artėja prie pabaigos, Ansonas, kartu su vadovaujančiu pareigūnu Džordžu Garadu, atvyksta į Velsą, jog išmatuotų „Flynnon Graw“ aukštį. Kai pamatavus kalną, nustatoma, jog jo aukštis siekia mažiau nei 300 metrų (tik tokio aukščio kauburys gali būti laikomas kažkuo daugiau, nei kalva), iniciatyvos imasi vietiniai kaimo gyventojai, kurie labai didžiuojasi savo kalnu. Bijodami, jog „pirmasis Velso kalnas“ gali būti nebelaikomas kalnu, jie nusprendė kalno viršukalnėje sukrauti šešių metrų aukščio pylimą iš purvo ir iš naujo išmatuoti kalno aukštį. Bet kad tai pavyktų, jiems reikia įkalbėta anglus, jog šie pasiliktų, kol bus baigtas vietinių sumanymas. Šiam reikalui paskiriama jauna moteris Betė, kuri, pasitelkdama visus savo kerus, privalo kuriam laikui užlaikyti vyrus. O jei Betės metodai nepasiteisintų, vietiniai dar sugadina ir atvykėlių automobilį. Filmo baigtis, kurią nulėmė ryžtingi kaimo gyventojai buvo aiški nuo pat pradžių – juk vyras užlipo tik ant kalvos, o nusileido jau nuo šešiais metrais aukštesnio kalno.
Nedažnai nutinka taip, jog filmo sėkmę nulemia režisierius ir aktoriai. Tačiau šiuo atveju būtent taip ir yra. Pati siužeto linija nėra itin spalvinga, tačiau panaudojus talentingų aktorių gabumus ir natūralią Hju Granto, Taros Fitzgerald ir Kolmo Meinio charizmą, režisierius Kristoferis Mongeris sukūrė nuostabiai juokingą komediją. Tačiau tas juokingumas ne toks, kuris verčia juoktis balsu ar iki ašarų, bet toks, kuris dažnai priverčia šyptelėti ir padeda išlaikyti subtilų šypsnį veide viso filmo metu.
3. „Daktaras Streindžlavas, arba kaip aš nustojau jaudintis ir pamilau atominę bombą“ (Dr. Strangelove or: How I Learned to Stop Worrying and Love the Bomb, 1964)
Genialusis Stanlis Kubrikas išdrįso sukurti filmą apie tai, kas nutiktų, jeigu netinkamas žmogus nuspaustų netinkamą mygtuką ir visą šią situaciją pavertė kandžia ironija. S. Kubriko absurdiška branduolinė satyra pasiekė kino teatrus jau prieš šešiasdešimt metų, tačiau nuostabūs komiški pasirodymai, kuriuos atliko Peter Sellers išlaiko filmą gyvu ir įdomiu net iki šių dienų.
Sellers vaidina Didžiosios Britanijos karinių oro pajėgų karininką, JAV prezidentą ir daktarą Streindžlavą. Jis puikiai atliko vaidmenis ir buvo nominuotas Oskarui, tačiau jo negavo. Šis filmas pasakoja apie pamišėlį generolą, kurio vaidmenį atliko Sterling Hayden, kuris įsako atominę ataką prieš SSRS, tokiu būdu sukeliant nelaimę, įtraukiant JAV prezidentą ir jo patarėjus. Kalbant apie šio filmo išleidimo datą ir, kad šis filmas galėjo sukelti baimę ir paniką tarp žiūrovų, drąsu kurti tokią juostą, tačiau S. Kubrikas sugebėjo visą sunaikinimo situaciją paversti viena nepaprasta satyra.
Filmas buvo sukurtas tuo metu, kai Šaltasis karas buvo pačiame įkarštyje ir įtampa dėl branduolinio karo buvo didelė. Su talentingais aktoriais, tarp kurių buvo ir puikus, jau minėtasis, Peteris Sellersas, atlikęs tris skirtingus vaidmenis, Kubrikas sukūrė vieną juokingiausių ir tamsiausių satyrų apie karą ir jį pradedančius vyrus, atskleisdamas siaubą ir tuo pat metu priversdamas žiūrovus juoktis.
2. „Easy Riders, Raging Bulls: Kaip sekso, narkotikų ir rokenrolo karta išgelbėjo Holivudą“ (Easy Riders, Raging Bulls: How the Sex, Drugs and Rock ‘N’ Roll Generation Saved Hollywood, 2003)
Šis filmas – tai įtikinantis ir įdomus žvilgsnis į „naujojo Holivudo“ kino erą, trukusią nuo septintojo dešimtmečio pabaigos iki pat aštuntojo dešimtmečio pradžios.
