Čia nereikia gilintis net, kas ten vyksta, nes aiškus faktas: valdžia, nuolat maitindama marginaliausius ir bukiausius rinkėjus (tenykščius runkelius) visokiomis socialinėmis gerovėmis, prisidirbo. Prisidirbo ir augindama valdišką aparatą. Prisidirbo visaip – ir išlaidaudama, ir įsiskolindama visokiems bankams, ir belenką falsifikuodama*. Anksčiau ar vėliau tai turėjo atsitikti šalyje, kurioje nebuvo jokios kitos politikos, išskyrus totalinį populizmą.
Graikijos problema yra labai paprasta ir beveik neišsprendžiama: populistinė valdžia per keletą dešimtmečių sugebėjo išauginti ypatingai savimyliškų ir egoistiškų idiotų minią, tuo tarpu visokių chaosų bei revoliucijų idėjos tenai yra senos, todėl dabar žaizda atsivėrė, tiesiog trykšteldama į visas puses nesuvaldomu pūlinių srautu. Štai tie pūliniai, tiksliau minia anarchistų, komunistų ir kitų puspročių dabar pasiryžusi geriau privesti šalį iki visiško chaoso, bankroto ir revoliucinių skerdynių, bet dirbti jie nesutiks nei už ką. Tai natūralu: pripratęs gyventi už pašalpas, niekada nenorėsi dirbti.
Visgi aš neanalizuosiu tos graikiškos situacijos, nes niekam tai neįdomu. Įdomus dabar tiktai tasai referendumas, apie kurį prakalbo Graikijos ministras pirmininkas George Papandreou (beje, jis yra socialistas), pradėjęs kabinti atviriausius fufelius apie tai, kad Graikijos reformoms reikia visuomenės palaikymo, todėl referendumas yra būtinas. Čia aišku, koksai būtinas tasai palaikymas referendumais, nes apklausos rodo, kad didžioji dauguma Graikijos gyventojų yra nusistatę prieš bet kokius biudžetų karpymus.
Po to, kai apie referendumą imta kalbėti, finansų rinkas ištiko priepolis, o jau to pasekoje imti kelti klausimai apie tai, kas per nesusipratimas yra ta Graikija ir kodėl gi jos išvis neišmesti iš Europos Sąjungos. Tai irgi natūralus klausimas: kaip gali būti taip, kad apsibankrotinusi ir visiems įsiskolinusi valstybė, gavusi didžiulę paramą, kurią momentaliai vėl sugebėjo prašikti, dar keltų kažkokias sąlygas savo finansuotojams, kurie jai duoda paskutinį šansą?
Pažiūrėkim, kokios gi yra pas Graikiją galimybės, nesigilindami į jokius ten moralinius aspektus. Realiai yra trys variantai: nieko nedarymo, griežtų reformų ir savanoriško išstojimo. O tada, kai panagrinėsim, pamatysim ir kokie klausimai tenai referendume bus.
Graikija nieko nedaro ir toliau gyvena iš svetimos kišenės
Pirmas variantas – Graikija niekur neišstoja iš Europos Sąjungos, o toliau bando malti šūdą, visais įmanomais būdais ignoruodama bet kokius Europos Sąjungos sprendimus (būtent dėl tokios galimybės biržose ir kilo tie priepoliai). Čia graikai vis dar turi šiokias tokias galimybes, kurias jau seniai naudoja tiek smarkiai, kiek tik išgali. Būtent dėl šių galimybių jie, pakliuvę į eurozoną, sugebėjo prasiskolinti iki neįmanomo lygio ir gauti tą situaciją, kurią dabar ir turi. Čia labai patogu, kai esi eurozonos dalyvis.
Paskutiniu metu Graikija buvo sugalvojusi tiesiog melžti Europos Sąjungą, tačiau tai gręsia labai nekokiomis ilgalaikėmis pasekmėmis: visa Europos Sąjunga anksčiau ar vėliau būtų priversta imtis šios bėdos sprendimo radikaliu būdu: jei nesigauna Graikijos išmesti paprastai, tai tektų visvien ją išmesti, tiktai kokiu nors (čia galim visaip priteoretizuoti) priverstiniu būdu. O štai tada Graikijai ateitų momentalus galas per vieną dieną. Grynai dėl finansinių priežasčių. Nes tam, kad jie išlėktų, juos mestų per visur, ir mestų taip skaudžiai, kad jie užsimuštų ir pavirstų į tikrą Europos Zimbabvę (tiesą sakant, jau ir taip yra netoli to).
Problema yra ta, kad šitoksai nieko nedarymo ir tolimesnio viduriavimo variantas – tai būtent tas, link kurio šalį veda anarchistų ir komunistų šutvės. Ir jis nepriimtinas nei Europos Sąjungai, nei Graikijos valdžiai, net labiausiai populistinei. Nes netgi populistai stengiasi išvengti rizikos, kad juos kokie nors sukilėliai nulinčiuos gatvėje.
Graikija imasi griežtų reformų ir susitvarko savo reikalus
Tai variantas, kuris būtų geriausias ir Graikijai, ir Europos Sąjungai. Graikija galėtų išspręsti savo finansines bėdas, tačiau tokiu atveju pašalpos minioms lodarių baigtųsi, valstybinis aparatas būtų nukarpytas be gailesčio, o profsąjungoms – kaip reikiant apkarpyti sparnai. Išties ne tiek jau daug ir tereikia tai šaliai – turi ji ir gamtinių resursų, ir turistų srautus, ir išsilaikyti visai galėtų. Su sąlyga, kad baigsis tos absoliučiai neadekvačios išlaidos.
Problema yra ta, kad šitokio scenarijaus nei už ką nepakęs visi tie komunistai bei anarchistai, todėl būtent toksai scenarijus – beveik neįmanomas. Tie anarchistai bei komunistai siautėja jau dabar, jiems jau dabar, nepaisant totalinės krizės, reikia papildomų pajamų, jie nori gyventi geriau. Minios jaunų pridūrkų degina mašinas ir pastatus, kelia riaušes ir tikisi, kad jiems pavyks gyventi geriau. Smegenys jų yra silpnos ir menkos, proto neduota, todėl supratimo iš jų pusės čia nebus. Dar prasčiau, kad į šių idiotų pusę reformų atveju masiškai stos (ir jau dabar stoja) valdininkija. Dėl to, kad pusę jų išmes iš darbo, kitai pusei nurėš atlyginimus, o negana to, užsuks šešėlinių pinigų kranelius, kurie Graikijoje yra dar didesni, nei Lietuvoje**.
Akivaizdu, kad čia viskas virstų labai dideliais nemalonumais. Graikija jau turėjo pilietinį karą 1946-1949, kuris tęsėsi visokiais chaosais iki pat 1967 perversmo, bet ir po to vyko visokie neramumai, karaliaus nuvertinėjimai, pakartotinės makalynės ir t.t.. Iš esmės, iki pat įstojimo į Europos Sąjungą 1981 Graikija buvo tiesiog chuntos ir puspročių valdoma šalimi – tik tada kažkas jiems ir gaudavosi.
Taigi, vienintelis šansas Graikijai susitvarkyti su tomis ekonominėmis bėdomis ir įgyvendinti reformas – tai vėl įsivesti pas save kažką panašaus į chuntą. Akivaizdu, kad tokios priemonės nebūtų labai populiarios.
Graikija savanoriškai išstoja iš Europos Sąjungos
Šitas variantas yra netgi visai įtikėtinas. Kaip galim pastebėti, nieko nedarymo scenarijus Graikijai jau ilgiau negali tęstis. Nes jei jie nieko nedarys, viskas baigsis tokiu krachu dėl priverstinio išmetimo, kad tokį variantą išvis net sunku įsivaizduoti (nebent prisiminsime Graikijos pilietinį karą). Ai, tiesa, stabilizuojantis faktorius visgi yra – tai NATO pajėgos, kurios padėtų vėl įvesti pulkininkų režimą. Bet tai nelabai guodžia, tiesa?
Bet ir reformų variantas, kaip matėme, sunkiai įtikėtinas bei reikalaujantis kažko panašaus į jau minėtą chuntą. Ir bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo nieko, rimtų reformų jiems prireiks. Tai irgi nelabai guodžia, tiesa?