Per šį laikotarpį daugelis kultinių kino kūrėjų (tarp jų Stevenas Spielbergas, Martinas Scorsese ir George’as Lucasas) paliko pėdsaką kino kraštovaizdyje ir išleido daugybę nuostabių filmų. Studijos kišimosi tais laikais buvo nedaug, o režisierius buvo karalius, galintis įgyvendinti savo meninę viziją ekrane be jokių apribojimų. Šiame dokumentiniame filme apžvelgiamas šis laikotarpis ir kai kurie geriausi jo metu sukurti filmai, kuriuos būtina pamatyti kinomanams.
Šis BBC sukurtas dokumentinis filmas, paremtas to paties pavadinimo Peterio Biskindo knyga, pasakoja apie Holivudo kino kūrėjų kartos iškilimą, kuris trumpam pakeitė kino veidą, nes praplėtė ekrane priimtinų dalykų ribas. Filme išvysite daugybę įtakingų ir puikiai žinomų režisierių. Dokumentiniame filme, kurį įgarsino Williamas H. Macy, rodomi senoviniai Coppolos, Scorsese’s, Beatty, George’o Lucaso, Semo Peckinpah, Romano Polanskio, Roberto Altmano ir Pauline Kael klipai. Taip pat pateikiami originalūs interviu su Pennu, Rogeriu Cormanu, Bogdanovichiumi, Hopperiu, Davidu Pickeriu, scenaristais ir režisieriais Johnu Miliusu ir Paulu Schraderiu, aktorėmis, prodiuseriais, scenografais, rašytojais, operatoriais ir pan. Tikrai intriguojanti dokumentika kino mėgėjams susipažinti.
1. „Nakties, dienos, aušros, sūnaus, nuotakos, sugrįžimas, keršto, siaubo, blogio, mutantų, pragaro, mėsėdžių subhumanoidų, zombifikuotų gyvųjų numirėlių puolimas, 2 dalis: sukrečiantis 2-D vaizdas“ (Night of the Day of the Dawn of the Son of the Bride of the Return of the Revenge of the Terror of the Attack of the Evil, Mutant, Hellbound, Flesh-Eating Subhumanoid Zombified Living Dead, Part 2: In Shocking 2-D, 1991)
„Nakties, dienos, aušros, sūnaus, nuotakos, sugrįžimas, keršto, siaubo, blogio, mutantų, pragaro, mėsėdžių subhumanoidų, zombifikuotų gyvųjų numirėlių puolimas, 2 dalis: sukrečiantis 2-D vaizdas“ Džeimso Riffelio sukurtų parodijų serija, kurioje jis parodijuoja jau žinomus filmus ir televizijos siužetus, iš jų ištrynęs originalius garso takelius.
Ši juosta tikriausiai yra ilgiausio filmo pavadinimo rekordininkė… Būtent šią filmo versiją (antrąją) šiai dienai pasižiūrėti galima YouTube platformoje, nors ji ir nėra pačios geriausios kokybės. 2005 metais buvo išleista ir trečia filmų serijos dalis (taip pat yra ketvirta ir penkta dalys). Pirmoji dalis lieka nežinomybėje ir iki šiol yra neišleista, nes buvo sukurta viešosios prieigos stotyje, kur Riffelis paėmė kelis Niujorko universitete sukurtus studentų filmus, jų vaizdo medžiagą, „super 8“ nuomojamus namų filmus, kitą medžiagą ir per kelias dienas juos sumontavo. Anot Riffelio pirmoji dalis yra „grįžusi į jo tėvų namus, į vieno iš stalčių dugną“.
Taigi, antroji dalis, tai juokingas jau egzistuojančio filmo „Gyvų numirėlių naktis“ (angl. Night of the Living Dead) – pirmojo tikro filmo apie zombius ir paties prasčiausio filmo apie zombius – dubliažas arba kitaip galima pavadinti parodija. Iš tikrųjų tai tik tas pats filmas, kuris skiriasi vienu dalyku: čia veikėjai kalba kvailus dalykus, nes originalus garso takelis buvo nuimtas ir įrašytas kitas, kupinas humoro ir juokelių. Na, o jei kalbėsime apie juostos pavadinimą, jame pavyko sujungti beveik visas siaubo filmų pavadinimų klišes į vieną, tad bent jau už tai galime pagirti kūrėjus…