Taigi, tikėtina, kad Graikija tiesiog nori gauti dar vieną porciją pinigų bei įvairių garantijų mainais už išstojimą iš Europos Sąjungos. Toksai scenarijus būtų visai netgi įdomus. Ir juoba suderinamas su tais pačiais chuntų variantais, kuriems neišstojimo atveju atsirasti trukdytų ta pati Europos Sąjungos demokratija.
Kokie bus Graikijos referendumo klausimai?
Taigi, čia galima ir paspėlioti, kokie bus referendumo klausimai, nes jau matėme, kad visi trys scenarijai neišvengiamai numato vienokios ar kitokios chuntos atsiradimą: išstojimo ar išmetimo atveju – tiesiog atsiranda chunta, o reformų atveju – chunta reikalinga reformoms.
Atitinkamai, spėju, kad referendumas numatys du variantus (tiktai suformuluotus pakankamai gražiai, kad neaukštą intelektą turintys graikų runkeliai nesuprastų, ko jų išvis klausia):
- Įteisinti griežtos valdžios variantą su kardinaliais taupymais, kad būtų įgyvendinti ES reikalavimai (t.y., įvesti chuntos analogą teisėtu ir demokratišku būdu)
- Išstoti iš Europos Sąjungos, įvedant vietinę griežtą valdžią, turinčią visas teises vykdyti reformas (t.y., vėlgi įvesti chuntos analogą, prisidengiant nepriklausomybės nuo ES susigrąžinimu)
Atkreipkite dėmesį, kad kalbos apie referendumą sukelia isterikas ne tik finansų biržose, bet ir tarp kitų Graikijos politikų: šie, skirtingai nuo minios gatvinių puspročių, gerai supranta, kas turima omeny: bet kuriuo atveju, jei tik neprasidės rimtos reformos be jokio referendumo, greitai ateis chunta. Ir tada jau jiems bus ne pyragai, nes juos sodins į kalėjimus ir jų išsidirbinėjimams ateis galas. Nebebus to lovio, prie kurio visi taip spraudžiasi.
Įdomus tik vienas dalykas: chuntą šįsyk norėtų įvesti socialistai, savo pačių noru, kai anksčiau griežtą valdžią ten įvesdavo dešinieji. Socialistų noras suprantamas ne tik dėl to, kad socialistams teroras ir diktatūra yra įprasti. Čia veikia ir kitas išmąstymas: chunta visvien atsiras, bet tik tuo atveju, jei ją įves socialistai, jie patys galės valdyti situaciją. O jei jie patys to nepadarys, tai viską padarys graikų kariškiai, tie patys pulkininkai, kurie jau kažkada visokius socialistus sodino į kalėjimus. Taigi, pasirinkimo nėra: arba reformos, arba chunta. O tiksliau – ir tas, ir anas vienu metu.
Štai ir viskas. Anarchistai bei komunistai bet kuriuo atveju gaus tai, ko taip ilgai siekė – apinasrį ir grotas. Nes jie pamiršo, kad veltėdžiauja. Galim pažvelgti ir kitaip: įvyks revoliucija, tik šį kartą sukils ir tvarką įves ne liumpenų minios, o tie, kas dirba. Kaip pasakytų koks nors Marksas ir Leninas – tai yra ekonominis neišvengiamumas.
————
* Mūsų prieškrizinė patirtis su Gedimino Kirkilo vyriausybe, sėkmingai ištaškiusia visus turėtus rezervus ir netgi nutylėjusia apie jau pastebėtus atšalimo požymius – tai visiški niekai, palyginus su tomis falsifikacijomis, kurias darė Graikijos valdantieji. Jei pasiieškosite ir nepatingėsite pakapstyti, tai pažadu, kad maža tikrai nepasirodys. Nepatikėsit net, kad taip išvis gali būti kokioje nors Europos Sąjungos valstybėje.
** Pas mus kalbama, kad apie trečdalis biudžeto galimai yra šešėlinis. Graikijos atveju kalbama apie tai, kad daugiau, nei du trečdaliai biudžeto gali būti šešėlyje.
Originalus įrašas tinklaraštyje rokiskis.popo.lt
